Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Nirlita“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo - Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Siekdama ištaisyti savo klaidą, Bendrovė 2017 m. vasario 28 d. pasirašė susitarimą su Pirkėju, kuriuo susitarė pakeisti NT Pirkimo-pardavimo sutartį ir apskaičiuoti 143 850 EUR PVM bei išrašė PVM sąskaitą-faktūrą, kurioje buvo nurodytas mokėtinas PVM. Tą pačią dieną Bendrovė ir Pirkėjas sudarė mokestinės nepriemokos perėmimo sutartį, pagal kurią ji perdavė mokestinę nepriemoką (143 850 EUR) Pirkėjui. Tokiu būdu, NT buvo parduotas su PVM, todėl mano, kad jai nekilo pareiga patikslinti PVM atskaitos, remiantis PVMĮ 67 straipsniu. Taip pat, mokėtinas PVM neatsirado, kadangi į valstybės biudžetą ji nesumokėjo 143 850 EUR PVM, kai tuo tarpu, Pirkėjas minėto PVM iki naujos PVM sąskaitos-faktūros išrašymo neįtraukė į savo PVM atskaitą.

Pareiškėjas taip pat remiasi LVAT ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, nurodydamas, kad delspinigiai mokesčių teisėje taip pat traktuojami kaip sankcija, kuri gali būti taikoma asmeniui, laiku ar tinkamai neįvykdžiusiam pareigos mokėti mokesčius. Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovė tinkamai vykdo visas savo prievoles, kuria darbo vietas regione, kuriame yra didelis nedarbo lygis, jos veikla 2016 m. buvo nuostolinga ir ji turi finansinių įsipareigojimų, mano, kad jai sankciją skirti yra netikslinga bei neteisinga (el. byla, I tomas, 1-13 puslapiai).

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nesutikimo su skundžiamu MGK sprendimu argumentų, dėl ko jis traktuotinas nepagrįstu, visiškai nenurodo, o nurodo, tuos pačius motyvus dėl kurių MGK aiškiai ir motyvuotai pasisakė.

Dėl pagrindo taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas kreditinę sąskaitą nekilnojamojo turto pirkėjui išrašė 2017 m. vasario 8 d. 143 850 Eur mokėtinai PVM sumai, joje nurodydamas, jog tikslinama 2015 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) dėl neteisingai pritaikytų PVM įstatymo nuostatų parduodant nekilnojamąjį turtą ir 2017 m. vasario 28 d. patikslino 2015 m. rugsėjo mėn. PVM deklaraciją, kurioje deklaravo 143 850 Eur mokėtiną PVM sumą. Minėtos sumos pareiškėjas iki 2015 m. rugsėjo mėn. 25 d. nesumokėjo. Pareiškėjo mokestinę nepriemoką, susidariusią jam patikslinus 2015 m. rugsėjo mėn. PVM deklaraciją, UAB „Agrospelta“ perėmė tik 2017 m. kovo 1 d., todėl jo mokestinė nepriemoka realiai egzistavo nuo 2015 m. spalio 25 d. iki 2017 m. kovo 1 d. Atsižvelgdamas į LVAT praktiką bei nurodytas aplinkybes, atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjas, įstatymų nustatyta tvarka ir terminu nesumokėjęs PVM, savo veiksmais padarė žalą valstybės biudžetui, todėl negali būti atleistas nuo PVM delspinigių mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymu, remdamasis byloje esančiu garso įrašu (darytas 2015 m. spalio 1 d. - 25 d. laikotarpyje), atsakovas nurodo, kad konsultantės atsakymas į paklausėjo pateiktą klausimą yra aiškus ir neklaidinantis, todėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas atleidimo nuo delspinigių pagrindas, kai mokesčių įstatymai pažeidžiami dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais, pareiškėjui netaikytinas. Akcentuoja, kad paklausėjas uždavė bendro pobūdžio klausimą, nenurodydamas jokių faktinių aplinkybių, be to, MGK ginčijamame sprendime taip pat padarė išvadą, kad konsultacija nebuvo klaidinanti. Nors MGK mano, kad konsultacijos metu pareiškėjas galėjo būti informuotas apie pasirinkimo neskaičiuoti PVM pasekmes, tačiau nagrinėdamas teismų praktiką, atsakovas daro išvadą, kad už tinkamą mokesčių sumokėjimą pirmiausia yra atsakingas pats mokesčių mokėtojas, jis privalo žinoti (išsiaiškinti) savo su mokesčių mokėjimu susijusias pareigas ir jas tinkamai vykdyti, ką MGK ginčijame sprendime ir nurodė.

Atsakydamas į pareiškėjo skundo argumentus, kad delspinigių skyrimas yra netikslingas ir neteisingas, nes jis tinkamai vykdo visas savo prievoles ir kuria darbo vietas regione, kuriame yra didelis nedarbo lygis ir pan., atsakovas nurodo, kad atleidimas nuo delspinigių sąrašas yra baigtinis ir nurodytų argumentų pagrindu pareiškėjas negali būti atleidžiamas nuo delspinigių mokėjimo, kadangi MAĮ tokio pagrindo nenumato. Pabrėžia, kad mokesčių mokėtojas, prašantis atleisti nuo delspinigių, turi pareigą įrodyti teisės normos, įtvirtinančios atleidimą nuo delspinigių pagrindą, taikymo pagrįstumą bei sąlygų egzistavimą. Mokesčių administratorius dėl atleidimo nuo delspinigių pagrindų taikymo gali spręsti pats tik tuo atveju, kai turi pakankamai duomenų ir įrodymų, patvirtinančių šių pagrindų taikymo sąlygų egzistavimą.

VMI prie FM taip pat teigia, kad jos priimtas sprendimas atitinka tiek formaliuosius, tiek turinio administraciniam aktui keliamus reikalavimus, t. y. sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, adekvačiai, aiškiai ir pakankamai motyvuotas, pagrįstas teisės aktais. Be to, iš sprendimo turinio yra aišku, kokiam konkrečiam santykiui pritaikyta konkreti teisės norma ir kokius konkrečius teisinius padarinius šis sprendimas sukuria pareiškėjui. Akcentuoja, kad pareiškėjas pateiktame skunde nenurodė argumentų, kurie leistų daryti išvadą, jog VMI prie FM sprendimas prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms, todėl šie pareiškėjo argumentai laikytini deklaratyviais. Remiantis tuo, kas išdėstyta, laiko, kad MGK nuodugniai bei visapusiškai įvertino visus pareiškėjo skundo argumentus bei bylos medžiagą, tinkamai išanalizavo bei taikė teismų praktiką ir teisės aktus, ko pasekmėje priėmė teisėtą ir pagrįstą teisės aktais sprendimą, todėl šis sprendimas paliktinas galioti (e. byla, I tomas, 78-82 puslapiai).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjo atleidimo nuo 21 006,77 Eur PVM delspinigių mokėjimo.

Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas 2006 m. lapkričio 14 d. įsigijo nekilnojamąjį turtą, PVM sąskaitoje-faktūroje apskaičiuotą PVM įtraukė į PVM atskaitą (MGK byla, l. 88). 2007 m. pareiškėjas atliko įsigyto nekilnojamojo turto remontą ir Registrų centre įregistravo 2007 m. lapkričio 21 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą (MGK byla, l.101-110).

Dalį 2006 m. įgyto nekilnojamojo turto pagal 2015 m. rugsėjo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – Sutartis) ir PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas pardavė UAB „Agrospelta“ (el. byla, I t., l. 19, 20-37; e. byla, I tomas, 19-36 puslapiai). Parduodamas nekilnojamojo turto dalį, PVM sąskaitoje-faktūroje serija (duomenys neskelbtini) pareiškėjas PVM neišskyrė (MGK byla, l. 19).

Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 15 d. kreipėsi į VMI prie FM su paklausimu dėl PVM atskaitos tikslinimo (MGK byla, l. 84), į kurį 2017 m. sausio 13 d. gavo atsakymą Nr. (32.39-PVM)RM-1164 su išsamiu paaiškinimu (MGK byla, l. 82-83). Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 27 d. informavo Šiaulių AVMI, kad teiks patikslintą 2015 m. rugsėjo 1 d. – 2015 m. rugsėjo 30 d. laikotarpio PVM deklaraciją (FR0600) (MGK byla, l. 81).

Pareiškėjas ir UAB „Agrospelta“ 2017 m. vasario 28 d. pasirašė susitarimą dėl 2015 m. rugsėjo 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties pakeitimo, kuriame nurodyta, kad išrašant PVM sąskaitą faktūrą buvo padaryta klaida, t. y. nebuvo įvertinta, kad parduodami nekilnojamieji daiktai jų pirkimo metu buvo įsigyti su PVM, kuris buvo įtrauktas į atskaitą. Parduodamų daiktų kaina nekinta, tik prie šios kainos turi būti priskaičiuotas PVM. Keičiant Sutarties 3.1. p., nustatyta, kad bendra nekilnojamųjų daiktų kaina yra 685 000 Eur be PVM. PVM suma yra 143 850 Eur (el. byla, I tomas, 37-39 puslapiai, MGK byla, l. 38-40). Pareiškėjas, tikslindamas 2015 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą serija NIR Nr. 000017720 dėl neteisingai pritaikyto PVM įstatymo nuostatų nekilnojamojo turto pardavimui 2017 m. vasario 28 d. išrašė kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) 143850 Eur sumai (el. byla, I tomas, 40 puslapis; MGK byla, l.41).

Pareiškėjas 2017 m. vasario 28 d. pateikė patikslintą PVM deklaraciją už 2015 m. rugsėjo mėn., kurioje deklaravo 143 850 Eur mokėtino į biudžetą PVM daugiau nei pirminėje PVM deklaracijoje už tą patį ataskaitinį laikotarpį (pateikta 2015 m. spalio 21 d.) (MGK byla, l. 73-75).

Pareiškėjui 2017 m. vasario 28 d patikslinus PVM deklaraciją už 2015 m. rugsėjo mėn., vadovaujantis MAĮ 96 straipsnio 1 dalies, 97 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis, dėl laiku neįvykdytos mokestinės prievolės Šiaulių AVMI pareiškėjui apskaičiavo 21 006,77 Eur delspinigių.

Patikslinęs PVM deklaraciją už 2015 m. rugsėjo mėn., pareiškėjas Šiaulių AVMI 2017 m. vasario 28 d. pateikė prašymą neskaičiuoti delspinigių (el. byla, I tomas, 66 puslapis). Prašymą pareiškėjas grindė aukščiau nurodytomis aplinkybėmis bei tuo, kad su UAB „Agrospelta” bus sudaryta mokestinės nepriemokos perėmimo sutartis, žala biudžetui nepadaryta ir prašė atsižvelgti, kad 2016 metai Bendrovei buvo finansiškai sudėtingi.

Šiaulių AVMI 2017 m. kovo 16 d. sprendimu „Dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir/ar palūkanų“ Nr. 44.4-12/V44-344 netenkino pareiškėjo prašymo ir neatleido jo nuo delspinigių mokėjimo (MGK byla, l. 62-65).

Pareiškėjas Šiaulių AVMI 2017 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 44.4-12/V44-344 apskundė VMI prie FM, kuri 2017 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. 69-55 patvirtino teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimą (MGK byla, l. 47-49, 51-53).

Pareiškėjas VMI prie FM 2017 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. 69-55 apskundė MGK, kuri 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. S-182(7-129/2017) patvirtino skundžiamą centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą ir atleido pareiškėją nuo 30 procentų pareiškėjui apskaičiuotų delspinigių, t. y. nuo 6302,03 Eur PVM delspinigių mokėjimo (MGK byla, l. 143-149).

Pareiškėjas nesutinka su Šiaulių AVMI, VMI prie FM ir MGK sprendimais ir siekia, kad jis būtų atleistas nuo visos priskaičiuotos PVM delspinigių sumos, t. y. 21 006,77 Eur.

Pažymėtina, kad asmens pareiga mokėti mokesčius – konstitucinė pareiga, todėl turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad būtų užtikrintas mokesčių tinkamas mokėjimas, kad mokesčiai būtų mokami laiku. Tam, paisant Konstitucijos reikalavimų, gali būti pasirinktos įvairios priemonės, kaip antai: baudos, delspinigiai, palūkanos ir kt. (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutarimas). Delspinigius kaip vieną iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų numato MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Kaip pažymima administracinių teismų praktikoje, delspinigių, kaip mokestinės prievolės (į) vykdymo užtikrinimo priemonės, esmė yra ta, kad jų taikymas arba galimybė juos taikyti skatina mokestinės prievolės savanorišką ir tinkamą vykdymą, o nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju – užtikrina įsiskolinimo biudžetui bei turtinių valstybės praradimų (pvz., dėl naudojimosi valstybei nesumokėtomis mokesčių sumomis) padengimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-2619/2011). Delspinigių skaičiavimo prielaidos yra išvardintos MAĮ 96 straipsnio 1 dalyje ir iš esmės yra siejamos su atvejais, kai mokesčių mokėtojas (laiku) nesumoka į biudžetą privalomų sumokėti mokesčių ir su jais susijusių sumų.

Pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktą, mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo delspinigių, jeigu yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas. MAĮ 141 straipsnio 1 dalis numato tokius atleidimo nuo delspinigių pagrindus: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčio mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija Centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį - mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija).

Įvertinus pareiškėjo skundo argumentus, darytina išvada, kad jis prašo atleisti nuo PVM delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir to paties straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Skunde nurodo, kad parduodamas ginčo nekilnojamąjį turtą UAB „Agrospelta“, jis klaidingai taikė PVMĮ 32 straipsnio nuostatas, vadovaudamasis MIC konsultanto išaiškinimu, kuris buvo neišsamus, nes nebuvo nurodytos nekilnojamojo turto pardavimo be PVM pasekmės. Taip pat teigia, kad dėl neišskirto PVM žala biudžetui neatsirado, kadangi klaida buvo ištaisyta pasirašant susitarimą su UAB „Agrospelta“ dėl pirkimo-pardavimo sutarties pakeitimo bei išrašant PVM sąskaitą faktūrą, kurioje yra nurodytas mokėtinas PVM. Pareiškėjo teigimu, tokiu būdu nekilnojamasis turtas buvo parduotas su PVM, todėl jam nekilo pareiga patikslinti PVM atskaitos. Mokėtinas PVM, anot pareiškėjo, taip pat neatsirado, kadangi į valstybės biudžetą pareiškėjas nesumokėjo 143850 Eur PVM, o UAB „Agrospelta“ minėto PVM iki naujos PVM sąskaitos išrašymo neįtraukė į PVM atskaitą. Pareiškėjas taip pat prašo teismo atsižvelgti į sudėtingą jo finansinę padėtį, teigdamas, kad apskaičiuotoji delspinigių suma yra neteisinga ir neproporcinga.

Dėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo

Pagal MAĮ 40 straipsnio 1 ir 4 punktus mokesčių mokėtojas turi pareigą laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę bei teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra sprendęs, kad mokesčių mokėtojui mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjus į biudžetą mokėtinos mokesčio sumos, biudžetas laiku negauna pajamų atitinkamo mokesčio forma, todėl jam (biudžetui) paprastai padaroma žala ir tokiu būdu nėra MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos sąlygos mokesčių mokėtojo atleidimui nuo baudos ir delspinigių (pvz., žr. 2010 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442‑773/2010). Taip pat pažymėtina tai, kad šiuo atveju delspinigiai nėra sankcija, kuri gali būti skiriama už padarytą mokesčių įstatymų pažeidimą, o tai yra biudžetui padarytos žalos kompensavimo priemonė už laiku nesumokėtus mokesčius ir negalėjimą jais biudžete disponuoti (MAĮ 96 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas tikslindamas 2015 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl neteisingai pritaikytų PVMĮ nuostatų parduodant nekilnojamąjį turtą, kreditinę sąskaitą Pirkėjui išrašė ir 2015 m. rugsėjo mėn. PVM deklaraciją, kurioje deklaravo 143850 Eur mokėtiną PVM sumą, patikslino tik 2017 m. vasario 28 d. Pareiškėjas šios PVM sumos iki 2015 m. spalio 25 d. į biudžetą nesumokėjo. Pareiškėjo skola biudžetui egzistavo iki 2017 m. kovo 1 d., kuomet jis pasirašė mokestinės nepriemokos perėmimo sutartį su UAB „Agrospelta“.

Pareiškėjo argumentas, kad mokėtinas PVM neatsirado, kadangi į valstybės biudžetą jis nesumokėjo 143 850 Eur PVM, o Pirkėjas minėto PVM iki naujos PVM sąskaitos išrašymo neįtraukė į savo PVM atskaitą, yra nepagrįstas.

Parduodant dalį 2006 m. įsigyto nekilnojamojo turto UAB „Agrospelta“, remiantis MAĮ 32 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjui nekilo pareiga apskaičiuoti pardavimo PVM, nes parduotas nekilnojamasis turtas nelaikytinas nauju. Taip pat 2015 m. pareiškėjas nebuvo pasirinkęs apmokestinti nekilnojamąjį daiktą, kuris yra neapmokestinamas pagal PVMĮ 32 straipsnio 1 ir 2 dalis. Tačiau pareiškėjas turėjo pareigą pagal PVMĮ 67 straipsnį tikslinti PVM atskaitą, nes pardavė nekilnojamąjį turtą nepraėjus 10 metų nei nuo įsigijimo, nei nuo 2007 m. atlikto esminio jo pagerinimo. To iš esmės pareiškėjas neginčija. Kaip matyti, pareiškėjas šiuo atveju pasirinko kitą variantą, jis netikslino PVM atskaitos, negrąžino į biudžetą dalies atskaityto PVM, o pasirašė susitarimą dėl Sutarties pakeitimo, nustatant, kad nekilnojamasis turtas parduotas su PVM, tikslino 2015 m. rugsėjo mėn. deklaraciją ir perdavė savo mokestinę nepriemoką UAB „Agrospelta“.

Taigi, pareiškėjui įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjus į biudžetą mokėtinos mokesčio sumos, biudžetas laiku negavo pajamų atitinkamo mokesčio forma, todėl biudžetui buvo padaryta žala. Visiškai ar iš dalies atleidus pareiškėją nuo mokestinės prievolės užtikrinimo (delspinigių) valstybės patirta žala nebūtų atlyginta. Atsižvelgiant į tai, MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktas pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikomas.

Dėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad už tinkamą mokesčių sumokėjimą pirmiausia atsakingas pats mokesčių mokėtojas, jis privalo žinoti (išsiaiškinti) savo su mokesčių mokėjimu susijusias pareigas, jas tinkamai vykdyti ir jis negali teisinti savo paties pareigų nevykdymo kitų asmenų nepakankamai atlikta jo veiklos kontrole (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1218-09 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad PVMĮ 67 straipsnio pažeidimą padarė dėl neišsamaus MIC konsultanto paaiškinimo į telefoninį paklausimą.

Byloje esantis garso įrašo laikmena patvirtina, kad mokesčių administratoriaus suteikta žodinė konsultacija buvo įrašyta mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka (MGK byla, l. 59a). Perklausius garso įrašą nustatyta, kad mokesčių administratorius konsultaciją pateikė į pareiškėjo darbuotojo nurodytą aplinkybę, jog yra parduodamas senas nekilnojamasis turtas, ir ar esant tokiai aplinkybei bei vadovaujantis PVMĮ 32 straipsniu, Bendrovė gali neskaičiuoti pardavimo PVM. Paklausėjui paaiškinta, kad senu NT yra laikomas turtas, kuris parduodamas praėjus 24 mėn. po jo įsigijimo, taip pat praėjus 2 metams po esminio pagerinimo, tuomet pardavimo PVM pagal PVMĮ 32 straipsnio 1 dalį neskaičiuojamas, nebent klientas yra apmokestinamasis asmuo - PVM mokėtojas, tuomet mokesčių mokėtojas turi teisę ir gali pasirinkti skaičiuoti PVM. Teismo vertinimu, nurodyto MIC konsultanto atsakymo negalima laikyti klaidinančiu, kadangi gautas aiškus atsakymas į paklausėjo užduotus klausimus. Todėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos šiuo atveju negali būti taikomos.

Teismas sutinka su MGK sprendimo argumentais, kad profesionalus konsultantas galėjo informuoti pareiškėją apie PVM tikslinimo prievolę, numatytą PVMĮ 67 straipsnyje. Kaip matyti, šią aplinkybę MGK įvertino ir vadovaudamasi MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais teisingumo ir protingumo principais 30 proc. sumažino mokėtinų delspinigių dydį. Tačiau byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad remiantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pareiškėjas gali būti visiškai atleistas nuo delspinigių mokėjimo. Kaip minėta, būtent mokesčių mokėtojas yra atsakingas už tinkamą ir savalaikį mokesčių sumokėjimą, privalo (išsiaiškinti) žinoti su mokesčių mokėjimu susijusias pareigas.

Pareiškėjo skundo argumentai, kad jis vykdo mokesčio mokėtojo prievoles, steigia darbo vietas, jo finansinė padėtis 2016 metais buvo sudėtinga, neatitinka MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodytų atleidimo nuo delspinigių pagrindų. Kaip pagrįstai nurodė, atsakovas, įstatymų leidėjas yra nustatęs baigtinį tokių pagrindų sąrašą. Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą tik fizinis asmuo gali būti atleidžiamas nuo priskaičiuotų delspinigių mokėjimo, kai nustatoma, kad delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu.

Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad Bendrovė PVMĮ 67 straipsnio nuostatomis nesivadovavo, jų netaikė ir PVM ataskaitos netikslino. Bendrovė pakeitė sutarties sąlygas, nurodydama, kad nekilnojamas turtas parduodamas su PVM ir patikslino PVM deklaraciją už 2015 m. rugsėjo mėnesį. Pati Bendrovė pasirinko tokį elgesio modelį. Šis elgesio modelis Bendrovės mokestinės nepriemokos nepaneigia. Būtent nuo Bendrovės nurodytos mokestinės nepriemokos ir nuo papildomai deklaruotos 143850 Eur mokėtinos PVM sumos ir buvo apskaičiuoti delspinigiai. Pažymėtina, kad pareiškėjas jokių argumentų dėl neteisingai nustatyto delspinigių dydžio skaičiavimo skunde nenurodė. Teismui delspinigių apskaičiavimo teisingumas abejonių nekelia, jis pagrįstas teisės aktų nuostatomis.

Pažymėtina, kad MAĮ nuostatos bei jų pagrindu priimti Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymai sudaro galimybę pasirašyti susitarimus dėl mokestinių nepriemokų sumokėjimo atidėjimo ir išdėstymo (MAĮ 88 straipsnis). Būtent teikiant tokius prašymus ir turi būti teikiami įrodymai, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodomas aplinkybes.

Dėl VMI prie FM sprendimo atitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui

Pareiškėjas skunde nurodo, kad skundžiamo VMI prie FM sprendimo motyvai ir argumentai išdėstyti nenuosekliai ir neteisingai, todėl jis neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Susipažinus su skundžiamo VMI prie FM sprendimo (MGK byla. l. 47-49) turiniu, nustatyta, kad centrinis mokesčių administratorius, spręsdamas pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių klausimą, pasisakė dėl kiekvieno MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyto mokesčių mokėtojo atleidimo nuo delspinigių pagrindo, išsamiai nurodydamas nustatytas ir šiam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, nurodydamas teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, kuriais remdamasis padarė atitinkamas išvadas. Atsižvelgiant į tai, teigti, kad skundžiamas VMI prie FM sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nėra pagrindo. Tai, kad pareiškėjas laiko nenuosekliais ir neteisingais atitinkamus centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo argumentus, taip pat nesudaro pagrindo teigti, jog sprendimas yra nepagrįstas ir neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų. Pareiškėjo vertinimas negali paneigti centrinio mokesčių administratoriaus teisingumo ir teisėtumo.

Teismo vertinimu, MGK ikiteisminėje ginčo nagrinėjimo stadijoje išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, teisingai taikė ginčą reglamentuojančius teisės aktus, todėl priėmė teisėtą sprendimą.

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimų remiantis skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo UAB „Nirlita“ skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.