- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2005-11-28
- Bylos Nr.
- 2A-395
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis (pirm.), Kazys Kailiūnas, Vincas Verseckas
- Atsakovas
- J. R.
- Trečiasis asmuo
- V. L.
- Kategorijos
- 25.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-206-227/2005 pagal ieškovo bankrutuojančios V. L. individualios įmonės administratoriaus ieškinį atsakovui J. R. ir trečiajam asmeniui V. L. dėl pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ieškovas bankrutuojančios V. L. individualios įmonės administratorius 2005 m. balandžio 13 d. kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą prašydamas CK 6.66 straipsnio, CK 6.147 straipsnio pagrindais pripažinti negaliojančia 2004 m. vasario 11 d. plastikinių langų pardavimo sutartį, sudarytą tarp J. R. ir V. L. individualios įmonės, taikyti restituciją ir iš atsakovo J. R. priteisti bankrutuojančiai V. L. individualiai įmonei 1371,10 Lt. Nurodė, kad atsakovas buvo nesąžiningas turto įgijėjas, nes langus nusipirko žymiai mažesne už jų vertę kaina. Sandorio sudarymo metu ieškovo V. L. individualios įmonės turtas jau buvo areštuotas, areštas įregistruotas viešame registre. Teismo 2004 m. balandžio 28 d. nutartimi V. L. individualiai įmonei iškelta bankroto byla. Ieškovas nurodė, kad atsakovas langų natūra negali gražinti, todėl panaikinus sandorį prašė priteisti iš atsakovo langų vertės ekvivalentą pinigais, lygų skirtumui tarp langų įsigijimo V. L. individualioje įmonėje ir jų pardavimo atsakovui kainos.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2005 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas pripažino negaliojančia 2004 m. vasario 11 d. tarp V. L. įmonės ir J. R. sudarytą pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią V. L. įmonė atsakovui už 500 Lt pardavė septynis plastikinius langus. Taikė dalinę restituciją ir iš atsakovo J. R. priteisė bankrutuojančiai V. L. individualiai įmonei 1371,10 Lt žalai atlyginti, taip pat priteisė į valstybės biudžetą 41,13 Lt žyminį mokestį ir 49,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Sprendime nurodoma, kad Rokiškio rajono apylinkės teismo hipotekos skyriuje 2003 m. spalio 10 d. buvo įregistruotas turto arešto aktas dėl V. L. įmonės 20 408,45 Lt vertės turto arešto, areštuotą turtą uždrausta perleisti, įkeisti, išnuomoti, perduoti kitiems asmenims. Turto arešto aktas išregistruotas 2004 m. balandžio 28 d. V. L. įmonė 2003 m. rugsėjo 4 d. iš UAB “Langų centras” nupirktus šešis langus už 1449,15 Lt ir 2003 m. gruodžio 30 d. nupirktą vieną langą už 421,95 Lt atsakovui pardavė 2004 m. vasario 11 d. už 500 Lt. Pinigai įnešti į įmonės kasą ir apskaityti. Nors rašytinė sutartis tarp V. L. įmonės ir atsakovo nebuvo sudaryta, tačiau teismas laikė, kad nurodyti šalių veiksmai pagal esmę atitiko pirkimo - pardavimo sutartinius santykius (CK 1.136 str.). 2004 m. balandžio 28 d. V. L. įmonei iškelta bankroto byla. Ginčijamo sandorio sudarymo metu įmonė turėjo 56 kreditorius, kurių nepatenkintų finansinių reikalavimų suma sudarė 156 974,16 Lt. Esant didelei nepatenkintų kreditorinių reikalavimų sumai ieškovas su žymia nuolaida įgytus langus pardavė tik už trečdalį įgijimo vertės (įgijo už 1871,10 Lt, o pardavė už 500 Lt). Tai patvirtina, kad sandoris pažeidė kreditorių teises, turėjo įtakos tam, kad įmonė negalėjo atsiskaityti su kreditoriais, prieštaravo įmonės veiklos tikslams. V. L. įmonė žinojo tikrąją reikalų padėtį ir neprivalėjo sudaryti šio sandorio, nes tuo metu jau buvo įsiskolinimų, įmonės turtas areštuotas. Dėl langų pardavimo sumažėjo V. L. įmonei priklausančio pastato vertė, buvo pažeistos kreditorių teisės. Sprendime pažymėta, kad aplinkybę, jog įmonė turi skolų ir negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažino žinojęs pats atsakovas.
Teismas nurodė, kad iš 2003 m. spalio 10 d. pažymėjimo apie turto arešto akto įregistravimą matyti, kad Rokiškio rajono apylinkės teismo nutartimi areštuotas V. L. įmonės turtas, uždraudžiant jį atlygintinai ar neatlygintinai perleisti, įkeisti, parduoti ar kitaip apsunkinti. Turto areštas iš viešojo registro išregistruotas tik 2004 m. gegužės 10 d. Tai, jog pirktus langus atsakovas panaudojo šiltnamio įstiklinimui, nepatvirtina atsakovo teiginio apie nekokybiškus langus. Atsakovas turi teisę disponuoti nupirktu daiktu bei jį panaudoti pagal reikalingumą, o įrodymų, pagrindžiančių atsakovo teiginį, kad sumokėta kaina už langus atitiko realią langų vertę, nepateikta. Atsižvelgdamas į tai, jog atsakovas langais naudojasi gana ilgą laiką, be to, jis langus išmontavo ir panaudojo tik stiklų paketus, teismas restitucijos taikymo pagrindu priteisė iš atsakovo 1371,10 Lt, t. y. skirtumą tarp langų įgijimo kainos ir atsakovo sumokėtų pinigų už juos.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas J. R. skundžia šį teismo sprendimą, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismo sprendime remiamasi tokiais atsakovo teiginiais (neva atsakovui buvo žinoma apie V. L. įmonės skolas ir turto išpardavinėjimą), kurių atsakovas teismo posėdyje nesakė. Apeliantas nurodo žinojęs, kad V. L. įmonės turtas pardavinėjamas. Atsakovas langus nupirko, nes jie buvo parduodami, o apie pardavėjo skolas ir kreditorius atsakovui nebuvo žinoma. Paaiškinimų apie pardavėjo skolas ir kreditorius atsakovas teismo posėdyje neteikė . Taip pat apeliantas nurodo, kad jis pats langų iš pastato neišiminėjo ir apie tai teismo posėdyje nekalbėjo. Jis yra sąžiningas langų įgijėjas, todėl ieškinys negalėjo būti patenkintas. Be to, pirmosios instancijos teismas nenurodė konkrečios materialinės teisės normos, kuria remiantis patenkino ieškinį, todėl neaišku kokiu pagrindu pirkimo - pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia.
Apeliacinis skundas tenkintinas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, nes teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovas buvo nesąžininga ginčijamo pirkimo – pardavimo sandorio šalis.
Ieškinys pareikštas CK 6.66 straipsnio pagrindu. Ieškovas ginčija dvišalį atlygintinį sandorį. CK 6.66 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu CK 66 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. CK 6.67 straipsnyje išvardinti atvejai, kuriems esant galioja nesąžiningumo prezumpcija. Ieškovo ginčijamo sandorio šalių teisinė padėtis bei sandorio sudarymo aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad įstatyme numatyta nesąžiningumo prezumpcija sandorio šalims negalioja. Tokiu atveju, ieškovo, reiškiančio ieškinį CK 6.66 straipsnio pagrindu, pareiga yra įrodyti su skolininku V. L. įmone sudariusio sandorį asmens, t. y. atsakovo J. R. nesąžiningumą sudarant šį sandorį (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši aplinkybė byloje neįrodyta.
Žemesnės instancijos teismas
Laikydamas atsakovą nesąžininga ginčijamo sandorio šalimi, pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad pats atsakovas pripažino žinojęs apie pardavėjo V. L. įmonės skolas ir įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. CPK 187 straipsnyje nurodoma, kad gali būti laikomi įrodytais šalies pripažinti faktai, kuriais kita proceso šalis grindžia savo reikalavimą ar atsikirtimą. Apeliaciniame skunde atsakovas tvirtina, kad bylos proceso eigoje jis niekaip nepripažino žinojęs apie pardavėjo V. L. įmonės skolas ir jos kreditorius. Jis teigia tik žinojęs, jog buvo išparduodamas įvairus V. L. įmonei priklausęs turtas. Su šiais atsakovo paaiškinimais kolegija sutinka. Teismo išvados apie atsakovo pripažinimą fakto dėl jo informuotumo apie V. L. įmonės skolas ir kreditorius nėra pagrįstos byloje esančiais faktiniais duomenimis. Įrodymai, kaip faktiniai duomenys, turi būti fiksuojami įstatyme numatytomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str. 2 – 3 d.). Pirmosios instancijos teismui atsakovo teiktame vieninteliame rašytiniame procesiniame dokumente - atsiliepime į ieškinį (b. l. 41) fakto pripažinimo nėra. Teismo procesiniuose dokumentuose – parengiamųjų posėdžių ir bylos nagrinėjimo teismo posėdyje protokoluose (b. l. 52 ir 66-68) nėra užfiksuoti atsakovo paaiškinimai, iš kurių būtų galima spręsti, jog atsakovas pripažino žinojęs faktą apie pardavėjo skolas ir negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Jeigu pirmosios instancijos teismas įrodomąją reikšmę apie atsakovo nesąžiningumą teikė šio asmens žodiniam pripažinimui sprendime nurodyto fakto, tai toks pripažinimas, kaip faktinis duomuo, taip pat tokio dėmens ištyrimas turėjo būti užfiksuotas teismo procesiniuose dokumentuose. CPK 264 straipsnio 2 dalis draudžia grįsti sprendimą įrodymais ir aplinkybėmis, kurios nebuvo ištirtos teismo posėdyje. Jeigu tas ar kitas įrodymas arba reikšminga aplinkybė neužfiksuoti bylos dokumentuose, tokiu įrodymu ar aplinkybe paremtas teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu.
Pripažindamas negaliojančiu ginčijamą sandorį teismas pažymėjo ir tą aplinkybę, kad sandorio sudarymo metu pardavėjo teisės disponuoti turtu buvo apribotos turto arešto pagrindu. Ši aplinkybė pati savaime nepatvirtina pirkėjo nesąžiningumo. Byloje nepaneigta atsakovo nurodyta aplinkybė, jog prieš sudarant ginčijamą` sandorį pardavėjas V. L. įmonė patvirtino pirkėjui J. R. , kad perduodami daiktai neareštuoti, taip pat kad pardavėjo teisė disponuoti perduodamais daiktais neapribota (CK 6.321 str. 3 d. reikalavimas). Iš byloje esančio 2003 m. spalio 10 d. pažymėjimo apie V. L. turto areštą, kurio mastas sudaro 20 408,45 Lt, matyti, kad areštuotas turtas nėra apibrėžtas konkrečiais daiktiniais objektais, jis visiškai neidentifikuotas. Tokie viešame registre įregistruoto turto arešto akto duomenys nesuteikia informacijos apie konkrečiam ginčijamo pirkimo – pardavimo sandorio objektui (šiuo atveju - naudotiems plastikiniams langams) taikomus draudimus ar kitokius teisių apribojimus. Kadangi pardavėjas V. L. įmonė patvirtino pirkėjui J. R. , kad perduodami langai nėra areštuoti, o šio sandorio sudarymo metu viešame turto arešto aktų registre taip pat nebuvo duomenų apie šių konkrečių daiktų areštą ar kitokį teisių į juos suvaržymą, nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirkėjas J. R. buvo nesąžininga sandorio šalis. Pažymėtina, kad administracinis pastatas, kuriame anksčiau buvo sudėti ginčijamo 2004 m. vasario 11 d. sandorio objektai – plastikiniai langai, buvo aprašytas kaip areštuojamas daiktas jau po ginčijamo sandorio sudarymo (b. l. 16 ir 20 – 28).
Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, nes teismas padarė procesinės teisės pažeidimus ir netinkamai taikė CK 6.66 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias sąžiningos sandorio šalies teisių ir interesų apsaugą (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija priima naują sprendimą, kuriuo ieškinį atsakovui J. R. atmeta. Priėmus naują sprendimą atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 4 d.).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą. Priimti naują sprendimą. Ieškovo bankrutuojančios V. L. individualios įmonės administratoriaus ieškinį atsakovui J. R. atmesti.
Priteisti atsakovui J. R. iš ieškovo bankrutuojančios V. L. individualios įmonės 41,13 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priteisti iš ieškovo bankrutuojančios V. L. individualios įmonės į valstybės biudžetą 58,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų byloje siuntimu.