Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

2020-10-19 · Administracinė byla Nr. I1-5566-402/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-10-19
Bylos Nr.
I1-5566-402/2020
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01369-2020-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Natalja Zelionkienė (pirm.)
Pareiškėjas
E. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-5566-402/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01369-2020-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; (S) 55.1.1
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. spalio 19 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Natalja Zelionkienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. (toliau tekste – ir pareiškėjas) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (DOK-16051), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN, atsakovės atstovas), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 9-10).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017-06-29 iki 2020-06-03 (skundo teismui padavimo dienos) buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN. Nurodė, kad nebuvo užtikrinamas minimalus vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas gyvenamosiose patalpose, prasta ventiliacija, neįrengti dūmų detektoriai, ant langų grotos, neveikė pareigūno mygtukai, neužtikrintas privatumas sanitariniuose mazguose, 2 būryje trūko sanitarinių įrenginių. Pravieniškių PN buvo įsišaknijusi subkultūra, kurią toleravo administracija. Jis ir kiti nuteistieji, priklausę nuskriaustųjų kastai, valgykloje turėjo laukti, kol pavalgys išrinktųjų kastos nuteistieji, nuskriaustųjų kastai indai atskiri, sužymėti. Dėl tokių atsakovės atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, papildomais nepatogumais, neigiamais dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu, dvasinėmis ir fizinėmis kančiomis. Prašė skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 14-20) nurodė, jog minimalaus ploto norma, tenkanti vienam asmeniui gyvenamosiose patalpose, pažeista nebuvo, be to, pareiškėjas galėjo laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje. Nurodė, kad dūmų detektoriai 2020 m. birželio antroje pusėje įrengti visose bausmę atliekančių nuteistųjų patalpose. Pagal įstatymą nenumatytas iškvietimo mygtukų įrengimas lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamosiose patalpose. 2 sektoriaus 15 būrio nuteistųjų gyvenamosiose patalpose veikia mechaninė vėdinimo sistema, esant poreikiui galima vėdinti ir per langus. 2, 16 ir 18 būrio gyvenamosios patalpos ventiliuojamos atidarius langus. 2 sektoriaus 2, 16, 18 būrių sanitarinių mazgų tualetuose įrengtos kabinos su durimis. 15 būrio 6 ir 9 patalpų sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos atskirti sienomis nuo lubų iki grindų su varstomomis durimis. Dėl nuteistųjų subkultūros paaiškino, kad taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, jog visi nuteistieji lygūs, ir kad nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų informavęs pataisos įstaigos administraciją ar Kriminalinės žvalgybos skyrių apie neva gresiantį pavojų. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Pravieniškių PN Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl psichinės sveikatos sutrikimų ar kitokių negalavimų, patirtų dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nesikreipė. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2017-06-29 iki 2020-06-03 (skundo teismui padavimo dienos).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnai) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1

Pareiškėjas nurodo, kad netinkamomis sąlygomis jis buvo kalinamas Pravieniškių PN bendrabučio tipo patalpose, kuriose trūko gyvenamojo ploto.

Ginčo laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui.

Atsakovės atstovas pateikė duomenis (b. l. 15, 23, 25), jog pareiškėjas nuo 2017-06-27 iki 2017-07-27 buvo kalinamas 16 būrio 3 brigadoje, kurios plotas – 32,83 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,28 kv. m ploto; nuo 2017-07-27 iki 2017-10-16 buvo kalinamas 16 būrio 1 brigadoje, kurios plotas – 34,01 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,40 kv. m ploto; nuo 2017-10-16 iki 2018-05-30 buvo kalinamas 18 būrio 1 brigadoje, kurios plotas – 86,29 kv. m, joje įrengta 27 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,20 kv. m ploto; nuo 2018-05-30 iki 2019-01-22 buvo kalinamas 15 būrio 6 brigadoje, kurios plotas – 15,13 kv. m, joje įrengta 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 5,04 kv. m ploto; nuo 2019-01-22 iki 2019-02-11 buvo kalinamas 15 būrio 9 brigadoje, kurios plotas – 16,09 kv. m, joje įrengta 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 5,36 kv. m ploto; nuo 2019-02-11 iki 2019-12-10 buvo kalinamas 2 būrio 2 brigadoje, kurios plotas – 66,07 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta, todėl vienam asmeniui teko 3,14 kv. m ploto; nuo 2019-12-10 iki 2020-06-03 buvo kalinamas 2 būrio 3 brigadoje, kurios plotas – 66,68 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta, todėl vienam asmeniui teko 3,17 kv. m ploto.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjo skundo argumentai dėl gyvenamojoje patalpoje kalinamų asmenų skaičiaus sutampa su minėtais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, todėl ginčo dėl šios aplinkybės nėra. Teismas neturi pagrindo nesivadovauti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (atsakingo pareigūno parengta pažyma) ir konstatuoja, kad minimali ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta visą ginčo laikotarpį.

Teismas pažymi, kad vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika (žr. EŽTT 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tačiau nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009-07-30 sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010-04-08 sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalios ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareiškėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.

Skunde nurodoma, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo tinkamos ventiliacijos.

Higienos normoje HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s, oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.).

Byloje esanti 2020-07-15 pažyma (b. l. 25) patvirtina, kad Pravieniškių PN 2 sektoriaus 15 būrio nuteistųjų gyvenamosiose patalpose veikia mechaninė vėdinimo sistema, esant poreikiui galima vėdinti ir per langus. 2, 16 ir 18 būrio gyvenamosios patalpos ventiliuojamos atidarius langus.

Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų galėjo kreiptis į Visuomenės sveikatos centrą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Pažymėtina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nesiskundus dėl netinkamų sąlygų, atsakovui šiuo metu tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog gyvenamojoje patalpoje neįrengtas veikiantis iškvietimo mygtukas, neįrengti dūmų detektoriai.

Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su realiomis neigiamomis pasekmėmis. Šioje dalyje skundą pareiškėjas pagrindė tik subjektyvaus pobūdžio samprotavimais, kad jautėsi nesaugus, tačiau nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodė, jog pataisos namuose buvo kilęs gaisras arba kitas incidentas, reikalaujantis pareigūnų įsikišimo, dėl ko pareiškėjui kilo kokios nors neigiamos pasekmės. Teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas pareiškėjui nesuteikė. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o vien deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai nepakankami atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų konstatavimui. Teismas papildomai pažymi, jog pagal ginčo laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73¹ punktą, kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus tik tokiu atveju, kai nuteistieji šiose patalpose yra užrakinami.

Ginčo laikotarpiui aktualioje Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių redakcijoje buvo numatyta, kad pareigūnų iškvietimo sistema įrengiama tik kamerose ir drausmės grupės patalpose (13.10 p., 16.11 p.). Byloje nustatyta, kad pareiškėjas bausmę atliko paprastosios grupės sąlygomis, todėl iškvietimo mygtukų įrengimas jo gyvenamosiose patalpose buvo neprivalomas. Teismas taip pat pažymi, jog Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nenumatė pareigos įrengti dūmų signalizacijos. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas savo reikalavimą grindžia tik hipotetinio pobūdžio pavojumi, tačiau konkrečių atvejų, kai jam kilo realus pavojus, nenurodo. Pareiškėjo skundo argumentai dėl dūmų detektoriaus neįrengimo yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

Pareiškėjas pažymėjo, kad 18 būrio sanitariniame mazge trūko privatumo, nes tualetai netinkamai atitverti, nebuvo durų.

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99). Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi, aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.

Pažymos duomenys patvirtina, kad privatumui užtikrinti 2 sektoriaus 2, 16, 18 būrių sanitarinių mazgų tualetuose įrengtos kabinos su durimis. 15 būrio 6 ir 9 patalpų sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos atskirti sienomis nuo lubų iki grindų su varstomomis durimis (b. l. 25), kitų įrodymų, jog Pravieniškių PN 2 sektoriaus būrių tualete yra sumontuotos kabinos, atsakovas nepateikė. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Taigi, įvertinus minėtas nustatytas aplinkybes, t. y. unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad 2 būrio sanitariniame mazge buvo tik 5 tualetai.

Ginčo laikotarpiu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarką nustatė Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau –Aprūpinimo normos, galiojančios nuo 2017 m. birželio 8 d.), patvirtintos Teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245. Aprūpinimo normose numatyta, kad 1 praustuvė skiriama ne daugiau kaip 15 asmenų, 1 klozetas arba pisuaras – ne daugiau kaip 15 asmenų.

Atsakovo atstovas nepateikė duomenų, kiek nuteistųjų ir kiek sanitarinių įrenginių, vertinamuoju laikotarpiu buvo 2 būryje. Atsakovo atstovui nepateikus duomenų apie nuteistųjų skaičių ir sanitarinių įrenginių skaičių 2 būryje, teismas vertina, kad atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl sanitarinių įrenginių trūkumo. Tačiau pareiškėjas skunde tik abstrakčiai konstatavo, kad sanitariniame mazge buvo tik 5 tualetai, tačiau konkrečiai nenurodė, kokios neigiamos pasekmės jam dėl to kilo. Toks pareiškėjo argumentas, kuriuo jis tik konstatavo tam tikras kalinimo Pravieniškių PN sąlygas laikytinas deklaratyviu ir atmestinas.

Pareiškėjas skundėsi, kad Pravieniškių PN tarp kalinių buvo įsišaknijusi subkultūra, pareiškėjas ir kiti nuteistieji, priklausę nuskriaustųjų kastai, valgykloje turėjo laukti, kol pavalgys išrinktųjų kastos nuteistieji, nuskriaustųjų kastai indai atskiri, sužymėti.

BVK 6 straipsnis nustato, kad taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių. Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs. Tad atsakovės atstovas patvirtino, kad pataisos namuose vadovaujamasi minėta BVK 6 straipsnio nuostata. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo pateiktų duomenų teisingumu, kadangi byloje nėra duomenų (tokių duomenų nepateikė ir pareiškėjas), kad įstaigos, kuri veikia laikydamasi imperatyvių teisės aktų reikalavimų, pareigūnai netinkamai elgėsi su pareiškėju, ir nėra duomenų, kad pareigūnai toleravo, kaip teigė pareiškėjas, subkultūrą tarp nuteistųjų. Byloje nėra tokių duomenų, kad ne patys nuteistieji, o Pravieniškių PN darbuotojai, administracija pažymėdavo indus skirtingai ir juos duodavo pareiškėjui. Pareiškėjui nesiskundus Pravieniškių PN administracijai dėl, jo teigimu, buvusios subkultūros tarp nuteistųjų, nėra pagrindo daryti išvadą, kad Pravieniškių PN administracijai buvo žinoma apie tai, kad kiti nuteistieji netinkamai elgėsi su pareiškėju. Atitinkamai nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Pravieniškių PN veiksmus dėl to, kad ji toleravo nuteistųjų subkultūrą ir nesiėmė priemonių užkirsti kelią netinkamam elgesiui su pareiškėju. Todėl šie pareiškėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė visų būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Natalja Zelionkienė