- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-11-28
- Bylos Nr.
- I-9051-423/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- M. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. Š. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN, atsakovės atstovas, pataisos namai), 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 2).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018-08-20 iki 2019-02-15 pataisos namuose buvo kalinamas kamerų tipo patalpose ir sekmadieniais nebuvo išleidžiamas pasimelsti į koplytėlę (skunde nurodoma data nuo 2019-08-20, tačiau, įvertinęs skundo turinį, teismas tai laiko rašymo apsirikimu).
Pareiškėjas teigia buvęs priverstas atlikti religines apeigas kameroje, o kiti nuteistieji iš jo šaipydavosi. Atsakovės atstovas pareiškėjui nurodė, jog melstis jis gali kirpyklos ir medicinos kambaryje, tačiau į koplyčią pareiškėjo neišleisdavo. Dėl tokių atsakovės atstovo veiksmų, neužtikrinant galimybės pasimelsti koplyčioje, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, dvasinėmis kančiomis, pažeminimu.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 6-9) nurodė, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, kadangi atlieka laisvės atėmimo bausmę. Dėl to tam tikras jo laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Paaiškino, kad teisės aktuose nėra reikalavimo įrengti kamerų tipo patalpose atskirą kambarį religinėms apeigoms atlikti. Be to, kamerose nuteistieji laikomi užrakinti. Atlikti religines apeigas yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Dienotvarkėje numatytu laiku pareiškėjas galėjo būti vedamas pasimelsti į universalios paskirties kambarį, kuriame buvo religinės atributikos. Reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai. Pareiškėjas savo skundo nepagrindė objektyviais įrodymais. Pataisos namai pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2018-08-20 iki 2019-02-15.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Pravieniškių PN, jo teigimu, neužtikrino galimybės pasimelsti koplyčioje.
Religijos laisvės kontekste pabrėžtina, kad ją įtvirtina tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), tiek Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija), nuteistųjų atveju – ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK). Pagal Konvencijos 9 straipsnio 1 dalį, kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; tai teisė laisvai keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laisvai skelbti savo religiją ar tikėjimą, laikant pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ir mokant jo. Laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti tik tiek apribojama, kiek yra nustatęs įstatymas ir kiek būtinai reikia demokratinėje visuomenėje visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, sveikatai ir moralei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (Konvencijos 9 str. 2 d.). Konstitucijos 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves (Konstitucijos 26 str. 4 d.).
Nuteistųjų teisės atlikti religines apeigas aspektu akcentuotina, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas (BVK 106 str. 1 d.). Pagal BVK 106 straipsnio 2 dalį, pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui. BVK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikinčių nuteistųjų grupiniu pageidavimu, suderinus su pataisos įstaigos administracija, religinėms apeigoms atlikti gali būti pakviestas dvasininkas. Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 106 str. 4 d.). Jokių BVK 106 straipsnio taikymo išimčių nuteistiesiems, kad ir kur jie būtų kalinami, šis BVK straipsnis nenustato.
Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 184–186 punktai. Atsižvelgiant į kiekvieno nuteistojo religinius, dvasinius ir moralinius poreikius, turi būti leidžiama dalyvauti pamaldose arba susirinkimuose, vykstančiuose pataisos įstaigoje, ir turėti tam reikalingas knygas ir literatūrą (Taisyklių 184 p.). Religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas, įrengia atitinkamas patalpas (Taisyklių 185 p.). Pataisos įstaigose turi teisę lankytis visų konfesijų dvasininkai; dvasininkai nuteistuosius gali lankyti suderintu su pataisos įstaigos administracija laiku (Taisyklių 186 p.).
Bylos duomenimis (b. l. 11-16) nustatyta, kad pareiškėjas Pravieniškių PN kamerų tipo patalpose dėl jam skirtų nuobaudų ginčo laikotarpiu kalėjo nuo 2018-08-20 iki 2018-09-11, nuo 2018-09-16 iki 2018-09-24, nuo 2018-11-22 iki 2018-12-01, nuo 2018-12-04 iki 2019-01-08, nuo 2019-01-11 iki 2019-02-15.
Vertinant minėtas aplinkybes akcentuotina, kad BVK 75, 86 ir 145 straipsniuose, kurie reglamentuoja bausmės atlikimo sąlygas kamerų tipo patalpose, nėra įtvirtinta jokių nuostatų dėl BVK 106 straipsnio taikymo. Teismas, įvertinęs BVK 75, 86, 106, 145 straipsniuose bei Taisyklių 184–186 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta tokia BVK 106 straipsnio taikymo išimtis, pagal kurią pataisos namų administracija laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kuriems yra skirtos nuobaudos (perkėlimas į drausmės grupę, perkėlimas į kamerų tipo patalpas), nebeturi sudaryti sąlygų pasinaudoti BVK 106 straipsnyje įtvirtinta jų teise atlikti religines apeigas. Tai reiškia, kad aplinkybė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN buvo laikomas kamerų tipo patalpose, pati savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad ginčo laikotarpiu egzistavo teisėtas pagrindas apriboti jo (pareiškėjo) teisę atlikti religines apeigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-09-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A-4751-520/2017).
Atsakovės atstovas skunde patvirtino faktą, kurį nurodė ir pareiškėjui teiktame atsakyme į jo prašymą (b. l. 19), jog Pravieniškių PN uždarojoje zonoje koplyčia neįrengta, o yra atskira (universali) patalpa, kurioje esama krikščioniškos atributikos (b. l. 7, 19).
Nors Pravieniškių PN teigia, kad pareiškėjas nesikreipė į pataisos namų administraciją dėl leidimo pasimelsti koplyčioje, šį argumentą paneigia byloje pateiktas pareiškėjo 2019-01-15 skundas (b. l. 17), kurį jis teikė pataisos namų administracijai ir prašė paaiškinti, kodėl yra vedamas melstis į pamaldoms netinkamą medicinos ir apklausų kambarį.
Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, įvertinus išdėstytų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų visumą, akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui kalint kamerų tipo patalpose, galimybė lankytis Pravieniškių PN koplyčioje ir joje atlikti religines apeigas nebuvo sudaryta. Be to, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad universalusis kambarys, kuriame pareiškėjui galėjo būti leista pasimelsti, buvo įrengtas pagal dvasininkų rekomendacijas ir tinkamas atlikti religinėms apeigoms. Atsakovės atstovas tik deklaratyviai nurodė, jog šiame kambaryje buvo krikščioniškos atributikos.
Kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovės atstovo nurodomas aplinkybes, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-03-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007-03-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi, būtent Pravieniškių PN turi pareigą laikytis nuteistųjų ir suimtųjų kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai. Pravieniškių PN nepateikus informacijos dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių šioje dalyje, jos vertintinos pareiškėjo naudai, pripažįstant, kad egzistavo pareiškėjo skunde nurodyti atsakovės atstovo neteisėti veiksmai (neveikimas) kaip viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nesudarant galimybės pareiškėjui gyvendinti BVK 106 straipsnyje numatytos teisės tinkamai atlikti religines apeigas pagal dvasininkų rekomendacijas įrengtose patalpose.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad dėl nesuteiktos teisės tinkamai atlikti religines apeigas patyrė dvasines bei psichologines kančias, socialinę nelygybę, diskomfortą.
Objektyvių duomenų apie nustatyto pažeidimo poveikį pareiškėjo psichinei sveikatai į bylą nėra pateikta, todėl darytina išvada, kad byloje nėra jokių įrodymų apie nustatyto pažeidimo poveikį pareiškėjo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT), gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.
Įvertinęs pažeidimo pobūdį, jo trukmę, atsižvelgęs į tai, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas į Pravieniškių PN administraciją kreipėsi tik vieną kartą, nesant duomenų, kad dėl negalėjimo tinkamai atlikti religinių apeigų pareiškėjas patyrė reikšmingų neturtinių praradimų, įvertinęs faktinę aplinkybę, kad buvimą kamerų tipo patalpose lėmė paties pareiškėjo valiniai veiksmai – bausmės atlikimo režimo pažeidimai, vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo M. Š. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo M. Š. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje buvo pažeista laikotarpiu nuo 2018-08-20 iki 2018-09-11, nuo 2018-09-16 iki 2018-09-24, nuo 2018-11-22 iki 2018-12-01, nuo 2018-12-04 iki 2019-01-08, nuo 2019-01-11 iki 2019-02-15, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.