- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-14
- Bylos Nr.
- A-62-1845-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00750-2010-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Romanas Klišauskas
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybei
- Pareiškėjas
- D. B.
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D. B. (toliau – ir Pareiškėjas) skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės solidariai priteisti jam viso 1 658,00 Lt darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.
Pareiškėjas nurodė, kad jis yra statutinis valstybės tarnautojas. Paaiškino, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jo darbdavys apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 186 straipsnio 2 dalimis, neišmokėti priedai ir priemokos yra sudedamoji darbo užmokesčio dalis. Teigė, kad nagrinėjamoje byloje valstybei taikytina civilinė atsakomybė, nes valstybė nustatė tokį reguliavimą, kuris buvo pripažintas antikonstituciniu, ir dėl kurio pareiškėjas negavo dalies savo darbo užmokesčio. Atsižvelgiant į tai, valstybė trauktina solidariu atsakovu šioje byloje.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas, Vilniaus apskrities VPK) atsiliepimu (b. l. 16–19) prašė: 1) iš atsakovų pašalinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariatą; 2) pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 27 straipsnio 1 dalį valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Atsakovui tik kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas. Kadangi atsakovas pareiškėjui atlyginimą mokėjo iš tų lėšų, kurias skyrė valstybės įgaliotos institucijos, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteistina tik iš Lietuvos valstybės ir ji laikytina vieninteliu tinkamu atsakovu šioje byloje. Paaiškino, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį, nes įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Nurodė, kad Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai, oficialaus paskelbimo. Kadangi atsakovo sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, todėl šie sprendimai atitiko tuo metu galiojančių taisės aktų nuostatas ir atsakovo veiksmuose nebuvo nei neteisėtų veiksmų, nei kaltės. Be to, nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti už 2006 m. rugsėjo mėnesį 1157, 59 Lt, kurie pagal suvestinio atsiskaitymo lapelio Nr. 10-F2-922B duomenis buvo nustatyti 2008 m. rugsėjo mėnesį, pagal kodus 394, 395, 396, 397. Todėl pareiškėjas skundo dalyje už 2006 m. yra praleidęs ieškinio senaties terminą, kadangi į teismą kreipėsi tik 2010 m. Pareiškėjui per 2007–2008 m. iš viso buvo nuskaičiuota 500, 44 Lt.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities VPK, atsiliepimu į skundą (b. l. 27–28) nesutiko su skundo reikalavimais ir prašė pašalinti Vilniaus apskrities VPK kaip netinkamą Lietuvos valstybės atstovą. Paaiškino, kad 2001 m. liepos 26 d. priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“, kuriuo Vyriausybė įgaliojo atstovauti valstybei tas valstybės institucijas (valstybinio administravimo subjektus), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Paaiškino, kad pagal nutarimo Nr. 932 turinį akivaizdu, jog Vilniaus apskrities VPK nėra įgaliotas atstovauti Lietuvos Valstybę dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimtų įstatymų teisėtumo bei iš jų galimai kylančios žalos pareiškėjui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu (b. l. 34–35) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 16 d. sprendimu (b. l. 47–51) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pareiškėjui iš atsakovo Vilniaus apskrities VPK priteisė 1 658,03 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, skundą atsakovui Lietuvos valstybei atmetė.
Teismas atmetė atsakovų argumentus, kad neišmokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas todėl, kad skundas teismui paduotas po 2009 m. gruodžio 11 d. Konstitucinio Teismo nutarimo, nes remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir faktinėmis aplinkybėmis, iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu. Nurodė, kad teismas turi taikyti sprendimo (taikyti 70 procentų apribojimą) priėmimo metu galiojančius įstatymus, pagal Lietuvos respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį pagrįstas. Tai, kad 2010 m. patvirtintame biudžete policijos įstaigoms nebuvo numatytos lėšos darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti, nepaneigia asmens teisės kreiptis į teismą ir ginti savo pažeistas teises. Šių lėšų skyrimo atitinkamiems komisariatams klausimas nėra nagrinėjamos administracinės bylos dalykas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepraleido senaties termino, nes 2006 metų 1–3 ketvirčiais priskaičiuotų priemokų ir priedų suma buvo mokama 2008 m. rugsėjo mėn. ir tada taikytas 70 procentų ribojimas (b. l. 8–9). Todėl tik nuo šios datos prasidėjo ieškinio senaties terminas, nes nuo šios datos atsirado teisė prisiteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, atsiradusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, DK 27 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjas prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį, neviršijantį trejų metų, toks priteisimas neprieštarauja DK 298 straipsnio nuostatai, kad valstybės tarnautojui priklausantis darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios normos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Teismas taip pat pabrėžė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovu yra tiesioginis darbdavys, o ne Lietuvos valstybė, nes valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą ir neturėjo pareigos pareiškėjui priskaičiuoti ir mokėti darbo užmokesti.
III.
Atsakovas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 58–62), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą Vilniaus apskrities VPK atžvilgiu atmesti, priteisimo iš įstaigos atveju, sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 67–68) nesutinka su apeliacinio skundo argumentais ir prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad palaiko apeliacinio skundo poziciją, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.
2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).
Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju DK 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo (teisingo apmokėjimo už darbą) kreipėsi, nepažeisdamas senaties terminų, nustatytų reikalavimams dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo pareikšti, byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių atimančių (ribojančių) galimybę realizuoti aptariamą teisę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas apeliaciniu skundu nekelia ginčo dėl priteistos sumos dydžio, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota remiantis pateiktais dokumentais, tad darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo pareiškėjui priteistiną sumą.
Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių galinčių sąlygoti kitokį nei nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintą ginčo teisinių santykių bei šių santykių dalyvių teisinį vertinimą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, pagrįstai atsakovu šioje byloje laikė Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą.
Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), konstatuoja, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nėra siejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikšmės ir nagrinėjamu atveju nėra taikytinos.
Atsakovas prašo teismo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams, remiantis sunkia turtine padėtimi. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjo skundo tenkinimas, priteisiant nurodytą darbo užmokesčio dalies dydį, reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį. Esant šioms aplinkybėms bei remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiškose administracinėse bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011; 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-236/2011) prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo netenkintinas.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.