- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-05
- Bylos Nr.
- I-9520-790/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05425-2014-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Ina Kirkutienė, Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- M. U. A.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
- Advokatai
- Virgilijus Kaupas
- Kategorijos
- 1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Inos Kirkutienės ir Jolitos Rasiukevičienės, dalyvaujant atsakovo atstovui advokatui Virgilijui Kaupui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. U. A. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas M. U. A. padavė skundą, kurį vėliau patikslino (b. l. 53-57), kuriuo prašo: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Egipto Respublikoje (toliau – Ambasada) 2014-09-25 sprendimą „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą“; 2) įpareigoti Ambasadą išduoti pareiškėjui D tipo nacionalinę vizą. Nurodė, kad būdamas Pakistano Islamo Respublikos studentu ir ketindamas tęsti studijas Lietuvoje, nusprendė išmokti lietuvių kalbos. Tuo tikslu pateikė prašymą priimti į UAB ,,Šviesios ateities kolegija“ metus mokytis lietuvių kalbos ir buvo priimtas. 2014-09-16 kreipėsi į Ambasadą, prašydamas išduoti D tipo nacionalinę vizą, pateikė reikalaujamus dokumentus, tačiau Ambasada 2014-09-25 sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą. Nurodė, kad užsienietis negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo ir sąlygų. Su šiuo sprendimu pareiškėjas nesutinka, teigia, kad jis pateikė išsamius dokumentus pagal nustatytą tvarką, todėl turėjo gauti vizą. Teigia, kad atsakovė nenurodė pateiktų dokumentų trūkumų. Dalyvaudamas 2014-09-16 pokalbyje išduoti vizą jis tiksliai ir teisingai atsakė į visus klausimus, jam nenurodė koks atsakymas buvo neteisingas. Kad galėtų pakartotinai kreiptis dėl vizos išdavimo, jam būtina žinoti priežastį, kuri tapo kliūtimi gauti vizą. Pareiškėjas remiasi Europos Sąjungos Teismingumo Teismo 2013-12-19 sprendimu byloje Nr. C-84/12 ir teigia, kad atsakovas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad jis yra studentas ir ketina studijuoti Lietuvoje
Atsiliepimas
Atsakovas Užsienio reikalų ministerija atsiliepime į skundą (b. l. 103-108) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjas 2014-09-16 Ambasadai pateikė specialios formos prašymą išduoti Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą. Prašymo pagrindu nurodė studijas, pateikė UAB ,,Šviesios ateities kolegija“ raštą, pasirašytą bendrovės savininko pakistaniečio I. U. R. K., nurodantį, kad pareiškėjas yra priimtas mokytis 1 metus į lietuvių kalbos kursus. Tą pačią dieną Ambasadoje su pareiškėju buvo atliktas pokalbis - interviu anglų kalba, pareiškėjas vykimo į Lietuvą tikslą nurodė norą mokytis lietuvių kalbos kursuose, organizuojamuose UAB ,,Šviesios ateities kolegija“ savininko pakistaniečio I. U. R. K., o po to ketina mokytis Lietuvos aukštojoje mokykloje lietuvių kalba. Nors pareiškėjas pažymėjo, kad lietuvių kalba domėjosi anksčiau, tačiau apie pačią lietuvių kalbą – žodžius, gramatiką ir pan. – nieko nurodyti nesugebėjo. 2014-09-25 Valstybės saugumo departamentas (toliau – VSD) Ambasadai konsulinių procedūrų valdymo sistemoje (KPVS) rekomendavo pareiškėjui vizos neišduoti. Įvertinęs visą turimą medžiagą, Ambasados darbuotojas atsisakė išduoti vizą tuo pagrindu, kad pareiškėjas negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo ir sąlygų. Šengeno bei Lietuvos Respublikos nacionalinių vizų išdavimą reglamentuojantys teisės aktai nustato Užsienio reikalų ministerijos konsulinio pareigūno Lietuvos Respublikos ambasadoje užsienyje didelę diskreciją įvertinti gautą iš pareiškėjo medžiagą ir gautos medžiagos bei kitos konsulo surinktos informacijos pagrindu vienasmeniškai priimti sprendimą išduoti vizą arba atsisakyti ją išduoti. Teisės aktai įpareigoja diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas prisiimti asmeninę atsakomybę, įvertinant nelegalios imigracijos į Europos Sąjungą (toliau – ES) pavojų, nagrinėjant prašymus dėl ES bei Lietuvos Respublikos vizų išdavimo, todėl konsulinis pareigūnas turi įsitikinti užsieniečio sąžiningumu ir jo nurodomo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo pagrįstumu bei teisėtumu. Pareiškėjas nepateikė reikiamų, patikimų ir objektyvių įrodymų, pagrindžiančių buvimo Lietuvoje, kaip ES šalyje, tikslą ir sąlygas, kad turi pakankamai vykimui ir pragyvenimui lėšų numatomo laikotarpio trukmei, grįžimui į savo gyvenamąją vietą. Konsulas neturi pareigos neapibrėžtą ilgą laiką bendrauti su besikreipiančiu užsienio piliečiu, siekiančiu gauti vizą, iki pastarasis susirinks ir konsului pateiks visus reikiamus dokumentus ir paaiškinimus, kurių pagrindu būtų priimtas sprendimas išduoti vizą. Pareiškėjas, pateiktų dokumentų pagrindu negavęs prašomos vizos, turi teisę pakartotinai kreiptis į Ambasadą dėl vizos gavimo pateikiant papildomus duomenis ir dokumentus.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė skundą atmesti atsiliepime nurodytais motyvais.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą (b. l. 130-131) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad skundžiamas Ambasados sprendimas priimtas jos kompetencijos ribose, vadovaujantis galiojančiais Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės aktais, yra teisėtas, pagrįstas ir suverenus. VSD, įvertinęs visas aplinkybes ir turimus duomenis apie pareiškėją, teikė rekomendaciją neišduoti Lietuvos Respublikos vizos.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Ambasados sprendimo atsisakyti pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į UAB ,,Šviesios ateities kolegija“ ir prašė priimti jį lankyti lietuvių kalbos kursus. UAB ,,Šviesios ateities kolegija“ direktorius I. U. R. K. nuo 2014-09-01 priėmė M. U. A. į vienerių metų lietuvių kalbos kursus (b. l. 21). Pareiškėjas 2014-09-16 kreipėsi į Ambasadą su prašymu išduoti nacionalinę vizą (b. l. 109-111). Ambasados konsulinis pareigūnas, spręsdamas vizos išdavimo pareiškėjui klausimą, 2014-09-22 kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, kuri nurodė, kad kursai nėra studijos ir tai neturėtų būti pagrindas išduoti vizą (b. l. 114). Ambasados konsulinis pareigūnas 2014-09-23 per konsulinių procedūrų valdymo sistemą (KPVS) kreipėsi konsultacijos į VSD, kuris 2014-09-25 pateikė neigiamą išvadą ir, vadovaudamasis Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnio 1 punktu, Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalimi, rekomendavo pareiškėjui Lietuvos Respublikos vizos neišduoti (b. l. 116). Ambasada 2014-09-25 sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino, konstatavusi, kad jis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų – negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo bei sąlygų (b. l. 112-113).
Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos 2009-07-13 reglamentas (EB) Nr. 810/2009, nustatantis Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas). Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Europos Parlamento ir Tarybos 2006-03-15 reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) c punkte bei Vizų kodekso 21 straipsnio 3 dalies b punkte nustatyta analogiška sąlyga, kad atvykstantys trečiųjų šalių piliečiai turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas, turėti pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų. Atsisakymo išduoti vizą pagrindus nustato Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalis, kurioje, be kita ko, numatyta, kad vizą atsisakoma išduoti nustačius, jog prašymą pateikęs asmuo nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų (a punkto ii papunktis). Nacionaliniame lygmenyje atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai įtvirtinti Įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas), kurio 19 straipsnio 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, kai jis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų ir nepateikė būtinos informacijos apie vykimo tikslą.
Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui joje taikomos 2001-03-15 Tarybos reglamento (EB) Nr. 539/2001, su visais vėlesniais jo pakeitimais ir papildymais, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus (toliau – Vizų režimo reglamentas), nuostatos. Vizų režimo reglamento 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad I priede išvardytų trečiųjų šalių piliečiai, kirsdami valstybių narių išorines sienas, privalo turėti vizą. Pakistanas yra įrašytas į šį priedą, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas, būdamas Pakistano Islamo Respublikos piliečiu (b. l. 34-35), prieš atvykdamas į Lietuvos Respubliką, Vizų režimo reglamente nustatyta tvarka privalo turėti vizą.
Dokumentų vizai gauti pateikimą, nagrinėjimą ir sprendimo dėl atsisakymo išduoti vizą priėmimą, konsultavimąsi dėl vizų reglamentuoja vidaus reikalų ministro ir užsienio reikalų ministro 2004-09-02 įsakymu Nr. 1V-280/V-109 patvirtintas Kvietimo patvirtinimo, dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir Šengeno vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų tiekėjų pasirinkimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas). Pagal Aprašo 4 punktą, dokumentus vizai gauti priima ir nagrinėja įgaliotų valstybės institucijų ir įstaigų, kuriose užsieniečiui išduodama viza, valstybės tarnautojai, jie sprendžia klausimus, susijusius su konsultacijų vykdymu, vizos išdavimu ar atsisakymu ją išduoti, jos pratęsimu ar atsisakymu ją pratęsti, jos panaikinimu ir Šengeno vizos atšaukimu, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimu. Vadovaujantis Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalimi, prašymo išduoti vizą nagrinėjimas grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu. Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) (toliau – ir Instrukcija) V skirsnyje (,,Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“) nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausia patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Prašymų nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į valstybes nares ir jose įsikurti. Svarbiausias dėmesys kreipiamas į asmeninį pokalbį su pareiškėju, siekiant nustatyti jo kelionės paskirtį ir vien dokumentų pateikimas nenulemia vizos išdavimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje teismų praktikoje yra išaiškinta, kad sprendžiant vizos išdavimo pagrįstumo klausimą, turi būti įvertinamos visos su vizos prašančiu asmeniu susijusios aplinkybės, be kita ko, ar nėra Įstatymo 19 straipsnyje nustatytų atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-184/2014).
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, jog kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose išvardintais pagrindais. Vis dėlto ši kompetentingos institucijos diskrecija nėra absoliuti. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą yra pagrįsta abejonė, kad pareiškėjas atitinka nustatytus reikalavimus vizai gauti (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12). Teismų praktikoje įtvirtinta, kad turi egzistuoti objektyviais duomenimis grindžiama abejonė pareiškėjo pateikta informacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-421-14).
Teismas, įvertinęs visus byloje esančius duomenis, daro išvadą, kad Ambasada pagrįstai turėjo abejonių dėl pateiktos informacijos patikimumo bei dėl pareiškėjo tikslo ir galimybių studijuoti Lietuvos Respublikoje. Nustatyta, kad Ambasados sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į Vidaus reikalų ministerijos pareigūno pateiktą nuomonę, įvertinus 2014-09-25 VSD išvadą, pokalbio metu gautą informaciją bei pareiškėjo pateiktus duomenis, kurie buvo nepakankami pagrįsti pareiškėjo atvykimo tikslą ir sąlygas. Teismo vertinimu, pareiškėjo paaiškinimai pokalbio Ambasadoje metu (b. l. 116) patvirtina atsakovo išvadą, kad pareiškėjas negalėjo pagrįsti konkretaus vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo ir sąlygų. Pareiškėjas Ambasadai savo pasirinkimą grindė domėjimusi lietuvių kalba, nors nežinojo, kiek lietuvių kalbos abėcėlėje yra raidžių, kiek giminių, iš kur kalba kilusi, nemokėjo ir neatsiminė nei vieno žodžio lietuviškai, teigė, kad lietuvių kalba turi panašumų su prancūzų ir olandų kalbomis. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl noro mokytis lietuvių kalbą, o vėliau studijuoti, nesant kitų įrodymų, vertintini kaip keliantys pagrįstas abejones. Abejones dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvos Respubliką deklaruojamu tikslu taip pat rodo ir VSD teismui pateikta riboto naudojimo informacija. Byloje taip pat nėra duomenų, kad UAB ,,Šviesios ateities kolegija“ yra švietimo veiklą vykdanti įstaiga. Pareiga pagrįsti numatomo buvimo tikslą ir sąlygas remiantis Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunkčiu ir Įstatymo 19 straipsnio 1-2 punktais tenka pareiškėjui. Ambasada ginčijamą sprendimą priėmė kompleksiškai įvertinusi aplinkybių visumą, nustačiusi, kad pareiškėjo ir trečiųjų asmenų (VSD) pateikta informacija kelia pagrįstas abejones dėl pareiškėjo atvykimo tikslo ir sąlygų, o tai yra pagrindas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 punktus.
Pareiškėjas teigė, kad nebuvo informuotas apie atsisakymo išduoti vizą sprendimo pagrindus. Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo apie priimtą sprendimą dėl atsisakymo išduoti vizą yra informuojamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai, atitinkantys išvardintus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje. Kompetentingos institucijos sprendimo dėl nacionalinės vizos neišdavimo tipinę formą nustato Aprašo 9 priedas. Įstatyme ir Apraše nėra nustatyta imperatyvi Ambasados pareiga išsamiai informuoti suinteresuotą asmenį apie priimto sprendimo pagrindus, bendriausia prasme jie yra nurodyti skundžiamame sprendime, t. y., iš priimto sprendimo matyti jo teisinis pagrindas. Tuo tarpu atsakovas nurodė teismui priimtą sprendimą pagrindžiančius motyvus, byloje yra surinkti jį patvirtinantys įrodymai. Tai, jog tipinėje formoje įtvirtintas kompetentingos institucijos sprendimas atsisakyti išduoti vizą suinteresuotam asmeniui yra tinkamos formos, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-619-14)
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, prieina prie išvados, kad Ambasadai kilo pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo prašyme išduoti nacionalinę vizą nurodytų numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo bei sąlygų. Ginčijamas Ambasados 2014-09-25 sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo reikalavimas jį panaikinti netenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas). Teismui pripažinus, kad sprendimas dėl atsisakymo išduoti vizą yra teisėtas ir pagrįstas, negali būti tenkinamas ir antrasis pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Ambasadą išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
pareiškėjo M. U. A. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.