Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. I-4547-816/2019 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02687-2019-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1; 20.2.3.2; 50.3; 55.1.3

2019 m. spalio 24 d.

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas M. Š. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo teisių ir pareigų perėmėjos), priteisti 6 000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Nurodoma, kad nuo 2017 m. spalio 17 d. iki 2018 m. vasario 7 d. Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintos pareiškėjui tinkamos kalinimo sąlygos, dėl ko jis jautė tam tikrus nepatogumus, garbės ir orumo pažeminimą. Pareiškėjo nuomone, nežmoniškos kalinimo sąlygos pasireiškė tuo, kad nebuvo užtikrinimas privatumas sanitariniame mazge, nes sanitarinis mazgas atskirtas sienele ne aukštesne nei 1,50 m. Be to, nurodo, kad buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, t. y. praustuvė rėmėsi į lovą.

Pareiškėjas nurodo nacionalinį ir tarptautinį teisinį reguliavimą, numatantį nežmoniško ir kankinamo elgesio draudimą, taip pat pateikia nuorodas į teismų praktiką nagrinėjant panašaus pobūdžio bylas.

Atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė Vilniaus PN atsiliepimu (b. l. 7–11) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 19 d. iki 2018 m. kovo 7 d. skirtingose kamerose. Pažymi, kad Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 p. nurodoma, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Nurodo, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės), nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko LR higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus; Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato.

Pažymi, jog pataisos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu laisvės atėmimo bausmės vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Šiuo atveju nėra įrodytos būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, patirtos dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu ir jo įrengimo.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad žalą patyrė nuo 2017 m. spalio 17 d. iki 2018 m. vasario 7 d., atsakovės atstovė Vilniaus pataisos namai (Lukiškių TI-K teisių ir pareigų perėmėja) atsiliepime nurodo, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K kalėjo nuo 2017 m. spalio 19 d. iki 2018 m. kovo 7 d. iš esmės ginčo dėl laikotarpio nėra.

Bendrai kalbant apie tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimą pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus (neveikimą) nurodytu laikotarpiu laikant nuteistąjį šioje įstaigoje, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus ar neveikimą, nes teisėtais veiksmais padaryta žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.246 str. 3 d.). Tuo tarpu neteisėta veika pripažįstama tuomet, kai neįvykdoma įstatymuose nustatyta pareiga (neteisėtas neveikimas) arba atliekami veiksmai, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tokio pobūdžio bylose (dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas), atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (detalizavus, jo manymu, netinkamas kalinimo sąlygas), institucijai, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, tenka pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu. Įrodinėjimo naštos palengvinimas pareiškėjui nereiškia, kad atsakovui gali būti perkeliama pareiškėjo pareiga apibrėžti skundo faktinį pagrindą, nurodant konkrečias, aiškiai, detalias kalinimo sąlygas, apibūdinti konkrečią dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų patirtą žalą. Taip pat pareiškėjas privalo bent nurodyti esamus konkrečius reikšmingus įrodymus, jų buvimo vietą (tuo atveju, jei yra apsunkinta galimybė juos gauti, pateikti). Pareiškėjus įvykdžius šiuos reikalavimus, įrodinėjimo našta perkeliama atsakovo pusei paneigti skunde nurodomus konkrečius faktus. Pareiškėjui aiškiai ir konkrečiai nedetalizavus kalinimo sąlygų, o tik hipotetiškai, teoriškai svarstant, pateikiant bendro pobūdžio teiginius apie neva jo manymu netinkamas kalinimo sąlygas, nėra galimybės priešingai pusei pateikti konkrečius atsikirtimus į pareikštus skundo reikalavimus ar paneigti nekonkrečius pasvarstymus.

Taip pat šio pobūdžio bylose svarbu turėti omenyje, kad pareiškėjas įprastai yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas ir tai nelaikoma žiauriu elgesiu ar asmens kankinimu nei nacionalinės, nei Europos Sąjungos teisės kontekste. Laisvės apribojimo sukeliamos neigiamos pasekmės sudaro būtinąjį bausmės elementą, tačiau turi būti užtikrinama, kad asmuo laisvės atėmimo vietoje nepatirtų didesnių ribojimų nei tie, kurie būtini ir būdingi laisvės atėmimo bausmės įgyvendinimui. Taip pat taikomos poveikio, drausminimo, konkretaus režimo sąlygotos priemonės, įpareigojimai turi būti proporcingi siekiamiems tikslams, nediskriminuojantys. Toliau pasisakytina dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų 2017 m. spalio 19 d. – 2018 m. vasario 7 d. imtinai (su pertraukomis) laikotarpiui Lukiškių TI-K atskirų aspektų (ne)pagrįstumo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitarinis mazgas kamerose buvo atitvertas tik sienele, kurios aukštis buvo tik 1,5 m, dėl ko jautė nepatogumus. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TIĮET), kurios laikytinos specialiomis nuostatomis vertinant tardymo izoliatorių įrengimą, 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas. Nepaisant to, kad ginčo laikotarpiu kalinimo kameros iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, tačiau administracinių teismų praktikoje sanitarinio mazgo atskyrimas tik 1,5 m aukščio sienele laikomas netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, kadangi tokiu būdu sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos ir nematomas kitiems asmenimis viduje ir/ar išorėje.

Iš byloje pateikto Vilniaus PN turto valdymo skyriaus pranešimo dėl pareiškėjo skundo, matyti, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengtos sanitarinio mazgo patalpos su klozetu. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. įrengtos užuolaidos, kurios pilnai uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio viduje (b. l. 12). Durų ar užuolaidų įrengimas paprastai laikomas privatumą užtikrinančiomis priemonėmis ir pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskiru tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018). Tad pareiškėjo teiginiai, kad sanitariniuose mazguose 2017 m. nurodytomis dienomis jo pabuvotose kamerose nebuvo užuolaidų privatumui užtikrinti neįrodyti. EŽTT praktikoje konstatuojamas Konvencijos pažeidimas šiuo aspektu Rusijos atžvilgiu, kuomet naudojantis tualetu nuteistasis išlieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo akutę/angą (2009-03-12 sprendimas byloje A. M. v. Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07), 2007-11-15 sprendimas Grishin v. Rusija (pareeiškimo Nr. 30983/02), 2002-07-15 sprendimas Kalashnikov v. Rusija (pareiškimo Nr. 47095/99), 2012-01-10 sprendimas Ananyev v. Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), kt.). Tokios faktinės aplinkybės, kad įrengta sienelė ir pakabintos nuo lubų užuolaidos neužtikrintų asmens higienos procedūrų atlikimo privatumo, šioje byloje nenustatyta. Be to, pareiškėjas jokių konkrečių jo privatumo pažeidimų atvejų nenurodo, tad nekonkretizuotas ir neturtinės žalos pobūdis dėl šios kalinimo sąlygos ir atitinkamai neįrodytas jos dydis.

Pareiškėjas mano, kad jo privatumas buvo pažeistas ir dėl to, kad per kameros duryse esančią akutę prižiūrėtojai periodiškai stebėdavo kalinius kamerose. Kaip nurodyta aukščiau nuteistieji turi specifinį teisinį statusą atlikdami laisvės atėmimo bausmę ar būdami suimti, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių ar privatumo suvaržymas yra neišvengiamas ir tai nelaikoma žiauriu elgesiu ar asmens kankinimu nei nacionalinės, nei Europos Sąjungos teisės kontekste. Be to, pagal tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisykles kamerose turi būti duryse stebėjimo akutė ir langelis maistui, knygoms ar kitiems daiktams perduoti. Taisyklėse nėra numatyta, kad kuri nors kameros zona galėtų būti per stebėjimo akutę nematoma (aklina), nes stebėjimas laisvės atėmimo vietose būtinas siekiant užtikrinti asmenų nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendinti vidaus tvarkos ir režimo reikalavimus, užkardyti konfliktines ar suicidines situacijas. Be to, nėra byloje duomenų, kad pareigūnai nuolat stebėtų kamerų patalpas, o be to, net ir atliekant stebėjimą pareigūnams taikomi etikos reikalavimai.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad praustuvė įrengta netinkamai.

Vilniaus PN turto valdymo skyriaus pranešime nurodoma, kad gyvenamosiose kamerose buvo sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Kamerose santechninė įranga buvo tvarkinga. Kaip jau minėta aukščiau Vilniaus PN teigia, kad sanitarinis mazgas, į kurį įeina ir praustuvas, buvo atskirtas nuo likusios kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 metro aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. buvo kamerose pakabintos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Priešingų įrodymų ar paneigiančių atsakovo atstovo pateiktus įrodymus byloje nėra.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktas numato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Be to, šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad, nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjui ar kitiems asmenims ginčo laikotarpiu nesiskundus dėl laikymo sąlygų Vilniaus PN kamerose atsakovės atstovas ir negali pateikti duomenų, paneigiančių visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Be to, Vilniaus PN nežinodama apie pareiškėjo patiriamus nepatogumus, negalėjo jų ir pašalinti.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad patikrinimo aktuose (pavyzdžiui, b. l. 70, 97) nėra konstatuota sanitarinio mazgo įrengimo pažeidimų, skundų pareiškėjas dėl netinkamo sanitarinio mazgo ar jo vienetų įrengimo ar išdėstymo neteikė, todėl ir šiuo aspektu konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus nėra teisinio pagrindo. Kituose patikrinimo aktuose taip pat nenustatyta atvejų, kuomet netinkamai būtų įrengtas sanitarinis mazgas. Nenustačius neteisėtų valstybės veiksmų, nėra teisinio pagrindo konstatuoti ir valstybės viešosios atsakomybės bei taikyti neturtinės žalos atlyginimo institutą.

Atsižvelgus į visumą aukščiau išdėstytų argumentų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

atmesti pareiškėjo M. Š. skundą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.