Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-264-487/2025

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-07-16
Bylos Nr.: 1A-264-487/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-02-2-00051-2020-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jolanta Čepukėnienė, Evaldas Gražys, Jurga Vasiliauskienė
Nuteistasis: R. J.
Advokatai: Rimas Andrikis

Kategorijos

14.7.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 1A-264-487/2025Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00051-2020-5Procesinio sprendimo kategorijos: 14.7.2.2.; (S) 2.4.6.4.3.; 2.4.7

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. liepos 16 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Evaldo Gražio ir Jurgos Vasiliauskienės,

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorei Vidai Skorupskaitei - Lisauskienei,nuteistajam R. J. ir jo gynėjui advokatui Rimui Andrikiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 184 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), ir nuteistas laisvės atėmimo 3 (trims) metams bausme.

Civilinės ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – UAB „(duomenys neskelbtini)“) pareikštas civilinis ieškinys dėl 379 975,30 Eur turtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, priteisiant iš R. J. likviduojamai dėl bankroto UAB „(duomenys neskelbtini)“ 82 537,30 Eur (aštuoniasdešimt du tūkstančius penkis šimtus trisdešimt septynis eurus ir trisdešimt euro centų) turtinės žalos atlyginimo, likusi civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo atmesta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), adr. (duomenys neskelbtini), direktoriaus pavaduotojas bei pagal žodinį UAB „(duomenys neskelbtini)“ vienintelio akcininko I. D. pavedimą faktiškai vadovaudamas šiai įmonei bei valdydamas jos pinigines lėšas, naudodamasis jam patikėtais (perduotais) D. P., V. J. kaip oficialiai įregistruotiems UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriams išduotais prisijungimo prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitų priemonėmis ir duomenimis, t. y. turėdamas teisę ir galimybę valdyti jam patikėtas bei jo žinioje buvusias bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ pinigines lėšas, atlikti finansines operacijas šios bendrovės sąskaitose, nuo 2019 m. sausio 10 d. iki 2019 m. gruodžio 16 d. tyčia nepagrįstai, nesant tam teisinio ir faktinio pagrindo, t. y. nesant UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai atliktus darbus, paslaugas ar suteiktas prekes pagrindžiančių dokumentų, kitokių pervedimus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitų šios bendrovės naudai ir interesais pagrindžiančių dokumentų, įmonėms „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ realiai jokių paslaugų, darbų ar prekių bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ nesuteikus, pervedė iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitų į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą iš viso 74 394,78 Eur ir į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą – iš viso 8 142,52 Eur:

1.1. - iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „Šiaulių bankas“, į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Luminor banke, 2019-01-21 pervedė 5 400 Eur, 2019-01-29 pervedė 3 700 Eur, 2019-02-12 pervedė 4 750 Eur, 2019-03-15 pervedė 1 750 Eur, 2019-03-21 pervedė 2 178 Eur, 2019-04-02 pervedė 2 785 Eur, 2019-04-10 pervedė 2 370 Eur, 2019-04-16 pervedė 1 740 Eur, 2019-04-25 pervedė 1 821 Eur, 2019-05-06 pervedė 1 493 Eur, 2019-06-11 pervedė 1 970 Eur, 2019-06-25 pervedė 2 183 Eur, 2019-07-03 pervedė 2 374 Eur, 2019-07-12 pervedė 1 723 Eur, 2019-07-24 pervedė 1 973,78 Eur, 2019-07-30 pervedė 1 021 Eur, 2019-08-02 pervedė 971 Eur, 2019-10-17 pervedė 1 021 Eur, iš viso – 41 223,78 Eur;

1.2. - iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Luminor banke, į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Luminor banke, 2019-01-10 pervedė 8 700 Eur, 2019-02-15 pervedė 3 100 Eur, 2019-02-20 pervedė 2 780 Eur, 2019-03-06 pervedė 4 797 Eur, 2019-05-17 pervedė 1 370 Eur, 2019-09-02 pervedė 2 270 Eur, 2019-09-06 pervedė 1 753 Eur, 2019-09-20 pervedė 1 421 Eur, 2019-09-25 pervedė 1 273 Eur, 2019-10-08 pervedė 1 543 Eur, 2019-10-30 pervedė 1 470 Eur, 2019-11-25 pervedė 1 573 Eur, 2019-12-16 pervedė 1 121 Eur, iš viso – 33 171 Eur;

1.3. - iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Luminor banke, į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Šiaulių bankas“ Vilniaus filiale, 2019-09-06 pervedė 2 420 Eur, 2019-09-10 pervedė 1 873 Eur, 2019-10-01 pervedė 1 378 Eur, 2019-12-04 pervedė 2 471,52 Eur, iš viso – 8 142,52 Eur.

1.4. Tokiu būdu R. J. iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį labai didelės vertės svetimą turtą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias iš viso 82 537,30 Eur dydžio pinigines lėšas.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis R. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 31 d. nuosprendį ir priimti naują – R. J. pagal BK 184 straipsnio 3 dalį išteisinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Byloje neteisingai vertinti įrodymai. Išvada, kad jo, R. J. padarytuose veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 3 dalyje, požymiai, nepagrįsta konkrečiais ir neginčytinais įrodymais. Didelė dalis skundžiamo nuosprendžio išvadų padarytos, remiantis prielaidomis, nutylėjimais ir spėjimais, ypač vertinant parodymus, kurie traktuoti ne jo, R. J., o kaltinimo naudai, taip esmingai pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą.

2.2. Teismas UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos klausimus įrodinėjo liudytojos A. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nors ji teisiamajame posėdyje pasinaudojo teise neduoti parodymų prieš sutuoktinį. Ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, nors ir perskaityti teisiamajame posėdyje, negali būti pripažinti savarankišku įrodymų šaltiniu. Būtent jo sutuoktinės ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais teismas nustatė jo, R. J. aktyvų vaidmenį UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje, nors liudytojas H. G. patvirtino, jog šios bendrovės direktoriumi jis tapo UAB „(duomenys neskelbtini)“ savininko I. D. prašymu.

2.3. Skundžiamame nuosprendyje, remiantis liudytojų I. D., D. P., V. J., R. M., S. Š. parodymais, konstatuota, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, finansinius klausimus sprendė ir įmonei vadovavo šios įmonės akcininkas I. D. ir jis, R. J.. Tačiau teismo išvada, kad jis, apeliantas vadovavo UAB „(duomenys neskelbtini)“, yra neteisinga: jis bendrovei nevadovavo, o vykdė akcininko I. D. pavedimus, jokių veiksmų be jo žinios neatliko, tokie jo parodymai byloje nebuvo paneigti. Be liudytojo I. D. parodymų, kuris, apelianto manymu, yra akivaizdžiai suinteresuotas bylos baigtimi, kitų paminėtų liudytojų parodymų turinys išvados apie jo vadovavimą minėtai bendrovei nepatvirtina. Skunde išdėstyti tai patvirtinantys liudytojų parodymai: D. P. – kad jis, R. J. I. D. buvo pristatytas, kaip asmuo dėl darbinių reikalų, dėl sprendimų priėmimo, bendravo tiek su R. J., tiek I. D., R. J. generatorių perdavė I. D. leidimu; R. M. – kad R. J. buvo prisistatęs įmonės vadovo pavaduotoju, kas tuo metu buvo vadovas, ji nepasidomėjo; V. J. – kad jis sutiko dirbti įmonėje, R. J. nurodė, kad direktoriumi reikės būti savaitę; S. Š. – kad bendrovei vadovavo I. D. ir R. J., su R. J. kalbėjo, kad reikiant atlikti pavedimą, reikia skambinti I. D., kad šis patvirtintų ar jį padarytų. Taip pat liudytojo S. Š. parodymai paneigia liudytojo I. D. nurodytą aplinkybę, jog jis nežinojo apie R. J. tariamai neteisėtus veiksmus. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu jis nebuvo patrauktas atsakomybėn pagal BK 222 straipsnį ir 223 straipsnį, padarius išvadą, jog dėl nepateiktų bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų nėra galimybės nustatyti, už kokius darbus, paslaugas ar prekes UAB „(duomenys neskelbtini)“ apmokėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 8 14,52 Eur, kam buvo panaudotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ piniginės lėšos 8 142,52 Eur sumai, taip pat ir dėl 74 394,78 Eur sumos, pervestos UAB „(duomenys neskelbtini)“. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismo išvada dėl jo, R. J., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo, neteisėtų veiksmų tėra bylos įrodymais nepatvirtinta prielaida.

2.4. Nepagrįsta teismo išvada, kad jis, R. J. nebuvo nuolat kontroliuojamas I. D., nes šis nuolat Lietuvoje nebūdavo, turėdamas bankų generatorius, turėjo galimybę atlikti pavedimus iš bendrovės sąskaitų, nes bylos duomenys apie I. D. buvimo Lietuvoje laikotarpius (Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) 2024 m. spalio 29 d. informacija, liudytojų I. D. ir S. Š., iš dalies paties nuteistojo parodymai) buvo neteisingai interpretuoti, prielaidoms suteikiant konstatuojamąjį pobūdį, nutylint konkrečius duomenis, tarp jų – kai kurių liudytojų parodymus.

2.5. VSAT 2024 m. spalio 29 d. rašte nurodyta, kad 2019 m. I. D. vykimas per Europos Sąjungos išorės Lietuvos Respublikos valstybės sieną fiksuotas sausio 2 d. (išvykimas), sausio 9 d. (atvykimas), balandžio 21 d. (išvykimas), gegužės 20 d. (atvykimas). Todėl tik trys piniginių lėšų pervedimai (2019 m. balandžio 25 d. – 1 821 Eur sumai, 2019 m. gegužės 6 d. – 1 493 Eur sumai, 2019 m. gegužės 17 d. – 1 370 Eur sumai) iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitų į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą buvo atlikti, nesant Lietuvoje I. D.. Tačiau jam buvo inkriminuota viso 35 pervedimai, kuriais piniginės lėšos pervestos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitų, esančių Luminor banke ir AB „Šiaulių bankas“, į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą, esančią Luminor banke, ir į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą, esančią AB „Šiaulių bankas“. Pervedimų skaičius, atliktas I. D. nesant Lietuvoje, yra menkas, palyginus su jam inkriminuota pervedimų apimtimi, todėl ši aplinkybė neleidžia net daryti prielaidos, jog jis, R. J. nebuvo I. D. kontroliuojamas ir jam, R. J. buvo patikėta valdyti banko sąskaitose buvusias UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigines lėšas. Jis, R. J. vykdė I. D. pavedimus, pastarajam pateikdavo visą informaciją apie savo veiklą. Šias aplinkybes patvirtinantys liudytojų S. P. (apie gerus R. J. ir I. D. santykius, net piniginius), H. G. (apie jo įsidarbinimą paties I. D. prašymu UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, I. D. mokamą jam atlyginimą, R. J. vykdomas funkcijas) parodymai nuosprendyje šiuo aspektu nėra įvertinti. Apelianto pozicija, kad jis neatliko neteisėtų piniginių lėšų pervedimų, nurodytų kaltinime, nėra paneigta bylos įrodymais.

2.6. Nuosprendyje nurodyta, kad neteisėtų veiksmų atlikimą patvirtina iš bankų gauti duomenys bei bylai aktualių IP adresų analizė. Tačiau jis nurodė priežastis, kodėl IP adresai, iš kurių buvo atlikti pavedimai, sutampa su namų adresu – 2019 m. jo namai buvo naudojami kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ ofisas, nes patalpos (duomenys neskelbtini) buvo parduotos, o patalpose (duomenys neskelbtini) vyko remontas. Šių jo parodymų nepaneigia ir liudytojo I. D., kuris siekė atsikratyti bet kokios atsakomybės už bendrovės veiklą, parodymai. Šiuo aspektu pažymėtini ir liudytojo S. Š. parodymai apie R. J. jam išaiškintą piniginių lėšų pervedimo tvarką (tik su I. D. sutikimu).

2.7. Skundžiamame nuosprendyje ryšys tarp jo, R. J. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“, atskleistas tik ikiteisminio tyrimo duotais jo sutuoktinės A. J. parodymais, kurie negali būti pripažinti įrodymais, taip pat prielaida, kad ikiteisminio tyrimo metu miręs R. K., eidamas dviejų bendrovių direktoriaus pareigas, jokiais veiksmais savo funkcijų neatliko, nes vedė asocialų gyvenimo būdą. Apelianto manymu, tokių duomenų nepakanka jo, R. J. nusikalstamam ryšiui su UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nustatyti.

2.8. Prielaidomis paremta teismo išvada, kad piniginių lėšų pervedimai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitų bankuose į UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankų sąskaitas buvo neteisėti. 2022 m. rugsėjo 16 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad dėl nepateiktų buhalterinės apskaitos dokumentų nėra galimybės nustatyti, už kokias paslaugas, darbus ar prekes UAB „(duomenys neskelbtini)“ apmokėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 8 142,52 Eur, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ – 74 394,78 Eur. Tokia išvada, nenustačius asmenų, atsakingų už buhalterinės apskaitos dokumentų pateikimą, yra esminė aplinkybė, dėl kurios jo, R. J. kaltumas pagal BK 184 straipsnį negali būti konstatuotas.

2.9. Apibendrindamas R. J. nurodo, kad jo kaltumas įrodymais, atitinkančiais Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatas, nėra įrodytas, todėl apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo R. J. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

4. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinio skundo argumentus ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinęs byloje surinktus duomenis, pagrįstai pripažino juos R. J. kaltę pagal BK 184 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) patvirtinančiais įrodymais. Esminių BPK pažeidimų, priimant skundžiamą nuosprendį, nenustatyta. Tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė vieną iš BK 184 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymius atitinkančių aplinkybių, todėl ši skundžiamo nuosprendžio dalis keičiama (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Dėl įrodymų vertinimo

5. Apeliaciniame skunde nuteistasis ginčija skundžiamame teismo nuosprendyje atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines aplinkybes. Nurodo, kad teismas išsamiai neištyrė visų bylos aplinkybių, netinkamai vertino bylos įrodymų visetą. Kaip padarytą baudžiamojo proceso pažeidimą įvardina tai, kad teismas rėmėsi jo sutuoktinės ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie teisiamajame posėdyje buvo perskaityti, selektyviai vertino bylos įrodymus – nepagrįstai sureikšmino vienas aplinkybes, tuo tarpu nevertino ar netinkamai vertino kitas reikšmingas aplinkybes. Nuteistasis apeliaciniame skunde pateikia atskirų įrodymų kritiką, teigia, kad jie jo kaltės nepatvirtina, nesutinka su atskirų bylos duomenų pripažinimu įrodymais, ginčija jų įrodomąją vertę, todėl tvirtina, kad baudžiamojon atsakomybėn jis buvo patrauktas nepagrįstai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

6. Pažymėtina, jog klausimą, ar baudžiamojo proceso metu gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali tik teikti pasiūlymus teismui dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

7. Skirtingai, nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus bei įvertino jais nustatytus faktinius duomenis, pateikė motyvuotas išvadas, kuriuos įrodymus pripažino tinkamais, pakankamais nuteistojo kaltei pagrįsti bei kuriais rėmėsi, nustatydamas tikrąsias bylos aplinkybes, ir kuriuos, kaip nepatikimus, atmetė. Skunde nuteistasis dėsto savo poziciją dėl bylos duomenų vertinimo, akcentuodamas vienų įrodymų patikimumą (palankių nuteistajam liudytojų parodymų teisingumą, kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis), ir kitų (atskirų liudytojų parodymų) prieštaringumą, nelogiškumą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo argumentas, jog netinkamas byloje ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų vertinimas sąlygojo ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais, selektyviai išrinktais įrodymais. Nuteistasis, netinkamo bylos įrodymų vertinimo aspektu akcentuodamas atskirų liudytojų parodymus, kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, pateikia savo subjektyvią poziciją, kuri neatitinka ištirtų įrodymų visuma nustatytų duomenų. Konkrečiu atveju, nėra jokio teisinio pagrindo abejoti teismo nuosprendyje pateiktu bylos įrodymų vertinimu bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Be to, nuteistojo apeliaciniame skunde dėstoma pozicija dėl savito nustatytų aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų vertinimo, buvo išsakyta ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, skundžiamame nuosprendyje aptarta, argumentuotai įvertinta ir atmesta. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo gynybos argumentai nepaneigia jo kaltės, padarius šią jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, R. J. psichinis santykis su padaryta veika buvo atskleistas surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Nuteistajam nepalankios išvados nėra grindžiamos vien tik prielaidomis ir abejonėmis, o padarytos, tinkamai įvertinus surinktų duomenų visumą. Pagrindo išvadai, kad faktinės bylos aplinkybės buvo ištirtos neišsamiai, o įrodymai įvertinti, pažeidžiant BPK reikalavimus, nėra.

8. Nuteistojo R. J. apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojos A. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Anot apelianto, jo sutuoktinės ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, nors ir perskaityti teisiamajame posėdyje, negali būti pripažinti savarankišku įrodymų šaltiniu. Pasisakant dėl šio argumento, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju, baudžiamojoje byloje esantys protokolai (teisių ir pareigų išaiškinimo, apklausos; t. 12, b. l. 109, 115–118, 139, 146– 147) patvirtina, jog nuteistojo sutuoktinei A. J., siekiant ją 2020 m. gruodžio 4 d. ir 2023 m. sausio 31 d. apklausti kaip liudytoją, be kitų proceso įstatymo normų, reglamentuojančių apklausą, reikalavimų įvykdymo, buvo laikomasi BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies reikalavimų, BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatyta teisė neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus apie savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius buvo išaiškinta pasirašytinai. Jai sutikus duoti parodymus, ji nurodė tam tikras aplinkybes, t. y. davė parodymus, kuriuos apklausų protokoluose pati perskaitė ir pasirašydama patvirtino, jog jos parodymai buvo surašyti teisingai. Baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teisiamajame posėdyje liudytojai dar kartą buvo išaiškintos liudytojo teisės ir pareigos bei A. J. pasinaudojo teise neduoti parodymų prieš savo šeimos narį (sutuoktinį) (t. 23, b. l. 138). Todėl teisiamojo posėdžio metu liudytojos parodymai BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu buvo pagarsinti. Pažymėtina, kad liudytojos ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai, nors ir nelaikytini savarankišku įrodymu šaltiniu, gali būti reikšmingi, teismui tikrinant bei vertinant kitų byloje surinktų įrodymų patikimumą. Liudytojos nurodytų aplinkybių analizė bendrame bylos duomenų vertinimo kontekste gali turėti reikšmės, formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui. Todėl pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl kitų byloje surinktų duomenų patikimumo, remiantis ir liudytojos A. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais, tinkamai ištirtais parodymais atitinka įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Pažymėtina ir tai, kad teismas išvadą dėl nuteistojo R. J. kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, grindė šioje baudžiamojoje byloje surinktų ir teisme patikrintų įrodymų visuma, o liudytojos A. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais tik patikrino dalies iš jų patikimumą.

9. Įrodymu teismas gali pripažinti bet kokius BPK nustatyta tvarka gautus duomenis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teisme turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis įstatymais bei logikos dėsniais ir pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino, nepažeisdamas BPK normų reikalavimų, ir nuosprendyje padarė motyvuotas išvadas. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos aplinkybės buvo išsamiai ir nešališkai ištirtos, priimtas teismo procesinis sprendimas pagrįstas tinkamai įvertintų įrodymų visuma, taigi BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų nenustatyta.

10. Bylos apeliacinio proceso metu nuteistojo gynėjo nurodyta aplinkybė, kad teismas R. J. kaltę grindė ne įrodymais, o byloje surinktais duomenimis, susijusi su skundžiamo nuosprendžio surašymo ypatumu, kuri, įvertinus nuosprendžio turinį, jame išdėstytus motyvus ir argumentus, pripažintina formalia ir nepaneigiančia teismo išvadų pagrįstumo. Minėta, kad bet kokius BPK nustatyta tvarka gautus duomenis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, teismas gali pripažinti įrodymais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Kaip minėta, šioje baudžiamojoje byloje surinktų duomenų pripažinimo įrodymais tvarkos pažeidimų nebuvo nustatyta. Baudžiamajame procese R. J. kaltė buvo grindžiama duomenimis, kurie pagrįstai pripažinti įrodymais, t. y. buvo gauti įstatymų nustatyta tvarka, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir kuriais vadovaudamasis teismas padarė išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Dėl BK 184 straipsnio 3 dalies taikymo

11. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad R. J. padaryta nusikalstama veika – labai didelės vertės svetimo turto iššvaistymas pasireiškė tuo, jog jis, naudodamasis jam D. P. ir V. J. perduotais, jiems, kaip įregistruotiems UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriams suteiktais, prisijungimo prie bendrovės sąskaitų priemonėmis ir duomenimis, laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 10 d. iki 2019 m. gruodžio 16 d. iš bendrovės sąskaitų: 1) laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 10 d. iki 2019 m. gruodžio 16 d. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą pervedė viso 74 394,78 Eur, taip pat 2) laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 6 d. iki 2019 m. gruodžio 4 d. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą – 8 142,52 Eur, nors UAB „(duomenys neskelbtini)“ jokių paslaugų, darbų ar prekių iš pastarųjų bendrovių neįsigijo; UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančių piniginių lėšų (82 537,30 Eur) panaudojimas buhalteriniais apskaitos dokumentais nebuvo pagrįstas, t. y. nesant teisinio ir faktinio pagrindo, išvaistė svetimas labai didelės vertės jam patikėtas ir jo žinioje esančias UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias pinigines lėšas – bendrai 82 537,30 Eur.

12. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo jį išteisinti pagal BK 184 straipsnio 3 dalį, nesutinka, kad iššvaistė kaltinime nurodytą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – pinigines lėšas, nurodo, kad nebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, šiai bendrovei nevadovavo, vykdė tik bendrovės akcininko I. D. pavedimus, jokių veiksmų be I. D. žinios neatliko, bendrovės sąskaitų generatorius ir korteles valdė pats I. D., pavedimų į UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitas neatliko. Sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, jie atmestini, kaip prieštaraujantys baudžiamojoje byloje ištirtais įrodymais nustatytų faktinių duomenų visumai. Skundžiamame nuosprendyje išdėstytos įrodymų (ne tik paties nuteistojo, bet ir liudytojų parodymų, specialisto išvados, kitų rašytinių bylos duomenų) visumos pagrindu padarytos išvados dėl R. J. veiksmų kvalifikavimo, kaip labai didelės vertės svetimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto iššvaistymas. Pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo metu padarytos išvados yra logiškos ir argumentuotos.

Žemesnės instancijos teismas

13. BK 184 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto iššvaistymą –tyčinį arba neatsargų kaltininkui patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto ar turtinės teisės neteisėta, neatlygintina perleidimą, padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta kvalifikuota nusikalstamos veikos sudėtis – kaltininkui patikėto ar jo žinioje esančio labai didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės iššvaistymas. Patikėtas turtas ar turtinė teisė – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas ar turtinė teisė, į kuriuos kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (pvz., yra ir materialiai atsakingas už šį turtą ar turtinę teisę). Žinioje esantis turtas ar turtinė teisė – tai toks turtas ar turtinė teisė, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas ar turtinė teisė patikėti, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai arba asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi. Turto iššvaistymas objektyviai pasireiškia kaltininkui patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto ar turtinės teisės neteisėtu, neatlygintinu perleidimu, padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Patikėtas ar kaltininko žinioje esantis svetimas turtas ar turtinė teisė neteisėtai perleidžiami, jeigu tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto ar turtinės teisės patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto ar turtinės teisės patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto ar turtinės teisės savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žala. Turto iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę perleidžia tretiesiems asmenims, tačiau turto ar turtinės teisės savininkui ar teisėtam valdytojui už šį turtą ar turtinę teisę nėra atlyginama arba atlyginama aiškiai neteisingai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 123- 895/2017, Nr. 2K-234-699/2017 ir kt.).

14. Nagrinėjamoje byloje pagal BK 184 straipsnio 3 dalį R. J. nuteistas už tai, kad jis, svetimo turto iššvaistymo metu būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pavaduotojas, pagal žodinį bendrovės vienintelio akcininko I. D. pavedimą faktiškai vadovaudamas jai ir valdydamas jos pinigines lėšas (turėdamas teisę ir galimybę valdyti, atlikti finansines operacijas bendrovės sąskaitose), buvo atsakingas už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį minėtos bendrovės turtą, t. y. atliko veiksmus, dėl kurių bendrovė neteko jai priklausančio turto – grynųjų pinigų.

15. Pažymėtina, kad pagal BK 184 straipsnį atsakomybė numatyta tam, kas iššvaisto jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Taigi, šios nusikalstamos veikos subjektu gali būti asmuo, turintis ne tik bendruosius, bet ir specialiuosius požymius – svetimas turtas yra oficialiai kaltininkui patikėtas ar perduotas jo žinion arba suteikta tam tikra turtinė teisė, tokiam turtui turi tam tikrus įgalinimus (asmuo, kuriam tas turtas patikėtas einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių pagrindu ar kai asmuo turtą turi savo žinioje, pavyzdžiui dėl savo užimamų pareigų turi teisę duoti nurodymus dėl turto panaudojimo ir pan.). Bet kokiu atveju reikšminga tai, kad kaltininkas neteisėtai išvaisto svetimą, jam nepriklausiantį turtą pasinaudodamas situacija, kai teisėto savininko turtas yra patikėtas kitam asmeniui ar yra kito asmens žinioje. Be kita ko, baudžiamoji atsakomybė dėl šios nusikalstamos veikos kyla ir asmenims, kurie pagrįstai ir motyvuotai pripažįstami „faktiniais vadovais“, nes vadovu pagal civilinę teisę pripažįstamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Kasacinio teismo praktikoje tiesiogiai įtvirtinta, kad faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2012, Nr. 2K-298-222/2015 ir civilinėse bylose Nr. e3K-3-265-611/2017, Nr. 3K-3-427/2013).

16. Nuteistasis pirmiausia nesutinka su teismo vertinimu, kad jis vadovavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir galėjo valdyti bendrovės pinigines lėšas. Šiai aplinkybei pagrįsti apeliaciniame skunde nuteistasis cituoja atskirus liudytojų D. P., V. J., R. M., S. Š. parodymų fragmentus, teigdamas, kad jų parodymai patvirtina jo paties nurodytas aplinkybes, jog bendrovei jis nevadovavo, padėdavo I. D. organizaciniais, konsultaciniais klausimais bei veiksmais ir kad bendrovės sąskaitas, generatorius valdė pats I. D., visi pavedimai atlikti tik pastarajam kontroliuojant, taip nuteistasis siekė sudaryti įspūdį, kad jis, R. J. nesprendė UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, finansinių klausimų ir nevadovavo įmonei. Tačiau tokią nuteistojo poziciją paneigia byloje ištirti įrodymai. Šiuo aspektu pastebėtina, kad nuteistasis skunde cituoja selektyviai atrinktas liudytojų parodymų dalis, kurias interpretuoja sau palankia prasme, tačiau nutyli ir nepasisako dėl jų parodymų visumos kitų bylos duomenų kontekste.

17. Liudytojo D. P. teisiamajame posėdyje duotais parodymais nustatyta, kad buvo įdarbintas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, tačiau įmonės veiklos klausimais jokių svarbių savarankiškų sprendimų jis nepriiminėjo. Dėl įdarbinimo, darbo funkcijų bendravo su R. J. ir pastarojo buvo įdarbintas. Darbiniais reikalais, dėl sprendimų priėmimo kreipdavosi tiek į I. D., tiek į R. J.. Luminor banke buvo išėmęs sąskaitos generatorių, kurį su I. D. žinia ir paties R. J. nurodymu perdavė pastarajam, t. y. R. J.. Bendrovės finansinius reikalus, visus pavedimus tvarkė R. J., liudytojas pats prisijungimų prie bendrovės banko sąskaitų neturėjo ir jokių mokėjimo pavedimų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitų neatliko, t. y. finansiniais reikalais neužsiėmė. Sutartis, kurias pasirašydavo, jam pateikdavo R. J. (t. 23, b. l. 64–67). Liudytojo V. J. parodymais nustatyta, kad jis R. J. prašymu tapo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, atidarė sąskaitą banke. Iš R. J. suprato, kad jo verslo partneris buvo išvykęs, todėl reikėjo, kad jis, V. J. laikinai pabūtų direktoriumi. R. J. jam sakė, kad direktoriumi reikia pabūti savaitę. Kodėl R. J. pats negali tapti vadovu, neklausė. Darbo sutartį pasirašyti jam pateikė R. J.. Tapus bendrovės vadovu, jo funkcija buvo tik atidaryti banko sąskaitą. Atidaryti sąskaitos Luminor banke kartu vyko ir R. J.. Liudytojas banke išduotą generatorių, sutartį dėl sąskaitos atidarymo ir dokumentus, kad yra bendrovės vadovas, perdavė R. J.. Būdamas bendrovės vadovu, jis generatoriaus neturėjo, juo niekada nesinaudojo, sutarčių bendrovės vardu nesudarinėjo. Jokių funkcijų, kaip bendrovės vadovas, neatliko. Jam R. J. buvo parodęs įmonės teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini), nurodydamas, kad ir jis (t. y. kartu su I. D.) yra savininkas. Su verslo partneriu, t. y. I. D., R. J. jo supažindinęs nebuvo (t. 23, b. l. 114–117). Liudytoja R. M. parodė, kad dirbo įmonėje, kuri teikė buhalterines paslaugas UAB „(duomenys neskelbtini)“. Dėl paslaugų bendravo su R. J., kuris prisistatė, kaip pavaduojantis bendrovės vadovą, kadangi vadovas buvo užsienyje, tai R. J. ją atstovavo. Dėl buhalterinių paslaugų teikimo bendrovei tarėsi pats R. J., paslaugų sutartį bendrovės interesais taip pat pasirašė R. J.. Pastarasis, be kita ko, pateikdavo bendrovės apskaitos dokumentus ir sąskaitas faktūras, kurių buvo nedidelis kiekis. Ji prie bendrovės banko sąskaitų prisijungimų neturėjo, juos turėjo R. J., jis darydavo mokėjimo pavedimus. Nebuvo taip, kad vienu metu bendrautų su R. J. ir I. D., su pastaruoju susipažino ir pradėjo bendrauti, tik R. J. dingus (t. 23, b. l. 112–114). Liudytojo S. Š. parodymais nustatyta, kad jis dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios akcininkė buvo R. J. žmona. Dirbo tuo pačiu adresu ir viename kabinete kaip ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Bendrovės tarpusavyje glaudžiai bendradarbiavo. R. J. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, faktiškai tvarkė visus bendrovės reikalus, duodavo nurodymus ką reikia daryti. Be I. D., UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovavo ir R. J. (t. 23, b. l.117–121). Byloje liudytoju apklaustas vienintelis bendrovės akcininkas I. D. parodė, kad R. J. pasitikėjo. D. P. esant UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, faktiškai bendrovę valdė ir visus finansinius reikalus tvarkė R. J.. Bendrovės sąskaitos buvo Šiaulių banke ir Luminor banke. V. L. banko sąskaitos generatorius buvo pas liudytoją, kitu, kuris buvo išduotas įmonės direktoriui D. P., naudojosi R. J.. Be paties liudytojo ir R. J., daugiau niekas kitas neturėjo priėjimo prie bendrovės sąskaitų (t. 23, b. l. 57–64). Nagrinėjamu aspektu reikšmingi liudytojo H. G. parodymai – be kitų aplinkybių liudytojas parodė ir tai, kad R. J. UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo buhalteriu ir direktoriumi, rūpinosi finansiniais klausimais, rinkdavo ir mokėdavo pinigus, dalindavo atlyginimus (t. 23, b. l. 134–138).

18. Aptarti liudytojų parodymai patvirtina, kad, nors R. J. UAB „(duomenys neskelbtini)“ užėmė direktoriaus pavaduotojo pareigas, jis iš esmės atliko juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas – priimdavo sprendimus, susijusius su bendrovės veikla, finansais, disponavo bendrovės piniginėmis lėšomis, iškilę klausimai buvo sprendžiami ne tik per I. D., kaip nurodoma skunde, bet ir per R. J.. Liudytojų parodymais nustatyta, kad I. D. pasitikėjo R. J. ir kartu vadovavo bendrovei. Nors liudytojai D. P. ir V. J. buvo paskirti UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriais, tačiau objektyviai nustatyta, kad tokias pareigas jie ėjo tik formaliai, bendrovės reikalų, turto netvarkė, savarankiškai jokių sprendimų veiklos klausimais nepriiminėjo, kadangi tuo užsiėmė kiti, šioje byloje nustatyti asmenys, t. y. ir R. J.. Be to aplinkybę, kad liudytojai D. P. ir V. J. buvo fiktyvūs vadovai, patvirtino ir pats nuteistasis R. J.. Nors nuteistasis neigė disponavęs sąskaitų generatoriais, aiškino, kad jie buvo pas I. D., pastarojo žinioje, kad D. P. ir V. J. generatorius buvo perdavę I. D., tačiau tokių aplinkybių nei D. P., nei V. J. nepatvirtino. Priešingai, liudytojai nurodė, kad banko sąskaitų generatorius – D. P. su I. D. žinia, o V. J. vos tik gavęs – perdavė R. J.. Be to, aplinkybė, kad R. J. turėjo bendrovės bankų sąskaitų generatorius, galėjo atlikti pavedimus, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nustatyta ir liudytojo I. D., iš dalies liudytojos R. M. parodymais. Jokių kitų duomenų, kad minėti generatoriai buvo perduoti I. D., byloje nėra, tokių, išskyrus deklaratyvius teiginius, nenurodė ir pats R. J.. Šiuo aspektu taip pat pagrįstai vertinta, kad I. D. disponuoti dar ir D. P. bei V. J. išimtais bendrovės banko sąskaitų generatoriais, kai jis juos jau turėjo, nebuvo jokio tikslo. Taigi, liudytojų parodymais nustatyti R. J. veiksmai negali būti laikomi tik kaip tam tikrų organizacinių, konsultacinių klausimų nagrinėjimas jo oficialiai užimamų bendrovėje pareigų apimtyje. Dėl tokių jo veiksmų, o ne realių vadovavimo bendrovei veiksmų R. J. nebūtų pagrindo spręsti bendrovės veiklos, finansinius klausimus ar naudotis šios bendrovės banko sąskaitų generatoriais. Aptartais liudytojų parodymais nustatyta, jog R. J. rūpinosi UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymu, teikė apskaitos dokumentus buhalterei, priiminėjo darbuotojus, aptarinėjo priėmimo sąlygas ir pan. R. J. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi pasamdė D. P., taip pat bendrovės direktoriumi tapti pasiūlė V. J., o tai vėliau R. J. leido per jam parankius asmenis netrukdomai naudotis banko sąskaitų generatoriais, vadovauti bendrovei. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, minėtų įrodymų visumos pakako pagrįstai išvadai, kad vien tik oficialiai R. J. bendrovėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ užimtų pareigų faktas nepaneigia to, kad jis sprendė ir šios bendrovės veiklos, finansinius klausimus bei šiai bendrovei vadovavo. Dėl to nėra pagrindo abejoti, kad R. J., veikęs kaip faktinis bendrovės vadovas, yra šios nusikalstamos veikos subjektas.

Žemesnės instancijos teismas

19. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindo abejoti liudytojų parodymais, ar motyvo, kodėl jie būtų siekę nurodyti neteisingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nenustatė, tokių nenurodoma ir apeliaciniame skunde. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo ir įvertino liudytojų parodymus, susijusius su UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla, jų pagrindu nustatė, jog R. J. vadovavo bendrovei ir realiai disponavo jos piniginėmis lėšomis, bei jais atskleidė šią aplinkybę patvirtinančius faktus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo argumentuotai pasisakyta dėl paminėtų asmenų parodymų, taip pat ir kitų įrodymų patikimumo. Nėra pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentui, kad teismas be pagrindo rėmėsi liudytojo I. D., kaip suinteresuoto bylos baigtimi asmens, siekiančio išvengti baudžiamosios atsakomybės, parodymais apie R. J. vaidmenį bendrovės veikloje. Bylos medžiaga patvirtina, kad teisiamajame posėdyje šis liudytojas buvo išsamiai apklaustas apie jam žinomas nusikalstamos veikos aplinkybes, o jo duotų parodymų turinys išanalizuotas ir įvertintas byloje surinktų faktinių duomenų visumos kontekste. Pagrindas abejoti liudytojo I. D. duotais parodymais nebuvo nustatytas. Liudytojas viso bylos proceso metu davė iš esmės nuoseklius parodymus, be to, jo nurodytos aplinkybės vienu ar kitu aspektu buvo patvirtintos ir kitais baudžiamojoje byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais, t. y. I. D. parodymai nebuvo vieninteliai, kuriais pirmosios instancijos teismas rėmėsi, darydamas išvadas dėl R. J. kaltumo. Todėl liudytojo I. D. parodymai teismo pagrįstai vertinti kaip įrodymai, jie sutapo ir su kitais byloje ištirtais įrodymais nustatytais faktiniais duomenimis.

20. Nėra pagrindo sutikti ir su nuteistojo skundo argumentu, kad byloje buvo netinkamai įvertintos aplinkybės, sprendžiant, kad R. J. nebuvo nuolat kontroliuojamas I. D.. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pateikė pakankamus motyvus šiai nuteistojo ginčijamai aplinkybei pagrįsti. Nuteistojo akcentuojama duomenų dalis – I. D. nebuvimo Lietuvoje laikas 2019 m. ir tuo metu atliktas nedidelis, lyginant su kaltinime nurodytu, pavedimų kiekis, pabrėžiant, kad tuo pačiu buvo netinkamai interpretuoti liudytojų parodymai, o liudytojų S. P. ir H. G. – ir nutylėti, nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių analizės ir jos pagrindu padarytos išvados. Baudžiamojoje byloje akcentuojama VSAT pateikta informacija apie I. D. išvykimą ir atvykimą 2019 m. (t. 23, b. l. 144–146), kuria remiantis pabrėžiamas ir minėtu laikotarpiu atliktų pavedimų iš bendrovės sąskaitų kiekis, yra tik viena iš aplinkybių, į kurią, darydamas ginčijamą išvadą, teismas atsižvelgė kitų bylos duomenų visumos kontekste. Priešingai nei teigia nuteistasis, šiuo aspektu teismas analizavo ir liudytojų I. D., V. J., S. Š., R. M., iš dalies paties nuteistojo parodymais nustatytas aplinkybes apie tam tikrais laikotarpiais (trumpesniais ar ilgesniais) I. D. nebuvimą Lietuvoje (pvz., kad I. D. išvykdavo ir ilgesniam laikui, pastarajam nesant, buvo įdarbintas V. J., taip pat pradėta bendradarbiauti su buhaltere R. M. ir kt.), I. D. pasitikėjimą R. J. (liudytojų parodymais nuteistasis faktiškai tvarkė visus bendrovės reikalus – vadovavo, sprendė veiklos, finansinius klausimus, duodavo nurodymus, I. D. ir R. J. buvo tarsi vienas asmuo; I. D. nemokėjo lietuvių kalbos, R. J. paruoštus dokumentus pasirašinėjo jų neskaitydamas ir pan.). Šiame procesiniame sprendime teisėjų kolegija jau yra pasisakiusi dėl šių liudytojų parodymų vertinimo patikimumo aspektu, todėl išdėstytų motyvų nekartoja, pastebi tik tai, kad sprendimą dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti lemia ne jų kiekis ar rūšis, o jų patikimumas ir jų pagrindu daromų išvadų pagrįstumas. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent visuma ištirtų ir pirmiau aptartų įrodymų sudaro pakankamą įrodomąją bazę konstatuotai išvadai pagrįsti. Nuteistojo skunde akcentuojamos liudytojų S. P. ir H. G. parodymų dalys, atitinkamai apie I. D. ir R. J. tarpusavio santykius, R. J. bendrovėje vykdytas funkcijas, priešingai nei teigiama, šios teismo išvados ne tik nepaneigia, bet dar ir sustiprina. Pažymėtina ir tai, kad liudytojo H. G. nurodytos jo įdarbinimo aplinkybės, šiuo atveju nepaneigia jo parodymų apie paties R. J. vaidmenį ir įtaką bendrovės veikloje. Todėl šie nuteistojo gynybos argumentai laikytini nepagrįstais, juolab, kad be paties nuteistojo teiginių, nėra jokių kitų įrodymų šiai jo gynybos pozicijai patvirtinti. Visos aplinkybės nustatytos teisingai, nėra jokio pagrindo manyti, jog nuteistojo skunde nurodytų argumentų pagrindu galėtų būti daroma kitokia išvada. Minėta, jog, nustatant faktines aplinkybes, yra svarbu vertinti surinktais ir patikimais įrodymais nustatytus duomenis. Tai pirmosios instancijos teismas ir padarė. Teismo išvada, vertinant R. J. veiksmų bendrovėje kontrolės faktą, grindžiama ne prielaidoms ir spėjimais, o teismo ištirtais ir tarpusavyje susijusiais įrodymais, kurie įvertinti nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių, pateikiant jų visumos analizę ir susiejant juos į vientisą loginę grandinę.

Žemesnės instancijos teismas

21. Be aptartų liudytojų parodymų byloje įvertinti ir kiti surinktais įrodymais nustatyti duomenys. Kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad nuteistajam inkriminuoti mokėjimo pavedimai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankų sąskaitų atlikti D. P. ir V. J., atitinkamai AB „Šiaulių bankas“ ir Luminor banko išduotais generatoriais (t. 7, b. l. 24–85, 118–146, 148–209, 240; t. 8, b. l. 35–151), kuriais, kaip rodo bylos duomenys, disponavo tik R. J.. Apklausti liudytojai D. P. ir V. J., be kita ko parodė patys pavedimų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitų į UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedarė, šių įmonių nežino ir sutarčių su šiomis įmonėmis nesudarinėjo. Teisėjų kolegija pažymi, jog šie liudytojų parodymai byloje nebuvo paneigti, jų neginčijo ir pats nuteistasis R. J., iš esmės laikydamasis pozicijos, jog pavedimai iš bendrovės sąskaitų atlikti paties I. D., ar nuteistojo tik su I. D. žinia. Byloje esančiais Šiaulių banko ir Luminor banko sąskaitų išrašais ir kituose įrodymų šaltiniuose esančiais duomenimis patvirtintas faktas, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitų, esančių Luminor ir Šiaulių bankuose 1) laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 10 d. iki 2019 m. gruodžio 16 d. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą, atitinkamai per 31 kartą (13 kartų iš Luminor banko ir 18 Šiaulių banko) buvo pervesta bendrai 74 394,78 Eur, svarbu ir tai, jog paminėtu laikotarpiu, į šios įmonės sąskaitą piniginės lėšos buvo gautos tik iš UAB „(duomenys neskelbtini)“; ir 2) laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 6 d. iki 2019 m. gruodžio 4 d. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą per 4 kartus pervesta 8 142,52 Eur, t. y. viso 82 537,30 Eur. Tiek 2021 m. gruodžio 23 d., tiek 2022 m. rugsėjo 16 d. specialisto išvadose konstatuota, kad šių UAB „(duomenys neskelbtini)“ piniginių lėšų panaudojimas buhalteriniais apskaitos dokumentais (sutartys, sąskaitos faktūros ir pan.), nebuvo pagrįstas – tokie dokumentai tyrimui nebuvo pateikti ir dėl to nebuvo galimybės nustatyti už kokius darbus, paslaugas ar prekes UAB „(duomenys neskelbtini)“ apmokėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (t. 11, b. l. 15–34, 61–296).

22. Tai, kad minėtos operacijos nebuvo pagrįstos apskaitos dokumentais parodė ir liudytoja apklausta A. M.. Liudytoja paaiškino, kad nuo 2020 m. vidurio tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą ir kad tuo metu bendrovę jau atstovavo I. D., žinojo, kad jis galbūt tik akcininkas ir kitiems buvo perdavęs direktoriaus pareigas. UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitoje matėsi atlikti pavedimai bendrovėms UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau pavedimų atlikimą pagrindžiančių dokumentų nebuvo. I. D. parodė, kad už pinigus, kurie buvo pervesti į minėtų įmonių sąskaitas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ jokių paslaugų nebuvo gauta (t. 23, b. l. 82–84). Šiuo aspektu svarbūs ir liudytojos R. M. parodymai, kuriais nustatyta, kad bylai aktualiu laiku dėl buhalterinių paslaugų teikimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo tartasi ir sutartis pasirašyta su R. J., jis atnešdavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus ir sąskaitas. Į apskaitą suvesdavo tik tuos duomenis, kuriuos jai R. J. pateikdavo, dokumentų dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ jis nepateikė. R. J. nors ir buvo prašomas, tačiau apmokėjimus pagrindžiančių dokumentų, sutarčių, o taip pat banko sąskaitų išrašų nepateikė. Bendrovės banko sąskaitų išrašus ji gavo tik vėliau, kai R. J. jau buvo kurį laiką dingęs, juos jai pateikė I. D.. Matė, kad buvo atlikta daug pavedimų, kurių, kaip nurodė I. D., neturėjo būti atlikta – pinigai iš bendrovės banko sąskaitos buvo pervesti nepagrįstai (t. 23, b. l. 112– 114). Taigi, visais šiais aptartais įrodymų šaltiniais nustatyta, kad nuteistasis R. J. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriais paskirtų asmenų (D. P. ir V. J.) pateiktomis priemonėmis valdė bendrovės sąskaitoje buvusias pinigines lėšas, turėtais generatoriais galėjo atlikti mokėjimo pavedimus. Be kita ko, dokumentų, kurie patvirtintų skundžiamame nuosprendyje nustatytų piniginių lėšų pervedimus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitų į UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitas pagrindą, nėra ir nebuvo jų darymo laikotarpiu, jie nebuvo teikiami ir bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusiai liudytojai R. M., kuriai, kaip parodė ji pati, bendrovės apskaitos dokumentus teikė tik R. J.. Nuteistojo R. J. teigimu, norint jam atlikti pavedimą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos, jis turėjo gauti I. D. sutikimą, tačiau ištirti duomenys rodo, kad I. D. tam tikru metu prisijungimų ir galimybės atlikti veiksmus banke neturėjo. Tai pagrindžia Šiaulių banko AB raštu į bylą pateiktų dokumentų, susijusių su bendrovės sąskaitos valdymu, atidarymu, kopijos, taip pat informacija, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu mobiliosios bankininkystės sutartis nebuvo sudaryta ir pranešimai apie atliekamas operacijas nebuvo siunčiami, laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 30 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. įmonės pateiktais kontaktais nebendrauta (t. 7, b. l. 148–209),

23. Išanalizavus UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitų išrašų bei IP adresų, iš kurių buvo jungtasi prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitų, duomenis, nustatyta, jog aktualiu laikotarpiu daugiausia buvo jungtasi iš IP adreso (duomenys neskelbtini). Prisijungus šiuo IP adresu, buvo atlikti pavedimai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitų, esančių Luminor banke (jungiantis D. P. vardu 2019 m. vasario 15, 20, kovo 6, spalio 8 dienomis; V. J. vardu – 2019 m. gruodžio 16 d.) ir Šiaulių banke (jungiantis D. P. vardu 2019 m. sausio 29, vasario 12, kovo 15, 21, balandžio 2, 9, 16, 25, gegužės 6, birželio 11 ir liepos 2 dienomis) į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą. Atitinkamai 2019 m. spalio 1 d. prisijungiant D. P., 2019 m. gruodžio 4 d. V. J. vardu atlikti pavedimai iš bendrovės sąskaitos, esančios Luminor banko į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą. Kiti pavedimai į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą iš bendrovės Luminor banke esančios sąskaitos buvo atlikti atitinkamai jungiantis iš IP adreso (duomenys neskelbtini) 2019 m. sausio 10 d., IP adreso (duomenys neskelbtini) 2019 m. gegužės 17 d. ir IP adreso (duomenys neskelbtini) 2019 m. rugsėjo 2, 6, 20, 25 dienomis D. P. vardu ir IP adreso (duomenys neskelbtini) 2019 m. spalio 30, lapkričio 25 ir gruodžio 16 dienomis jungiantis V. J. vardu; iš Šiaulių banko iš IP adreso (duomenys neskelbtini) 2019 m. sausio 21 d., IP adreso (duomenys neskelbtini) 2019 m. birželio 25 d., IP adreso (duomenys neskelbtini) 2019 m. liepos 11 d., IP adreso (duomenys neskelbtini) 2019 m. liepos 24, 30, rugpjūčio 2 dienomis ir IP adreso (duomenys neskelbtini) 2019 m. spalio 16 d. jungiantis D. P. vardu. Į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą atliktas pavedimas jungiantis iš IP adreso (duomenys neskelbtini) 2019 m. rugsėjo 6 d. jungiantis D. P. vardu (t. 7, b. l. 10–22, 240; t. 16, b. l. 156–160). Nustatyta ir nėra ginčo, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitų pavedimai minėtoms įmonėms buvo daromi jungiantis iš tų IP adresų, kaip ir jungiantis prie nuteistojo R. J. ir jo žmonos A. J. sąskaitų, t. y. didžioji dalis pavedimų buvo atlikta iš R. J. namų. Byloje esančiais A. J. ir R. J. sąskaitų išrašais, duomenimis apie prisijungimus prie sąskaitų naudojantis interneto banku, patvirtinta, kad prie A. J. ir R. J. sąskaitų dažniausiai jungtasi iš IP adreso (duomenys neskelbtini) (t. 8, b. l. 189–206, 207–211, 221–250, 251–279).

24. Nuteistasis pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje parodė, kad byloje nagrinėjamu laikotarpiu pavedimai buvo daromi tiek iš (duomenys neskelbtini) esančių bendrovės patalpų, tiek, vykstant statybos darbams bendrovės administracinėse patalpose (duomenys neskelbtini) – ir iš jo namų, t. y. kaip ofisu buvo naudojamasi ir R. J. namais, kuriuose dažnai būdavo ir I. D.. Tokiu būdu, R. J. aiškino, kad I. D. pats galėjo padaryti pavedimus, taip pat juos galėjo atlikti ir kiti asmenys, kuriems buvo patikėtos banko kortelės ir generatoriai, be to, būdavo ir taip, kad I. D. padiktuodavo kodą, o jis, R. J. nesigilindamas, patvirtindavo pavedimą. Iš esmės tokios pačios pozicijos laikytasi ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks nuteistojo paaiškinimas byloje įvertintas kitų bylos įrodymų kontekste ir laikytinas gynybine pozicija, siekiant palengvinti teisinę padėtį. Remiantis ištirtais įrodymais, nepaneigta, jog atvejų, kai R. J. pavedimus iš bendrovės sąskaitos atlikdavo I. D. nurodymu arba nuteistajam padiktuotais prisijungimais, galėjo būti. To neneigė ir liudytojas I. D.. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad tokiu pat būdu buvo atlikti mokėjimo pavedimai kaltinime nurodytoms įmonėms. Liudytoju apklaustas I. D., neneigė buvęs R. J. namuose, tačiau nesutiko, kad iš R. J. namų būtų jungęsis prie bendrovės sąskaitos ir bylai aktualiu laiku pats atlikęs kaltinime nurodytus pavedimus UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, arba to prašęs R. J.. Nesivadovauti šiais liudytojo parodymais pagrindo nėra, kadangi šie liudytojo parodymai įvertinti bylos įrodymų visumos grandinėje, laikantis BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliaciniame skunde akcentuojama liudytojo S. Š. parodymų dalis apie R. J. jam nurodytą piniginių lėšų pervedimo tvarką (tik su I. D. sutikimu), liudytojo I. D. parodymų taip pat nepaneigia, be to, liudytojas S. Š. nurodė, kad tai jam buvo sakęs tik pats R. J.. Todėl nėra jokio pagrindo vienareikšmiškai vadovautis tik šia liudytojo parodymų dalimi, jų negretinant su kitais bylos įrodymais nustatytais duomenimis. Kita vertus, liudytojas S. Š. parodė ir tai, kad nepamena jokio atvejo, jog dėl pavedimo atlikimo būtų tekę vykti pas R. J. į namus.

25. Teismo vidinio įsitikinimo susiformavimui reikšmingos įtakos turėjo byloje ištirtais įrodymais atskleistas R. J. ryšys su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, toks ryšis nėra grindžiamas vien tik nuteistojo sutuoktinės ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir teisėjų kolegijai abejonių nekelia.

26. Iš į bylą pateiktų UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų matyti, kad R. J. 2017 m. šioje įmonėje ėjo direktoriaus pareigas, į pareigas buvo priimtas direktoriaus H. G. įsakymu, kaip vadovas rūpinosi įmonės veikla, priiminėjo ir atleidinėjo darbuotojus, pasirašinėjo buhalterinės apskaitos dokumentus (t. 13, b. l. 156–188). Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktorius nuo 2016 m. lapkričio 24 d. iki 2018 m. birželio 29 d. buvo H. G., nuo 2018 m. birželio 29 d. – R. K.; vienintelis UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcininkas nuo 2016 m. lapkričio 22 d. iki 2018 m. birželio 29 d. buvo A. J., o nuo 2018 m. birželio 29 d. – R. K.; apskaitą tvarkantis asmuo nurodytas UAB „(duomenys neskelbtini)“, apskaitą tvarkančio asmens įgaliotas asmuo – K. M.; darbuotojų nuo 2018 m. rugsėjo 3 d. nebuvo, R. J. šioje įmonėje dirbo nuo 2017 m. kovo 13 d. iki 2017 m. rugpjūčio 25 d. ir nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. (t. 6, b. l. 25–43, 81– 82). R. K. nuo 2019 m. sausio 14 d. taip pat buvo ir įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius ir vienintelis akcininkas; šioje įmonėje apskaitą tvarkantis asmuo nenurodytas, jokių darbuotojų nebuvo (t. 6, b. l. 4, 16–17, 23).

27. Byloje atlikta UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitų išrašuose ir kituose dokumentuose užfiksuotos informacijos analize nustatyta kad laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 10 d. iki 2019 m. gruodžio 16 d. piniginės lėšos į šios įmonės sąskaitą buvo gautos tik iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitų. Šiuo laikotarpiu prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos buvo jungtasi H. G. vardu iš IP adresų: (duomenys neskelbtini) (27 kartus), (duomenys neskelbtini) (12 kartų), (duomenys neskelbtini) (9 kartus), (duomenys neskelbtini) (6 kartus), (duomenys neskelbtini) (5 kartus), (duomenys neskelbtini) (3 kartus), (duomenys neskelbtini) (2 kartus) ir (duomenys neskelbtini) (2 kartus), t. y. iš esmės iš tų pačių adresų, kaip ir prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitų. Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos dalis į A. J. banko sąskaitas atliktų pavedimų (2019 m. sausio 22, 23, 31 d., 2019 m. vasario 24 d., 2019 m. kovo 12 d., 2019 m. balandžio 15 d.) atlikti jungiantis iš IP adreso (duomenys neskelbtini). Jungiantis iš šio IP adreso taip pat atlikta ir dalis UAB „(duomenys neskelbtini)“ pavedimų į R. J. sąskaitą (2019 m. sausio 31 d., 2019 m. kovo 12 ir 29 d., 2019 m. gegužės 7 d., 2019 m. rugsėjo 6 d.). Prisijungus iš IP adreso (duomenys neskelbtini) atliktas ir 2019 m. balandžio 25 d. pavedimas Vilniaus gimdymo namams už A. J. suteiktas paslaugas (t. 8, b. l. 152–155). Nustatyta, kad nemaža dalis pinigų, pervestų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitų į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą, toliau atliekant pavedimus UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitoje pervesta į asmenines R. J. sąskaitą, nurodant mokėjimo paskirtį „darbo užmokestis“ ar jo sutuoktinės A. J. sąskaitas, išgryninti bankomatuose, esančiuose (duomenys neskelbtini). Naudojantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ išduota banko kortele, 2019 m. pinigai išimti bankomatuose, kortelė naudota atsiskaitymams už pirkinius parduotuvėse, degalinėse, vaistinėse, gimdymo namams už A. J. suteiktas paslaugas (t. 6, b. l. 188–193; t. 7, b. l. 240; t. 8, b. l. 9–28).

28. Atlikta UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos išrašų ir kitų dokumentų analize nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 6 d. iki 2019 m. gruodžio 4 d. prie šios įmonės sąskaitos jungtasi R. K. vardu iš IP adreso (duomenys neskelbtini), o 2019 m. gruodžio 30 d. – iš IP adreso (duomenys neskelbtini), tai yra tų pačių IP adresų, iš kurių buvo daromi UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pavedimai. UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitoje gauti pinigai panaudoti sumokėti mokesčiams už sąskaitoje atliktas operacijas, prekių pirkimui, atsiskaitymams, taip pat naudojantis R. K. vardu išduota banko kortele, išgryninti bankomatuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) (t. 7, b. l. 240; t. 8, b. l. 9 – 28).

29. Iš liudytojos A. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininke ji tapo pasiūlius vyrui R. J., įmonės veikloje pati nedalyvavo, sprendimų nepriiminėjo, įmonės veiklos nežinojo, klausimais, susijusiais su UAB „(duomenys neskelbtini)“, bendravo tik su R. J., R. K. nežino, sutartį dėl akcijų pirkimo-pardavimo jai davė pasirašyti R. J. (t. 12, b. l. 115–118, 146–149). Šiuo aspektu pažymėtina, kad šios liudytojos nurodytos faktinės aplinkybės paties nuteistojo nėra ginčijamos. Apklaustas teisiamajame posėdyje, nuteistasis R. J. jo sutuoktinės nurodytas tapimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininke aplinkybes, nedalyvavimą įmonės veikloje, iš esmės patvirtino.

30. Byloje apklaustos liudytojos A. V. parodymais nustatyta, kad bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ jai nėra žinomos, R. K. buvo jos tėvas, negirdėjo, kad jis būtų buvęs įmonių direktorius, pastarasis gyveno pašiūrėje Vilniuje, prie Neries, šalia (duomenys neskelbtini), mėgo išgerti (t. 23, b. l. 133–134). Liudytojai D. P., S. Š. ir H. G. parodė, R. K. nepažinoję. Paties nuteistojo R. J. parodymais nustatyta, jog R. K. buvo tik formalus minėtų įmonių vadovas, joms nevadovavo ir jose jokios veiklos nevykdė (dirbo sargu, neturėjo jokio turto, jam buvo visiškai vienodai). Į bylą pateiktais Sodros duomenimis nustatyta, kad R. K. nuo 2007 m. kovo 20 d. niekur nedirbo (t. 21, b. l. 264). Iš byloje esančių duomenų apie turimas sąskaitas bankuose nustatyta, kad bylai aktualiu laikotarpiu R. K. turėjo vieną banko sąskaitą AB „Swedbank“, kurioje 2019 m. sausio 1 d. fiksuotas 5,45 Eur likutis, padengtas 2020 m. spalio 5 d. ir daugiau piniginių lėšų laikymo, judėjimo nebuvo (t. 8, b. l. 157, 164–165). Vilniaus arkivyskupijos Carito pateikta informacija patvirtina, kad R. K. 2020 m. gruodžio 18 d. gyveno Vilniaus arkivyskupijos Caritas Laikinuosiuose namuose (t. 8, b. l. 170), o nuo 2020 m. sausio 14 d. iki 2021 m. sausio 14 d. buvo įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, mirė (duomenys neskelbtini). (t. 21, b. l. 263). Registrų centro duomenimis, prie 2018 m. rugsėjo 29 d. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ prašymo registruoti Juridinių asmenų registre (JAR-1), pasirašyto R. K. vardu, kaip kontaktiniai dokumentų ir duomenų teikėjo duomenys nurodytas telefono numeris (duomenys neskelbtini) (t. 6, b. l. 83–119), kuris buvo nurodytas ir prašymuose registruoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ Juridinių asmenų registre (t. 6, b. l. 120). Kratos R. J. gyvenamojoje vietoje metu buvo rasti ir paimti UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentai, kiti dokumentai (t. 9, b. l. 187– 240). UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvusio direktoriaus S. Š. ir akcininkės A. J. parodymais, kurių turinys atskleistas skundžiamame nuosprendyje, nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai vadovavo R. J..

Žemesnės instancijos teismas

31. Liudytojas H. G. parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi tapo I. D. prašymu, tačiau realiai šiai įmonei nevadovavo, kaip vadovas nieko nedarė, dokumentų nerengė ir jokių bankinių operacijų įmonės sąskaitoje neatlikinėjo. Tuo pačiu liudytojas parodė, kad su R. J. vyko pas notarą, į banką, gavęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos generatorių ir kortelę, iš karto perdavė R. J..

32. Liudytojos K. M. parodymais nustatyta, kad į buhalterinių paslaugų įmonę kreipėsi R. J.. Jis prisistatė, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, administratorius, kuris surinkdavo sąskaitas, atsiųsdavo banko išrašus, dėl žmonių įdarbinimo ir pan. Pirmą kartą susitiko UAB „(duomenys neskelbtini)“ salone, ten pristatydavo dokumentus. Dokumentus R. J. pristatydavo padrikai ir nelaiku. Prisijungimų prie įmonės sąskaitų ji neturėjo, viską apskaičiuodavo pagal jai elektroniniu paštu atsiųstus banko išrašus. Kas buvo įmonės direktorius – nežino, tačiau visais klausimais bendravo su R. J., viską siuntė jo elektroniniu paštu (t. 13, b. l. 152–153; t. 23, b. l. 81–82).

33. Įvertinusi aukščiau aptartus duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šių ištirtų ir aptartų įrodymų visuma sudaro pakankamą įrodomąją bazę nuteistojo gynybos teiginiams paneigti. Aptartais rašytiniais dokumentais, liudytojų, o taip pat ir paties nuteistojo parodymais patvirtinta, kad R. K. ir H. G. minėtų įmonių direktoriais buvo paskirti tik formaliai, joms nevadovavo, jokių sprendimų įmonės veiklos klausimais nepriiminėjo, jiems išduotų bankų sąskaitų generatorių ir mokėjimo kortelių taip pat neturėjo. Analogiškai pasisakytina ir dėl liudytojos A. J. ir R. K. tapimo atitinkamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkais. Aptartais įrodymų šaltiniais nustatytos aplinkybės rodo, kad tiek minėtų įmonių generatoriais, tiek mokėjimo kortelėmis disponavo R. J.. Duomenų, kurie leistų teigti, kad R. J., gavęs iš H. G. mokėjimo įrankius, juos dar būtų perdavęs I. D. ar kokiam nors kitam asmeniui, nenustatyta. Be to, to neteigė ir pats nuteistasis. Šiuo aspektu, liudytojo H. G. nurodytos jo įdarbinimo aplinkybės, kartu įvertinus ir paminėtuose rašytiniuose įrodymuose užfiksuotą informaciją, R. J. sąsajų su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jo vaidmens taip pat nepaneigia. Aptartais įrodymų šaltiniais nustatyta, kad nuteistajam inkriminuotas piniginių lėšų pervedimas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą bei į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą nebuvo pagrįstas buhalteriniais dokumentais, jokie darbai, prekės, paslaugos šių bendrovių nebuvo ir negalėjo būti suteiktos. Bylos duomenimis, nei UAB „(duomenys neskelbtini)“, nei UAB „(duomenys neskelbtini)“, bylai aktualiu laiku darbuotojų neturėjo, veiklos nevystė. Be to, tiek į UAB „(duomenys neskelbtini)“, tiek ir į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitas gautos piniginės lėšos buvo pervestos į asmenines R. J. ar jo sutuoktinės A. J. sąskaitas ar išgrynintos bendrovėms išduotomis banko kortelėmis bankomatuose, ko jų direktoriumi ir akcininku formaliai tapęs R. K., vedęs asocialų gyvenimo būdą, padaryti negalėjo. Kaip pagrįstai pastebėta ir pirmosios instancijos teismo, bylai aktualiu laiku, dalis pervedimų, atliktų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ į R. J. sąskaitą, buvo atvaizduojami, kaip darbo užmokestis R. J., tačiau, kaip patvirtina bylos duomenys, R. J. UAB „(duomenys neskelbtini)“ tuo metu nedirbo. Dalis šių pinigų lėšų taip pat išimtos bankomatuose, panaudotos atsiskaitymams už pirkinius parduotuvėse, degalinėse, vaistinėse, už A. J. suteiktas paslaugas gydymo įstaigoje. Todėl, remiantis ištirtais įrodymais, objektyviai nustatyta, kad naudos gavėjas buvo R. J., kuris būtent ir veikė minėtų įmonių vardu.

34. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog R. J., kuris turėjo galimybę valdyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitose esančias pinigines lėšas naudodamasis jam perduotais UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriams D. P. ir V. J. išduotais bankų generatoriais, kaltinime nurodytu laikotarpiu, nepagrįstai ir neteisėtai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankų sąskaitų į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitas pervedė 74 394,78 Eur, į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą – 8 142,52 Eur, t. y. į šių bendrovių sąskaitas pervedė jam patikėtas svetimas bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias pinigines lėšas viso 82 537,30 Eur, taip iššvaistydamas svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį labai didelės vertės turtą ir padarydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtinę žalą. Nors nuteistojo apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nuteistojo R. J. pozicija paneigta tinkamais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, nustatytomis kitomis vieną kitą papildančiomis faktinėmis aplinkybėmis, pagrindusiais išvadas dėl nuteistojo parodymų patikimumo bei jo kaltės. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo surinkta pakankamai nuteistojo kaltę patvirtinančių įrodymų, kuriuos pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė, palygino juos tarpusavyje, susiejo juos į visumą ir tinkamai įvertino, nepažeisdamas BPK įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Surinktais pakankamais įrodymais tinkamai atskleisti ir patvirtinti nuteistojo R. J. padarytos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad R. J. pagrįstai pripažintas kaltu dėl labai didelės vertės jam patikėto svetimo bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto iššvaistymo.

35. Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad, nesant pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, negalima nustatyti, kam buvo panaudotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtas, todėl teismo išvada, jog pervedimai buvo neteisėti, yra paremta tik prielaida. Pirmiau aptartais įrodymais nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma R. M., dirbusios įmonėje, kuri teikė buhalterines paslaugas bendrovei UAB „(duomenys neskelbtini)“, sutartį sudarė R. J., jis buhalterei pateikdavo pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, sąskaitas-faktūras. Taip pat nustatyta, jog byloje nagrinėjamu laikotarpiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų nebuvo, joms vadovavo statytiniai direktoriai, kurie jokių funkcijų nevykdė, šios įmonės susijusios su R. J. ar jo sutuoktine A. J.. Todėl pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstos išvados, jog vien aplinkybė, kad tyrimui nebuvo pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokėjimų UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ paskirtyse nurodyti dokumentai, nepaneigia visuma kitų baudžiamojoje byloje nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir R. J. kaltės ją padarius. Skundžiamame nuosprendyje, remiantis įrodymais pripažintais bylos duomenimis, iš jų – specialisto išvada, liudytojų parodymais, įvertinus įrodymų visumą, pateiktos išsamios išvados dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarytos realios žalos, jos dydžio bei nustatytas iššvaistymo faktas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiomis išvadomis, ar vertinti, kad šiuo aspektu skundžiamas nuosprendis yra prieštaringas.

36. Apibendrinus išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisinio pagrindo tenkinti nuteistojo prašymą ir jį išteisinti iš šios nusikalstamos veikos, nėra. Skundžiamu Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 31 d. nuosprendžiu R. J. buvo pagrįstai nuteistas pagal BK 184 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija).

37. Vis dėlto, teisėjų kolegija pažymi, jog skundžiamame nuosprendyje (kaip ir kaltinamajame akte) nepagrįstai buvo nurodyti abu BK 184 straipsnio dispozicijoje suformuluoti alternatyvūs turto išvaistymo nusikalstamos veikos požymiai. Atkreiptinas dėmesys, kad objektyvieji turto išvaistymo požymiai – 1) patikėto turto ar turtinės teisės išvaistymas, 2) žinioje buvusio turto ar turtinės teisės išvaistymas savo pobūdžiu yra skirtingi požymiai (jų turinys aiškinamas ir apibrėžiamas skirtingai), be to, jie BK 184 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nemotyvavo išvados, dėl kokių nustatytų aplinkybių pasitvirtino abu kaltinime nurodyti objektyvieji veikos požymiai. Byloje ištirtų įrodymų duomenimis, R. J., būdamas bendrovės direktoriaus pavaduotoju, pagal žodinį bendrovės vienintelio akcininko I. D. pavedimą faktiškai vadovavo bendrovei ir valdė jos pinigines lėšas, disponuodamas formaliems UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovams D. P., V. J. išduotais bankų generatoriais (kaip nurodė minėti liudytojai, jie generatorius buvo perdavę tiesiogiai R. J., patys teisės atlikti finansinių operacijų neturėjo) taip pat nesant teisėto pagrindo iš nustatytų UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankų sąskaitų į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą pervedė iš viso 74 394,78 Eur ir į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą – iš viso 8 142,52 Eur. Taigi, R. J., dėl savo einamų pareigų, kai faktiškai atliko bendrovės vadovo pareigas ir valdė bendrovės sąskaitose esančias pinigines lėšas, turėjo teisę spręsti ir faktiškai sprendė dėl šio turto panaudojimo, o tai reiškia, kad bendrovės turtas buvo jam patikėtas. Byloje nustatyta didelės 82 537,30 Eur turtinės žalos padarymo UAB „(duomenys neskelbtini)“ aplinkybė.

38. Todėl konstatuojama, kad teismo įrodytomis pripažintos aplinkybės bei išvada dėl alternatyvių objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių neatitinka faktinių aplinkybių, kas sudaro pagrindą pakeisti nuosprendį, šalinant perteklinį alternatyvųjį BK 184 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymį – kad turtas buvo R. J. žinioje (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

39. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. J. iššvaistė jam patikėtą labai didelės vertės svetimą turtą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias iš viso 82 537,30 Eur dydžio pinigines lėšas.

Dėl bausmės

40. Nuteistojo R. J. apeliacinio skundo, kuriame prašoma jį išteisinti, taip pat bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu išsakytų nuteistojo gynėjo argumentų kontekste pasisakoma ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės.

41. Teismas bausmę skiria BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Todėl, parinkdamas konkrečią bausmės rūšį bei jos dydį, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, taip pat vadovaujasi teisingumo principu (BK 54 straipsnio 2–3 dalys). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia teismui parinkti bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį. Kartu pažymėtina, kad BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte pabrėžiama, jog bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris, skiriant bausmes, įgauna specifinį turinį, nulemtą būtinybės kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos ir atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bylai reikšmingus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68-942/2016, Nr. 2K-265-1073/2018, Nr. 2K-98-1073/2019, Nr. 2K-49-976/2020). Teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Teismas įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones, kurios geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvačios padarytai veikai.

42. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, įvertinusi byloje ištirtais įrodymais nustatytus faktinius duomenis, skundžiamo teismo nuosprendžio turinį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę R. J., tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, parinkta bausmė, jos dydis, atitinka byloje nustatytas šiam klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes, pagrindo ją keisti nėra. Šią išvadą teisėjų kolegija daro, kartu atsižvelgusi ir į 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusių BK pakeitimų (pakeistų atskirų BK bendrosios dalies normų bei jose numatytų bausmių skyrimo taisyklių, pvz. BK 54 straipsnio 3 dalies, 61 straipsnio, 62 straipsnio, 75 straipsnio, taip pat BK specialiosios dalies straipsnių), kurie, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kaip lengvinantys teisinę padėtį, turi grįžtamąją galią, įtaką nuteistojo teisinei padėčiai.

43. Nuteistasis R. J. skundžiamu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 184 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), kurios sankcijoje numatyta bauda arba laisvės atėmimas iki septynerių metų. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam R. J. paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nustatytas artimas sankcijoje numatytam šios bausmės rūšies vidurkiui (3 metai). Teismas, skirdamas R. J. bausmę, atsižvelgė ir įvertino nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Skundžiamame nuosprendyje teisingai nustatyta, kad nuteistasis, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė baigtą nusikaltimą, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Nuteistojo nusikalstama veika padaryta, siekiant savanaudiškų tikslų, nėra atsitiktinio pobūdžio (truko maždaug vienerių metų laikotarpį). Paskirdamas bausmę nuteistajam, pirmosios instancijos teismas be jau paminėtų nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančių aplinkybių, įvertino ir nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis. Byloje nustatyta, kad R. J. darbingo amžiaus, vedęs, administracine tvarka nebaustas, teistas, šiuo metu atlieka Baltarusijos teismų skirtą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 26 d. nutartimi, iš dalies pakeista Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. nutartimi, suderintą su BK nuostatomis, 15 metų laisvės atėmimo bausmę. Nuteistojo R. J. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

44. Remiantis išdėstytu, nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo nuteistajam R. J. už padarytą nusikaltimą paskirta bausmė, tiek savo rūšimi, tiek dyžiu yra aiškiai per griežta. Ji atitinka bausmės paskirtį bei jai keliamus tikslus, todėl nekeistina. Galima sutikti su nuteistojo gynybos argumentu, kad vien ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės kitoje baudžiamojoje byloje paskyrimas nuteistajam, jos atlikimas nėra tinkamas argumentas, kuriuo remiantis, teismas nesvarstytų švelnesnės straipsnio dalies sankcijoje numatytos bausmės rūšies parinkimo asmeniui klausimo. Tačiau nagrinėjamoje byloje skundžiamo nuosprendžio argumentas, jog nuteistasis atlieka ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę, todėl jo galimybės atlikti kitos rūšies bausmę – sumokėti baudą yra ribotos, nesudaro pagrindo išvadai, jog R. J. teismo parinkta bausmės už jo padarytą nusikalstamą veiką rūšis yra neteisinga. Ši R. J. asmenybę charakterizuojanti aplinkybė buvo vertinama kitų aplinkybių, nurodytų BK 54 straipsnio 2 dalyje kontekste, nesuteikiant jai išskirtinės reikšmės.

45. Formuojamoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad bausmė negali būti formali, neturinti reikšmingo poveikio kaltininkui, nes kitaip būtų paneigta baudžiamojo proceso esmė ir paskirtis, nebūtų pasiekti visi BK 41 straipsnio 2 dalyje apibrėžti bausmės tikslai, tarp jų ir prevenciniai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad nuteistojo padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinė, jis veikė tikslingai, o jo tyčiniai veiksmai nulėmė nusikalstamos veikos rezultatą. Nuteistajam R. J. parinkta bausmės rūšis bei paskirtas jos dydis pagrįstas byloje nustatytomis šiam klausimui spręsti reikšmingomis aplinkybėmis, todėl pagrindo ją keisti nėra. Net ir po skundžiamo nuosprendžio priėmimo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojus BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmių skyrimo taisykles, pakeitimams, teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi nuosprendyje išdėstytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, sprendžia, jog nuteistajam R. J. už padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė nekeistina. Nuteistajam paskirta reali terminuoto laisvės atėmimo bausmė ir jos dydis neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams ir bausmės paskirčiai.

46. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje R. J. nuteistas už sunkaus nusikaltimo padarymą mažesne nei 5 metų laisvės atėmimo bausme, todėl jo atžvilgiu gali būti taikomas BK 75 straipsnio (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) nuostatos. Pabrėžtina, kad BK 75 straipsnio taikymas galimas, tik byloje esant tam tikrai įstatyme numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, jog konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau iškilus pagrįstai abejonei šis institutas neturi būti taikomas. Gausioje kasacinio teismo formuojamoje praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad teismai, spręsdami bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais, kad svarstant dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo ar atlikus dalį jam paskirtos bausmės, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį bei pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-179-693/2017, Nr. 2K- 45-654/2023 ir kt.).

47. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors nagrinėjamu atveju yra formalus pagrindas taikyti nuteistojo R. J. atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas – paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija 5 (penkerių) metų, tačiau, atsižvelgus į byloje nustatytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai jam gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindas R. J. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas nenustatytas.

48. Išvados dėl R. J. paskirtos bausmės nekeičia ir po skundžiamo nuosprendžio priėmimo 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573 padaryti BK 62 straipsnio, tiek BK 54 straipsnio 3 dalies pakeitimai, įsigalioję nuo 2025 m. vasario 1 d. Nors naujasis baudžiamasis įstatymas ir išplėtė galimybes šių straipsnių pagrindu nuteistiesiems skirti švelnesnes bausmes, o tai, kaip minėta, atitinkamai švelnina baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų padėtį, tačiau nagrinėjamoje byloje, net ir pasikeitus minėtoms įstatymo nuostatoms, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo ar aplinkybių, kurios leistų nuteistajam R. J. skirti švelnesnę bausmę, nei numatyta įstatyme. Nagrinėjamoje byloje sąlygų taikyti BK 62 straipsnio nuostatas nenustatyta, o pagal suformuotą teismų praktiką BK 54 straipsnio 3 dalis paprastai taikoma, esant visumai išimtinių aplinkybių, dėl kurių įstatyme numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neatitinkantis teisingumo principo. Tokių aplinkybių teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje taip pat nenustatė.

49. Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam R. J. teismo parinkta bausmės rūšis ir dydis atitinka byloje nustatytų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių visumą, pagrindo jam taikyti atitinkamai BK 62 straipsnio, 54 straipsnio 3 dalies, 75 straipsnio 4 dalies nuostatas nėra. Nuteistajam parinkta bausmė teisingumo principui neprieštarauja, yra proporcinga, o bausmės tikslai gali būti pasiekti tik realiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymu. Paskirta bausmė nelaikytina aiškiai per griežta ir yra teisinga.

Dėl civilinio ieškinio

50. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. J., prašydamas jį išteisinti, dėl skundžiamu nuosprendžiu civilinei ieškovei likviduojamai dėl bankroto UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteisto civilinio ieškinio, jo dydžio nepasisako. Patikrinus skundžiamo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio išsprendimo, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, jog baudžiamojoje byloje UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareikštas civilinis ieškinys dėl nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo išspręstas netinkamai. Kaip minėta, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosprendyje nurodyto dydžio turtinė žala padaryta nusikalstamais R. J. veiksmais. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl priteistinos žalos dydžio, įvertino visas šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes. Pagrindo išvadai, jog turtinės žalos dydis nustatytas neteisingai, nėra.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pašalinti iš nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 3 dalyje, padarymo faktinių aplinkybių alternatyvų nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymį, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtas buvo R. J. žinioje.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Jolanta ČepukėnienėEvaldas GražysJurga Vasiliauskienė