Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. P. ir D. Š. apeliacinius skundus dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

- K. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. ir nubaustas laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 3 d., ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalimi ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams.

- D. Š. pripažintas kaltu pagal BK 178 str. 2 d. ir nubaustas laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

K. P. ir D. Š. nuteisti už tai, kad 2010 m. vasario 28 d. apie 4 val., jie, veikdami bendrininkų grupėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, išlaužę 50 Lt vertės rūsio lango siją įsibrovė į J. D. namą (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė įvairaus A. E. D. turto už 366 litus.

Teismo posėdyje nuteistųjų gynėjai prašo apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašo juos atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką, paskyrė bausmes ir jas subendrino. Apeliantai iš esmės ginčija tik jiems paskirtų bausmių griežtumą, todėl apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatos, skundžiamo nuosprendžio teisingumo ir pagrįstumo kitoje dalyje netikrina.

Dėl K. P. skundo

BK 75 str. 1 d. nustatyta, kad teismas gali atidėti bausmės vykdymą asmeniui, kuris nuteistas laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, BK 75 str. 1 d. įtvirtinti du būtini paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo kriterijai: 1) formalusis – asmuo turi būti nuteistas laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus; 2) vertinamasis – teismas turi nuspręsti, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pabrėžtina, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik esant abiems aukščiau nurodytiems kriterijams. Be to, bausmės vykdymo atidėjimas nėra nusikalstamą veiką padariusio asmens teisė, kurią teismas privalėtų įgyvendinti, todėl esant nors ir visoms nurodytoms sąlygoms teismas gali, bet neprivalo taikyti BK 75 straipsnio nuostatų.

Iš bylos matyti, kad skundžiamu nuosprendžiu K. P. nubaustas už vieną tyčinį apysunkį nusikaltimą, o subendrinus bausmes pagal du nuosprendžius jam paskirta galutinė subendrinta bausmė neviršija 3 metų, todėl formalusis kriterijus atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą yra. Spendžiant, ar yra vertinamasis kriterijus taikyti BK 75 str., t.y. ar yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, be kita ko būtina įvertinti šio apelianto asmenybę. O ji nėra teigiama. Skundžiamu nuosprendžiu K. P. nuteistas antrą kartą. Naują tyčinį nusikaltimą jis padarė ankstesniu, Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo metu, todėl jis baudžiamojo įstatymo prasme yra recidyvistas (BK 27 str.). Anksčiau K. P. jau buvo taikytos jo teisinę padėtį lengvinančios teisės normos (2006 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu paskyręs bausmę, Panevėžio apygardos teismas taikė BK 92 straipsnio nuostatas ir jos vykdymą atidėjo; Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. gegužės 14 d. nutartimi taikė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnį ir K. P. lygtinai paleido iš bausmės atlikimo vietos), tačiau, nepaisant to nuteistasis vėl padarė naują nusikalstamą veiką. Kaip matyti iš bylos medžiagos, jis lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos metu elgėsi netinkamai – buvo išbrauktas iš moksleivių sąrašų Kauno statybininkų rengimo centre, kategoriškai atsisakė dalyvauti pataisos inspekcijos siūlomose socialinio ugdymo ir reabilitacijos programose. Naujo nusikaltimo padarymo metu K. P. niekur nedirbo. Visos šios aplinkybės rodo K. P. nenorą pasitaisyti ir laikytis įstatymų, jo polinkį nusikalsti ir pavojingumą visuomenei, rodo, kad jis nedaro išvadų iš ankstesnio savo teistumo ir nauja nusikalstama veika yra logiška jo elgesio bei pasirinkto gyvenimo būdo pasekmė. Pagrindo manyti, kad apeliantui paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo, nėra, nes bausmės vykdymo atidėjimas nepaveiktų jo taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Tokiu būdu, nenustačius BK 75 str. 1 d. įtvirtintos būtinosios sąlygos (nesant vertinamojo kriterijaus), skundžiamą nuosprendį keisti ir atidėti K. P. paskirtos bausmės vykdymą nėra pagrindo. Tokios pat išvados priėjo ir pirmos instancijos teismas, su ja kolegija pilnai sutinka.

Apeliantas taip pat teigia, kad šį nusikaltimą padarė dėl sunkios materialinės padėties ir prašo tai įvertinti kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

BK 59 str. 1 d. 4 p. įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jei nusikalstama veika padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 10 p. (kuriame aptariama iš esmės analogiška 1961 m. BK 40 str. 1 d. 2 p. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kai nusikaltimas padarytas dėl susidėjusių sunkių asmeninių ar šeiminių aplinkybių) nustatyta, kad nusikaltimo padarymas dėl susidariusių sunkių asmeninių ar šeimyninių aplinkybių yra tada, kai susiklosčiusios objektyvios sąlygos (priverstinis nedarbas, turto praradimas, kaltininko ar jo šeimos nario liga ir pan.) turi tiesioginės įtakos tokiam elgesiui. Iš šioje byloje esančių dokumentų matyti, kad K. P. niekada nedirbo ir neturėjo nuolatinio oficialaus pragyvenimo šaltinio. Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 14 d. nutartimi paleistas iš laisvės atėmimo vietos jis niekur neįsidarbino ir tik praėjus daugiau kaip septyniems mėnesiams, t.y. 2009 m. sausio 13 d. jis užsiregistravo Kėdainių darbo biržoje kaip darbo ieškantis asmuo (2 t., 52 b.l.). Pagrįstų duomenų apie tai, kad pats nuteistasis būtų intensyviai ieškojęs darbo ar kur nors įsidarbinęs, teismui nebuvo pateikta. Tai rodo, kad K. P. tenkino tokia padėtis – laikinas darbo neturėjimas, o laikinas darbo neturėjimas nėra sunki turtinė arba beviltiška padėtis. Be to, pragyvenimo šaltinio neturintiems ir skurstantiems asmenims, esant reikalui, teikiama valstybės parama, tačiau duomenų apie tai, kad K. P. būtų kur nors kreipęsis dėl tokios paramos, byloje nėra. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis, būdamas bedarbiu, rado galimybę dalį pinigų išleisti ne būtinojo reikalingumo poreikių tenkinimui, o linksmybėms ir alkoholinių gėrimų vartojimui. Nusikaltimo metu pagrobti daiktai taip pat nebuvo skirti tenkinti būtinojo reikalingumo poreikius. Atsižvelgdama į tai ir bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apelianto turtinė padėtis šiuo atveju nebuvo išimtinai sunki, ir nusikaltimą jis padarė ne dėl labai sunkios turtinės ar beviltiškos padėties, o norėdamas neteisėtu būdu gauti pinigų.

Apeliantas skunde taip pat tvirtina, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą, dėl to didžiai gailisi, po nusikaltimo atsiprašė nukentėjusiosios ir atlygino jai padarytą žalą, nusikaltimą padarė dėl alkoholio vartojimo ir pasižada ateityje padaryti išvadas. Tačiau pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė į šias apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, pripažino jas K. P. atsakomybę lengvinančiomis bei ją sunkinančia aplinkybėmis ir įvertino jas skirdamas bausmę, todėl dar kartą atsižvelgti į šias aplinkybes ir dar labiau sušvelninti apeliantui paskirtą bausmę, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Kitos skunde nurodytos aplinkybės – kad nuteistasis turi specialybę, buvo registruotas darbo biržoje, Kėdainiuose kuriamos naujos darbo vietos ir jis ketino įsidarbinti, turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir draugę, su kuria gyvena – jau egzistavo iki nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo, tačiau jos nesutrukdė K. P. padaryti naujos nusikalstamos veikos, todėl šios aplinkybės nerodo mažesnio nei jo asmenybės, nei jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo visuomenei.

Dėl D. Š. skundo

D. Š. neteisus tvirtindamas, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, atsižvelgė tik į jo ankstesnius teistumus ir atsakomybę sunkinančias aplinkybes, tačiau į ją lengvinančias aplinkybes – ne.

Atsižvelgti į ankstesnius asmens teistumus ir įvertinti juos teismą įpareigoja baudžiamasis įstatymas. Štai, BK VIII skyriaus, reglamentuojančio bausmių skyrimą, 54 str. 2 d. 5 p. imperatyviai reikalauja teismo šalia kitų aplinkybių įvertinti ir kaltininko asmenybę, kurią vertindamas teismas privalo atsižvelgti į kaltininko elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, elgesį jos metu ir elgesį po jos. Būtent kaltininko elgesio prieš nusikalstamos veikos padarymą vertinimo momentu ir iškyla pareiga atsižvelgti į ankstesnius jo teistumus. Taip pat spręsdamas, ar skiriant bausmę kaltininkui taikytini jau minėto BK skyriaus 55 str. (bausmės skyrimas asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą), ar 27 ir 56 str. (recidyvistas ir bausmės už tyčinio nusikaltimo padarymą skyrimas jam) reikalavimai, teismas taip pat neišvengiamai turi įvertinti ir tai, ar asmuo anksčiau teistas, ar ne. Taigi, skirdamas bausmę anksčiau teistam asmeniui (o nagrinėjamu atveju būtent taip ir yra), teismas visais atvejais privalo atsižvelgti ir į ankstesnius jo teistumus, todėl apelianto nepasitenkinimas tuo, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu skirdamas jam bausmę, atsižvelgė į ankstesnius jo teistumus, yra visiškai nepagrįstas.

D. Š. paskirtos bausmės dydis rodo, kad atvirkščiai, nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas daugiau atsižvelgė ne į jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, bet į ją lengvinančias aplinkybes. Antai, BK 61 str. 2 d. sako, kad įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį <...>, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 178 str. 2 d. sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės trukmės vidurkis yra artimas trejiems metams. Nežiūrint to, pirmosios instancijos teismas, nustatęs dvi D. Š. atsakomybę lengvinančias ir dvi ją sunkinančias aplinkybes, numatytas BK 59 str. 1 d. 2 p., 3 p. ir 60 str. 1 d. 1 p. ir 9 p., paskyrė nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, savo trukme gerokai mažesnę už BK 178 str. 2 d. sankcijoje nustatytą tokios bausmės vidurkį.

Apeliantas skunde taip pat teigia, kad nusikaltimo iniciatorius buvo ne jis, o K. P., tačiau individualizuodamas bausmes apylinkės teismas į tai neatsižvelgė. BK 24 str. 1 d. įtvirtinta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 str. nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje K. P. prisipažino sugalvojęs ir pasiūlęs D. Š. apvogti namą. Tačiau, K. P. ne ragino ar skatino, o tik pasiūlė D. Š. apvogti namą, o D. Š., nė nesuabejojęs, sutiko tai padaryti. Tada K. P. turėtu atsuktuvu išplėšė rūsio lango tinklelį, patekęs į namo vidų įleido D. Š. ir kartu su juo pagrobė svetimą turtą. Tokie nuteistųjų bendri veiksmai, nukreipti į svetimo turto užvaldymą įsibraunant į patalpą, rodo, kad jie svetimą turtą užvaldė bendrais tyčiniais nusikalstamais veiksmais, t.y. veikdami bendrininkų grupėje, kiekvienas iš jų įvykdydamas bent dalį nusikalstamos veikos – K. P. patenkant į namo vidų, po to vidun įleidžiant D. Š. ir abiems kartu išnešant pagrobtą turtą. Nuteistųjų bendrą tyčinį susitarimą daryti K. P. pasiūlytą nusikalstamą veiką rodo abiejų jų bendri suderinti veiksmai, nes kiekvienas iš jų įvykdė bent dalį nusikalstamai veikai būtinų objektyviosios pusės veiksmų ir kiekvieno iš jų veiksmai buvo reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, nes sudarė sąlygas kito vykdytojo veiksmams ir juos papildė. Taigi, akivaizdu, kad K. P. buvo toks pat šio nusikaltimo vykdytojas, kaip ir D. Š.. Įvertinus tai, mažinti D. Š. paskirtą bausmę vien tik dėl to, kad K. P. pasiūlė jam padaryti nusikaltimą, o D. Š. neabejodamas pritarė tam, nėra jokio pagrindo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.279 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Aptariamu atveju nukentėjusiajai žala buvo padaryta bendra abiejų nuteistųjų nusikalstama veika, todėl nuteistųjų pareiga atlyginti nusikaltimu padarytą žalą buvo solidarinė. Solidarinė atsakomybė nėra skaidoma dalimis. Tai reiškia, kad už visą padarytą žalą vienodai atsakingi abu nuteistieji. Nors vienam nuteistajam nedengiant žalos, tai padaryti privalo kitas nuteistasis. Nagrinėjamu atveju nusikaltimu padaryta žala nukentėjusiajai buvo atlyginta, todėl apylinkės teismas visiškai suprantamai įvertino tai kaip aplinkybę, lengvinančią abiejų nuteistųjų teisinę padėtį.

Kitos nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės yra neesminės, jos neturi lemiamos įtakos jų padaryto nusikaltimo kvalifikavimui ir bausmių skyrimui.

Įvertinęs visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apeliantų skundų argumentai apylinkės teismo išvadų nepaneigia. Skirdamas bausmes pirmos instancijos teismas tinkamai taikė BK nuostatas. Naujų reikšmingų aplinkybių, kurių skirdamas bausmę apylinkės teismas neįvertino, apeliacinės instancijos teisme taip pat nebuvo nustatyta, todėl keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

K. P. ir D. Š. apeliacinius skundus atmesti.