- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-23
- Bylos Nr.
- 2A-836-585/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Neringa Švedienė, Ona Gasiulytė
- Ieškovas
- R. B., A. K., A. P., J. S., L. Š., L. K., S. U., A. Č., A. R., R. K.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Naujamiesčio būstas“
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Neringos Švedienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovų R. B., A. K., A. P., J. S. ir L. Š. apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovų R. B., L. K., A. K., S. U. (S. U.), J. S., L. Š., A. P., A. Č., A. R. (A. R.) ir R. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Naujamiesčio būstas“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, M. Č., J. M. J. ir E. J.),
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai, atsiėmę ieškinio dalį, prašė įpareigoti atsakovę savo lėšomis per 15 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išardyti medinę tvorą, pastatytą prie daugiabučio namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini) (toliau – ir daugiabutis namas). Pasak ieškovų, jie yra daugiabučio namo butų (patalpų) savininkai. Atsakovė teikė daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo paslaugas. Atsakovė, nepaisydama teismo 2013 m. liepos 11 d. nutarties, kuria buvo uždrausta pradėti bet kokius remonto darbus, 2013 m. rugpjūčio 7 d. pradėjo statyti tvorą, teigdama, kad ji yra būtina užtikrinti praeivių saugumą. Pasak ieškovų, 2013 m. rugpjūčio 6 d. ekspertų išvada patvirtina, jog nėra (nebuvo) būtinybės statyti medinę tvorą. Ekspertų išvadoje užfiksuota, jog teritoriją pakanka aptverti juostomis su įspėjamaisiais užrašais. Ieškovų teigimu, jie geranoriškai prašė, kad atsakovė išardytų tvorą, bet šį atsisakė tą padaryti. Ieškovų vertinimu, atsakovė, neturėdama įgaliojimų bei veikdama prieš gyventojų valią ir be jų žinios, vykdo darbus, dėl kurių gyventojai patiria žalą.
Atsiliepimas
Atsakovė nesutiko su ieškovų materialiniu subjektiniu reikalavimu. Atsakovė pažymėjo, jog teismas 2013 m. liepos 11 d. nutartimi neuždraudė atlikti būtiniausius sandarinimo ir sutvirtinimo darbus, reikalingus užtikrinti turto ir žmonių saugumą. Atsakovė yra atsakinga už tinkamos statinių priežiūros organizavimą ir vykdyti šią funkciją neprivalo gauti butų (patalpų) savininkų pritarimo.
Kiti bylos dalyviai neišreiškė savųjų pozicijų dėl ieškovų materialinio subjektinio reikalavimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu atmetė ieškinį. Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog atsakovė rengėsi atlikti daugiabučio namo stogo ir balkonų remonto darbus; teismas 2013 m. liepos 11 d. nutartimi patenkino ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir uždraudė atsakovei atlikti daugiabučio namo stogo ir balkonų remonto darbus, išskyrus būtiniausius sandarinimo ir sutvirtinimo darbus, reikalingus užtikrinti turto ir žmonių saugumą, kurių poreikis turi būti nustatytas namo gyventojų daugumos paskirto eksperto; atsakovė 2013 m. rugpjūčio 7 d. pradėjo statyti tvorą, teigdama, jog ji yra būtina užtikrinti praeivių saugumą.
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 5.3. punktą administratorius, vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais pastatų ir jų inžinerinių sistemų naudojimą ir techninę priežiūrą, taip pat žemės naudojimą, su šia priežiūra susijusių paslaugų ir darbų kainos ir kokybės kriterijais, organizuoja namo techninę priežiūrą, namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimą, avarijų lokalizavimą ir likvidavimą, namui ar keliems namams priskirto žemės sklypo priežiūrą. Pagal nuostatų 6.1. punktą administratorius turi teisę priimti sprendimus dėl namo bendrojo naudojimo objektų naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų įgyvendinimo, siekiant išsaugoti ir atkurti jų normatyvines savybes. Ieškovai teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartimi buvo įpareigoti surasti ekspertą ir pavesti jam nustatyti būtiniausius sandarinimo bei sutvirtinimo darbus ir jų kiekį. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovų surastas ekspertas būtų kreipęsis į atsakovę ir informavęs ją dėl būtiniausių darbų atlikimo masto ar poreikio juos atlikti. Daugiabučio namo apžiūros aktais konstatuota, jog namo stogo ir balkonų būklė reikalauja imtis neatidėliotinų priemonių, siekiant apsaugoti trečiųjų asmenų turtą ir sveikatą, namo stogas ir balkonai kelia pavojų ne tik gyventojų, bet ir praeivių saugumui. Teismo manymu, ieškovai, žinodami, kokia yra daugiabučio namo balkonų būklė, ir nepranešdami atsakovei apie būtiniausius sandarinimo ir sutvirtinimo darbus, reikalingus užtikrinti turto ir žmonių saugumą, buvo nepakankamai rūpestingi. Atsakovė, negavusi informacijos, savo iniciatyva ėmėsi organizuoti teritorijos, esančios po balkonais, aptvėrimą, siekdama išvengti žalos atsiradimo.
Pasak pirmosios instancijos teismo, ekspertų išvada, kuria remiasi ieškovai, konstatuota, kad namo tinkuotos ir dažytos išorinės sienos turi žymių defektų, sienose yra atsivėrusių kiaurinių plyšių, tinkas daug kur nukritęs, pažeistos balkonų su baliustradomis konstrukcijos, o keturios konstrukcijos turi avarinės būklės požymių ir jų būklė yra artima saugos ribinei. Teismas pažymėjo, jog ekspertai pripažino, kad balkonų naudojimas turi būti apribotas, o zona po jais atitverta juostomis su įspėjamaisiais užrašais, bet nenurodė, jog atitvėrimas juostomis yra pakankama apsaugos priemonė ir teritorijos aptvėrimas tvora yra nereikalingas ar perteklinis, kaip nurodo ieškovai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo vertinimu, į bylą yra pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių būtinybę atlikti daugiabučio namo stogo ir balkonų remonto bei sutvirtinimo darbus. Pirmosios instancijos teismas šiame kontekste pažymėjo, jog, taikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovei nebuvo uždrausta atlikti būtiniausius sandarinimo ar sutvirtinimo darbus, reikalingus užtikrinti turto ir žmonių saugumą. Ieškovai akcentavo, jog atsakovė neįrodė, kad tvoros statymas yra susijęs su viešuoju interesu ir jo gynimu. Kita vertus, ieškovai patys neįrodė, kad daugiabučio namo aptvėrimas juostomis su įspėjamaisiais užrašais yra pakankama apsaugos priemonė ir tvoros tvėrimas nėra reikalingas. Teismas papildomai pažymėjo, jog Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 31 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Pagal statybos techninio reglamento STR 1.12.05:2010 „Gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomieji reikalavimai ir jų įgyvendinimo tvarka” 18, 19 punktus apžiūrų metu atskleidus deformacijas, defektus ar grubius esminių statinio reikalavimų pažeidimus, dėl kurių kyla pavojus žmonių sveikatai ar aplinkai arba galimi dideli materialiniai nuostoliai, atsakingas už apžiūrą asmuo privalo nedelsdamas apie tai informuoti gyvenamojo namo naudotoją ir / ar gyvenamojo namo techninį prižiūrėtoją, jei jis nedalyvauja apžiūroje, o asmuo, kuriam pranešta apie gyvenamojo namo, jo dalies avarinę būklę, turi nedelsdamas imtis veiksmų, apsaugančių žmones, aplinką ir gyvenamąjį namą nuo galimų pasekmių. Pasak pirmosios instancijos teismo, ieškovai turėjo pateikti įrodymus, bylojančius, kad gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektai – stogas ir balkonai – atitinka privalomuosius teisės aktų reikalavimus, stogo ir balkonų būklė nekelia pavojaus žmonių sveikatai ir turtui. Ieškovai nepateikė tokių įrodymų. Priešingai, bylos įrodymai patvirtina, kad balkonų būklė yra avarinė. Teismo vertinimu, atsakovei nereaguojant į atsiradusius stogo ir balkonų defektus, keliančius pavojų statinyje ar arti jo esančių žmonių sveikatai, gyvybei ar aplinkai, būtų pažeisti ne tik ieškovų interesai, bet ir viešasis interesas. Atsakovė buvo atsakinga už tinkamos statinio priežiūros organizavimą, o pastatyta tvora galimai mažino žalos atsiradimo tikimybę. Teismas šiame kontekste papildomai pažymėjo, jog atsakovė ne kartą kreipėsi į ieškovus, nurodydama, kad būtina atlikti stogo ir balkonų remontą, nes jie kelia pavojų ne tik gyventojų, bet ir praeivių saugumui, tačiau ieškovai nepriimdavo vieningo sprendimo dėl būtiniausių remonto darbų ir jų masto, todėl tokie darbai buvo pradėti atsakovės iniciatyva.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, apibendrindamas nustatytas aplinkybes, konstatavo, jog atsakovė, pastatydama ginčo tvorą, veikė teisėtai, laikydamasi įstatymo reikalavimų ir siekdama užtikrinti viešojo intereso apsaugą.
Ieškovės R. B., A. K., A. P., J. S. ir L. Š., nesutikdamos su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliacinis skundas, be kitų argumentų, yra grindžiamas šiais argumentais:
pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovės administravimas pasibaigė tik 2013 m. spalio 6 d. Ieškovių teigimu, daugiabučio namo savininkų bendrija ir jos įstatai 2013 m. rugpjūčio 8 d. buvo įregistruoti viešajame registre, vadinasi, šią dieną baigėsi administravimas. Pasak ieškovių, atsakovė buvo informuota apie bendrijos steigiamąjį susirinkimą, ji žinojo, kad įvyko susirinkimas ir buvo įsteigta bendrija. Be to, teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog tvoros statybos darbai nebuvo suderinti su butų (patalpų) savininkais;pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovai neįrodė, kad tvora yra nereikalinga ir pastatą pakanka aptverti juostomis su įspėjamaisiais užrašais, yra nepagrįsta. Ieškovių teigimu, ieškovai savo iniciatyva panaudojo vieną iš mieste naudojamų apsaugos priemonių – aptraukė balkonus apsauginiais tinklais. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė, kodėl ginčo tvora, kaip tokia, yra tinkamesnė apsaugos priemonė negu ieškovų panaudota apsaugos priemonė. Ieškovės šiame kontekste pažymėjo, jog teismas netinkamai vertino liudytojo M. D. parodymus. Šis liudytojas parodė, jog prevencinės priemonės naudojamos pasirinktinai – balkonai aptraukiami apsauginiais tinklais arba statomas apsauginis aptvėrimas. Pasak ieškovių, teismas neįvertino reikšmingos aplinkybės, kad atsakovė, nors žinojo ir matė, jog balkonai yra aptraukti apsauginiais tinklais, pastatė tvorą;pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ieškovų pateiktą ekspertų išvadą. Ekspertai nenustatė, kad teritoriją būtina aptverti stacionaria tvora. Jie nustatė, jog pagal esamą balkonų būklę pakanka teritoriją aptverti juostomis. Teismas apklausė ekspertą V. D., bet netinkamai vertino jo, kaip liudytojo, parodymus. Šis liudytojas parodė, kad išvadoje nurodyti naudojimosi balkonais ribojimai reiškia, jog balkonais naudotis galima, bet be didelių apkrovų; ieškovams rekomenduota aptraukti tinklais 3 ir 4 aukštų balkonus; nėra balkonų dalių nukritimo ant žemės grėsmės; zoną pakanka aptverti apsaugine juosta.
Šalies argumentai
Atsakovė, atsiliepdama į apeliacinį skundą, pareiškė, jog nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Pasak atsakovės, ieškovai, priešingai negu teigia ieškovės, aptraukė balkonus apsauginiais tinklais jau po būtiniausių sandarinimo ir sutvirtinimo darbų atlikimo, kai buvo užkirstas kelias kilti realiam pavojui. Atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigia ieškovės, pagrįstai konstatavo, jog atsakovės veiksmų – tvoros statybos – teisėtumą pagrindžia byloje esančių įrodymų visetas. Pasak atsakovės, jos veiksmai negali būti vertinami kaip neproporcingi ir atlikti veikiant ultra vires. Atsakovė, kaip profesionali administratorė, turinti ilgalaikę patirtį, suvokia, kokios priemonės yra būtinos pasiekti tikslą. Atsakovės vertinimu, jos veiksmai negali būti vertinami kaip pažeidžiantys ieškovų subjektines teises ir įstatymų saugomus interesus. Tokia kvalifikacija būtų galima, jeigu atsakovė nebūtų inicijavusi tvoros statybos darbų. Pasak atsakovės, ieškovių argumentas, jog atsakovė neįrodė, kad ginčo tvora yra tinkamesnė apsaugos priemonė negu ieškovų panaudota apsaugos priemonė, yra teisiškai nepagrįstas, nes yra svarbios abi priemonės, jos papildo viena kitą ir turi būti taikomos drauge, siekiant užtikrinti maksimalų saugumą.
Kiti bylos dalyviai neatsiliepė į apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovių apeliaciniu skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Šios bylos procese nustatyta, jog atsakovė, kuri administravo daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektus, pastatė medinę tvorą, kuria atitvėrė zoną, esančią po daugiabučio namo balkonais. Ieškovai, tarp jų – ir apeliantės, reikalauja įpareigoti atsakovę išardyti ginčo tvorą. Ieškovai, be kitų faktinių aplinkybių, įrodinėja, kad neegzistavo ginčo tvoros statybos būtinybė.
Teisėjų kolegijos vertinimu, svarbus yra pats tikslas, o ne priemonė, kuri buvo pasitelkta, siekiant įgyvendinti tikslą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog, siekiant užtikrinti žmonių (pirmiausia pačių ieškovų) ir turto saugumą, egzistavo būtinybė atitverti zoną, esančią po daugiabučio namo balkonais. Pažymėtina, kad aplinkybę, jog buvo būtina atitverti ginčo zoną, patvirtina ir 2013 m. rugpjūčio 6 d. ekspertų išvada, kuriai ypatingą reikšmę šios bylos procese teikia ieškovai, bei liudytojo V. D., kuris prisidėjo prie išvados rengimo, parodymai. Be to, patys ieškovai, įrodinėdami, jog ginčo zona galėjo ir turėjo būti atitverta juostomis su įspėjamaisiais užrašais, iš esmės pripažįsta, jog egzistavo poreikis atitverti ginčo zoną. Taigi, ginčo tvoros statyba nebuvo savitikslis veiksmas. Pastačius ginčo tvorą, buvo apribota galimybė patekti į zoną, esančią po daugiabučių namų balkonais, ir kartu sumažinta žalos atsiradimo tikimybė. Kitaip tariant, buvo pasiektas tikslas, kurio įgyvendinimu, be kitų subjektų, pirmiausia turėtų (turėjo) būti suinteresuoti patys ieškovai.
Kaip jau buvo nustatyta, egzistavo būtinybė vienaip ar kitaip atitverti zoną, esančią po daugiabučio namo balkonais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovė, kaip daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratorė, privalėjo imtis aktyvių veiksmų, siekdama užkirsti kelią kilti potencialiems neigiamiems padariniams. Svarbu pažymėti, jog ieškovams buvo suteikta reali galimybė duoti atsakovei nurodymą, kokiu būdu atitverti ginčo zoną. Pirmosios instancijos teismas 2013 m. liepos 11 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir, be kita ko, uždraudė atsakovei atlikti daugiabučio namo stogo ir balkonų remonto darbus, išskyrus būtiniausius sandarinimo ir sutvirtinimo darbus, reikalingus užtikrinti turto ir žmonių saugumą, kurių poreikis turi būti nustatytas namo gyventojų daugumos paskirto eksperto. Bylos įrodymai (t. 3, b. l. 95-96) patvirtina, jog atsakovė 2013 m. liepos 30 d. raštu priminė daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams, tarp jų – ir ieškovams, kad į atsakovę nėra kreipęsis bendraturčių pasirinktas ekspertas, kuriam pagal 2013 m. liepos 11 d. nutartį buvo suteikti įgaliojimai nustatyti, kokius būtiniausius sandarinimo ir sutvirtinimo darbus gali atlikti atsakovė. Be to, atsakovė šiuo raštu dar kartą priminė, jog būtina izoliuoti zoną, esančią po daugiabučio namo balkonais. Ieškovai protingu terminu nerealizavo jiems suteiktos galimybės, todėl atsakovė savo iniciatyva ir nuožiūra parinko priemonę, kuria izoliavo ginčo zoną. Toks atsakovės veikimas, nors, kaip teigia apeliantės, jis neatitinka daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų valios, ne tik objektyviai pateisinamas, bet ir būtinas (šios bylos faktinių aplinkybių kontekste) veiksmas. Ginčo zonos atitvėrimas – viešojo intereso reikalas. Pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog atsakovė, atitvėrusi ginčo zoną, užtikrino viešąjį interesą. Sutiktina su atsakove, jog būtent tuo atveju, jeigu atsakovė nebūtų atitvėrusi zonos, esančios po daugiabučio namo balkonais, būtų galima konstatuoti ieškovų, tarp jų – ir apeliančių, subjektinių teisių ir kartu viešojo intereso pažeidimą.
Apeliantės teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino reikšmingos faktinės aplinkybės, jog atsakovė, nors žinojo ir matė, kad balkonai yra aptraukti apsauginiais tinklais, pastatė tvorą. Bylos įrodymai – nuotrauka (t. 2, b. l. 201) ir šalių paaiškinimai, adresuoti pirmosios instancijos teismui – byloja, kad tądien, kai atsakovė ėmėsi statyti ginčo tvorą (2013 m. rugpjūčio 7 d.), apsauginiu tinklu tebuvo aptrauktas vienas balkonas. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, jog šis pavienis veiksmas nebuvo pakankamas užtikrinti tą tikslą, kuris buvo įgyvendintas, atsakovei pastačius ginčo tvorą. Nuotrauka, kuri buvo padaryta 2013 m rugpjūčio 8 d. (t. 2, b. l. 201), byloja, kad visi joje užfiksuoti balkonai yra aptraukti apsauginiais tinklais. Šiuos veiksmus atlikus po to, kai atsakovė pradėjo statyti ginčo tvorą, akivaizdu, kad ginčo tvoros statyba nėra perteklinė priemonė. Kadangi ieškovai pareiškė ieškinį tik dėl tvorelės pašalinimo, nustačius, kad tvorelė atsakovo buvo pastatyta esant tam būtinumui ir teisėtai vykdant atsakovo kaip namo administratoriaus pareigą užtikrinti saugų turinčio pavojų keliančių trūkumų namo eksploatavimą, nėra prasmės tirti, ar tvorelės pastatymas buvo ekonomiškai labiau pagrįsta priemonė, negu kitos ieškovų nurodomos priemonės – pvz. įspėjamosios juostos panaudojimas. Taip teismas sprendžia dėl to, kad apsauginės tvorelės nugriovimas nepašalintų pareigos imtis kitų įspėjamųjų ir užvėrimo priemonių, todėl jau panaudotos paskirtį pastatymo metu atlikusios priemonės palikimas nepašalintos bet kuriuo atveju ekonomiškai efektyvesnis, negu jos pašalinimas ir naujos priemonės įrengimas. Be to, šiame kontekste, motyvuojant tais pačiais, aukščiau įvardytais argumentais, atmestinas ir tas apeliančių teiginys, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pasisakyti, kodėl ginčo tvora, kaip tokia, yra tinkamesnė apsaugos priemonė negu ieškovų panaudota apsaugos priemonė.
Apeliantės taip pat teigia, jog atsakovė nebeturėjo įgaliojimų baigti ginčo tvoros statybą, nes 2013 m. rugpjūčio 8 d. buvo įregistruota daugiabučio namo savininkų bendrija ir jos įstatai. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro duomenys (Civilinio proceso kodekso 179 straipsnio 3 dalis) patvirtina, jog 2013 m. rugpjūčio 8 d. buvo įregistruota daugiabučio namo savininkų bendrija (duomenys neskelbtini) ir jos įstatai. Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 10 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog administravimas pasibaigia, įregistravus gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatus. Vadinasi, kaip pagrįstai teigia apeliantės, 2013 m. rugpjūčio 8 d. pasibaigė administravimas. Kaip jau buvo nustatyta, 2013 m. rugpjūčio 7 d. buvo pradėta ginčo tvoros statyba. Bylos įrodymai – nuotraukos (t. 2, b. l. 199-200) – patvirtina, jog 2013 m. rugpjūčio 8 d. vis dar buvo vykdomi tvoros statybos darbai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės veikimas, pasireiškęs ginčo tvoros statybos baigimu, pasibaigus jos administravimui, yra objektyviai pateisinamas veiksmas. Svarbi aplinkybė yra ta, jog ginčo tvoros statyba pradėta, atsakovei administruojant daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektus. Be to, nėra pateikta įrodymų, kad atsakovui apie bendrijos įstatų įregistravimą buvo pranešta įregistravimo dieną ir dėl to atsakovas turėjo pareigą suvokti savo kaip ieškovų namo administratoriaus teisių ir pareigų pasibaigimą..
Apibendrinant galima konstatuoti, jog atsakovė šios bylos faktinių aplinkybių kontekste veikė taip, kaip ji turėjo veikti ir kaip analogiškoje faktinėje situacijoje veiktų bet kuris profesionalus bendrojo naudojimo objektų administratorius. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovų materialinį subjektinį reikalavimą, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šiame procesiniame sprendime, neturi teisinės reikšmės teisingai išspręsti šią bylą, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą aspektą, nevertina kitų apeliančių argumentų, kurie kartu su šiame procesiniame sprendime išanalizuotais argumentais yra suformuluoti jų apeliaciniame skunde.
Atsakovė, apeliantėms pralaimėjus šį apeliacinį ginčą, įgijo procesinę teisę gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų šiame bylos etape, atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Atsakovė nepareiškė procesinio reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų kompensavimo ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ji patyrė bylinėjimosi išlaidas. Todėl darytina išvada, jog ji šiame bylos etape nepatyrė bylinėjimosi išlaidų, kurias reikėtų paskirstyti šiuo procesiniu sprendimu.
Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos šalims, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą nepakeistą.