Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Dmitrijus Korsakovas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs A. K. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutarimo A. K. administracinių teisės pažeidimų byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. patrauktas administracinėn atsakomybėn už tai, kad jis 2014 m. birželio 22 d., apie 23.26 val., kelio (duomenys neskelbtini) 17,20 km, vairuodamas transporto priemonę Toyota Land Cruiser, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad eismas būtų saugus, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, vietovės reljefą, nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė automobilio ir nuvažiavo nuo kelio. Eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis, priklausantis J. J.. Iš eismo įvykio vietos pasišalino ir tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 133, 234 punktų reikalavimus.

A. K. skundžia Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutarimą, prašo panaikinti jo dalį, kurioje jis patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, ir šioje dalyje administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti, arba, pritaikius ATPK 30¹ straipsnį, skirti nuobaudą, nesusijusią su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu. Skunde apeliantas nurodo, kad po eismo įvykio, kuriame buvo padaryta tik turtinė žala automobiliui Toyota Land Cruiser, apie eismo įvykį jis pranešė automobilio savininkui, tačiau nepranešė policijai, nors to formaliai reikalavo įvykio metu galiojęs KET 234 punktas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė naujos redakcijos KET 222 punktu pakeitė iki 2014-10-11 galiojusių KET 234 punktą, numatydama, kad įvykus eismo įvykiui, kuriame padaryta tik turtinė žala, ir nesant nukentėjusiojo, pakankama pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, tuomet nėra pareigos apie įvykį pranešti policijai. Taigi, apelianto manymu, jo elgesys įvykio dieną, 2014-06-22, kuomet apie eismo įvykį pranešė automobilio Toyota Land Cruiser, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkui, tačiau nepranešė policijai, visiškai atitinka šiuo metu galiojančių KET 222 punktą. ATPK 8 straipsnio 2 dalis nustato, kad aktai, švelninantys arba panaikinantys administracinę atsakomybę už administracinius teisės pažeidimus, turi atgalinio veikimo galią, t. y. taikomi skiriant nuobaudas už teisės pažeidimus, padarytus prieš šių aktų išleidimą, taip pat paskirtoms nuobaudoms, kurios nėra įvykdytos. Apelianto teigimu, jo elgesys 2014-06-22 dieną po įvykio, pilnai atitinka šiuo metu galiojančių KET 222 punktą, kuriuo įstatymų leidėjas panaikino atsakomybę už tai, kad po eismo įvykio, nesant nukentėjusiojo, turi būti būtinai pranešama policijai, numatydamas, kad pakankama yra pranešti nukentėjusiajam.

Motyvuojamoji dalis

A. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad A. K. veiksmai – nepranešimas policijai apie įvykusį eismo įvykį – sudaro ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtį.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytas pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą Kelių eismo taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-7-3-2013).

Nagrinėjamu atveju byloje surinkti duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad A. K. iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia, suvokęs, jog sukėlė eismo įvykį, ir suprasdamas, jog elgiasi neteisėtai. Tiek savo paaiškinimuose, tiek ir apklausiamas teismo posėdyje administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo neneigė, kad padarė eismo įvykį, tačiau nurodė, jog pranešti policijai apie eismo įvykį negalėjo, nes įvykio metu pametė telefoną, palikęs automobilį bandė ieškoti pagalbos netolimoje sodyboje, tuomet sustabdęs pakeleivingą automobilį grįžo namo. Apie eismo įvykį pranešė draugui, kuris informavo savininkės sūnų. A. K. teigė nepagalvojęs, kad reikia pranešti policijai, nes pranešė automobilio savininkui, tačiau eismo įvykio metu galiojusių KET 234 punktas numatė pareigą pranešti apie eismo įvykį policijai, jei nukentėjusiojo eismo įvykio vietoje nėra. Iš paties A. K. nurodytų aplinkybių matyti, jog jis turėjo galimybę apie įvykusį eismo įvykį informuoti policiją (t. y., paprašyti leisti paskambinti jį parvežusio vairuotojo arba galėjo tai padaryti grįžęs namo), tačiau šios pareigos neįvykdė. Dėl šių priežasčių pritartina skundžiamame nutarime padarytai išvadai, kad A. K. veika teisingai kvalifikuota ne tik pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, bet ir pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinio skundo argumentai, jog pranešimas automobilio savininkui, vadovaujantis naujos redakcijos KET 222 punktu, administracinės atsakomybės neužtrauktų, todėl jam taikytinos ATPK 8 straipsnio 2 dalies nuostatos, atmestini kaip nepagrįsti. Tai, kad naujos redakcijos KET numatyta pareiga su eismo įvykiu susijusiam asmeniui pranešti apie eismo įvykį visų pirma nukentėjusiajam, o tuo atveju, jei tai neįmanoma, – policijai, nereiškia, kad už ATPK 130 straipsnio 1 dalį numatyta švelnesnė administracinė atsakomybė. Eismo įvykį sukėlęs asmuo privalėjo vykdyti įvykio metu galiojusių KET reikalavimus, o tai, kad šie reikalavimai nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą pasikeitė, nešvelnina atsakomybėn traukiamo asmens padėties.

Apeliaciniame skunde keliamas ir paskirtos nuobaudos individualizavimo klausimas.

Administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti ir siekiant juos auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, apibūdinančias padaryto pažeidimo pobūdį, padarinius, A. K. asmenybę, jo elgesį po pažeidimo padarymo, daro išvadą, kad šioje byloje nustatytos aplinkybės laikytinos išimtinėmis ir sudaro pagrindą A. K., skiriant administracinę nuobaudą už jo padarytą pažeidimą, taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas. Sprendžiant dėl nuobaudos už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, dydžio, atsižvelgtina į tai, kad A. K. iš įvykio vietos pasitraukė ne piktybiškai vengdamas atsakomybės, o neteisingai supratęs savo veiksmų pavojingumą, apie padarytą eismo įvykį pranešė sugadinto automobilio savininkės sūnui, neneigė savo kaltės dėl eismo įvykio, susitarė dėl žalos atlyginimo. A. K. anksčiau už analogiškus pažeidimus nebaustas, taigi jis nėra piktybiškas Kelių eismo taisyklių pažeidėjas. Apylinkės teismas šias aplinkybes įvertino neteisingai ir nesprendė klausimo dėl ATPK 30¹ straipsnio nuostatų taikymo.

Apygardos teismo manymu, nagrinėjamu atveju ATPK 20 straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos tikslai gali būti pasiekti paskyrus A. K. mažesnę nuobaudą nei ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta minimali nuobauda (ATPK 30¹ straipsnis), t. y. paskiriant minimalią sankcijoje numatytą piniginę baudą ir atimant teisę vairuoti transporto priemones trumpesniam, nei sankcijoje numatytam, terminui. Teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju eismo įvykio vietos palikimas nėra tokio pavojingumo laipsnio, už kurį ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta minimali administracinė nuobauda galėtų būti vertinama kaip teisinga ir proporcinga padaryto teisės pažeidimo pavojingumui.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Pakeisti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutarimą.

A. K. už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje padaryto pažeidimo padarymą vadovaujantis ATPK 30¹ straipsniu, paskirti administracinę nuobaudą – 3000 Lt (trijų tūkstančių litų) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, paskirti A. K. galutinę administracinę nuobaudą už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus – 3000 Lt (trijų tūkstančių litų) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.