Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-36-493/2016

Teisėjas Bronislovas Liatukas Teisminio proceso Nr. 1-01-1-04713-2015-6

2016 m. vasario 8 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Jūratės Jakubonienės ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorui Arvydui Čapui, nuteistajam A. B., jo gynėjui advokatui Ramūnui Gudašiui, nukentėjusiajai G. D., jos atstovui advokatui Vladislovui Mikšai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (2013 m. gruodžio 19 d. epizodas) ir nuteistas laisvės apribojimu 8 (aštuoniems) mėnesiams bei pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2015 m. sausio 20 d. epizodas) ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieniems) metams, įpareigojant A. B. per 6 (šešis) mėnesius (skaičiuojant šį terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos) neatlygintinai išdirbti 80 (aštuoniasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos griežčiausios 1 (vienų) metų laisvės apribojimo bausmės, įpareigojant A. B. per 6 (šešis) mėnesius (skaičiuojant šį terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos) neatlygintinai išdirbti 80 (aštuoniasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, pridėta dalis švelnesnės laisvės apribojimo bausmės – 4 mėnesiai – ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas 1 (vieniems) metams 4 (keturiems) mėnesiams, įpareigojant A. B. per 6 (šešis) mėnesius (skaičiuojant šį terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos) neatlygintinai išdirbti 80 (aštuoniasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Iš kaltinamojo A. B. nukentėjusiajai G. D. priteista 400 Eur (keturi šimtai eurų) advokato pagalbos išlaidoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad 2013 m. gruodžio 19 d., apie 8.30 val. bute, adresu (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu su sugyventine G. D., tyčia prispaudė ją prie sienos, sugriebė už kaklo, su alkūne suspaudė kaklą, lenkdamas prie grindų, tuo pačiu metu sukdamas už nugaros sulenktą ranką, šiais veiksmais nukentėjusiajai padarė poodines kraujosruvas sprande, dešiniame paakyje, specialisto įvertintas nežymiu sveikatos sutrikdymu, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Be to, A. B. nuteistas už tai, kad 2015 m. sausio 20 d., apie 22.25 val., (duomenys neskelbtini) bute, konflikto metu su sugyventine G. D., ranka sugriebęs jai už kaklo, naktinių marškinių, kairės rankos, stipriai patraukdamas ją, nukentėjusiajai padarė odos nubrozdinimus dešinėje krūtyje, kairėje rankoje, dešinėje plaštakoje, specialisto įvertintu nežymiu sveikatos sutrikdymu, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestinas.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka bei pati atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas A. B. kaltu dėl dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juo įvertino.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad jo kaltė dėl nusikalstamų veikų neįrodyta. Nuteistojo teigimu, teismas neteisingai nustatė ir nusikalstamą veiką kvalifikuojančią aplinkybę – kad nežymus sveikatos sutrikdymas padarytas šeimos nariui.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, atlikusi įrodymų tyrimą ir iš naujo įvertinusi byloje surinktus duomenis, sutinka ne su nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, o su teismo išvada, jog A. B. kaltė dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų yra įrodyta. Ši išvada pagrįsta nukentėjusiosios G. D. parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme, taip pat ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, liudytojų I. B., V. D., iš dalies – ir liudytojos V. B. bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustos liudytojos J. A., parodymais, teismo medicinos specialisto išvadomis, kita rašytine bylos medžiaga. Nors nuteistasis savo kaltę neigia, tačiau faktiniais bylos duomenimis yra nustatyta, kad A. B. 2013 m. gruodžio 19 d. tarpusavio konflikto su G. D. metu smurtavo prieš nukentėjusiąją: tyčia prispaudė ją prie sienos, sugriebė už kaklo, alkūne suspaudė kaklą, lenkdamas prie grindų, tuo pačiu metu sukdamas už nugaros sulenktą ranką, šiais veiksmais nukentėjusiajai padarė poodines kraujosruvas sprande, dešiniame paakyje, specialisto įvertintas kaip nežymų sveikatos sutrikdymą. Taipogi bylos duomenis nustatyta, kad A. B. fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją naudojo ir 2015 m. sausio 20 d., konflikto metu ranka sugriebęs jai už kaklo, naktinių marškinių, kairės rankos, stipriai patraukdamas ją, nukentėjusiajai padarė odos nubrozdinimus dešinėje krūtyje, kairėje rankoje, dešinėje plaštakoje, specialisto įvertintus kaip nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs ir teismas nepagrįstai jais vadovavosi, tačiau su šiais skundo argumentais nesutiktina. 2013 m. gruodžio 19 d. protokole - pareiškime dėl padarytos nusikalstamos veikos G. D. nurodė, kad A. B. jai sudavė per veidą, smaugė bei sukinėjo rankas. Apklausiama kaip liudytoja G. D. apie tą patį įvykį nurodė, kad A. B. prispaudė ją prie sienos, jai muistantis jis ranka sugriebė G. D. už kaklo, spaudė jai kaklą per savo alkūnės linkį ir bandė prispausti prie grindų, tuo pat metu suko už nugaros jos kairę ranką. Konfliktas įvyko dėl to, kad prieš kurį laiką išsikraustęs A. B. norėjo sugrįžti gyventi pas G. D., o ši nesutiko. Iš esmės tokias pat įvykio aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir teismo medicinos specialistui, kurio išvadoje nustatyti sužalojimai atitinka nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes. Apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji G. D. liko prie savo parodymų ikiteisminio tyrimo metu. Taigi teigti, kad G. D. parodymai yra nenuoseklūs ar prieštaringi, nėra jokio pagrindo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2014 m. sausio 3 d. duodamas parodymus kaip įtariamasis A. B. pripažino savo kaltę, teigė G. D. atsiprašęs, jos atžvilgiu buvo grubus, kilus konfliktui nesusivaldė, bandė raminti tokiu būdu, prispausdamas prie sienos, vėliau nulenkdamas jos galvą žemyn. 2014 m. sausio 23 d. Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartimi buvo patvirtintas prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl 2013 m. gruodžio 19 d. padarytos nusikalstamos, vadovaujantis BK 38 straipsniu, nukentėjusiajam ir kaltininkui susitaikius. Tačiau, kadangi nauja nusikalstama veika padaryta nepraėjus metams nuo kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas. Duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme A. B. paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, kad susitaikė su nukentėjusiąja, nes jam buvo daromas spaudimas. Iš tiesų, 2013 m. gruodžio 19 d. įvykio metu, pasak nuteistojo, būtent nukentėjusioji jį puolė, daug rėkė ir keikėsi, jį bemušdama pati nukrito. Jis pats nukentėjo, jo veidas buvo apibrozdintas, bet medikai rimtų sužalojimų nenustatė. Tokie nuteistojo parodymai neatitinka vienintelio objektyvaus įrodymo – teismo medicinos specialisto išvados, kurioje nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai sprando bei dešinio paakio srityje. Specialistas nurodė, jog sužalojimai sprande galėjo atsirasti suspaudžiant sprandą ranka, taigi mažai tikėtina, kad tokius sužalojimus nukentėjusioji galėjo pasidaryti pati krisdama ar kažkur atsitrenkdama.

Šiame kontekste pažymėtina, kad apklausiama apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji neigė, jog A. B. konflikto metu sudavė jai į veido sritį, tačiau mėlynė paakyje atsirado po grumtynių su A. B.. Nukentėjusiosios G. D. parodymus patvirtina ir liudytojų I. B. bei V. D. parodymai. Šie liudytojai tiesiogiai įvykio nematė, tačiau I. B. parodė, kad G. D. jai pasakojo apie konfliktą su A. B., buvo labai susijaudinusi, išsigandusi, nes tai buvo jau ne pirmas smurto atvejis. Liudytojas V. D. teigė, kad iš sesers žinojo, jog A. B. prieš ją kelia ranką, o per vieną susitikimą per Kalėdas matė nukentėjusiąją su mėlyne po akimi. Nors abu šie liudytojai yra artimai susiję su nukentėjusiąja – I. B. yra jos draugė, o V. D. – brolis, tačiau tai savaime nereiškia, kad jų parodymai yra nepatikimi, juolab, kad liudytojų nurodytos aplinkybės tiksliai sutampa ir tarpusavyje, ir su G. D. nurodytomis aplinkybėmis.

Nukentėjusiosios parodymai dėl 2015 m. sausio 20 d. įvykio taip pat yra pakankamai nuoseklūs ir patikimi. Pranešdama apie nusikalstamą veiką ji nurodė, kad ją užpuolė buvęs draugas A. B.. Ji pareikalavo grąžinti namų raktą, A. B. jį atidavė, buvo jau beišeinąs, tačiau staiga ją puolė, griebė dešine ranka už kaklo, tačiau greit paleido. Paskui vėl atsisuko, bandė griebti, paliko žymes ant kairės rankos, įplėšė naktinius, tačiau nukentėjusiajai pradėjus šauktis pagalbos, pabėgo. Pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole užfiksuoti G. D. parodymai, jog konfliktas su A. B. kilo dėl išlaikymo vaikui teikimo, kurio metu A. B. ranka sugriebė ją už kaklo, po to už kairės rankos, stipriai ją spausdamas. Apklausiama kaip liudytoja G. D. parodė, kad krūtinės srityje, kairėje rankoje jai padaryti įbrėžimai. A. B. buvo jai suėmęs už kaklo, tačiau jokių sužalojimų nepadarė, taip pat buvo suėmęs už kairės rankos, ją patraukė. Papildomai apklausiama kaip liudytoja G. D. nurodė iš esmės tokias pat įvykio aplinkybes, papildydama, kad grumtynių metu ranka jai galėjo būti perrėžta A. B. palto rankovėje esančiomis sagomis. Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad G. D. nustatyti odos nubrozdinimai dešinėje krūtyje, kairėje rankoje bei dešinėje plaštakoje, padaryti galimai nagais apdraskant, ne mažiau kaip trimis trauminiais poveikiais. Šie sužalojimai griuvimui ar spyriams nebūdingi.

Iš esmės analogiškai įvykio aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir apklausiama pirmosios instancijos teisme bei nagrinėjant bylą apeliacine tvarka savo parodymus patvirtino. Pagrindo laikyti nukentėjusiosios parodymus nenuosekliais ar prieštaringais apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Tuo tarpu nuteistojo parodymai kelia abejonių jų atitikimu objektyviai tikrovei. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme A. B. teigė, kad 2015 m. sausio 20 d. prieš G. D. nesmurtavo, tai ji pati bandė jį sulaikyti, griebė už palto rankovės, rėkė, keikėsi. Tačiau tokie nuteistojo parodymai nepaaiškina, kaip ant G. D. kūno atsirado sužalojimai, būdingi draskymui nagais. Fakto, kad būtent A. B. smurtavo prieš G. D., o ne atvirkščiai, nepaneigia ir tai, kad išplyšo A. B. palto sagos, kadangi G. D. taip pat nurodė, kad ir jos naktiniai marškiniai buvo suplėšyti. Taigi akivaizdu, kad kaltinime nurodytu metu tarp A. B. ir G. D. kilo konfliktas, kurio metu nukentėjo G. D.. Tai nustatyta nuosekliais nukentėjusiosios parodymais bei teismo medicinos specialisto išvadoje, kurioje konstatuoti sužalojimai galėjo atsirasti įvykio metu nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą abejoti G. D. parodymais. Nuteistasis skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo pernelyg palankus nukentėjusiajai, jo parodymų netyrė, jais netikėjo ir nesivadovavo. Tačiau, vertinant visą byloje nustatytų aplinkybių visumą, būtent nuteistojo parodymai kelia abejonių, juolab natūralu, kad jis siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Nagrinėjamos bylos aplinkybės yra gana subtilios, susiję su dviejų suaugusių žmonių asmeninio gyvenimo detalėmis, tačiau vis dėlto pastebėtina ir tai, kad siekdamas sustiprinti savo poziciją, gindamasis nuo jam pareikštų kaltinimų, A. B. stengėsi pateikti tam tikrus faktus taip, kad tai sudarytų pagrindą formuotis neigiamai nuomonei apie G. D.. Teismui buvo pateiktas labai asmeniškas nukentėjusiosios ir kaltinamojo susirašinėjimas SMS žinutėmis, iš kurio turinio matyti, kad kai kurios žinutės tendencingai atrinktos, siekiant pateikti G. D. iš kuo nepalankesnės pozicijos, taip pat nepateikiant dalies A. B. atsakymų į G. D. žinutes. Pirmosios instancijos teismui taip pat buvo pateikta prof. Viktoro Justickio surašyta specialisto išvada, kurioje iš jau minėtų SMS žinučių turinio nustatyta, kad G. D. turi išreikštų isterinės asmenybės bruožų, yra impulsyvi, emociškai nestabili, sunkiai kontroliuoja pyktį ir t. t. Kaip 2015 m. sausio 20 d. kilusio konflikto priežastį nuteistasis nurodo esą nukentėjusioji buvo išgėrusi, norėjo pasimylėti, o šis ketinęs išeiti, tuo tarpu nukentėjusioji konflikto priežastis nurodo kitokias. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad byloje gauta informacija, jog L. B., pati nedalyvavusi šiame procese, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui pateikė pareiškimą, esą G. D. galimai neteisėtai turi Lietuvos Respublikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę. Tačiau visos šios aplinkybės neįtikina teismo, kad nukentėjusiosios G. D. parodymai turėtų būti vertinami kaip mažiau patikimi nei apelianto. Priešingai – akivaizdu, kad nuteistasis siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės visais įmanomais būdais ir nepaisant to, kad moralės požiūriu šie būdai gali būti vertinami kaip ne visai priimtini, tokią teisę kaltininkas turi.

Kita svarbi aplinkybė, dėl kurios nagrinėjamoje byloje kyla ginčas, ar G. D. ir A. B. santykiai vertintini kaip pakankamai artimi šeimos santykiams, kad A. B. nusikalstamą veiką būtų galima kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo ir nukentėjusiosios pozicijas šiuo klausimu, padarė išvadą, kad juos vis dėlto siejo partnerystės ar kiti artimi ryšiai ir vertino, kad G. D. buvo A. B. sugyventinė. Apygardos teismas, iš naujo įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nenustatė pagrindo daryti iš esmės kitokią išvadą.

Nagrinėjamu aspektu aktualu atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pateiktą išaiškinimą, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu. Šeimos sampratos išaiškinimą Konstitucinis Teismas taip pat pateikė ir 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime „Dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“, nurodydamas, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Konstitucinis Teismas išskyrė tam tikrus kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant, ar asmenų santykiai priskirtini šeimos santykiams. Sprendžiant apie šeimos santykių buvimą, reikia vertinti tų santykių turinį ir, atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus, spręsti dėl šeimos santykių fakto. Svarbios tokios aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam, o vien faktas apie asmenų bendrą gyvenimą viename būste nėra pagrindas besąlygiškai išvadai, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, neįregistravusių santuokos (partnerystės), t. y. sugyventinių, santykiai. Tokiais atvejais reikia atidžiai vertinti tų aplinkybių visumą, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų požiūrį vienas į kitą, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant santykių turinį, būdingą šeimos santykiams.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.229 straipsnį, kuris yra kodekso VI dalies (Kitų šeimos narių teisės ir pareigos) XV skyriuje „Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos“, šio skyriaus normos nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (sugyventiniai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius. Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme apibrėžta smurto artimoje aplinkoje samprata. Artima aplinka įvardijama kaip aplinka, kurią sudaro asmenys, siejami arba praeityje sieti sutuoktiniais, partnerystės, svainystės ar kitais artimais ryšiais, taip pat asmenys, kartu gyvenantys ir tvarkantys bendrą ūkį (2013 m. liepos 2 d. redakcija). Be to, BPK 38 straipsnis (Šeimos nariai) nustato, kad asmens šeimos nariais laikomi kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo tas asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, arba asmuo, su kuriuo tas asmuo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka susitarė sudaryti santuoką, taip pat sutuoktinio tėvai, buvę sutuoktiniai. Pažymėtina, kad šeimos nario sąvoka, pateikta BK 248 straipsnyje, esančiame BK XXXIV skyriuje, kuriame reglamentuojami nusikaltimai teisingumui, ir Lietuvos teismų praktikoje egzistuoja tam tikros sąsajos, aiškinant šeimos nario sąvoką bylose dėl nusikaltimų teisingumui bei bylose dėl nusikaltimų asmeniui, kurie padaromi prieš šeimos narius. BK 248 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad „artimieji giminaičiai“ yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai, o antroje šio straipsnio dalyje numatyta, kad nusikaltimą padariusio asmens „šeimos nariai“ yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.

Taigi šeimos santykiai yra tam tikras asmenų tarpusavio santykių pobūdis, kuriems būdingas abipusis artumas, abipusė atsakomybė ir parama, t. y. kur kas daugiau nei draugiški santykiai, ir šie santykiai neturėtų būti trumpalaikiai. Be to, šeimos santykiams turėtų būti būdingi ir bendri ūkiniai, buitiniai, asmeninės prigimties reikalai. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat plėtojama šeimos samprata. Šeimos egzistavimą lemia faktiniai dviejų ar daugiau asmenų santykiai, pasižymintys abipusiu dvasiniu ir kitokiu jų artumu, todėl, sprendžiant klausimą, ar yra šeima, būtina atsižvelgti ne tik į ekonominius ar kitokius formalius, bet ir į emocinius asmenų ryšius (Keegan v. Ireland, no.16969/90, judgement of 26 May 1994; Yousef v. The Netherlands, no. 33711/96, judgement of 5 November 2002; Lebbink v. The Netherlands, no. 45582/99, judgement of 1 June 2004).

Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta tai, kad G. D. ir A. B. susipažino 2013 m. gegužės mėnesį, nuo pat pažinties pradžios intensyviai bendravo, neilgai trukus kartu išvyko į kelionę į užsienį, nukentėjusioji išsinuomojo butą atskirai nuo motinos, kad galėtų susitikinėti su A. B., kartu remontavo butą, baigus remontą A. B. apsigyveno kartu. Tačiau, pasak G. D., jis nuolat blaškėsi tarp jos namų ir buvusios žmonos namų, jie tai gyvendavo kartu, tai išsiskirdavo. 2014 m. gegužės mėnesį nukentėjusioji su A. B. susilaukė kūdikio, kurį laiką vėl gyveno kartu, G. D. buvo persikrausčiusi į A. B. butą. Pirmasis epizodas įvyko tuomet, kai nukentėjusioji ir nuteistasis buvo prieš kurį laiką išsiskyrę, o antrasis – tuomet, kai vėl buvo pradėję gyventi kartu. Taigi byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad kai kuriais laikotarpiais nukentėjusioji ir nuteistasis gyveno kartu, vėl skyrėsi ir taikėsi.

G. D. teigimu, jiems gyvenant kartu, A. B. turėjo savo namų raktą, persinešdavo asmeninius daiktus, pirkdavo produktų į namus, paimdavo vyresniąją G. D. dukrą iš darželio, apmokėdavo kai kurias išlaidas, vykdavo kartu poilsiauti, netgi kartu su G. D. broliu. Tuo pat metu A. B. lankydavo ir savo vaikus, gyvenančius su buvusia sutuoktine. Pats nuteistasis santykius su G. D. apibūdino kaip labai epizodiškus, jie bandė kurti gyvenimą kartu, tačiau nukentėjusioji buvo viskuo nepatenkinta, todėl dažnai pykdavosi, gyveno atskirai. Pasak nuteistojo, su G. D. jis buvo tik dėl vaiko ir dėl lytinės aistros tenkinimo, nėštumas buvo neplanuotas ir konkrečių ateities planų, susijusių su nukentėjusiąja jis neturėjo.

Iš byloje apklaustų liudytojų parodymų taip pat gauta sprendžiamam klausimui reikšmingos informacijos – liudytoja I. B. teigė dažnai bendraudavusi su G. D. ir iš jos žinojusi, kad nukentėjusioji ir nuteistasis gyvena kaip šeima; liudytojas V. D. patvirtino atostogavęs su A. B. ir G. D., A. B. dalyvaudavo šeimos šventėse, G. D. kurį laiką gyveno A. B. bute; liudytojas G. S. teigė nežinojęs, kad A. B. gyveno su G. D., tačiau yra matęs ją atvažiuojant pasiimti A. B.; liudytoja V. B. teigė, kad kartais, dar prieš skyrybas, A. B. būdavo pas G. D., tačiau jai jų santykiai nebuvo panašūs į sugyventinių, taip pat patvirtino, kad kartais A. B. grįždavo namo G. D. automobiliu, taip pat yra nuvežęs jai daiktų, kuriuos V. B. buvo sudėjusi išmetimui; apeliacinės instancijos teismo apklausta liudytoja J. A. teigė kelis kartus mačiusi A. B. besilankant kaimynystėje.

Pažymėtina, kad kai kurių prie bylos prijungtų SMS žinučių turinys leidžia spręsti, jog G. D. ir A. B. siejo artimi, intymūs ryšiai, keliantys stiprias emocijas ir net atsižvelgiant į tai, kad SMS žinutės pateiktos tendencingai, pašalinus dalį A. B. rašytų tekstų, akivaizdu, kad emocinis ryšys tarp G. D. ir A. B. buvo abipusis. SMS žinučių turinys patvirtina ir tai, kad tarp G. D. ir A. B. bendras ūkis tam tikrais laikotarpiais buvo vedamas – kalbama apie maisto pirkimą ir gaminimą, pagalbą buityje, kitus buitinius reikalus. Artimus nukentėjusiosios ir nuteistojo ryšius patvirtina ir į bylą pateiktos fotonuotraukos, kuriose užfiksuota, kad A. B. dalyvauja šeimos šventėse, bendrauja su vyresniąja G. D. dukterimi, kartu su G. D. ir vaikais atostogauja.

Taigi išdėstyti byloje nustatyti faktai rodo, kad tarp G. D. ir A. B. susiklostę santykiai vertintini kaip iš dalies pastovūs, pagrįsti abipusiais įsipareigojimais, tvirtu emociniu prieraišumu, siekiu sukurti šeiminius santykius, todėl savo turiniu buvo būdingi šeimos nariams. Akivaizdu, kad G. D., palaikydama santykius su A. B., siekė sukurti pastovius šeiminius santykius, šio tikslo nuo A. B. neslėpė ir aiškiai išreiškė norą, kad A. B. prisiimtu atsakomybę tiek už ją, tiek ir už jų bendrą vaiką. Kad planų su G. D. kurti šeimą turėjo ir A. B., patvirtina jo paties parodymai, kad daugelį kartų mėgino apsigyventi kartu bei kartu auginti bendrą vaiką. Šiuo atveju, nustatant, kad G. D. ir A. B. siejo santykiai, savo pobūdžiu artimi šeimos santykiams, svarbu ne tiek gyvenimo kartu ir bendro ūkio vedimo faktas, bet abiejų asmenų emociniai tarpusavio ryšiai, kurie buvo tokie stiprūs, kad beveik dvejus metus pora skyrėsi ir taikėsi, jiems gimė vaikas, kurio auginime nori dalyvauti abu tėvai, A. B. nutraukė santuoką, nors jau kurį laiką su sutuoktine nebegyveno šeimyninio gyvenimo, kelis kartus kraustėsi vienas pas kitą, A. B. rūpinosi G. D. vyresniąja dukterimi. Nors nuteistojo ir nukentėjusiosios pastangos sukurti normalius šeimyninius santykius nebuvo sėkmingos, tai nepaneigia fakto, kad nagrinėjamų įvykių metu G. D. ir A. B. priklausė vienas kito artimai aplinkai, todėl A. B. teisingai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tai, kad smurtavo prieš asmenį, prilyginamą jo šeimos nariui. Byloje nustatytų aplinkybių nepaneigia nuteistojo apeliacinės instancijos teismui pateikti dokumentai, įrodantys, kad 2014 metais jam skirtos prekės buvo pristatomos jo buvusios žmonos gyvenamosios vietos adresu, juolab, kad iki šiol apeliantas tuo pačiu adresu yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje gautas nukentėjusiąją G. D. atstovaujančio advokato Vladislovo Mikšos prašymas priteisti nukentėjusiosios atstovavimo išlaidas, sudarančias 200 Eur. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo A. B. nukentėjusiajai G. D. 200 (su šimtus) Eur atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidoms padengti.