Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Mockevičiaus ir Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. P. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui A. P. dėl draudimo išmokos priteisimo iš draudėjo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovo A. P. priteisti 50 procentų išmokėtos sumos – 10028,63 Eur, 462,97 Eur kompensacinių palūkanų, paskaičiuotų nuo 10028,63 Eur po 0,05 procentų metinių palūkanų per dieną už 337 dienas, skaičiuotų nuo 2015-04-17 pareikalavimo atlyginti žalą iki ieškinio pateikimo teismui dienos, ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, kad ieškovė su atsakovu 2014 m. vasario 18 d. laikotarpiui nuo 2014-02-26 iki 2015-02-25 sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kurios 1.5.2.7 punkte numatė, kad transporto priemonės nevairuos asmuo, kurio amžius mažesnis nei 25 metai, ir asmenys, kurių stažas mažesnis nei 2 metai. Atsakovas 2015 m. vasario 20 d. perdavė automobilį vairuoti sūnėnui E. P., kuris buvo 18 metų amžiaus, sūnėnas įvažiavo į geležinkelio pervažą degant draudžiamam šviesoforo signalui ir susidūrė su greituoju traukiniu. Įvykio metu žuvo E. P., buvo apgadintas greitasis traukinys bei nukentėjo infrastruktūra, todėl ieškovė trečiajam asmeniui išmokėjo 20 057,26 Eur išmoką. Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnį ieškovė prašo iš atsakovo priteisti 50 procentų išmokėtos sumos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Radviliškio rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, iš atsakovo A. P. priteisė 10 028,63 Eur žalos atlyginimo, 462,97 Eur palūkanų, 5 procentus metinių palūkanų už 10 491,60 Eur sumą nuo 2016-03-30 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 236 Eur žyminio mokesčio, 70,08 Eur išlaidų už teisinę pagalbą ir 28,96 Eur atstovo kelionės išlaidų ieškovei AB „Lietuvos draudimas“. Teismas sprendė, kad perduodamas transporto priemonę vairuoti asmeniui, jaunesniam kaip 25 metai ir neturinčiam 2 metų vairavimo stažo, atsakovas pažeidė sutartį, todėl ieškovė įgijo teisę pagal Sutarties 1.5.3 p. iš jo reikalauti iki 50 procentų išmokėtos išmokos. Trečiasis asmuo kreipėsi į draudiką, ir šis išmoką išmokėjo 2015-03-19 ir 2015-03-24 mokėjimo nurodymais. Paskutinio mokėjimo data (2015-03-24) reiškia regreso atsiradimo juridinį faktą, kuris suteikė nagrinėjamoje byloje ieškovei atgręžtinio reikalavimo teisę į asmenį, atsakingą dėl padarytos žalos. Ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo 2015-03-24, nes ieškinys dėl skolos priteisimo teisme užregistruotas 2016-03-21 (o pasirašytas ir pateiktas dar anksčiau, 2016-03-18 16 val. 11 min. 33 sek.), ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino, nėra teisinio pagrindo taikyti ieškinio senatį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas A. P. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 500 Eur už apeliacinio skundo paruošimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Tiek iš elektroninės bylos, tiek iš pateikto prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo matyti, jog jis surašytas ir pateiktas 2016-09-19, kuomet bylos nagrinėjimas iš esmės baigtas 2016-09-05. CPK 98 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad išlaidos negali būti priteisiamos, jei prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Tokios pozicijos jurisprudencijoje laikosi ir aukštesnieji teismai. Dėl šios priežasties naikintinas kaip nepagrįstas sprendimas priteisti 28,96 Eur atstovo kelionės išlaidų.

Atsižvelgiant į tai, kad individualizuotos draudimo sutarties sąlygos nėra derintos su draudėju, jos nėra patvirtintos jo parašu, draudikas negali reikalauti 50 procentų išmokos už neva pažeistą draudimo sutartį, nes draudikas nepateikia jokių rašytinių įrodymų, kad sutartis galėjo būti sudaryta jo nurodomomis sąlygomis. Draudiko teiginiai, neva draudėjas konkliudentiniais veiksmais (sumokėdamas draudimo įmoką) sutiko su jo nurodomomis sąlygomis paneigtini suformuota teismų jurisprudencija, todėl įvertinus pateiktą draudiko pretenziją ji laikytina nepagrįsta ir atmestina dėl faktinio ir teisinio pagrindo stokos. Kadangi nepasirašytai draudimo sutarčiai taikytinos standartinės draudimo sutarties sąlygos, kuriose nėra nurodyta kaip rizikos padidėjimas draudiko nurodomi atvejai, nesant teisėto pagrindo, draudiko ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas. Analogiškos pozicijos laikėsi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-706/2015.

Aplinkybė, jog atsakovas yra sumokėjęs draudimo įmoką, visiškai nepatvirtina fakto, kad atsakovas su ieškove sudarė draudimo sutartį būtent tokiomis sąlygomis ir teismo išvada, kad sumokėjimas yra papildomas rašytinės formos reikalavimas – nėra logiškas. CK 1.73 str. 3 d. nurodyti papildomi rašytinės sandorių formos reikalavimai. Fakultatyvinės sąlygos buvimas CK 1.73 str. 3 d. prasme, sumokėjimas už draudimo polisą, tačiau esant nepasirašytai draudimo sutarčiai, nepatvirtina, kad draudimo sutartis buvo sudaryta draudimo sutartyje nurodytomis individualiomis sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-706/2015).

Ieškovė vėliausiai apie draudiminį įvykį sužinojo pranešus apie draudiminį įvykį, kuomet transporto priemonę vairavo jaunesnis nei 25 metų amžiaus vairuotojas, todėl nuo šio momento skaičiuotina ieškinio senaties pradžia. Atsakovas sutinka, kad taikant TPVCAD įstatymo 22 str. 1 d. ir 2 d. nustatytų įstatymo 12 str. pareigų nevykdymas yra laikytinas deliktine atsakomybe ir tokiam regresiniam reikalavimui taikoma ieškinio senatis nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (LR CK 1.127 str. 4 d.), tačiau taikant įstatymo 22 str. 2 d. nuostatas dėl draudimo sutarties pareigų netinkamo vykdymo ieškinio senatis pradedama skaičiuoti nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos (LR CK 1.127 str. 1 d.), t. y. nuo tada, kuomet ieškovas sužinojo apie tai, kad atsakovas pažeidė sutarties sąlygas. Priešingas aiškinimas paneigtų atsakomybės, kylančios iš sutartinių santykių, skirtumą, sutapatinant ją su deliktine atsakomybe. Kadangi menamas draudimo sutarties pažeidimas įvyko 2015-02-20, išmoka sumokėta 2015-03-23, ieškinys teismui pateiktas praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą ir tai sudaro savarankišką pagrindą ieškiniui atmesti.

Trečiasis asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ pateiktu atsiliepimu nurodė, kad palaiko savo atsiliepime į ieškinį išdėstytą poziciją, prašė teismo bylą nagrinėti savo nuožiūra.

Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ pateiktu atsiliepimu prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovo ieškovei bylinėjimosi išlaidas, atsiradusias dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neturėjo teisėto pagrindo priteisti ieškovės patirtų išlaidų, susidariusių atstovui vykstant iš Kauno į Radviliškio rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-941-632/2016 2016-09-05 10.00 val. teismo posėdį ir atgal į Kauną. Šios išlaidos susidarė dėl ieškovės atstovavimo paskutiniame teismo posėdyje. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina aplinkybę, kad ieškovės atstovas vyko iš Kauno į Radviliškio rajono apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-941-632/2016 2016-09-05 10.00 val. teismo posėdį. Pagal teisinių paslaugų teikimo sutartį kelionės išlaidas įsipareigojo apmokėti ieškovė, apmokėjimo faktą pagrindžia pateiktas mokėjimo pavedimas.

Ieškovės ir atsakovo sudaryta draudimo sutartis, kurios pagrindu buvo apdrausta transporto priemonės (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė, buvo sudaryta paprasta rašytine forma. Šioje draudimo sutartyje nurodyta, kad draudėjas pritarti draudimo sutarties sąlygoms ir sudaryti draudimo sutartį gali dviem alternatyviais būdais, t. y. pasirašydamas draudimo sutartyje arba sumokėdamas draudimo įmoką. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovas, sumokėdamas draudimo įmoką, patvirtino susipažinęs su draudimo sutarties sąlygomis ir ją sudaręs.

Ieškinio senaties termino pradžia skaičiuojama nuo žalos atlyginimo prievolės įvykdymo, t. y. kai ieškovė 2015-03-24 galutinai sumokėjo 20 057,26 Eur įmoką. Sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas nepraleistas, kadangi ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo 2015-03-24, o ieškinys dėl skolos priteisimo teisme užregistruotas 2016-03-21 (o pasirašytas ir pateiktas dar anksčiau, 2016-03-18 16 val. 11 min. 33 sek.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl draudiko teisė reikalauti, kad draudėjas grąžintų 50 procentų išmokėtos draudimo sumos

Remiantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) įtvirtinta draudimo sutarties sudarymo tvarka, draudikas privalo sudaryti draudimo sutartis su už draudimo sutarties sudarymą atsakingais asmenimis, kurie patys ar per savo atstovą pateikė prašymus, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti. Transporto priemonės valdytojas, teikiantis prašymą sudaryti draudimo sutartį, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, sudarant draudimo sutartį yra laikomas šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų atstovu pagal įstatymą (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 2 dalis). Įprastinė draudimo sutartis sudaroma prieš valstybinį transporto priemonės įregistravimą, jeigu ši transporto priemonė yra neapdrausta (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas faktines bylos aplinkybes nustatė tinkamai. Nustatyta, kad ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovas A. P. 2014 m. vasario 18 d. sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (toliau – Sutartį), laikotarpiui nuo 2014-02-26 iki 2015-02-25, kurios bendrųjų sąlygų 1.5.2.7 ir 1.6.4 punktuose buvo numatytas draudimas vairuoti transporto priemonę asmenims, jaunesniems kaip 25 metai ir neturintiems 2 metų stažo. Sutarties 7.3 punkte (rekvizitai) nurodyta: „šis dokumentas yra draudimo sutartis (liudijimas). Pasirašydamas ir/ar sumokėdamas draudimo įmoką (ar jos dalį) patvirtinu, kad pritariu draudimo sutarties sąlygoms ir sudarau draudimo sutartį, esu supažindintas su draudimo sutarties sąlygomis“ . Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad atsakovas draudimo įmoką sumokėjo. Atsakovas taip pat tvirtina, kad Sutartis buvo sudaryta, tik nurodo, kad joje nebuvo bendrųjų sąlygų 1.5.2.7 ir 1.6.4 punktuose numatyto draudimo, tačiau kitokio sutarties varianto į bylą nepateikė, bendrųjų sąlygų 1.5.2.7 ir 1.6.4 punktų neginčija priešieškiniu. Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šalys pačios numatė papildomą rašytinės formos reikalavimą – patvirtinimą, kad sumokėjus draudimo įmoką sutartis laikoma pasirašyta, ši nuostata atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.73 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl pagrįstai atmestas atsakovo argumentas dėl nesusipažinimo su sutarties sąlygomis. Pažymėtina, kad atsakovo cituojama teismų praktika netaikoma šioje byloje, kadangi pateiktų bylų faktinės aplinkybės nėra analogiškos nagrinėjamai bylai.

2015 m. vasario 20 d. atsakovas perdavė automobilį vairuoti sūnėnui E. P., kuris buvo 18 metų amžiaus, sūnėnas įvažiavo į geležinkelio pervažą degant draudžiamam šviesoforo signalui ir susidūrė su greituoju traukiniu. Įvykio metu žuvo E. P., buvo apgadintas greitasis traukinys bei nukentėjo infrastruktūra, todėl ieškovė trečiajam asmeniui AB „Lietuvos geležinkeliai“ išmokėjo 20 057,26 Eur. Apie įvykį ieškovė pranešė 2015 m. vasario 24 d. raštu.

Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje įregistruotos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Už draudimo sutarties sudarymą TPVCAPDĮ nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis). Įprastinė draudimo sutartis sudaroma vadovaujantis TPVCAPDĮ, Civiliniu kodeksu, Draudimo įstatymu, Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis ir kitais Lietuvos Respublikos teisės aktais, jeigu TPVCAPDĮ nenustato kitaip (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 1 dalis). Taigi kiekvienas Lietuvos Respublikos teritorijoje įregistruotos transporto priemonės savininkas (draudėjas) privalo sudaryti civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Draudėjas ir draudikas draudimo sutartimi negali pakeisti TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų nustatytų imperatyviųjų reikalavimų (Standartinių draudimo sutarties sąlygų 3 punktas), tačiau sudaromose sutartyse gali nustatyti papildomų sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms įstatymų nuostatoms. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), ją sudarydamos šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils draudėjo civilinė atsakomybė, o draudikui teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui. Toks šios sutarties pobūdis glaudžiai susijęs su jos fiduciariniu pobūdžiu. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, tai abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau bendradarbiauti sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių bendradarbiavimas pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. Draudėjas sutarties galiojimo metu turi draudiką informuoti apie draudimo rizikos padidėjimą. Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą ir draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. E. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-556/2014).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų standartizavimas nepaneigia draudikų galimybės nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo jų skirtingo tikėtinumo laipsnio, draudikui sukuriamos tikimybės vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai. Draudžiant civilinę atsakomybę, draudimo riziką sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-3-162). TPVCAPDĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudimo įmokų dydžius nustato draudikas. Pagal Standartinių draudimo sutarties sąlygų 26 punktą, draudimo įmoką apskaičiuoja draudikas; draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems); draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį ir nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio, reglamentuojančio draudiko sumokėtų išmokų grąžinimą, 1 dalyje nustatytos sąlygos (vairavimas apdraustos transporto priemonės neblaiviam, neturint teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonės ir kt.), kurioms esant draudikas, sumokėjęs dėl autoįvykio nukentėjusiam asmeniui draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Pagal Taisyklių 62.2 punktą, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos apskaičiuojant draudimo įmoką ar ją didinant) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Taigi įstatymas nustato sąrašą atvejų, kuriems esant draudikas turi teisę reikalauti iš žalą padariusio asmens grąžinti visą išmokėtą sumą, ir sąlygas, kurioms esant draudikas turi teisę reikalauti iš draudiko grąžinti dalį išmokėtų nukentėjusiems asmenims išmokų. Teisė reikalauti dalies išmokų grąžinimo (iki 50 procentų) draudikui atsiranda dėl draudėjo įvykdyto draudimo sutarties sąlygų pažeidimo.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad regresu reikalaujama grąžinti išmoka atitinka civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. nustatytos draudėjo pareigos pranešti apie sąlygų pasikeitimą, pažeidimas, priežastinis ryšys su eismo įvykiu, nes atsakovui perdavus valdyti automobilį asmeniui, kuris buvo 18 metų amžiaus, aukščiau nurodytomis aplinkybėmis buvo sukeltas autoįvykis. Atsakovas sutarties galiojimo metu nepranešė draudikui apie rizikos padidėjimą draudimo sutartyje nustatytais terminais ir tvarka, taip pažeidė Sutarties 2.2.3. punktą. Toks elgesys yra pakankamas pagrindas draudikui regreso tvarka reikalauti iš atsakovo įstatymuose numatyto dydžio dalies draudimo išmokos grąžinimo. Draudimo apsauga nukentėjusiam trečiajam asmeniui buvo suteikta, draudikas išmokėjo draudimo išmoką, nes LR TPVCA PDĮ 16 str. 2 d. imperatyviai nurodyta, kad atsakingas draudikas moka išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui, kai transporto priemonės valdytojui atsirado civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo naudojant apdraustą transporto priemonę, nepaisant to, ar valdytojas vykdė draudimo sutarties sąlygas, išskyrus šio įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytus atvejus, nepaisant to, ar prieš sudarant draudimo sutartį draudėjas suteikė draudikui visą būtiną informaciją, kurios reikia draudimo sutarčiai sudaryti. Nukentėjusiojo trečiojo asmens turtinių interesų draudimo apsauga yra atribojama nuo draudėjo pareigos grąžinti dalį ar visą draudimo išmoką esant sutarties pažeidimui arba kitoms įstatyme nustatytoms sąlygoms. Taikant TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį, atsižvelgiama į grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijus. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo Taisyklių 63 p. reglamentuoja, kad grąžinamos atsakingam draudikui sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes. Nagrinėjamos bylos atveju eismo įvykis sukeltas atsakovo Sutarties pažeidimu, perdavus transporto priemonę naudotis 18 metų sūnėnui. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovei 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos – 10 028,63 Eur.

Dėl ieškinio senaties

Atsakovas teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog draudimo sutarties pažeidimas įvyko 2015-02-20, išmoka sumokėta 2015-03-23, ieškinys teismui pateiktas praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą ir tai sudaro savarankišką pagrindą ieškiniui atmesti. Teisėjų kolegija šį atsakovo teiginį laiko nepagrįstu ir pažymi, kad ieškinio senatis pagal CK 127 straipsnį prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Bylos medžiaga įrodyta, kad trečiasis asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ kreipėsi į draudiką AB „Lietuvos draudimas“, ir ieškovė išmoką išmokėjo 2015-03-19 ir 2015-03-24 mokėjimo nurodymais. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį draudimo išmokos sumokėjimo momentas teisiškai reikšmingas tuo, jog tik nuo šio momento draudikas įgijo teisę reikalauti išmokėtų draudiminių sumų priteisimo iš draudimo sutartį pažeidusio asmens. Byloje nustatyta, kad būtent šiomis datomis (2015-03-19 ir 2015-03-24) prasideda regresinio reikalavimo teisė ir ieškinio senatis atitinkamoms išmokos sumoms, nes ieškovei tapo žinomas išmokėtos žalos dydis. Taigi, ieškinys dėl skolos priteisimo teismui išsiųstas 2016-03-18, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino ir šiems ginčo santykiams nėra teisinio pagrindo taikyti ieškinio senatį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovas teigia, kad naikintinas kaip nepagrįstas teismo sprendimas priteisti 28,96 Eur atstovo kelionės išlaidas, kadangi prašymas dėl šių išlaidų priteisimo pateiktas po to, kai bylos nagrinėjimas iš esmės baigtas. Iš bylos duomenų matyti, kad paskutinis ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo surašytas ir pateiktas 2016 m. rugsėjo 19 d., o bylos nagrinėjimas iš esmės baigtas 2016 m. rusėjo 5 d. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad išlaidos negali būti priteisiamos, jei prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Tačiau nagrinėjamos bylos atveju teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad PVM sąskaita faktūra (serija (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) ieškovės advokato buvo surašyta 2016 m. rusėjo 5 d., t. y. teismo posėdžio metu, kuomet byla išnagrinėta iš esmės. Taigi, objektyviai ieškovė negalėjo anksčiau pateikti šio prašymo, kadangi PVM sąskaita faktūra buvo apmokėta tik 2016 m. rugsėjo 15 d. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei 28,96 Eur atstovo kelionės išlaidų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad atsakovo apeliacinis skundas nėra teisiškai pagrįstas, todėl atmetamas, Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi ieškovė nepateikė bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje pagrindžiančių duomenų, šios išlaidos nepriteistinos iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.