Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-12-01 · Administracinė byla Nr. I-1214-320/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-12-01
Bylos Nr.
I-1214-320/2015
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01559-2015-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Irena Varžinskienė
Pareiškėjas
D. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1214-320/2015Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01559-2015-4Procesinio sprendimo kategorija 1.15.; 1.15.2.3.2.; 1.37.2.3.; 3.21. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 1 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas D. Š. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta teismo šaukimu (b. l. 94). Pareiškėjas pateikė prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 95).

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu (b. l. 2-4) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti jam 2500 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis Šiaulių TI kamerose, atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2011-07-06 iki 2012-09-15 buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant jo, kaip kalinamojo asmens, teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas bei tarptautinės teisės normų ginamas jo, kaip žmogaus, teises. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimo reikalauja dėl to, kad Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 83, 82, 90, 46 su dar penkiais asmenimis. Kadangi kameros bendras plotas yra mažesnis nei 18 kv. m, tai vienam asmeniui joje tekdavo mažesnė nei teisės aktais nustatyta kameros ploto norma. Būdamas perpildytose kamerose, patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais. Dėl to sutriko jo miegas, jautė nuolatinę depresiją, tarp suimtųjų kameroje nuolat kildavo konfliktai dėl buitinių sąlygų. Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą nurodė ir tai, jog kamerose įrengti tualetai neatitiko jokių standartų ir higienos normų, laikino sulaikymo kamerose buvo nesilaikoma higienos normų, juose įrengti tualetai be pertvarų, suimtieji yra priversti atlikti gamtinius reikalus visiems matant. Tokios sąlygos žemina suimtųjų orumą. Nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai dėl per mažo jų ploto neužtikrino kokybiško pasivaikščiojimo visiems vienu metu vedamiems pasivaikščioti vienoje kameroje laikomiems suimtiesiems. Visa tai sudarė neturtinę žalą, kurią ir prašė atlyginti.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta teisės aktų nustatyta tvarka. Atsiliepime prašė bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant (b. l. 31).

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 24-31) pareiškė, kad su pareiškėjo reikalavimu nesutinka ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-05 pažymos „Dėl D. Š.“ matyti, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas periodiškai nuo 2011-07-05 iki 2015-04-20. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, taikyti ieškinio senaties terminą, jį skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos. Taip pat nurodė, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 90, 102, 81, 87, 98, 66 ir 25, kuriose buvo laikoma nuo 1 iki 8 asmenų ir vienam asmeniui tekdavo nuo 19,90 kv. m iki 2,45 kv. m kameros ploto. Pažymėjo, kad Šiaulių TI kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl pateikti tikslius kartu su pareiškėju kamerose laikomų asmenų sąrašus nėra galimybės. Akcentavo, jog įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, todėl Šiaulių TI dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto. Tačiau tokia situacija priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, bet to, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji (nuteistieji), kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui paros eigoje, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. per parą), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys taip pat nebūna gyvenamojoje kameroje.

Taip pat nurodė, jog Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosiose kamerose yra sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai), veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele. Pažymėjo, jog higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Trumpalaikio laikymo kameros ir režiminiame korpuse esančios paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Įstaiga neturi duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų.

Taip pat paaiškino, kad Šiaulių TI ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, kurių dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų niekaip neišskyrė ir tyčia jam nesudarė blogesnių laikymo sąlygų, netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Pasivaikščiojimo kiemelių patikrinimas atliktas 2013-06-26 (išvados surašytos 2013-07-09 patikrinimo kate Nr. EP-224) Pažeidimų nenustatyta.

Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su laikymo Šiaulių TI sąlygomis, savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotis laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kameras yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Pareiškėjas nenurodė, kuo grindžiamas jo nurodytas žalos dydis ir kaip jis paskaičiuotas. Prašė, sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą, atsižvelgti į tai, kas aukščiau išdėstytą, bei, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašė priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimą. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) (2008-07-01 įstatymo redakcija Nr. X-1660, galiojusi nuo 2009-04-01 iki 2013-01-01) 3 straipsnyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais, pagal 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (galiojo nuo 2010-04-11 iki 2015-11-01) patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kuri ir nustato laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014. Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013-12-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo pristatytas 2011-07-05 ir periodiškai laikytas iki 2015-04-20 (b. l. 33-40). Atsakovo atstovas nagrinėjamojoje byloje prašo taikyti ieškinio senaties terminą.

Pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006-03-29 sprendimas byloje Scordino prieš Italiją). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jei ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2011-07-06 iki 2012-09-15 (b. l. 2). CK 1.125 straipsnio 8 dalis numatė, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į galiojusį teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2015-05-14, tai patvirtina žyma ant pašto voko (b. l. 5). Atsižvelgiant į atsakovo atstovo pateiktoje pažymoje nurodytus pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpius, teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas nuo jo laikymo Šiaulių TI pradžios žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, t. y. netinkamas kalinimo sąlygas Šiaulių TI. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamoje byloje atsakovu yra Lietuvos valstybė ir ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo atstovas Šiaulių TI (b. l. 24). Pareiškėjas nei teismui pateiktame skunde, nei susipažinęs su atsiliepimu, kuriame buvo pateiktas prašymas taikyti ieškinio senaties terminą, neprašė atnaujinti praleisto termino. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tai reiškia, jog teismas gali spręsti, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama. Nagrinėjamos bylos kontekste pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, leidžiančių atnaujinti senaties terminą, todėl teismas nenustatė pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams.

Atsakovo atstovui prašant taikyti ieškinio senatį ir nustačius, kad pareiškėjas už laikotarpį nuo 2011-07-06 iki 2012-05-14 su reikalavimu dėl žalos priteisimo laiku į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą už laikotarpį nuo 2011-07-06 iki 2012-05-14 bei konstatuoti, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti žalą, galimai patirtą nurodytu laikotarpiu, teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos, galimai patirtos laikotarpiu nuo 2011-07-06 iki 2012-05-14, priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas. Taigi, galimai patirtos žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo klausimas, nagrinėjamas už laikotarpį nuo 2012-05-15 iki 2012-09-15 (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su jo laikymu Šiaulių TI kamerose, kuriose, pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, visų pirma, pažymėtina, jog minimalaus patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai nenustatyti, juos reglamentuoja Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Iš byloje pateiktos Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-05 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini),,Dėl D. Š.“ (b. l. 33-40) nustatyta, kad nuo 2012-05-15 iki 2012-09-15, viso 124 paras, pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI kameroje Nr. 90, kurios plotas 19,95 kv. m (kameroje buvo patalpinta nuo 5 iki 8 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 3,99 iki 2,49 kv. m kameros ploto).Išanalizavęs byloje nustatytus duomenis apie kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir joje laikytų asmenų skaičių, teismas nustatė, kad iš aptariamo laikotarpio 100,5 paros pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Likusį laiką (viso 23,5 paros) pareiškėjas Šiaulių TI kameroje Nr. 90 buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos. Taigi darytina išvada, jog laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas 100,5 paros buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros ploto vienam asmeniui normą, t. y. Šiaulių TI pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Tokią išvadą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė atsižvelgęs į tai, jog nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. EŽTT yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013-04-02 sprendimą byloje Olszewskiego prieš Lenkiją). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2009-07-30sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją; 2010-04-08sprendimąbyloje Lutokhin priešRusiją; 2012-05-31 sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkijąir kt.). Apibendrinus byloje esančią medžiagą, taip pat įvertinus tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis (b. l. 28), teismas sprendžia, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai tam tikrais laikotarpiais buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dėl jo laikymo perpildytose kamerose sutriko jo miegas, jaučia nuolatinę depresiją. Administracinėje byloje Nr. A858-51/2013 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog prastas miegas esant mažam plotui kameroje tiesiogiai sietinas su kamerų ploto dydžiu, taigi neturtinės žalos dėl miegos sutrikimo atlyginimo klausimas spręstinas kartu su neturtinės žalos atlyginimu dėl kameros ploto (2013-07-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-51/2013). Atkreiptinas dėmesys, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-03-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme, todėl vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, kadangi paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-19 nutartis administracinėje byloje A438-336/2012 ir kt.). Pareiškėjas, nurodydamas, kad būtent dėl laikymo perpildytose kamerose sutriko jo miegas, jaučia nuolatinę depresiją, nenurodė jokių aplinkybių, iš kurių teismas galėtų neabejotinai spręsti, kad pareiškėjas iš tikrųjų patyrė įvardytą žalą. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nenustatyta, jog pareiškėjas, būdamas Šiaulių TI, būtų kreipęsis dėl sutrikusio miego, jaučiamos depresijos į Sveikatos priežiūros tarnybą. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pateiktoje asmens sveikatos istorijoje (b. l. 11-23) užfiksuota informacija apie pacientą neleidžia teigti, jog dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių TI perpildytoje kameroje buvo padaryta žala pareiškėjo sveikatai. Pažymėtina, jog pats pareiškėjo, kaip suimtojo, statusas savaime sukelia tam tikrus jo teisių ir laisvių apribojimus, kas taip pat gali daryti neigiamą įtaką pareiškėjo savijautai, sveikatos būklei. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl buvimo perpildytoje kameroje sukeltų neigiamų padarinių jo sveikatai atmestini, kaip nepagrįsti.

Taigi, nors, įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju kalinimas perpildytoje kameroje pareiškėjui būtų sukėlęs sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos3straipsniu.

Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčijo, tačiau nurodė, kad Šiaulių TI administracija negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ne atsakovo atstovo, o valstybės deliktinės atsakomybės klausimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog ta aplinkybė, kad įkalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybės asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų reikalaujamo gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui (žr., pvz., 2009-01-23 sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009; 2010-03-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010).

Dėl tualetų kamerose ir privatumo, naudojantis tualetu laikino sulaikymo kamerose, užtikrinimo

Pareiškėjas kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą nurodė ir tai, jog kamerose įrengti tualetai neatitiko jokių standartų ir higienos normų.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus, kameroje, be kita ko, turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas (14.5 punktas)

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti argumentai, jog kamerose įrengti tualetai neatitiko jokių standartų ir higienos normų yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjas šių argumentų nedetalizavo, t. y. nenurodė, kokių konkrečiai standartų ir higienos normos reikalavimų ginčo laikotarpiu neatitiko kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, tualetas, kokius nepatogumus tai sukėlė, kokias jo teises pažeidė, sukeldamas jam neturtinę žalą. Atitinkamai, pripažintina, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. Atsakovo atstovas, teikdama duomenis byloje, nurodė, jog visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, kuris nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio sienele, režiminio korpuso gyvenamosiose kamerose yra sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai) (b. l. 27-28).Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovo atstovo teiktais duomenimis. Duomenų apie ginčui aktualiu laikotarpiu Visuomenės sveikatos centro atliktus patikrinimus kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, t. y. Nr. 90 dėl jos atitikties Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams, byloje nėra. Atsakovo atstovo byloje pateiktas ginčui aktualiu (2012-06-25) laikotarpiu Šiaulių visuomenės sveikatos centro atliktos periodinės kontrolės 2012-07-09 patikrinimo aktas Nr. EP-254,kuriame nėra užfiksuota pažeidimų, susijusių su sanitariniam mazgui keliamais teisės aktų reikalavimais kamerose (b. l. 55-60).Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas buvimo Šiaulių TI metu su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų į šios įstaigos administraciją nesikreipė (b. l. 28, 41-46), o duomenų apie tai, jog dėl šių jo teigiamų pažeidimų būtų reiškęs pretenzijas, skundus kitoms kompetentingoms institucijoms, pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu kameroje Nr. 90 įrengtas tualetas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog laikino sulaikymo kamerose buvo nesilaikoma higienos normų, juose tualetai be pertvarų, suimtieji yra priversti daryti gamtinius reikalus visiems matant, tačiau šie pareiškėjo teiginiai taip pat laikytini abstrakčiais, netiksliais, deklaratyviais, nesusietais su juo pačiu. Pareiškėjas nedetalizavo, kuriose laikino sulaikymo kamerose ir kuriuo metu, kokios jo teisės buvo pažeistos, kokius nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus dėl tokių aplinkybių patyrė. Pareiškėjas nenurodė, kad būtent jam teko atlikti gamtinius reikalus laikino sulaikymo kamerose visiems matant, todėl tokie abstraktūs ir neįrodyti argumentai, atsižvelgiant į ilgą vertinamą laikotarpį, nelaikytini pareiškėjui neturtinę žalą galėjusiomis sukelti aplinkybėmis.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai dėl per mažo jų ploto neužtikrino kokybiško pasivaikščiojimo visiems vienu metu vedamiems vienoje kameroje laikomiems suimtiesiems.

Komiteto prieš kankinimą standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 48 punktas) nurodyta, kad ypatingas dėmesys skiriamas buvimui lauke. Reikalavimas, kad kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas pagrindine jų teise. Buvimo lauke vietos turėtų būti pakankamai erdvios. Suėmimo vykdymo įstatymo29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 11 punkte. Šiaulių TI direktoriaus 2010-08-16 įsakymu Nr. 1/01-186 suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje nustatyta vienos valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė (b. l. 87). Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per dieną, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, nenustatyta.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklių) (2012-03-09 įsakymo redakcija Nr. 1R-69, galiojusi nuo 2012-04-01 iki 2014-12-23) 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Iš atsakovo atstovo pateiktos IV-ojo aukšto pasivaikščiojimo kiemelių schemos (b. l. 86) nustatyta, kad Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, kurių dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 23,43 kv. m. Taisyklių 21 - 22 punktuose nurodyti reikalavimai pasivaikščiojimų kiemelių įrengimui. Pažymėtina, kad nei minėtos Vidaus tvarkos taisyklės nei Lietuvos higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelyje vienu metu leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui pasivaikščiojimo kiemelyje. Atsižvelgiant į visa tai, darytina išvada, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl nepakankamo ploto pasivaikščiojimo kiemeliuose yra nepagrįsti.

Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013; 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygų (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį (nagrinėjant bylą nenustatyta, kad dėl nurodytų pažeidimų būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai) bei pažeidimų pobūdį, trukmę (teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 100,5 paros), mastą, intensyvumą (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, tačiau pažeidimas trūko ilgiausiai 55 paras paeiliui), į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl skunde nurodytų laikymo sąlygų nereiškė skundų Šiaulių TI administracijai (b. l. 28, 41-46), bei į tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba dėl neturtinės žalos atlyginimo ir į teismą kreipėsi praėjus beveik ketveriems metams nuo pažeidimų pradžios ir daugiau nei dvejiems metams nuo jų pabaigos. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Todėl atsižvelgęs į išdėstytą informaciją bei į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 603 eurų priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti D. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 603 eurų (šešių šimtų trijų eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Irena Varžinskienė