Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Broniaus Januškos ir Gintaro Dzedulionio, sekretoriaujant Jolitai Varnaitei, dalyvaujant pareiškėjai A. M. ir jos atstovei advokatei Ingridai Montvydienei, atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atstovei Neringai Jucevičienei, trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei Kristinai Šimkutei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

n u s tatė:

Per teismo posėdį pareiškėja ir jos atstovė prašė skundą tenkinti.

Per teismo posėdį atsakovo atstovė prašė skundo netenkinti.

Per teismo posėdį trečiojo suinteresuoto asmens atstovė prašė skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2008-04-28 Vilniaus skyriui pateikė prašymą skirti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu nuo 2008-04-28 iki 2008-08-31. 2008-09-17 pareiškėja pateikė prašymą skirti motinytės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo 2008-09-01 iki 2010-06-22 (b. l. 70-71). 2008-09-23 Vilniaus skyriaus sprendimu Nr. 6-24-27266 pareiškėjai paskirta 7608,40 Lt per mėnesį dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, taikant 366,67 Lt vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį, apskaičiuotą iš 2008 m. sausio-kovo mėnesių pareiškėjos draudžiamųjų pajamų, turėtų UAB „Kapitalo valda“ (b. l. 68-69). 2009-01-23 Vilniaus skyriaus sprendimu Nr. 6-26-1400 paskirta pašalpa buvo perskaičiuota atsižvelgiant į pasikeitusius gyventojų pajamų mokesčio tarifus (b. l. 65-66).

Remiantis Vilniaus skyriaus Įmokų išieškojimo skyriaus vyr. specialisto 2009-04-06 išvada dėl UAB „Kapitalo valda“ patikrinimo, nustatyta, kad pareiškėja į darbą įmonėje priimta 2007-03-16 darbo užmokesčio apskaitininkės pareigoms, darbdaviui įsipareigojant mokėti minimalų atlygį už 1 valandą, dirbant 8 valandas per mėnesį. Nustatyta, kad 2007 m. kovo mėnesį pareiškėja dirbo vieną dieną (2007-03-16), jai išmokėtas 28,40 Lt darbo užmokestis. Nuo 2007-04-01 iki 2007-10-31 pareiškėja buvo išleista vaiko priežiūros atostogų. 2007-11-30 direktoriaus įsakymu pareiškėja nuo 2007-12-01 paskirta į projektų vadovės-direktoriaus pavaduotojos korporatyviniams reikalams pareigas, darbo sutartis papildyta, įsipareigojant mokėti 1000 Lt mėnesinį darbo užmokestį bei vienkartinius pareiginio užmokesčio priedus. 2007-12-24 direktoriaus įsakymu už 2007 m. IV ketvirčio veiklos rezultatus pareiškėjai paskirta 19000Lt vienkartinė premija, tokia pati premija paskirta 2008-03-31 direktoriaus įsakymu už 2008 m. I ketvirčio veiklos rezultatus. Nustatyta, kad vidutinis kitiems darbuotojams išmokamas darbo užmokestis sudaro 391,03 Lt, o pareiškėjos darbo užmokestis laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio mėn. iki 2008 m. balandžio mėn. buvo 12 kartų didesnis nei kitų darbuotojų, nepriklausė nuo įmonės rezultatų. Padaryta išvada, kad pareiškėjos draudžiamosios pajamos padidintos nepagrįstai (b. l. 62-64).

2009-10-09 Vilniaus skyrius teikimu Nr. (10.4)3-72203 kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą, prašydamas atlikti pareiškėjos galimai nusikalstamos veikos, numatytos BK, ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – laikinai apriboti pareiškėjos teisę į paskirtą, bet neišmokėtą motinystės (tėvystės) pašalpos dalį, paskirtą iš nepagrįstai padidintų draudžiamųjų pajamų UAB „Kapitalo valda“ (b. l. 50-52). Nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 10-2-00655-09 pradėtas 2009-10-28 Vilniaus apsk. VPK Vilniaus m. 5 PK pagal BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. dėl pasikėsinimo apgaule įgyti VSDF biudžeto lėšas, dėl galimai neteisėto UAB „Kapitalo valda“ darbuotojos A. M. draudžiamųjų pajamų padidinimo. 2009-12-22 Vilniaus m. apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu, siekiant užtikrinti galimą VSDF valdybos civilinį ieškinį ir galimą turto konfiskavimą, laikinai apribotos pareiškėjos teisės į motinystės (tėvystės) pašalpos dalį, gaunamą iš nepagrįstai padidintų draudžiamųjų pajamų UAB „Kapitalo valda“, nustatytas visiškas nuosavybės teisių apribojimas, sustabdant minėtos pašalpos dalies mokėjimą (b. l. 48, 82-83). Šis nutarimas 2009-12-23 įregistruotas Turto arešto aktų registre (b. l. 80-81).

2009-12-28 Vilniaus skyrius sprendimu Nr. 6-26-4698, vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19-21 str., Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 43, 48, 58 p., Vilniaus m. apylinkės prokuratūros 2009-12-22 nutarimu, pareiškėjai paskyrė 881,88 Lt per mėnesį dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo 2009-12-01 iki 2010-06-22, taikant 50 Lt vienos dienos kompensavimo koeficientą, apskaičiuotą pagal 2007-11-30 pareiškėjos darbo sutarties pakeitimu nustatytą 1000 Lt dydžio mėnesinį atlyginimą (b. l. 46-47).

2010-04-01 Fondo valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjos 2010-03-15 skundą, Vilniaus skyriaus sprendimą Nr. 6-26-4698 paliko nepakeistą (b. l. 39-40).

Nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiamas klausimas dėl 2009-12-28 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimo Nr. 6-26-4698, kuriuo laikinai apribotos pareiškėjos nuosavybės teisės į motinystės (tėvystės) pašalpos dalį, teisėtumo.

2000 m. gruodžio 21 d. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 (toliau – Įstatymas) (redakcija iki 2008-11-14) 21 str. 1 ir 2 d. nustatyta, kad motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 100 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, – 85 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Motinystės (tėvystės) pašalpa per mėnesį negali būti mažesnė nei vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų trečdalis.

Pagal Įstatymo 6 str. 2 d., kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas užpraeitą kalendorinį ketvirtį, buvusį prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį. Nuo 2009 m. sausio 1 d. kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas šešis iš eilės mėnesius, praėjusius iki užpraeito kalendorinio ketvirčio pabaigos nuo nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesio. Pagal šio straipsnio 5 d., vidutinis mėnesinis kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų penkių dydžių sumos. Vadovaujantis Įstatymo 3 str. 2 d., apdraustojo asmens draudžiamosios pajamos – visos asmens pajamos, nuo kurių buvo mokamos arba turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui, šio įstatymo nustatytos ir apdraustajam priskaičiuotos <...> motinystės (tėvystės) pašalpos <...>.

Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – Nuostatai), patvirtintų Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86, 52 p. nustatyta, kad motinystės (tėvystės) mėnesinė pašalpa vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu apskaičiuojama pagal teisės į pašalpą atsiradimo metų vidutinį darbo dienų per mėnesį skaičių (taikoma 5 dienų darbo savaitė), atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu ir/ar Lietuvos Respublikos darbo kodeksu perkeltas poilsio dienas. Ne viso mėnesio pašalpa apskaičiuojama pagal kalendorines to mėnesio dienas. Pagal Nuostatų 55² p., sprendimas dėl motinystės (tėvystės) pašalpos dalies (bendros pašalpų sumos) mokėjimo turi būti priimamas ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo reikiamų duomenų gavimo teritoriniame skyriuje. Ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo pašalpos (bendros pašalpų sumos) dalis pervedama į gavėjų asmeninę sąskaitą. Pagal Nuostatų 69 p., teritoriniai skyriai ir draudėjai yra atsakingi už tai, kad pašalpos būtų apskaičiuotos ir mokamos teisingai ir laiku. Pašalpų skyrimo ir mokėjimo teisingumą tikrina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir jos teritorinių skyrių pareigūnai.

Minėta, kad 2008-09-23 Vilniaus skyriaus sprendimu Nr. 6-26-27266 pareiškėjai paskirta 139876.94 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa už visą vaiko priežiūros atostogų laikotarpį, taikant 366,67 Lt vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį (b. l. 68-69). Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl pareiškėjos teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpą nėra. Šiuo atveju ginčijamas sprendimas ją sumažinti.

Nustatyta, kad Vilniaus skyriui kilus įtarimų dėl pareiškėjos dalies draudžiamųjų pajamų pagrįstumo, buvo kreiptasi į Vilniaus m. apylinkės prokuratūrą, Vilniaus apskrities VPK 7 PK pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje pagal BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 2 d. dėl galimai neteisėto pareiškėjos draudžiamųjų pajamų padidinimo. 2009-12-22 Vilniaus m. apylinkės prokuratūros nutarimu, vadovaujantis BK 72 str. 2 d. ir BPK 116, 151, 152 str., taikytos laikinosios apsaugos priemonės, t.y. laikinai apribotos nuosavybės teisės į motinystės (tėvystės) pašalpos dalį iš nepagrįstai padidintų draudžiamųjų pajamų UAB „Kapitalo valda“, nustatant visišką nuosavybės teisių apribojimą, sustabdant minėtos pašalpos dalies mokėjimą (b. l. 11).

Įstatymo 20 str., reglamentuojančio motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo trukmę, 1 d. nustatyta, kad motinystės (tėvystės) pašalpa mokama vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos iki tol, kol vaikui sueis dveji metai. Įstatymo, 21 str., reglamentuojančio motinystės (tėvystės) pašalpos dydį, 5 d. nustatyta, kad motinystės (tėvystės) pašalpa apskaičiuojama ir mokama Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka.

Nuostatų 69 p. nustatyta, kad teritoriniai skyriai ir draudėjai yra atsakingi už tai, kad pašalpos būtų apskaičiuotos ir mokamos teisingai ir laiku. Pašalpų skyrimo ir mokėjimo teisingumą tikrina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir jos teritorinių skyrių pareigūnai; nustačius, kad pašalpos paskirtos klaidingai, jos perskaičiuojamos. Pašalpos gavėjui išmokama nepriemoka, o permokėtos pašalpų sumos išieškomos įstatymų ir šių Nuostatų 70 ir 71 punktuose nustatyta tvarka.

Nuostatų 70 p. nustatyta, kad nustačius, kad pašalpos išmokėtos pagal neteisingai įformintus, suklastotus dokumentus ar duomenis, permokėtos pašalpų sumos įstatymų nustatyta tvarka išieškomos iš kaltų asmenų, išdavusių ar pateikusių šiuos dokumentus ar duomenis.

Nuostatų 70 p. nustatyta, kad jeigu pašalpa neteisėtai išmokėta dėl jos gavėjo kaltės, susidariusi permoka teritorinio skyriaus direktoriaus sprendimu išieškoma iš bet kurios kitos išmokos, mokamos tam asmeniui iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų. Jeigu asmuo jokių valstybinio socialinio draudimo išmokų negauna, permoka išieškoma teismine tvarka; jeigu apdraustajam asmeniui ligos pašalpa permokama dėl to, kad jam darbingumo lygis, pagal kurį paskiriama ir/ar mokama valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija, nustatomas atgaline data, permokėta ligos pašalpa išieškoma iš šios pensijos ar kitų socialinio draudimo išmokų, priklausančių šiam apdraustajam asmeniui.

Įstatymo 20 str., reglamentuojančio motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo trukmę, ir Nuostatų 70, 71 p., reglamentuojantys permokėtos pašalpos išieškojimą, nei kiti teisės aktai, reglamentuojantys ginčo teisinius santykius, nenumato galimybės laikinai nemokėti motinystės (tėvystės) pašalpos asmeniui, kuriam tokia pašalpa yra paskirta ir mokama. Minėtos normos nenumato galimybės nutraukti pašalpos mokėjimą, kaip pvz. nustatyta profesinės reabilitacijos pašalpos mokėjimo atveju (Įstatymo 21(4) str.). Minėtos normos numato galimybę tik išieškoti permokėtas pašalpas, nustačius, kad pašalpos paskirtos klaidingai. Permokėtų pašalpų išieškojimas turi būti nustatytas, bet nenumanomas. Ginčijamu atveju, atsakovas laikinai nutraukė dalies pašalpos mokėjimą todėl, kad suabejojo dalies paskirtos pašalpos teisingumu. Pažymėtina, kad prokuroro nutarime, kurio pagrindu atsakovas nutraukė dalies pašalpos mokėjimą, nėra nurodyta konkreti dalis, todėl neaišku kokiu teisiniu pagrindu atsakovas taikė laikiną nuosavybės teisių apribojimą, jeigu nei norminiuose aktuose, nei jokiame individualiame akte nėra nustatytas konkretus dydis, kurio mokėjimą atsakovas laikinai nutraukė.

Dėl to, ginčijami sprendimai nėra pagrįsti teisės normomis ir turi būti panaikinti. Viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus pagrindus; administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p.). Sprendimai naikinami vadovaujantis ABTĮ 89 str. 1 p. pagrindu kaip neteisėti iš esmės, t.y. savo turiniu prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams ir ABTĮ 89 str. 1 p. pagrindu kaip neteisėti dėl to, kad juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimų pagrįstumą.

Be to, atsakovas ginčijamą sprendimą pavadino perskaičiavimo sprendimu, kuriame nuspręsta panaikinti savo ankstesnį sprendimą. Minėtos nuostatos bei Viešojo administravimo įstatymo nuostatos nenumato galimybės viešojo administravimo subjektui panaikinti savo priimtą sprendimą. Viešojo administravimo įstatymo 35 str. 1 d. nustatyta galimybė administracinės procedūros sprendimą priėmusiam viešojo administravimo subjektui, gavus asmens, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra, ar kito suinteresuoto asmens motyvuotą pranešimą apie skaičiavimo, spausdinimo, faktinių duomenų neatitikimo ar kitas technines klaidas, imtis reikalingų priemonių klaidoms ištaisyti. Šiuo atveju Perskaičiavimo sprendimo esmė nebuvo susijusi su techninėmis klaidomis. Be to, sprendimas, kuriuo buvo paskirta pašalpa, nebuvo administracinės procedūros sprendimas, t.y. sprendimas, priimtas pagal asmens skundą dėl jo teisių pažeidimo (Viešojo administravimo įstatymo 19 str.), tai buvo individualus administracinis aktas priimtas pagal asmens prašymą dėl pašalpos mokėjimo. Taigi neteisminį administracinį procesą reglamentuojančios normos nenumato galimybės ištaisyti techninės administracinio sprendimo klaidos, taip pat nenumato galimybės panaikinti savo priimtą sprendimą.

Pripažinus atsakovo sprendimą prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, neturi reikšmės šios bylos išsprendimui atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens motyvai, jog ginčijamų sprendimų priėmimo pagrindu buvo prokuroro nutarimas, priimtas ikiteisminio tyrimo byloje, kurioje atliekamas tyrimas dėl pasikėsinimo padaryti sukčiavimą (BK 182 str. 2 d.: tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų.). Šiame kontekste pažymėtina, kad pats atsakovas kreipėsi dėl šio ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir prašė imtis laikinųjų apsaugos priemonių, kuriomis būtų apribotas motinystės pašalpos mokėjimas.

Vadovaujantis 1994 m. spalio 13 d. Prokuratūros įstatymo Nr. I-599 (aktuali redakcija nuo 2009-10-01 iki 2010-04-26) 3 str. 3 d., teisėti prokuroro reikalavimai ir nutarimai yra privalomi visoms valstybės, savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, pareigūnams, tarnautojams ir darbuotojams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos valstybės teritorijoje. Šie subjektai už prokuroro reikalavimų ir nutarimų nevykdymą atsako pagal įstatymus.

Kaip jau buvo minėta, atsakovas negalėjo priimti ginčijamo sprendimo – laikinai sumažinti motinystės pašalpos mokėjimą, nes tokio sprendimo priėmimas nėra numatytas teisės aktuose, todėl sprendimas prieštarauja socialinę apsaugą reglamentuojantiems teisės aktams. Šią išvadą patvirtina ne vien minėtos teisės normos, bet ir Civilinio proceso kodekso norma, reglamentuojanti vykdymo procesą, - 739 str. 3 p., nustatanti, kad negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip valstybinio socialinio draudimo motinystės (tėvystės) pašalpa. 2008 m. gegužės mėn. 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl areštuoto turto pardavimo iš varžytinių arba skolininko pasirinktam pirkėjui apžvalgoje Nr. 28 (Teismų praktika Nr. 28) konstatuota, kad įstatymų leidėjas, detalizuodamas konstitucinį nuosavybės teisių apsaugos ir subjektų lygiateisiškumo principus, CPK normose, reglamentuojančiose išieškojimo iš skolininko turto tvarką, nustato skolininko ir kreditoriaus interesų pusiausvyrą: skolininkui, nevykdančiam savo įsipareigojimų, gali būti taikomos turtinio poveikio priemonės ir skola išieškoma priverstinai; kartu yra saugomi ir ginami kreditoriaus, sąžiningai įvykdžiusio savo prievoles, interesai; kita vertus, įgyvendinant kitus Konstitucijoje įtvirtintus principus (proporcingumo, teisingumo bei socialinės darnos) vykdymo procese tam tikrai skolininko turto daliai, kuri būtina esminiams ir gyvybiškai svarbiems poreikiams patenkinti, yra nustatyta absoliuti neliečiamybė, todėl iš jos negali būti išieškoma (CPK 668 straipsnis), net jei skola kreditoriui nebūtų grąžinta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktas CPK 668 taikymo aiškinimas turi būti analogiškai taikomas ir CPK 739 str. bei jo minėtam 3 punktui, nes tai yra analogiškos taisyklės. CPK 668 str. nustatytas turtas, iš kurio negali būti išieškoma, CPK 739 str. nustatytos pinigų sumos, iš kurių išieškoti negalima.

Baudžiamojo proceso normos, reglamentuojančios procesinės prievartos priemonių taikymą, be kita ko, ir laikiną nuosavybės teisės apribojimą, draudžia laikinai apriboti nuosavybės teisę į daiktus, kurie pagal Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytą sąrašą yra būtini įtariamajam ar jo šeimos nariams ir jo išlaikomiems asmenims (BPK 151 str. 3 d.). Nurodyti daiktai ir yra nustatyti CPK 668 str., todėl analogiškai šis draudimas turi būti taikomas ir 739 str. 3 p. dėl draudimo apriboti teisę į valstybinio socialinio draudimo motinystės (tėvystės) pašalpą.

Prokuroro nutarimas priimtas vadovaujantis Baudžiamojo Kodekso 116 str., pagal kurį proceso metu ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas turi imtis priemonių galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti: surasti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veiksmus materialiai atsakingiems asmenims priklausantį turtą ir laikinai apriboti nuosavybės teisę į jį. Baudžiamojo proceso kodekso 151 str. 1 d. nustatyta, kad civiliniam ieškiniui ar galimam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas.

CPK bei BPK normos patvirtina, kad civilinio ieškinio nagrinėjimas baudžiamojoje byloje sukelia analogiškas pasekmes kaip ir ieškinio nagrinėjimas civilinėje byloje. BPK 113 str. 2 d. nustatyta, kad kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Todėl ginčijamu atveju reikia vadovautis CPK normomis, reglamentuojančiomis laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. BPK normos nustato minėtą apibendrintą laikiną apsaugos priemonę - laikiną nuosavybės teisės apribojimą į turtą. BPK nereglamentuoja, kas yra šio straipsnio prasme laikoma turtu. Todėl aiškinant šią sąvoką reikia vadovautis CPK 145 str. nustatytu laikinųjų apsaugos priemonių sąrašu, kuris nėra baigtinis, todėl ir kitais įstatymų numatytais nuosavybės teisių apribojimo būdais. Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpas reglamentuojantys teisės aktai to nereglamentuoja. CPK 145 str. yra nustatytas nekilnojamojo daikto areštas, įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių areštas, daikto sulaikymas (CPK 145 str. 1-4 p.). Ginčijamu atveju būtų aktualus klausimas, kas yra turtas bei turtinės teisės pagal Civilinį kodeksą, t.y. kokiems objektams gali būti taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas pagal BPK 151 str.

Minėti klausimai apibūdina dokumentą, kurio pagrindu viešojo administravimo subjektai priėmė ginčijamus sprendimus, tačiau minėti klausimai, kaip ir klausimai dėl tokios priemonės taikymo tikslingumo, nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku, bet būtų skundo dėl prokuroro nutarimo nagrinėjimo dalyku. Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenis pareiškėja neskundė BPK tvarka prokuroro nutarimo.

Atsakovas motyvavo laikinųjų apsaugos priemonių taikymą būtinumu užtikrinti būsimo teismo sprendimo (ar nuosprendžio dalies, kuria būtų patenkintas turtinis reikalavimas) dėl žalos atlyginimo (permokėtos pašalpos priteisimo) įvykdymą. Pagal CPK 144 str. 1 d. laikinos apsaugos priemonės taikomos, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas baudžiamojoje byloje siekiant užtikrinti galimą civilinį ieškinį yra tiesiogiai susijęs su minėta CPK 739 str. 3 p. norma, nustatančia, kad negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip valstybinio socialinio draudimo motinystės (tėvystės) pašalpa.

Vadovaujantis ABTĮ 44 str. 1 d. pareiškėjai priteisiamas jos sumokėtas žyminis mokestis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str., 127 str. 1 p.,

n u sprendė:

A. M. skundą tenkinti.

Panaikinti 2009-12-28 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus direktoriaus pavaduotojo Perskaičiavimo sprendimą Nr. 6-26-4698 Dėl A. M. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą, kuriuo nuspręsta panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2008-09-23 Nr. 6-24-27266 sprendimą dėl A. M. motinystės (tėvystės) pašalpos.

Panaikinti 2010-04-01 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimą Nr. (11.1)I-1858, kuriuo išnagrinėtas A. M. skundas dėl 2009-12-28 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimo.

Priteisti A. M. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 100 Lt žyminio mokesčio.

Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.