- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-27
- Bylos Nr.
- I-69-289/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02077-2016-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Martinavičius, Laisvutė Kartanaitė, Virginijus Stankevičius
- Pareiškėjas
- V. B.
- Trečiasis asmuo
- D. G., E. K., S. R., A. K., B. V., D. O. Š., L. K., R. P., R. B.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyriaus
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvutės Kartanaitės, Arvydo Martinavičiaus ir Virginijaus Stankevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
nedalyvaujant suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyriaus atstovui,
nedalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. K., B. V., D. O. Š., L. K., R. P., R. B.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos atstovo patikslintą prašymą dėl termino atnaujinimo pateikti prašymą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjos V. B. atstovas advokatas V. S. 2016 m spalio 10 d. pateikė patikslintą prašymą (b. l. 18–20), kuriuo prašoma atnaujinti terminą pateikti pakartotinai prašymą vietoje prarasto prašymo atkurti nuosavybės teises į senelio T. Č. nuosavybės teise turėtą 18,96 ha žemės sklypą Sakalų kaime Stačiūnų valsčiuje Šiaulių apskrityje; atnaujinti terminą pateikti pakartotinai dokumentus, įrodančius giminystės ryšius su T. Č..
Pareiškėjos atstovo advokato V. S. patikslintame prašyme nurodoma, kad pareiškėja kreipėsi 1992-1993 metais į Pakruojo rajono Lygumų apylinkės agrarinės reformos tarnybą su prašymu grąžinti natūra 18,96 ha žemės, buvusios iki 1940 metų liepos 22 d. pagal tuometinį administracinį-teritorinį suskirstymą Šiaulių apskrities Stačiūnų valsčiuje Sakalų kaime. Nurodoma, kad pareiškėja agrarinei tarnybai pateikė prašymą, mamos gimimo archyvinę pažymą, mamos santuokos ir mirties liudijimus, savo gimimo liudijimą. Pareiškėjos dokumentai buvo priimti. Pareiškėja laukė pakankamai ilgai ir 2016 metais sužinojo, kad jos pateikti dokumentai nuosavybės teisėms atkurti į senelio T. Č. žemę prarasti. Tai pareiškėjai patvirtino Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. vasario 11 d. raštu Nr. 1SS-419-(75), kuriame nurodo, kad jos prašymas buvo įregistruotas Nr.1759 suteikiant bylos Nr. 1779. Rašte nurodoma, kad ji turi kreiptis iš naujo teismine tvarka atnaujinus terminą pakartotiniam prašymui ir giminystės ryšius įrodantiems dokumentams pateikti. Nurodo, kad yra priversta kreiptis dėl valstybės pareigūnų aplaidumo praradus pareiškėjos jiems pateiktus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio T. Č. žemę.
Šalies argumentai
Pareiškėjos atstovas advokatas V. S. teismo posėdyje nurodė, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo nutarta atkurti nuosavybės teises į žemę. Pareiškėja pateikė savo prašymą įstatymo nustatytu laiku, papildomus dokumentus pateikė. Tą patvirtina Pirminių prašymų dėl nuosavybės teisių į žemę ir mišką atkūrimo registracijos knyga, kurioje įregistruota pareiškėja Nr.1759. Jokių dokumentų dėl papildomų dokumentų pateikimo negavo. NŽT buvo žinoma apie T. Č. įpėdinius, apie tris seseris. Pareiškėja V. B. savo prašymą pateikė, prašymas ir giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai nerasti. Tai patvirtina ir pats NŽT Pakruojo skyrius. V. B. kantriai laukė dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kreipėsi į Lygumų agrarinę tarnybą, vėliau į Pakruojo žemėtvarkos skyrių. Bendravo su specialistu K. K.. Šios aplinkybės įrodo, kad Nacionalinėje žemės tarnyboje dokumentai buvo tvarkomi netinkamai ir praradus dokumentus pareiškėjos V. B. kaltės nėra. V. B. pašymas dokumentus pakartotinai paduoti yra pagrįstas. Prašo tenkinti prašymą, yra įrodymų, kad prašymas buvo pateiktas laiku.
Atsiliepimas
Suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyriaus atsiliepime (b. l. 28–30) nurodoma, kad atkreiptinas dėmesys, kad kreipiantis į administracinį teismą turi būti prašoma ne tik atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams paduoti, bet ir atnaujinti terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams paduoti. Pareiškėja neprašo atnaujinti termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams paduoti. Pažymėtina, kad kreipiantis į administracinį teismą (jeigu pareiškėja mano, kad Šiaulių apskrities viršininko priimti sprendimai (toliau – Sprendimai) pažeidžia jos teisėtus interesus) turi būti prašoma ne tik atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti bei giminystės ryšį su savininku ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams paduoti, bet ir atnaujinti terminą pateikti skundą dėl priimtų Sprendimų. Pareiškėja neprašo atnaujinti termino pateikti skundą dėl priimtų Sprendimų. Pažymėtina, kad nurodytus ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – įstatymas) 10 straipsnio 1 ir 4 dalys bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 5 ir 11 punktai, pagal šias teisės normas, piliečiai, praleidę nustatytuosius prašymų padavimo terminus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistą terminą atnaujina teismas. Remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi ir Atkūrimo tvarkos 5 punkto 1 dalimi, terminas prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo teikti baigėsi 2001 m. gruodžio 31 d., remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi ir Atkūrimo tvarkos 11 punkto 1 dalimi, terminas giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti baigėsi 2003 m. gruodžio 31 d. Teismui atnaujinus praleistą terminą, šios tvarkos 98, 100 ir 101 punktuose nurodytoms institucijoms (šiuo atveju Nacionalinei žemės tarnybai) pateikiama įsiteisėjusi teismo nutartis dėl termino atnaujinimo ir prašymas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pareiškėja mano, kad terminą praleido dėl svarbių priežasčių, kurios yra susijusios su valstybės pareigūnų aplaidumu praradus jiems pateiktus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos senelio T. Č. žemę. Neginčytina, kad Pakruojo rajono Lygumų agrarinės reformos tarnybai prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko T. Č. turėtą žemę pareiškėja pateikė, tačiau kitų dokumentų, reikalingų nuosavybės teisės atkūrimui (nuosavybės teisę patvirtinančių ir giminystės ryšį su buvusiu savininku įrodančių dokumentų), nustatytais terminais nepateikė. Todėl ir nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūra dėl pareiškėjos negalėjo būti pradėta, o nuosavybės teisės į visą buvusio savininko T. Č. turėtą 18,96 ha žemės plotą atkurtos kitiems asmenims pagal nustatytais terminais pateiktus prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus į nuosavybės teise buvusio savininko T. Č. iki nacionalizacijos valdytą pagal dabartinį teritorinį-administracinį suskirstymą Sakalų kaime Lygumų seniūnijoje Pakruojo rajone esančią žemę visiškai atkurtos: Šiaulių apskrities 1998 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. 65-7790 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui B. V.“ grąžinant natūra 2,84 ha žemės Sakalų kaime Pakruojo rajone; Šiaulių apskrities 1998 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. 65-7791 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui (-ei) J. V.“ J. V. grąžinant natūra 2,84 ha žemės Sakalų kaime Pakruojo rajone; Šiaulių apskrities 1998 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr.65-7792 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui (-ei) A. K.“ A. K. grąžinant natūra 1,90 ha žemės Sakalų kaime Pakruojo rajone; Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 65-4792 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui (-ei) O. K.“ O. K. atkurtos nuosavybės teisės į 9,48 ha žemės kompensuojant mišku. J. R. nuosavybės teises į 1,9 ha žemės atkūrimą 1994 m. gruodžio 13 d. sutartimi perleido savo sūnui S. R., kuriam parengta Šiaulių apskrities 1998 m. lapkričio 16 d. išvada Nr. 65-504 dėl žemės, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Radviliškio rajone. Priėmus šiuos administracinius aktus nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo užbaigtas. Minėti sprendimai nėra nuginčyti Atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (pavyzdžiui, administracinės bylos Nr. A261-912/2008, Nr. A63-529/2009, Nr. A146-772/2009). Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (administracinė byla Nr. A525-18/2010). Pagal nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu tenka patiems pretendentams. Taigi sugebėjimas įgyvendinti savo teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tuo atveju, kai pretendentai savo valiniais veiksmais siekė nuosavybės teisių atkūrimo ir ėmėsi visų racionalių priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau tos informacijos negavo dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių (pvz. LVAT 2009 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-505/2009). Pažymėtina, kad termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio, kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti atitinkamą prašymą pateikti reikiamus dokumentus arba turėjo įtakos jo valiai bei jo pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Laiko faktorius negali būti atsiejamas nuo asmens objektyvios galimybės elgtis taip ar kitaip prašomo atnaujinti termino eigoje. Nurodyta priežastis susijusi tik su pačios pareiškėjos subjektyviu situacijos vertinimu bei jos subjektyviu asmeniniu pasirinkimu, kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu, papildomai aiškintis ar nesiaiškinti, ar vyksta nuosavybės teisių atkūrimo procesas į Sakalų kaime Pakruojo rajone esantį žemės sklypą laikotarpiu nuo prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko T. Č. turėtą žemę pateikimo Pakruojo rajono Lygumų agrarinės reformos tarnybai (Skyriui data nežinoma) iki pat 2013–2014 m.). Mano, kad pareiškėja nebuvo rūpestinga, elgėsi pasyviai – turėjo pakankamai ilgą įstatymo leidėjo nustatytą terminą, tačiau, manytina, neišnaudojo visų galimybių, nebuvo pakankamai atidi ir nedėjo visų reikiamų pastangų, kad tinkamai ir laiku būtų įgyvendintos jos teisės atkuriant nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą žemę. Manytina, kad ši aplinkybė (tai, jog kreipėsi 2015 m. ir sužinojo, kad jos prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko T. Č. turėtą žemę prarastas) nelaikytina pagrindu konstatuoti, jog pareiškėja neturėjo galimybės plačiau pasidomėti apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Tokią poziciją, formuodamas teismų praktiką panašiose bylose, yra išsakęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-587/2011, 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1290/2010, 2010 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-748/2010). Teismų praktikoje taip pat suformuota taisyklė, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr.756-l994/2008). Ypatingasis dėmesys sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą turėtų būti atkreiptas į termino pasibaigimo momentą (2003 m. gruodžio 31 d.) ir laiką, kuomet pareiškėja kreipėsi į teismą, t. y. 2016 m. spalio 10 d. Toks laiko tarpas (beveik 13 metų), kai pareiškėja iš esmės nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo teisėms įgyvendinti, manytina, sudaro pagrindą pripažinti, kad ji nebuvo rūpestinga, aktyvi ir ne tik neįgyvendino savo subjektinių materialinių teisių laikydamasi įstatymo nustatytų terminų, tačiau taip pat ir per protingą terminą nepasinaudojo procesine teise kreiptis į teismą prašant atnaujinti praleistus terminus. Pažymėtina, kad V. B. šiuo metu negali būti laikoma pretendente atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko T. Č. iki nacionalizacijos pagal dabartinį teritorinį-administracinį suskirstymą Sakalų kaime Pakruojo rajone valdytą žemę (18,96 ha) dėl to, kad dėl jos nėra pradėta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra. Pareiškėja būtų galėjusi iki 2003 m. gruodžio 31 d. pateikti nuosavybės teises patvirtinančius ir giminystės ryšį įrodančius dokumentus dėl buvusio savininko T. Č. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemę, nes yra jo vaikaitė, tačiau Pakruojo rajono Lygumų reformos tarnybai nebuvo pateikusi nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų, todėl negalėjo būti pradėta nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūra. Nemanytina, kad Šiaulių apskrities viršininko administracija, atkurdama pretendentams nuosavybės teises 1998 m. lapkričio 16 d., 1996 m. sausio 22 d. sprendimais ir 1998 m. lapkričio 16 d. išvada, būtų pažeidusi ieškovės teises.
Trečiojo suinteresuoto asmens D. G. atsiliepime (b. l. 106) nurodoma, kad su pareiškėjos prašymu nesutinka, nes nuosavybės teisės atkūrimo terminas seniai pasibaigęs; jai paveldėjus žemę pareiškėja jokių pretenzijų nepareiškė, prašo pareiškėjos prašymo netenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje trečiasis suinteresuotas asmuo D. G. nurodė, kad nesutinka su patikslintu prašymu, apie pareiškėjos kreipimąsi su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo nežinojo. Močiutė paliko palikimą, pati procese nedalyvavo.
Atsiliepimas
Trečiųjų suinteresuotų asmenų R. B., L. K., Dalės O. Š., R. P. atsiliepime (b. l. 162) nurodoma, kad jos yra J. V., gimusio 1928 m. rugsėjo 7 d., gyvenusio (duomenys neskelbtini), dukros. Tėvas atsiėmė žemę (data nežinoma) ir ją pardavė (data nežinoma). Trečiųjų suinteresuotų asmenų tėvas mirė 2004 m. liepos 17 d., pagal paveldėjimą jokios žemės nepaveldėjo, todėl nepretenduoja į ją.
Trečiojo suinteresuoto asmens B. V. atsiliepime (b. l. 172) nurodoma, kad susikeitė 0,93 ha žemės plotu, kuris buvo Rozalime Padubysio kaime, su savo broliu Z. V., ir brolis parašė, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui B. V. priklauso 1,91 ha žemė Sakalų kaime.
Trečiasis suinteresuotas asmuo E. K. teismo posėdyje nurodė, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos žinojo, kad buvo trys sesės, kurios neturėjo palikuonių, su patikslintu prašymu sutinka. Jo tėvas tvarkė dokumentus savo mamos vardu. Faktinių aplinkybių nežino. Kai O. K. gavo kvietimą, jo tėvas turėjo notaro įgaliojimą, kai pasakė, kad išdalino žemę tik dviem seserims, nustebo. Būdavo, kad jei paduodamas prašymas ir per porą savaičių nepaduodami dokumentai dėl giminystės ryšio, prašymas būdavo siunčiamas į archyvus.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos atstovo advokato V. S. patikslintas prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Įsigaliojus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 10 straipsnio 1 dalies pataisai (2004 m. spalio 12 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2490), buvo įtvirtinta nuostata, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Įsigaliojus minėto įstatymo 10 straipsnio 2 dalies pataisai (2004 m. spalio 12 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2490), buvo įtvirtinta nuostata, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1304/2014).
Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010).
Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių. Ginčo santykius reglamentuojantys aktai nenustato, kokios aplinkybės laikytinos svarbiomis. Todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimas byloje Nr. A261-553/2010, 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1425/2011, 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2404/2012).
Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008). Pareiškėja elgėsi pasyviai, o tai, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vertintina, kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, priklausančios nuo asmens valios (2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-656/2011, 2011 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2011 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2203/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-210-13).
Iš bylos dokumentų matyti, kad pareiškėja V. B. pretenduoja į savo senelio T. Č. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 18,96 ha ploto žemę, buvusią Sakalų kaime Lygumų seniūnijoje Pakruojo rajono savivaldybėje.
Pareiškėja nurodo, kad su prašymu dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę kreipėsi 1992 metais ir šią faktinę aplinkybę grindžia byloje turimu rašytiniu įrodymu – Pirminių prašymų dėl nuosavybės teisių į žemę ir mišką atkūrimo registracijos knygoje esančiu įrašu (b. l. 6) „1759“ ir „B. V.“. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjos atstovo patikslintame prašyme klaidingai nurodoma, kad pareiškėjai buvo suteiktas bylos numeris „1779“. Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos atstovo pateiktoje Pirminių prašymų dėl nuosavybės teisių į žemę ir mišką atkūrimo registracijos knygos kopijoje matosi dalis sekančio lapo, kuriame tęsiamas asmenų sąrašas, suteikiant numerį 1779 asmeniui, padavusiam prašymą po V. B.. Taip pat svarbu pastebėti, kad šioje registracijos knygoje iš karto po B. V. nurodomi pareiškėjos giminaičiai A. K., Z. V., J. R., J. V., B. V..
Žemesnės instancijos teismas
Pažymėtina, kad iš A. K. prašymo matyti, kad ji prašymą atstatyti Č. T. vardu turėtos 18,96 ha žemės plotą pateikė 1991 m. gruodžio 24 d. (b. l. 63). Nors pareiškėja teismo posėdyje galutinai patikslino, kad su prašymu kreipėsi 1992 metais, iš turimų rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėja kreipėsi į Lygumų apylinkės agrarinės reformos tarnybą ne vėliau nei 1991 m. gruodžio 24 d.
Pareiškėja patikslintame prašyme ir teismo posėdyje teigia, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio žemę buvo pateikusi laiku, tačiau vėliau jis dingo, o apie tai, kad jos pateikto prašymo žemėtvarkos institucijose nėra, ji sužinojo jau po 2001 m. gruodžio 31 d. Teismui pateiktas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyriaus 2015 m. lapkričio 17 d. raštas Nr.29SD-3324-(14.29.104) (b. l. 7), kuriame nurodoma, kad pareiškėjos prašymas grąžinti žemę bei giminystės ryšį įrodantys dokumentai tarp perduotų Pakruojo skyriui dokumentų iš buvusios Lygumų agrarinės reformos tarnybos nerasti. Pareiškėja iš esmės teigia, jog terminą prašymui ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti ji praleido dėl to, kad buvo įsitikinusi, kad tokį prašymą pateikė ir jį kompetentingos institucijos turėjo arba privalėjo turėti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja teisę savo vardu pretenduoti atkurti nuosavybės teises į byloje aptariamą žemę įgijo tik 1992 m. sausio 14 d. pakeitus Lietuvos Respublikos įstatymą dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Atstatymo įstatymas; 2 straipsnio 1 dalies 2 punktas), pastaroji Atstatymo įstatymo redakcija įsigaliojo 1992 m. sausio 31 d. 1992 m. sausio 31 d. įsigaliojusios minėto įstatymo redakcijos 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo numatyta, kad mirus buvusiam savininkui nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui. Mirus buvusio savininko vaikui, nuosavybės teisė į jam tenkančią išlikusią nekilnojamojo turto dalį atstatoma jo sutuoktiniui ir vaikams, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymą yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjos pirminis prašymas buvo užregistruotas ne vėliau nei 1991 m. gruodžio 24 d. galiojant Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio originaliai redakcijai, įsigaliojusiai nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. ir numačiusiai, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma: 1. buvusiam turto savininkui, jeigu jis pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos pilietis ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje; 2. mirus buvusiam savininkui – jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ar sutuoktiniui, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Minėtoji nuostata nenumatė teisės anūkams (savininko vaikų vaikams) galiojant originaliai įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio redakcijai (1991 m. rugpjūčio 1 d.–1992 m. sausio 30 d.) kreiptis su prašymu atkurti nuosavybės teises.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtintos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos (toliau – Tvarka) 4 punkte numatyta, kad jeigu nuosavybės teisė atstatoma savininko vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui, pridedami giminystę patvirtinantys dokumentai (tėvų gimimo liudijimų, prireikus – santuokos liudijimo, savininko mirties liudijimo nuorašai ir kt.). Taigi ir iš Tvarkos nuostatų matyti, kad teisė kreiptis anūkams ginčui aktualiu laikotarpiu pirmojoje Tvarkos redakcijoje nebuvo numatyta.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A858-744/2013, kurioje kaip ir šioje administracinėje byloje, anūkė siekė atkurti nuosavybės teises į senelio žemę, buvo konstatuota, kad „net ir darant prielaidą, kad pareiškėjos minimas prašymas buvo pateiktas 1991 metais, nėra pagrindo remtis teisėtų lūkesčių principu, nes tuo metu pareiškėja apskritai neturėjo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises savo vardu, o valstybės institucijos – saugoti asmens, kuris neturi tam tikros subjektinės teisės, prašymą realizuoti tokią tariamą subjektinę teisę.“
Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarime aprobuotose Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose nurodoma, kad „įstatymas, kol nėra pritaikytas konkrečiam subjektui dėl konkretaus turto grąžinimo, pats savaime subjektinių teisių nesukuria.“
Atsižvelgiant į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei byloje turimus rašytinius įrodymus ir pareiškėjos paaiškinimus, atmestinas pareiškėjos argumentas, jog pateikusi prašymą (kaip matyti iš bylos medžiagos 1991 metais) ji turėjo teisėtą lūkestį, kad šis prašymas bus nagrinėjamas. Taip pat nagrinėjamu atveju svarbu pabrėžti, kad pareiškėjai objektyvių kliūčių laikotarpiu nuo 1992 m. sausio 17 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. (kuomet ji buvo įgijusi teisę kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio turėtą žemę) paduoti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į savo mirusio senelio turėtą žemę nebuvo. Pareiškėja, pateikusi iki minėto termino prašymą ir dokumentus, papildomus dokumentus galėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Pažymėtina, kad pareiškėja elgdamasi apdairiai, rūpestingai, turėjo galimybes įsitikinti, kokia jos pateikto pirminio prašymo nagrinėjimo eiga.
Nurodytas įtvirtintas teisinis reguliavimas lemia tai, kad įrodinėjimo, kad Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, našta tenka šiuos terminus praleidusiam ir prašymą dėl terminų atnaujinimo padavusiam asmeniui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-767-858/2015). Pareiškėjos pateikti žodiniai paaiškinimai, kad jai teko bendrauti su specialistu K. K., jog nepavyko susitikti su jos pasakojimuose minima juriste, negali patvirtinti, kad pareiškėja iki 2015 metų būtų aktyviai domėjusis savo dar 1991 metais pateikto pirminio prašymo nagrinėjimo eiga. Jei toks faktas, kaip teigia pareiškėja, buvo, t. y. dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyriaus (Lygumų agrarinės reformos tarnybos) darbuotojų kaltės dingo teisiškai reikšmingi dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo dokumentai, pareiškėja nepateikė į bylą įrodymų, kad ji ėmėsi kokių nors teisinių veiksmų ir siekė šio fakto ištyrimo ir įvertinimo (rašė prašymus, skundus, kt.), kad galėtų pateikti teismui įrodymus dėl termino paduoti prašymą ir dokumentus praleidimo priežasčių (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-113/2009, 2008 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A20-188/2008). Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 21 d. nutartyje administracinėje byloje A146-233/2008 konstatuota, kad „pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėja, būdama vidutinio amžiaus, sveika, turėjo realią galimybę domėtis dėl nuosavybės teisės atkūrimo į senelių turėtą žemę ir pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatytų terminų.“
Taigi pareiškėjos nurodyta termino praleidimo priežastis iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio, susijusi su pačios pareiškėjos subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis, todėl pareiškėjos atstovo patikslintas prašymas atnaujinti terminą pateikti pakartotinį prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio T. Č. nuosavybės teise turėtą 18,96 ha žemės sklypą Sakalų kaime Stačiūnų valsčiuje Šiaulių apskrityje ir dokumentus, įrodančius giminystės ryšį su T. Č., atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos V. B. atstovo advokato V. S. patikslintą prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą