- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-30
- Bylos Nr.
- I-678-815/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02151-2009-03
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Roma Sabina Alimienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Pareiškėjas
- R. V.
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. V. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, 3 106,38 Lt nuostolių, kuriuos sudaro automobilio remonto išlaidos – 2 906,38 Lt bei išlaidos, susijusios su žalos įvertinimu – 200,00 Lt, visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo sūnus – K. V. 2009 m. lapkričio 24 d. buvo palikęs pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį automobilį „Subaru Legacy Outback“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kad tą pačią dieną apie 16.00 val. nuvirto medis, augęs prie minėto namo, nuvirtusio medžio šakos kliudė automobilį ir jį apgadino: sulankstė automobilio variklio dangtį, stogą bei padarė kitus apgadinimus, kad pareiškėjas dėl nurodytų apgadinimų patyrė 2 906,38 Lt žalos, 200,00 Lt išlaidas, susijusias su žalos įvertinimu, taip pat turėjo kitų išlaidų, kad už minėtą pareiškėjo patirtą žalą atsakinga Vilniaus miesto savivaldybė, kadangi ji nevykdė teisės aktuose numatytų pareigų. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis viešosios atsakomybės taikymo tvarką, Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 2 straipsnio 23 dalimi bei kitais teisės aktais, reglamentuojančiais želdinių apsaugą, tvarkymą, jų veisimą (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintomis Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), teigė, kad už želdinių, esančių savivaldybės teritorijoje, priežiūrą yra atsakinga miesto savivaldybė. Be to akcentavo, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 32 straipsnio 2 dalies 17 punkte nustatyta, jog seniūnija (savivaldybės administracijos, kuri yra savivaldybės įstaiga, filialas, veikiantis tam tikroje savivaldybės teritorijos dalyje) organizuoja ir (arba) kontroliuoja, be kita ko, savivaldybės kelių, bendrojo naudojimo teritorijų, kapinių, želdinių, gatvių, šaligatvių valymą ir priežiūrą. Pažymėjo, kad jo automobilį apgadino nuvirtusio medžio (kuris nuvirto, nes buvo supuvęs) šakos. Nuvirtęs medis augo prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Remiantis Valstybės įmonės „Registrų centras“ duomenimis, žemės plotas, kuriame augo medis, nėra suformuotas kaip atskiras žemės sklypas, ši žemė priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, o tai, anot pareiškėjo, reiškia, kad ji privalėjo rūpintis nuvirtusio medžio priežiūra, t. y. turėjo pareigą pašalinti supuvusį medį. Teigė, kad medis buvo supuvęs ir nuvirto pats be pašalinės pagalbos, o ne paveiktas oro sąlygų, ką patvirtina Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2009 m. lapkričio 30 d. pažyma apie meteorologines sąlygas Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pažyma Nr. (duomenys neskelbtini)). Anot pareiškėjo, vėjo stiprumo, buvusio medžio nuvirtimo metu, neužtektų nuversti sveiką, nesupuvusį medį. Taigi, prižiūrėti nuvirtusį medį turėjo Vilniaus miesto savivaldybė, tačiau to nepadarė, toks neveikimas pažeidė teisės aktuose nustatytą pareigą rūpintis želdiniais, todėl jis yra neteisėtas aktas CK 6.271 straipsnio prasme. Pareiškėjo nuomone, šioje byloje tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos yra tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys. Žala atsirado, nes nuvirtusio medžio šakos kliudė pareiškėjo automobilį, o medis nuvirto dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), taigi, atsakovo neveikimas lėmė, jog nuvirto medis ir jo šakos apgadino pareiškėjo automobilį. Paminėti teisės aktai aiškiai nustatė atsakovo pareigą rūpintis želdiniais, kad jie nekeltų pavojaus aplinkiniams, taigi, atsakovas galėjo ir turėjo numatyti savo neveikimo pasekmes, t. y. galimą žalą dėl tinkamo pareigų nevykdymo. Dėl to šiuo atveju žala, t. y. neteisėtų veiksmų padariniai, nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Teigė, kad pareiškėjo žalą sudaro automobilio apgadinimas, ši žala turi būti kompensuota, atlyginant automobilio remonto išlaidas – 2 906,38 Lt, taip pat į nuostolius įskaičiuojamos ir pareiškėjo turėtos išlaidos, susijusios su žalos įvertinimu – 200,00 Lt, kurios, pareiškėjo nuomone, yra protingos. Taip pat pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 2 dalimi, teigė, kad jam turi būti priteistos patirtos papildomos išlaidos, kurias sumokėjo Lietuvos hidrometeorologijos tarnybai už pažymą.
Atsiliepimas
Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepime į pareiškėjo R. V. skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atsakomybės už turtinę žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų veiksmų, būtinąsias sąlygas reglamentuoja CK 6.271, 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai. Pareiškėjas R. V., siekdamas žalos atlyginimo iš Vilniaus miesto savivaldybės, turėjo pagrįsti civilinės atsakomybės sąlygų buvimą. Kadangi CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta civilinė atsakomybė be kaltės, nagrinėjamu atveju turi būti konstatuoti neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys (būtina nustatyti, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė turėjo teisinę pareigą, kad atsakovas pažeidė teisinę pareigą, dėl šio pažeidimo kilo žala arba jis padėjo žalai atsirasti ar padidėti). Teigė, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 32 straipsnio 2 dalies 17 punktas (redakcija galiojusi pareiškėjo nurodomo įvykio metu), Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnis nenumato Vilniaus miesto savivaldybės administracijos bendrosios pareigos rūpintis kiekvienu jos teritorijoje augančiu medžiu, todėl šios administracinės bylos dalykas – nustatyti, ar Vilniaus miesto savivaldybės administracija neatliko teisės aktuose numatytos pareigos. Atkreipė dėmesį, kad sistemiškai analizuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. 206 patvirtinto Kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, sąrašo (toliau – ir Sąrašas) nuostatas bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. D1-87 patvirtinto Saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo atvejų, šių darbų vykdymo ir leidimų šiems darbams išdavimo, medžių ir krūmų vertės atlyginimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatas, darytina išvada, jog pareiškėjas turėtų pagrįsti, kaip atsakovas nevykdė jai teisės aktais nustatytos pareigos, t. y. neprižiūrėjo želdinių (medžių, esančių žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius), neišdavė leidimo medžiui kirsti, genėti ir būtent dėl šios priežasties medis nukrito ant automobilio. Pažymi, kad vykdant želdinių priežiūros funkciją, Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje nebuvo nustatyta jokių duomenų apie kurio nors medžio, augančio žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, blogą būklę, taip pat į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją nebuvo kreiptasi dėl leidimo medžiui genėti ar nukirsti išdavimo. Pareiškėjo R. V. teiginiai, kad medžio kamienas buvo supuvęs, kad jis lūžo prie pat žemės, o tai reiškia, jog lūžimą nulėmė vien tik medžio svoris, bet ne išorinės aplinkybės, kad vėjo stiprumo, buvusio medžio nuvirtimo metu, neužtektų nuversti sveiką, nesupuvusį medį, yra nereikšmingi, nes į klausimus, ar kamienas buvo supuvęs, kas lėmė medžio nuvirtimą, ar vėjo stiprumas, buvęs 2009 m. lapkričio 24 d., galėjo sąlygoti medžio nuvirtimą, gali atsakyti tik tinkamą kvalifikaciją turintys asmenys, o ne pareiškėjas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, anot atsakovo, nėra pagrindo nustatyti konkrečius Vilniaus miesto savivaldybės administracijos neteisėtus veiksmus (ar neveikimą), kurie būtų lėmę žalos atsiradimą: nesant duomenų apie blogą medžio būklę, Vilniaus miesto savivaldybė negali ir neprivalo numatyti galimą atsirasti grėsmę. Visų pirma tai nepatenka į Vilniaus miesto savivaldybės kompetencijos ribas: pirma, Vilniaus miesto savivaldybės pareiga rūpintis miesto želdiniais nėra bendro pobūdžio pareiga elgtis rūpestingai; antra, pareiškėjui neįrodžius, kad medis nulūžo dėl Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų (neveikimo), taip pat nesant duomenų, jog medis buvo blogos būklės, laikytina, kad medis buvo geros būklės ir pats savaime negalėjo nulūžti. Atsakovo teigimu, taikant atsakomybę už žalą, padarytą neteisėtais valdžios aktais, galioja prezumpcija, kad valdžios veiksmai (neveikimas) laikomi teisėtais, tai pat ir tie, kuriais kam nors yra padaryta žala, pats žalos atsiradimo faktas nereiškia neteisėtumo. Valdžios veiksmai (neveikimas), kuriais padaryta žala piliečiui ar kitam asmeniui, laikomi neteisėtais tik tada, kai pažeisti specialūs teisės aktai, numatantys valdžios ar savivaldybės institucijų veikimo turinį ir formą, o neteisėti veiksmai yra padaryti, jei valdžios institucijos arba jų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymą privalėjo veikti. Šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracija veikė vadovaudamasi teisės aktais, t. y. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. D1-87 bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45, todėl byloje nėra įrodymų, patvirtinančių Vilniaus miesto savivaldybės neveikimo ar nepakankamo veikimo faktą, todėl civilinės atsakomybės buvimo nėra pagrindo konstatuoti. Be to, dar kartą pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės funkcijos želdynų priežiūros srityje negali būti suabsoliutintos iki nepagrįstos pareigos prižiūrėti kiekvieną jos teritorijoje augantį medį. Teigė, kad pareiškėjas privalo įrodyti, kad dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veikimo ar neveikimo patyrė atitinkamo dydžio žalą, tačiau nurodydamas 3 106,38 Lt dydžio žalą, jos nepagrindžia: nepateikti jokie įrodymai, patvirtinantys, kad būtent tokio dydžio žalą pareiškėjas patyrė dėl tiesioginių Vilniaus miesto savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų, dar daugiau, pareiškėjo pateikti įrodymai vertintini kritiškai, akivaizdus jų tarpusavio prieštaravimas, todėl laikytina, kad pareiškėjas neįvykdė įrodinėjimo pareigos. Anot atsakovo, pagal pareiškėjo pateiktas nuotraukas neįmanoma nustatyti, ar automobilį apgadino būtent nukritęs medis: nuotraukose fiksuotas automobilis ne įvykio vietoje. Remiantis pareiškėjo pateiktais įrodymais, nėra įmanoma nustatyti, ar automobilį apskritai apgadino medis, o jeigu medis – kur stovintis medis. Be to, iš nuotraukų matyti, kad medis yra nuvirtęs ne ant automobilių stovėjimo aikštelės, bet ant žalios vejos. Jeigu iš tiesų nuvirtęs medis apgadino pareiškėjui priklausantį automobilį, tai įvykio metu transporto priemonė turėjo stovėti tam neskirtoje ir neleistinoje vietoje. Jeigu pareiškėjo automobilis stovėjo ant vejos, tuo buvo pažeisti teisės aktuose nustatyti draudimai, už kurių nesilaikymą yra numatyta atsakomybė. Anot atsakovo, pareiškėjo pateiktas nutarimas Nr. 14-AT-02616-09 negali būti laikomas pagrindu konstatuoti aplinkybę, jog medis pats savaime užkrito ant automobilio: šiame nutarime patvirtinama tik tai, kad buvo gautas K. V. pareiškimas apie tai, jog 2009 m. lapkričio 24 d. Prie (duomenys neskelbtini), Vilnius, užgriuvęs medis apgadino automobilį, tačiau nutarime nėra fiksuotas pats įvykis, taip pat nepateikti įrodymai, kad policijos pareigūnai buvo nuvykę į įvykio vietą bei nustatė, kad automobilį apgadino būtent nukritęs medis. Taigi, nutarimas Nr. 14-AT-02616-09 negali pagrįsti pareiškėjo nurodomų aplinkybių, jog medis pats savaime nukrito ant automobilio, o žala atsirado dėl tariamai neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų (neveikimo). Pažymėjo, kad pagal Kelių transporto priemonės apžiūrėjimo aktą Nr. 291172 (toliau – ir apžiūrėjimo aktas Nr. 291172) automobilio apžiūra atlikta praėjus trims dienoms po įvykio – 2009 m. lapkričio 27 d., žalos dydį pareiškėjas grindžia UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ žalos sąmata Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau iš jos neįmanoma nustatyti, jog visi atlikti darbai yra susiję būtent su nukritusio medžio padaryta žala. Be to, pareiškėjas pateikė tik, jo teigimu, patirtos žalos sąmatą, tačiau byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas apgadintą automobilį sutaisė ir dėl to patyrė išlaidų, taip pat byloje nėra jokių mokėjimų nurodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas turėjo tiesioginių nuostolių, kurių dydis – 3 106,38 Lt. Akcentavo, kad atsižvelgiant į byloje surinktus dokumentus darytina išvada, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Teigė, kad pripažinus, jog nagrinėjamu atveju nuvirtęs medis apgadino pareiškėjui priklausantį automobilį, tai reikštų, kad įvykio metu transporto priemonė turėjo stovėti tam neskirtoje ir neleistinoje vietoje ir žalos atsiradimą sąlygojo paties nukentėjusio kaltė – automobilio pastatymas neleistinoje vietoje. Automobilį prie gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, paliko pareiškėjo sūnus K. V.. Iš prie skundo pateiktų dokumentų, pažymos apie meteorologines sąlygas matyti, kad K. V. gyvena adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius. Todėl, anot atsakovo, galima daryti išvadą, kad pareiškėjo sūnus, būdamas minėto namo gyventoju, kaip ir kiti gyventojai, kaip rūpestingi bei tausojantys juos supančią aplinką (gyvenamojo namo kieme augančius medžius bei krūmus) piliečiai, turėjo pareigą pranešti senamiesčio seniūnijai ar Vilniaus miesto savivaldybės administracijai apie supuvusį (pasak pareiškėjo) medį. Pareiškėjas, teigdamas, kad medis buvo supuvęs, turėjo kreiptis į savivaldybę dėl leidimo medžiui kirsti/genėti išdavimo, ir, būdamas atsargus, nestatyti automobilio po supuvusiu medžiu. Vertinant tokį nukentėjusio elgesį, anot atsakovo, taikytinas CK 6.282 straipsnis. Pažymėjo, kad aplinkybę, jog nagrinėjamu atveju reikalaujamos priteisti sumos dydis yra mažintinas, pagrindžia ir tarptautiniai teisės aktai. Šiuo atveju taikytina 1984 m. rugsėjo 18 d. Europos Tarybos Ministrų komiteto Rekomendacija Nr. R(84)15 „Dėl viešosios atsakomybės“ (toliau – ir Rekomendacija). Rekomendacijos 3 principas nurodo, kad jeigu nukentėjęs asmuo pats kaltas dėl atsiradusios žalos arba dėl nepasinaudojimo teisinėmis gynybos priemonėmis prisidėjo prie žalos atsiradimo, atlygintinos žalos dydis gali būti atitinkamai mažinamas arba gali būti visai atsisakyta ją atlyginti. Vadovavosi CK 6.253 straipsnio 5 dalies ir 282 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus miesto valdyba 1995 m. kovo 23 d. potvarkiu Nr. 775V patvirtino Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto koncepciją ir sklypų planą. Ši koncepcija bendrai numato Vilniaus senamiesčio teritorijos paskirstymą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 260) 2.14 punktu, naudojami valstybinės žemės sklypai, suformuoti pagal žemės sklypų ribų specialiuosius planus, parduodami ar išnuomojami asmenims, pateikusiems prašymus parduoti ar išnuomoti šiuos žemės sklypus, jeigu žemės sklypų ribų specialieji planai patvirtinti iki Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos (2004 m. gegužės l d.). V. L., namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gyventoja, 2005 m. rugsėjo 7 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių (toliau – ir Žemėtvarkos skyrius) su prašymu parduoti jai žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Žemėtvarkos skyrius, vadovaudamasis Nutarimu Nr. 260 patvirtintomis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis, prašė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus nustatyti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ribas ir plotą, specialiąsias naudojimo sąlygas ir naudojimo apribojimus bei apskaičiuoti parduodamo žemės sklypo vertės priedą dėl inžinerinių statinių. Kadangi Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto koncepcija ir sklypo planas patvirtintas iki Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir žemės sklypas, esantis , (duomenys neskelbtini) Vilniuje, yra Senamiesčio seniūnijos teritorijoje, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 30-2297 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) g. duomenų nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 30-2297) pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nustatė žemės sklypo ribas. Šiuo metu sklypas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nes pradėta administracinė procedūra nebuvo baigta, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius suformavo sklypą, bet asmenys, pageidavę ir turėję teisę pirkti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neišpirko šios žemės, nors įsakymu Nr. 30-2297 ir pasiūlyta žemės sklypo naudotojams kreiptis į Žemėtvarkos skyrių dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo (nuomos) sutarties sudarymo. Minėti faktai, anot atsakovo, patvirtina, kad butų, esančių gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, savininkai yra faktiniai žemės sklypo (duomenys neskelbtini) naudotojai, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 2 straipsnio 32 punktu bei 15 straipsniu jiems tenka pareiga išsaugoti želdynus ir želdinius, tinkamai juos tvarkyti, atkurti ir veisti naujus. Be to, fiziniams asmenims, vykdantiems medžių ir krūmų priežiūros darbus, yra privalomi kiti medžių ir krūmų priežiūrą, apsaugą, saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo procedūras reglamentuojantys teisės aktai. Taigi, būtent pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gyventojams, kaip faktiniams pastatui priskirto žemės sklypo naudotojams, tenka pareiga tinkamai prižiūrėti šį žemės sklypą kartu su jame esančiais želdiniais, patys gyventojai turėjo pareigą kreiptis į atsakovą su prašymu išduoti leidimą supuvusio (pasak pareiškėjo) medžio kirtimui, o kadangi neužregistruoti jokie prašymai ar pranešimai apie būtinumą kirsti medį, esantį žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, Vilniaus miesto savivaldybės administracija negali būti atsakinga už pareiškėjo patirtą žalą ir nėra tinkamas atsakovas šioje administracinėje byloje.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2010 m. gegužės 20 d. sprendimu pareiškėjo R. V. skundą patenkino, priteisė jam iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 3106,38 Lt žalai atlyginti, taip pat 30,25 Lt bylinėjimosi išlaidų, viso 3136,63 Lt.
Pirmosios instancijos teismas vadovavosi CK įtvirtintomis normomis dėl valstybės ir savivaldybių civilinės atsakomybės ir teigė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje būtina nustatyti, ar buvo padaryti neteisėti veiksmai, ar buvo priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos ir ar buvo teisės pažeidimu padaryta žala. Teismas sutiko su pareiškėjo išdėstyta pozicija, kad pagal jo nurodytus teisės aktus už želdinių, esančių savivaldybės teritorijoje, priežiūrą yra atsakinga miesto savivaldybė. Pažymėjo, kas pagal Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 10 straipsnio nuostatas želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo, želdynų kūrimo, želdinių veisimo valdymą vykdo savivaldybės, o minėtas teisinis reguliavimas yra detalizuojamas taip pat Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklėse. Taip pat pažymėjo, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 1-582 patvirtintų Tvarkymo ir švaros taisyklių 2 punktą asmenys tvarko ir palaiko švarą jiems nuosavybės teise priklausančiose ar įstatymų nustatyta tvarka priskirtose teritorijose patys arba sudaro atitinkamas sutartis su kitais asmenimis dėl tokių darbų atlikimo, o pagal šių taisyklių 3 punktą – savivaldybė organizuoja ir koordinuoja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu priskirtų bendrojo naudojimo teritorijų valymą ir priežiūrą. Pažymėjo, kad paminėtos taisyklės yra taikomos ir želdynų bei želdinių tvarkymui bei priežiūrai. Teismas nurodė, kad atsakovo argumentai, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. 206 patvirtinto Kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, sąrašo nuostatas bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. D1-87 patvirtinto Saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo atvejų, šių darbų vykdymo ir leidimų šiems darbams išdavimo, medžių ir krūmų vertės atlyginimo tvarkos aprašo nuostatas darytina išvada, jog pareiškėjas turėtų pagrįsti, kaip atsakovas nevykdė jam teisės aktais nustatytos pareigos, t. y. neprižiūrėjo želdinių (medžių, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje), neišdavė leidimo medžiui kirsti, genėti ir būtent dėl šios priežasties medis nukrito ant automobilio, yra visiškai nepagrįsti. Anot teismo, tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. 206 patvirtinto Kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, sąrašo nuostatos, tiek Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. D1-87 patvirtinto Saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo atvejų, šių darbų vykdymo ir leidimų šiems darbams išdavimo, medžių ir krūmų vertės atlyginimo tvarkos aprašo nuostatos yra susijusios su specialių medžių ir krūmų, o būtent – saugotinų, apsauga, o ne tvarkymu ir priežiūra, kitaip tariant, reguliuoja visiškai kitokio pobūdžio santykius negu Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo, Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklių bei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 1-582 „Dėl Tvarkymo ir švaros taisyklių tvirtinimo“ patvirtintų Tvarkymo ir švaros taisyklių nuostatos. Taip pat teismas atmėtė atsakovo argumentus, kad butų, esančių gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), Vilnius, savininkai yra faktiniai žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius, naudotojai, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 2 straipsnio 32 punktu bei 15 straipsniu jiems tenka pareiga išsaugoti želdynus ir želdinius, tinkamai juos tvarkyti, atkurti ir veisti naujus. Anot teismo, siekis ateityje žemę turėti kaip nuosavą nereiškia valdymo kaip daiktinės teisės. Daiktinė valdymo teisė turi būti registruota Nekilnojamojo turto registre – tik taip galima įgyti norimą daiktą nuosavybės teisėmis pagal įgyjamąją senatį. Šiuo gi atveju galima kalbėti tik apie faktinį valdymą ir naudojimąsi (tai atsakovo atsiliepime ir pabrėžiama), tačiau tokio valdymo ir naudojimosi neapibrėžtumas pagal jokius teisės aktus ir teisės principus neuždeda pareigos faktiniams naudotojams ir valdytojams tvarkyti želdinius, nes faktiškai bendrojo naudojimo teritorijos yra naudojamos ir valdomos visų Vilniaus miesto žmonių. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, kad remiantis Valstybės įmonės „Registrų centras“ duomenimis, žemės plotas, kuriame augo medis, nėra suformuotas kaip atskiras žemės sklypas, ši žemė priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, t. y. priklauso bendro naudojimo teritorijoms. Būtent dėl to šių teritorijų tvarkymas ir priežiūra, taip pat juose esančių želdinių priežiūra, tenka Vilniaus miesto savivaldybei, jos institucijoms. Dėl tų pačių argumentų, anot teismo, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esančio namo gyventojams, kurie nėra minėto sklypo savininkai, taip pat kuriems įstatymų nustatyta tvarka minėta teritorija nėra priskirta, neprivalo tvarkyti bendrojo naudojimo teritorijos. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybė, jos institucijos privalėjo prižiūrėti medį, augusį namo, esančio Bazilijonų g. 6, Vilniuje, kieme. Pažymėjo, kad tokios pat pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009). Teismas įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus ir liudytojo K. V. paaiškinimus bei sprendė, kad žala pareiškėjo turtui buvo padaryta, o jos dydis įrodytas UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ specialistų dokumentais. Atsakovo paaiškinimus, kad, esą, tol, kol nėra padarytas automobilio remontas, negalima konstatuoti žalos dydžio, teismas atmetė kaip nepagrįstus jokiais teisės aktais. Pažymėjo, kad pareiškėjo – R. V. UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ sumokėta 200,00 Lt suma, skirta žalos įvertinimui, laikytina nuostoliais, kilusiais dėl žalos padarymo, todėl įskaitytina į bendrą žalos, išreikštos pinigais, sumą, bendrą sumą nurodant 3106,38 Lt. Teismas konstatavo, kad žala atsirado, nes nuvirtusio medžio šakos kliudė pareiškėjo automobilį, o medis nuvirto dėl atsakovo neteisėtos veikos (neveikimo), taigi, atsakovo neveikimas lėmė, jog nuvirto medis ir jo šakos apgadino pareiškėjo automobilį. Anot teismo, teisės aktai aiškiai nustatė atsakovo pareigą rūpintis želdiniais, kad jie nekeltų pavojaus aplinkiniams, taigi atsakovas galėjo ir turėjo numatyti savo neveikimo pasekmes, t. y. galimą žalą dėl tinkamo pareigų nevykdymo. Anot teismo, visos sąlygos – neteisėta veika, žala, priežastinis ryšys – civilinei atsakomybei kilti šioje byloje yra įrodytos, teismui nekeliančios abejonių. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad paties pareiškėjo kaltė, t. y. neatsargumas, pasireiškęs nepranešimu atsakovo institucijoms apie nesveiką medį, turi mažinti žalos dydį. Pažymėjo, kad medis iki tol nekėlė jokių problemų, pareiškėjas pagal teisės aktus ir teisės principus nėra įpareigotas rūpintis to medžio kokybe, nėra tokio pobūdžio specialistas. Atkreipė dėmesį, kad šiuo aspektu šioje byloje nurodomos aplinkybės yra skirtingos nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009, minimų aplinkybių, nes toje byloje jau kurį laiką buvo signalų apie nesveiką medį. Teismas taip pat atmetė atsakovo argumentus dėl ne vietoje pastatyto automobilio kaip pagrindo mažinti žalos dydį. Nurodė, kad pagrįstų įrodymų, jog pareiškėjo automobilis buvo statomas ant vejos, kad automobilis buvo statomas neleistinoje vietoje, pažeidžiant Kelių eismo taisyklių reikalavimus, nėra. Priešingai – pareiškėjas bei liudytojas paaiškino, kad automobilis stovėjo aikštelėje, ne ant vejos, t. y. leistinoje vietoje. Teismas taip pat įvertino ir force majeure (nenugalimos jėgos) nebuvimo sąlygą, t. y. sąlygą, kuri galėtų būti prielaida atleisti atsakovą nuo atsakomybės. Vadovavosi internete pateikta informacija apie Vilniaus meteorologijos stoties duomenimis dėl didžiausias vėjo greičio įvykio dieną. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo skundas buvo patenkintinas, jam iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės priteisiant 3106, 38 Lt sumą žalai atlyginti. Taip pat teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 30,25 Lt, kuriuos jis sumokėjo Lietuvos hidrometeorologijos tarnybai už pažymą Nr. (duomenys neskelbtini). Pripažino, kad šios išlaidos priskiriamos prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.
III.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliaciniu skundu su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 20 d. sprendimu nesutinka ir prašo pripažinti negaliojančiu, o nenustačius pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo R. V. skundą kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovas, vadovaudamasis galiojančiu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, pabrėžia, kad sprendžiant žalos atlyginimo iš Vilniaus miesto savivaldybės klausimą, turėjo būti pagrįstas civilinės atsakomybės sąlygų buvimas, t. y. nagrinėjamu atveju turėjo būti konstatuoti neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys. Anot atsakovo, pirmosios instancijos teismo nurodytos teisės aktų normos nepatvirtina aplinkybės, kad savivaldybė ir jos institucijos yra atsakingos už Vilniaus mieste augančių medžių priežiūrą ir pašalinimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas, aiškindamas šias teisės normas ir nustatydamas savivaldybei ir jos institucijoms absoliutaus pobūdžio pareigą užtikrinti mieste augančių želdynų ir želdinių būklę, neatsižvelgė į įstatyme nustatytas fizinių ir juridinių asmenų teises ir pareigas. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylą, pirmiausia, turėjo ir privalėjo ne tik vadovautis Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 2 ir 10 straipsniais, bet ir vertinti to paties įstatymo 15 straipsnyje įtvirtintas želdynų valdytojų ir savininkų teises ir pareigas. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime konstatavo, jog šioje byloje galima kalbėti tik apie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendrasavininkų faktinį žemės sklypą, priskirtą namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, valdymą ir naudojimąsi. Taigi teismas pripažino, kad pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkai ir teisėti valdytojai yra pastatui priskirto žemės sklypo naudotojai. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 2 straipsnio 32 dalimi, teigė, kad nebūtinai turi būti sudaryta nuomos sutartis, pakanka, kad valstybinė žemė yra naudojama bet kokiu teisėtu pagrindu. Šiuo atveju pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra priskirtas ir suformuotas žemės sklypas, kuriuo naudojasi pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkai ir teisėti valdytojai. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. sausio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 12-7/2002 pateiktus išaiškinimus dėl valstybinės žemės naudojimo. Tai, anot atsakovo, reiškia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nors ir nagrinėdamas bylą ne dėl želdynų priežiūros funkcijų įgyvendinimo ir atsakomybės už tokios priežiūros netinkamą atlikimą nustatymo, pasisakė dėl faktinių žemės naudojimo santykių ir pripažino pagrįstą tokių santykių buvimą. Taigi, kaip Vilniaus apygardos administracinis teismas pats konstatavo, pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkai ir kiti teisėti valdytojai yra faktiniai žemės sklypo, kuriame augo nugriuvęs medis, naudotojai ir jie šią žemę naudoja teisėtu pagrindu, nes, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, tarp žemės sklypo naudotojų ir valstybės susiklostė faktiniai žemės nuomos santykiai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi, daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkams ir kitiems teisėtiems valdytojams, kaip teisėtiems šiam namui priskirto žemės sklypo valdytojams, teko pareiga pasirūpinti ir prižiūrėti šiame žemės sklype esančius želdynus ir želdinius, tame tarpe ir nugriuvusį medį. Pažymi, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netaikė Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 2 straipsnio 32 punkto, 15 straipsnio, o taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ nuostatų, todėl netinkamai taikydamas teisės normas padarė materialinės teisės normų pažeidimą, o ši aplinkybė nepagrįstai lėmė savivaldybės ir jos institucijų pareigos želdynų priežiūros srityje išplėtimą. Tokia pareiga, anot atsakovo, savivaldybei tenka tik bendrose miesto teritorijose (Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o esant aiškiems sklypo valdytojams (kaip šiuo atveju pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkams ir kitiems teisėtiems naudotojams), tokia pareiga būtent tenka jiems. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime nepagrįstai nurodo, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nėra suformuotas, ir šiuo aspektu išdėsto atsiliepimo į skundą nurodytus motyvus. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas V. L. neįtraukė į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu, todėl vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 2010 m. gegužės 20 d. sprendimas yra negaliojantis, nes pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatydamas, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nėra suformuotas, ir dėl to pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, savininkai ir kiti teisėti valdytojai neturėjo pareigos prižiūrėti nugriuvusio medžio, pažeidė lygiateisiškumo principą. Neaišku, kodėl pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkai ir kiti teisėti valdytojai, kurie dėl savo kaltės nesusitvarkė visų reikalingų dokumentų dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įsigijimo nuosavybėn, gali neprižiūrėti žemės sklype augančių želdinių, o tie, kurie visus dokumentus susitvarkė ir įsiregistravo nuosavybės teisę į žemės sklypą, privalo prižiūrėti želdynus ir želdinius. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 20 d. sprendime kelis kartus nurodė, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra bendro naudojimo teritorija, tačiau šis teiginys yra nepagrįstas. Anot atsakovo, iš pateiktų teisės aktų normų, akivaizdu, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas visiškai nepagrįstai sprendime nurodė, kas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra bendro naudojimo teritorija, nes Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. 30-2297 1.3 punkte aiškiai nurodyta, kad žemės sklypo naudojimo būdas yra gyvenamoji ir komercinė teritorija. Atsakovas nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, kad Lietuvos Respublikos vyriausybės 2008 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. 206 patvirtinto Kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, sąrašo nuostatos, tiek Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 31d. įsakymu Nr. D1-87 patvirtinto Saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo atvejų, šių darbų vykdymo ir leidimų šiems darbams išdavimo, medžių ir krūmų vertės atlyginimo tvarkos aprašo nuostatos yra susijusios su specialių medžių ir krūmų, būtent – saugotinų, apsauga, o ne tvarkymu ir priežiūra, kitaip tariant, reguliuoja visiškai kitokio pobūdžio santykius negu Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo, Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vėjų gėlynų priežiūros taisyklių bei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 16 sprendimu Nr. 1-582 Dėl Tvarkymo ir švaros taisyklių tvirtinimo“ patvirtintų Tvarkymo švaros taisyklių nuostatos. Teigia, kad šie argumentai neteisingi, todėl teismas nepagrįstai nevertino ypač svarbios aplinkybės, kad būtent pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkai ir kiti teisėti valdytojai turėjo pareigą kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę dėl leidimo išdavimo medžio, augusio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kirtimui. Teigia, kad teismas netinkamai pritaikė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 16 d. sprendimo Nr. 1-582 „Dėl Tvarkymo ir švaros taisyklių tvirtinimo“ nuostatas. Pažymi, kad būtent šių taisyklių 12 punktas, numato, jog medžius ir krūmus, augančius ne miško žemėje, galima iškirsti ar kitaip pertvarkyti tik turint specialų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduotą leidimą. Želdinių kirtimas ar kitoks pertvarkymas be leidimo, išskyrus privačiose namų valdose ir sodininkų bendrijų privačiuose sodų sklypuose augančius medžius ir krūmus, laikomas savavališku. Tų pačių Taisyklių 13 punkte numatyta, kad leidimui gauti pateikiamas asmens prašymas. Taigi, anot atsakovo, ir šis teisės aktas numato, kad Vilniaus miesto savivaldybė išduota leidimą medžio kirtimui, gavus asmens prašymą. Šiuo nagrinėjimu atveju dėl medžio kirtimo turėjo kreiptis pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkai ir kiti teisėti valdytojai. Akcentuoja, kad Vilniaus miesto savivaldybė ir jos institucijos veikė teisės aktų pagrindu, t. y. veikdama 2008 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-87 „Dėl saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo atvejų, šių darbų vykdymo ir leidimų šiems darbams išdavimo, medžių ir krūmų vertės atlyginimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir 2008 m. sausio 18 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-45 „Dėl medžių ir krūmų, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklių patvirtinimo“, įgalinimų ribose ir nėra pagrindo nustatyti neteisėtų Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų (neveikimo). Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009, nes šioje byloje nustatytos aplinkybės skiriasi. Minėtoje byloje žemės sklypo naudotojai įvykdė savo pareigą ir informavo savivaldybę apie grėsmę keliantį medį ir prašė išduoti leidimą medžio kirtimui, o nagrinėjamojoje byloje šios pareigos daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkai ir kiti teisėti valdytojai neįvykdė. Akcentuoja, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui netinkamai taikius teises normas ir nepagrindus atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), apskritai nėra pagrindo priteisti 3106,38 Lt už žalą padarytą automobiliui. Taip pat akcentuoja, kad nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo konstatuoti ir priežastinio ryšio. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai atmetė Vilniaus miesto savivaldybės argumentus, kad pareiškėjas žalą patyrė dėl savo paties neatsargumo ir tai turi mažinti žalos dydį. Šiuos aspektu išdėsto atsiliepime į skunde nurodytus argumentus. Teigia, kad pareiškėjas neįrodė patirtų išlaidų, be to teismas nepagrįstai vadovavosi internetinio tinklalapio duomenimis.
Atsiliepimas
Pareiškėjas R. V. atsiliepimu į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovo visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad atsakovas apeliaciniame skundė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų, nes teisės normos, kuriomis vadovavosi teismas, nepatvirtina aplinkybės, jog savivaldybė ir jos institucijos yra atsakingos už Vilniaus mieste augančių medžių priežiūrą ir pašalinimą. Pažymi, kad atsakovo pareigą rūpintis želdiniais nustato Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1, 2, 8, 12 punktų bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintos „Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklių“ 2, 3, 44 punktų nuostatos. Sutinka su atsakovo pozicija, kad įstatymas pareigą prižiūrėti želdinius sieja su žemės, kurioje auga želdiniai, nuosavybės rūšimi, tačiau palaiko pirmosios instancijos teismo argumentus, jog nagrinėjamu atveju žemės sklypo plotas, kuriame augo nuvirtęs medis, nebuvo suformuotas kaip atskiras žemės sklypas, todėl žemė nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei ir yra bendro naudojimo teritorija. Teigia, jog atsakovas nepateikė jokių argumentų, paneigiančių šią teismo išvadą, atitinkamai jis nepaneigė to, kad pagal minėtą teisinį reglamentavimą būtent savivaldybei kaip žemės savininkei ir priklausė pareiga rūpintis joje augančiais želdinais. Apeliaciniame skunde nurodyti samprotavimai apie pareigą patiems gyvenamojo namo savininkams prižiūrėti nuvirtusį medį, anot pareiškėjo, yra tik spekuliacija. Dėl to ir atsakovo argumentas, kad į bylos nagrinėjimą turėjo būti įtraukta V. L. yra atmestinas, nes nei ji, nei kiti gyvenamojo namo gyventojai neturėjo pareigos rūpintis nuvirtusio medžio priežiūra. Pažymi, kad kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra išvestiniai iš aukščiau nurodytų, todėl pripažinus, kad nurodyti apelianto argumentai yra nepagrįsti, atitinkamai atmestini ir išvestiniai argumentai. Dėl atsakovo argumentų, kad pareiškėjo sūnus, pastatęs automobilį prie nesveiko medžio, elgėsi nerūpestingai, todėl turi būti sumažintas priteistos žalos dydis arba apskritai turi būti atsisakyta atlyginti pareiškėjo patirtą žalą, pažymi, kad byloje nėra įrodymų ir atsakovas nepateikė jų su apeliaciniu skundu, kad iki medžio nuvirtimo akivaizdžiai matėsi, jog medis yra supuvęs ir dėl to gali nuvirsti. Atsakovas tik interpretuoja pareiškėjo sūnaus K. V. parodymus sau palankia linkme. Posėdžio metu pareiškėjo sūnus nurodęs, kad medis buvo nesveikas, vadovavosi nuvirtusio medžio nuotraukomis, iš kurių matosi supuvusio medžio kamienas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad iki medžio nuvirtimo aiškiai matėsi, jog medis buvo supuvęs. Pareiškėjo nuomone, atsakovo samprotavimai apie galimai padarytą administracinį teisės pažeidimą, kuris pasireiškė per automobilio pastatymą ant žalios vejos, visų pirma, neturi jokios teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje, nes šis tariamai padarytas administracinis teisės pažeidimas nepaneigia atsakovo civilinės atsakomybės ir kitaip nepanaikina jo pareigos atlyginti pareiškėjo patirtos žalos. Be to, atsakovas, nesutikdamas su teismo sprendimu, nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių teismo išvadą, kad automobilis stovėjo leistinoje vietoje. Taip pat, anot pareiškėjo, atmestinas atsakovo argumentas, kad teismas nepagrįstai vadovavosi internetinio puslapio duomenimis, nes internetiniame puslapyje pateikti duomenys yra tikslūs ir išsamūs. Tuo tarpu atsakovas nenurodė nei vieno šaltinio, kuriame būtų nurodyti kitokie duomenys negu tie, kuriuos pateikia minėtas internetinis puslapis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje analizuojama situacija dėl pareiškėjo R. V. patirtos turtinės žalos, susijusios su neteisėtais Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmais, atlyginimo. Bylos dalykas – turtinės žalos, padarytos minėtos valdžios institucijos neteisėtais veiksmais, buvimas, ir, nustačius jos buvimą, priteistinos turtinės žalos dydis.
Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Pažymėtina, kad valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos. Nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią inter alia asmuo patyrė dalyvaudamas administraciniuose teisiniuose santykiuose, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai. Dėl to šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009).
CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
Apibendrinant aptartą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad pareiškėjo R. V. reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo galėjo būti patenkinamas tik nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos institucijos, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės, veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pabrėžtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Tikrinamoje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas) – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl to byloje pirmiausia vertintina, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas sprendimus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.
Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio (2005 m. kovo 24 d. įstatymo redakcija Nr. X-147, galiojusi žalos atsiradimo metu) 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad aplinkos apsaugos valdymą savivaldybių teritorijose įstatymų nustatyta tvarka vykdo vietos savivaldos atitinkamos institucijos, kurios atsako už šio įstatymo joms priskirtų funkcijų vykdymą. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 7 punkte įtvirtinta, kad vietos savivaldos institucijos, organizuodamos aplinkos apsaugos įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos priimtų norminių aktų aplinkos apsaugos klausimais įgyvendinimą, inter alia tvarko miestų ir kaimų gyvenamųjų vietovių želdynus, rengia ir tvirtina želdinių apsaugos taisykles, skelbia saugotinais vertingus dendrologiniu, ekologiniu, estetiniu, kultūriniu bei kraštovaizdžio formavimo požiūriu medžius ir krūmus, augančius valstybinėje ne miškų ūkio paskirties žemėje ir privačioje žemėje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija nustato kriterijus, pagal kuriuos medžiai ir krūmai priskiriami saugotiniems. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo redakcija Nr. X-1722, galiojusi bylai aktualiu laikotarpiu) 1 dalį ir 32 straipsnio (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo redakcija Nr. X-1722, galiojusi bylai aktualiu laikotarpiu) 2 dalies 17 punktą želdinių priežiūra priskirta seniūnijų, kaip savivaldybės administracijos struktūrinių teritorinių padalinių, funkcijoms. Minėtas funkcijas želdynų priežiūros srityje detalizuoja Lietuvos Respublikos želdynų įstatymas (byloje aktuali 2007 m. birželio 28 d. originali įstatymo redakcija Nr. X-124, toliau – ir ŽĮ), kurio 10 straipsnio 1 dalyje išvardinti savivaldybėms, atsakingoms už želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo, želdynų kūrimo, želdinių veisimo valdymą, priskirti įpareigojimai. ŽĮ 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad savivaldybės organizuoja savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdo jų būklės stebėseną, kuria ir tvarko jų duomenų bazes (skaitmenines ir geoinformacines). Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos tikslas – nustatyti želdynų žemės sklypų ribas, medžių ir krūmų rūšį, jų fiziologinę būklę, matmenis, įvertinti vejų, gėlynų, vandens telkinių, mažųjų kraštovaizdžio architektūros statinių, inžinerinių įrenginių ir kitų želdynuose esančių objektų būklę, parengti apskaitos duomenis, kad želdynus būtų galima efektyviau valdyti, teikti informaciją apie želdynų ir želdinių, aplinkos būklę, kontroliuoti, ar jų plotai atitinka galiojančias želdynų normas (ŽĮ 18 str. 1 d.). Pagal ŽĮ 18 straipsnio 1 dalį želdynai ir želdiniai inventorizuojami visuose želdynuose ir želdiniuose, nepaisant žemės nuosavybės formos. Šios teisės normos aiškinimas leidžia teigti ir apie savivaldybės pareigą nustatyti konkretaus medžio fiziologinę būklę (gyvybinę funkciją). Akivaizdu, kad kiekvieno medžio realus patikrinimas sudėtingas procesas, bet įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs pareigą dėl želdinių fiziologinės būklės ir tokia pareiga turi būti vykdoma. Be to, ŽĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad savivaldybės organizuoja valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugą, pertvarkymą ir priežiūrą, želdynų kūrimą ir naujų želdinių veisimą, želdynų tvarkymo ir kūrimo projektų rengimą, derina juos. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir pats atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniame skunde nurodo, kad nuvirtęs medis augo valstybinėje žemėje, todėl akivaizdu, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija buvo atsakinga už medžio, augusio namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kieme, priežiūros organizavimą. Lietuvos Respublikos aplinkos ministras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtino Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisykles (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 1 punktas apibrėžia, kad medžių ir krūmų priežiūra apima tokius darbus, kaip medžių ir krūmų laistymą ir tręšimą, dirvožemio purenimą ir mulčiavimą, medžių ir krūmų šiltinimą, genėjimą ir kitus priežiūros darbus. Taisyklėmis inter alia vadovaujasi savivaldybės (Taisyklių 3 p.). Joms tenka pareiga organizuoti ir tokius priežiūros darbus – patikrinti, ar nesupuvę seni medžiai, ir, jei reikia, juos pašalinti (Taisyklių 44 p.).
Taigi minėtų teisės aktų ir konkrečių jų nuostatų pagrindu tvirtintina, kad Vilniaus miesto savivaldybė, būdama atsakinga už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdydama jų būklės stebėseną, organizuodama valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad paminėtoje teritorijoje ((duomenys neskelbtini), Vilniuje) augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Tačiau teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad Vilniaus miesto savivaldybė ėmėsi atitinkamų organizacinių priemonių, jog valstybinėje žemėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, būtų vykdoma tinkama augančių želdinių (taip pat ir nuvirtusio medžio) priežiūra, stebima jų būklė bei sprendžiama dėl supuvusių senų medžių pašalinimo. Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Esant šioms aplinkybėms, atmetami atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės argumentai, kad jis konkrečiu atveju neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Atsakovas savo civilinę atsakomybę neigia, akcentuodamas, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti želdynų ir želdinių valdytojų, kuriais jis laikė daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gyventojus ir savininkus, veiksmus, nes šiems subjektams pagal Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 15 straipsnio 1 dalį taip pat numatytos pareigos želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo ir želdynų kūrimo srityje. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad atitinkamų pareigų numatymas želdynų ir želdinių valdytojams, neeliminuoja savivaldybės, atsakingos už želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo, želdynų kūrimo, želdinių veisimo valdymą, atsakomybės už jai savarankiškai priskirtų funkcijų netinkamą įgyvendinimą. Be to nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gyventojus ir savininkus pripažinti ginčo sklype esančių želdynų ir želdinių valdytojais, kaip tai numato Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 2 straipsnio 32 punktas. Iš minėtoje teisės normoje pateiktos definicijos matyti, kad vien tik naudojimosi žemės sklypu faktas nėra pakankamas pagrindas pripažinti asmenį želdynų ir želdinių valdytoju, minėtas naudojimas turi būti teisiškai pagrįstas. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė teigia, kad šiuo atveju susiklostė faktiniai nuomos santykiai, tačiau nepateikia jokių įrodymų minėtoms aplinkybėms pagrįsti. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių šalių valią dėl tokių tarpusavio teisinių santykių, abipusių teisių ir pareigų sukūrimo. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, teisės aktuose, reglamentuojančiuose želdinių ir želdynų apsaugą, priežiūrą ir tvarkymą, faktinių naudotojų teisės ir pareigos šioje srityje nėra aiškiai apibrėžtos. Tuo tarpu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. sausio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 12-7/2002 pateiktais išaiškinimais dėl valstybinės žemės naudojimo. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarime Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ aiškiai įtvirtina faktinių žemės naudotojų pareiga mokėti žemės mokestį. Teisėjų kolegija, esant šioms aplinkybėms ir įvertinusi nagrinėjamos administracinės bylos teisinį ir faktinį aspektą, sprendžia, kad minėtas teisės aktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas šiai bylai nėra aktualūs.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taip pat nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas išvadas, jog žemės sklypo plotas, kuriame augo nuvirtęs medis, nebuvo suformuotas kaip atskiras žemės sklypas, todėl tokia žemė yra bendro naudojimo teritorija. Teisėjų kolegija atsakovo išdėstytus argumentus šiuo aspektu atmeta kaip nepagrįstus. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 40 straipsnio 6 dalis (2004 m. sausio 27 d. įsakymo redakcija X-1983) numato, kad pagal žemės sklypų formavimo ar pertvarkymo projektą suformuoti žemės sklypai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai ir įstatymų nustatyti juridiniai faktai Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka registruojami Nekilnojamojo turto registre. Suformuotų žemės sklypų kadastro duomenys Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka įrašomi į Nekilnojamojo turto kadastrą. Atsakovo atstovė apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad ginčo žemės priskyrimo procedūra buvo pradėta, tačiau atlikti pakeitimai Nekilnojamojo turto registre ir Nekilnojamo turto kadastre nebuvo įregistruoti. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo kalbėti apie teisinių pareigų sukūrimą namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkams ir gyventojams.
Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo nuomone, kad konkrečiu atveju galėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. 206 patvirtinto Kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, sąrašo ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. D1-87 patvirtinto Saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo atvejų, šių darbų vykdymo ir leidimų šiems darbams išdavimo, medžių ir krūmų vertės atlyginimo tvarkos aprašo nuostatos, nes nulūžęs medis pagal šiuose teisės aktuose įtvirtintą reguliavimą yra saugotinas. Kita vertus, atsakovo nurodytos minėtų teisės aktų normos dėl leidimo kirsti medį išdavimo tvarkos niekaip nepaneigia Vilniaus miesto savivaldybės atsakomybės už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, jų būklės stebėsenos vykdymą, valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūros organizavimą, t. y. už netinkamą šių funkcijų įgyvendinimą.
Atsakovas apeliaciniu skundu taip pat ginčija žalos padarymo faktą, jos dydį, priežastinį ryšį, teigia, kad priteistinos žalos dydis mažintinas, atsižvelgiant į paties nukentėjusiojo kaltę (CK 6.282 str. 1 d.), taip iš esmės kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir sprendimą pagrindė teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma, teismo išvados motyvuotos pagal išvardintus ABTĮ reikalavimus, todėl teisėjų kolegijas sutinka su šiomis išvadomis ir jų nebekartoja. Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės pateiktas subjektyvus pareiškėjo R. V. ir liudytojo K. V. paaiškinimų, kitų įrodymų vertinimas, deklaratyvūs teiginiai dėl įrodymų nepatikimo ir tinkamumo, nukentėjusiojo kaltės, nepateikiant objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų padaromos priešingos išvados, nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisingumo. Pažymėtina, kad pagal bendrą įrodinėjimo naštą šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kurias teigia (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.).
Kiti atsakovo argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes ir pateiktą teisės aktų analizę, atmetami kaip akivaizdžai nepagrįsti ir paneigti aukščiau išdėstytų aplinkybių visumoje.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė administracinę bylą ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.