Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-04-10 · Administracinė byla Nr. A-822-834-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-04-10
Bylos Nr.
A-822-834-12
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00345-2010-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Romanas Klišauskas, Skirgailė Žalimienė (pran.)
Atsakovas
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos
Pareiškėjas
R. Z.
Trečiasis asmuo
Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A822-834/2012Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00345-2010-0Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. Z. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja R. Z. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės priteisti jai nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš viso 869,16 Lt, už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėja nurodė, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jos darbdavys nepagrįstai apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinė (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo išskirti ar išmokėti daugiau lėšų, nei tai nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymais. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Be to, remiantis Konstitucijos 107 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalimi, teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai, oficialaus paskelbimo. Nurodė, kad tinkamas atsakovas nagrinėjamoje byloje yra Lietuvos valstybė. Taip pat prašė pareiškėjos reikalavimų atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą trejų metų senaties terminą, teismui nusprendus priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu su pareiškėjos skundo motyvais nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinė, teigdamas, kad remiantis Konstitucijos 107 straipsniu ir KTĮ 72 straipsnio 4 dalimi, teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo. Pareiškėjos reikalavimų atžvilgiu prašė taikyti bendrąjį trejų metų senaties terminą, teismui nusprendus priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 28 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjai iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės 830,13 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuojama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčiu dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytas darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Kadangi tai nebuvo padaryta, atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama. Tokia faktinė situacija prieštarauja Konstitucijai ir teisingumo principui.

Teismas pabrėžė, kad kreipimasis į teismą teisminės gynybos nepasibaigus ieškinio senaties terminui sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių net ir tada, kai jis kreipiasi po atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo (KTĮ 72 str. 4 d.). Konstatavo, kad pareiškėja dėl reikalavimų dalies yra praleidusi senaties terminą. Todėl, atsižvelgęs į taikytinus senaties terminus, teismas atitinkamai sumažino pareiškėjai priteistiną sumą. Nurodė, kad bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovas yra tiesioginis darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Teismas netenkino atsakovo prašymo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

III.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinė pateikė apeliacinį skundą (b. l. 30–33), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Atsakovas remiasi iš esmės analogiškais argumentais, pateiktais pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo galutinę pareiškėjai priteistiną darbo užmokesčio nepriemokos sumą. Atsakovo manymu, teismas nepagrįstai sprendimo vykdymo neatidėjo vieneriems metams.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prisideda prie atsakovo apeliacinio skundo (b. l. 37).

Pareiškėja atsiliepimu nesutinka su apeliaciniu skundu ir remiasi analogiškais argumentais, pateiktais pirmosios instancijos teismui (b. l. 38).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjos teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjai teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido reikalavimų dėl darbo užmokesčio nepriemokos dalies, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos.

Pastebėtina, kad atsakovas ginčija pareiškėjai priteistiną sumą. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis ir remdamasi ABTĮ 136 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato, kad teismas nėra saistomas apeliacinio skundo argumentais ir jis privalo patikrinti visą bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjos reikalavimų dalies atžvilgiu už 2007 m. gegužės mėnesį neišmokėtą darbo užmokesčio ribojimą taikė ieškinio senaties terminą.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėja į pirmosios instancijos teismą skundu kreipėsi 2010 m. gegužės 12 d. (b. l. 4–6), prašydama priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, pareiškėja turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d., t. y. apie nepriemoką, susidariusią 2007 m. gegužės mėnesį, pareiškėja sužinojo 2007 m. birželio mėnesį, gavusi atlyginimą už 2007 m. gegužės mėnesį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjai nepagrįstai sumažino darbo užmokesčio nepriemokos dalį už 2007 m. gegužės mėnesį – 39,03 Lt, kadangi, kaip jau buvo minėta, pareiškėja apie nepriemoką, susidariusią 2007 m. gegužės mėnesį, sužinojo 2007 m. birželio mėnesį, gavusi atlyginimą už 2007 m. gegužės mėnesį, todėl senaties termino už gegužės mėnesį taikytus ribojimus ji praleidusi nėra. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai iš viso priteistina 869,16 Lt darbo užmokesčio nepriemoka (562,90 + 210,85 + 95,41 = 869,16 Lt, b. l. 7–8).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių galinčių sąlygoti kitokį nei nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintą ginčo teisinių santykių bei šių santykių dalyvių teisinį vertinimą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, pagrįstai atsakovu šioje byloje laikė atsakovą Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinę.

Įvertinusi atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens prašymą atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams dėl sunkios atsakovo turtinės padėties, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra pateiktų įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjos skundo tenkinimas, priteisiant nurodytą darbo užmokesčio dalies dydį, reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį. Esant šioms aplinkybėms bei vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011; 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-508/2011), prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo netenkintinas.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tačiau neteisingai apskaičiavo pareiškėjui priteistiną sumą, todėl atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra keistina, pakeičiant pareiškėjai priteistinos darbo užmokesčio dalies sumos dydį. Kiti apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais, todėl atmestini.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimo rezoliucinės dalies pirmąją ir antrąją pastraipas pakeisti ir išdėstyti jas taip:

„Pareiškėjos R. Z. skundą tenkinti.

Priteisti R. Z. iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės 869,16 Lt (aštuoni šimtai šešiasdešimt devyni litai šešiolika centų) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį“.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiRomanas KlišauskasRičardas Piličiauskas Skirgailė Žalimienė