- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-10
- Bylos Nr.
- 1A-60-579-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-24-1-00665-2012-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Gražys (pirm.), Gytis Večerskas, Ramūnas Antanavičius
- Nuteistasis
- J. S.
- Nukentėjusysis
- V. S.
- Advokatai
- Aidas Venckus
Pranešėjas Evaldas Gražys (Proceso Nr. 1-24-1-00665-2012-0) Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7.
2014 m. kovo 10 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Evaldo Gražio, teisėjų Gyčio Večersko, Ramūno Antanavičiaus, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorui Vingaudui Rinkevičiui, nuteistajam J. S., jo gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei, nukentėjusiajam V. S., jo atstovui advokatui Aidui Venckui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 nuosprendžio, kuriuo J. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams, uždraudžiant nuteistajam per laisvės apribojimo laiką bendrauti su nukentėjusiuoju V. S. ir įpareigojant per 6 mėnesius išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
V. S. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista nukentėjusiajam iš J. S. 4 000 Lt (keturi tūkstančiai litų) neturtinei žalai atlyginti.
Iš J. S. nukentėjusiajam V. S. priteista 2 000 Lt (du tūkstančiai litų) išlaidų advokato paslaugoms apmokėti ir 27, 75 Lt (dvidešimt septyni litai 75 centų) išlaidų bylos dokumentų kopijoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. S. pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2012 m. sausio 19 d., apie 18 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, konflikto metu, panaudodamas fizinį smurtą prieš V. S., t. y. tyčia vieną kartą ranka suduodamas nukentėjusiajam V. S. į kairės rankos alkūnę, padarydamas kairio peties antdyglinio raumens plyšimą, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam V. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Nuteistasis J. S. skundžia apylinkės teismo nuosprendį ir prašo jį panaikinti, priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, jog nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas dėl teismo padarytų esminių BPK pažeidimų. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 str. 3 d., ir nuosprendį grindė prielaidomis bei spėjimais, be to, buvo šališkas, nes neišsiaiškino tikrosios konflikto priežasties. Skunde teigiama, jog byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių nuteistojo kaltę, nes nukentėjusiojo parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi ir neatitinka faktinių aplinkybių.
Nuteistasis nuosekliai parodė įvykio aplinkybes: grįžęs namo su sūnumi išėjo į kiemą patikrinti, ar sklypo matavimai atlikti teisingai. Jiems bematuojant, atėjo nukentėjusysis su fotoaparatu. Su V. S. susiginčijo, o šio sūnus nuėjo. Pasiginčijus su nukentėjusiuoju, apeliantas teigia nuėjęs, V. S. nelietė, už rankos netampė ir jokio smūgio nesudavė. Nukentėjusysis nebuvo nuoseklus dėl įvykio mechanizmo. 2012-01-20 pareiškime nenurodė, kad jam būtų suduotas koks smūgis ar padaryti sužalojimai, priešingai, nurodė, kad joks sužalojimas nepadarytas. Atsisakius kelti baudžiamąją bylą V. S. šio nutarimo neskundė. 2012-03-19 nukentėjusiojo prašymu atnaujinus ikiteisminį tyrimą 2012-03-22 V. S. nurodė, jog J. S. griebė už rankos ir ją sulaužė, o 2012-06-20 apklausoje jau nurodė, jog gindamasis nuo J. S. smūgio užsidengė veidą ranka ir pajuto smūgį į ranką. Teisme V. S. papildė, jog J. S. sudavė į pakeltos rankos alkūnę, po ko ranka užlūžo už nugaros. Teismas besąlygiškai tikėjo nukentėjusiojo parodymais, nors prieštaravimai juose nebuvo pašalinti. Apeliantas taip pat mano, jog V. S. norėdamas apkaltinti nuteistąjį dėl patirtos traumos klastojo medicininius dokumentus, nes įrašai V. S. medicininėje kortelėje yra taisyti. Skundo autorius neneigia, jog V. S. galėjo turėti traumą butyje ar kur nors kitu, nes jo pečių sąnariai seniai yra nesveiki, kaip matyti iš medicininių dokumentų.
Skunde taip pat teigiama, jog teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojos L. S. parodymais, kuri tiesiogiai įvykio nematė ir būdama nukentėjusiojo žmona gali būti neobjektyvi. Liudytojų E. B. ir V. S. parodymus apie tai, jog apeliantas neva negali nusiraminti dėl sklypo padalinimo, paneigia paties V. S. daryta nuotrauka, iš kurios matyti, jog nuteistasis rankose nešasi sklypo planą, kas rodo, jog jis atėjo ne konfliktuoti. Apeliantas taip pat nesutinka ir su liudytojos G. K. parodymų vertinimu, nes ši liudytoja nieko bloga apie apeliantą nepasakė, tačiau teismas vis tiek padarė išvadą, kad nuteistasis yra agresyvus. Skunde pažymima, jog nuteistojo sūnus galėjo iš viso atsisakyti duoti parodymus, o teismo nurodytas nuteistojo elgesys teisiamojo posėdžio metu negali turėti įtakos situacijos teisiniam vertinimui, ypač atsižvelgiant į tai, jog nuteistasis anksčiau susidūręs su teisėsauga nebuvo. Apelianto manymu, šios aplinkybės rodo, jog jis pripažintas kaltu nepagrįstai, nesurinktus įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų kaltę, todėl turi būti išteisintas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis, jo gynėjas ir prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo J. S. apeliacinis skundas atmetamas.
Apelianto manymu, teismas netinkamai įvertinęs surinktus duomenis – nuteistojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, neteisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl nepagrįstai J. S. pripažino kaltu, padarius BK 138 str. 2 d. numatytą nusikaltimą.
Pažymėtina, jog pagal Baudžiamojo Proceso Kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, išsamiai, visapusiškai įvertino surinktų duomenų visumą, todėl pagrįstai nustatė J. S. veikoje BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymius, pripažino jį kaltu padarius šią nusikalstamą veiką ir skyrė teisingą bausmę.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas įrodymų patikimumą, jų įrodomąją vertę nustatė juos lygindamas ir gretindamas tarpusavyje, todėl aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šio teismo išvadomis.
J. S. kaltė įrodyta nukentėjusiojo, liudytojų Leonardos D. S., V. S., G. K., R. S. parodymais, kurie tarpusavyje neprieštarauja, vienas kitą papildo ir sudaro nuoseklią, logišką įrodymų grandinę, patvirtinančią nukentėjusiojo nurodytą įvykių seką bei sužalojimo aplinkybes.
Nukentėjusysis, priešingai nei teigiama skunde, viso proceso metu nuosekliai teigė, jog jis buvo sužalotas dėl neteisėtų J. S. veiksmų, konflikto, kilusio tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo 2012-01-19 apie 18 val. metu. V. S. apklausiamas liudytoju 2012-03-22 parodė, jog J. S. priėję prie nukentėjusiojo griebė už rankos ir ją užlaužė. 2012-06-20 apklausos metu nurodė, jog nuteistasis užsimojo dešine ranka, o nukentėjusysis pakėlė kairę ranką ir užsidengė veidą, tada pajuto smūgį į kairę ranką ties alkūne. Jautė skausmą ties kairiu petimi, skausmas nepraėjo, todėl po kelių dienų kreipėsi pas medikus (t. 1, b. l. 14). Apklausiamas 2012-09-24 nukentėjusysis parodė, jog visiems apie sužalojimą sakė tą patį, jo parodymai nesiskiria, tvirtina, kad jam buvo suduotas vienas smūgis į alkūnę, nuo smūgio ranka pakilo į viršų už galvos (užsilenkė) ir taip buvo sužalotas petys (t. 1, b. l. 150). Analogiškai paaiškino ir teisme. Nurodė, jog nuteistasis užsimojo suduoti kumščiu, jis pakėlė ranką ir smūgis pataikė į kairę alkūnę, nuo smūgio ranka užsilenkė už galvos (t. 1 , b. l. 147). Tad, nors nukentėjusysis ne tomis pačiomis frazėmis, žodžiais išsireiškė dėl nuteistojo atliktų veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu, tačiau jis parodė iš esmės tas pačiais aplinkybes, t. y. tai, kad J. S. užsimojo kumščiu ir pataikė į pakeltą nukentėjusiojo kairę ranką alkūnės srityje, dėl ko ji užsilenkė atgal ir po šio įvykio V. S. jautė skausmą kairiame petyje. Dėl šių aplinkybių teismas pagrįstai nukentėjusiojo parodymus laikė nuosekliais ir patikimais. Be to, jie patvirtinami netiesioginiais liudytojų Leonardos D. S., V. S., G. K., R. S. parodymais. L. D. S. paaiškino, jog ji sutuoktinį V. S. matė iš karto po įvykio, šis jai pasakė, kad J. S. grasino duosiąs į „snukį“, nukentėjusysis dengėsi ranka veidą ir nuteistasis trenkė į ranką, kad ji užlūžo atgal. V. S. paaiškino, jog patėvis V. S. jam pasakojo, kad konflikto su kaimynu metu pastarasis sudavė į pakeltą ranką. Liudytoja G. K., kaimynė, paaiškino, kad V. S. jai sakęs, jog J. S. konflikto metu išnarinęs ranką. Taip, pat šiai liudytojai nukentėjusysis pasakojo, kad apeliantas norėjo jį sumušti, o šis, pakėlęs ranką, užsidengė veidą ir kaimynas smogė ranka per alkūnę, sakė, kad kreipėsi į medikus, ilgai gydėsi pasekmes. Liudytoja gydytoja R. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme patvirtino, jog V. S. kreipėsi pas ją 2012-01-23, pasakojo, kad 2012-01-19 sukonfliktavo su kaimynu dėl žemės, minėjo, kad ranką užlaužė už nugaros.
Nors šie liudytojai vienaip ar kitaip susiję su nukentėjusiuoju, tačiau netikėti jais nėra pagrindo, nes jų parodymai sutampa tarpusavyje, yra nuoseklūs, be to, juos patvirtina specialistų išvada.
2012-03-22 specialisto išvadoje Nr. G777/12(02) V. S. konstatuotas kairio peties antdyglinio raumens plyšimas. Nurodyta, kad sužalojimas galėjo būti padarytas staigiai pasukus kairę ranką 2012-01-19, sužalojimas padarytas vieno trauminio poveikio pasekoje ir atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 37-38). 2012-12-11 specialisto išvada Nr. EG 84/12(02) patvirtina, jog V. S. nustatytas kairio peties antdyglinio raumens plyšimas, kuris susidarė dėl funkcinio (netiesioginio) pašalinės jėgos persidavimo paveikus kairę ranką. Trauminio kontakto vieta rankoje galėjo būti bet kokios lokalizacijos, poveikis galėjo būti ir smūginis. Taip pat išvadoje nurodyta, jog medicininiuose dokumentuose yra duomenų apie buvusius abiejų pečių sąnarių aplinkos audinių uždegimus, kurių pasekoje neabejotinai susidaro liekamieji degeneraciniai pakitimai, dėl ko sąnarys ir jį supantys audiniai yra sumažinto funkcinio resurso ir lengviau pažeidžiami, o sužalojimas atsiranda dėl silpnesnių trauminių poveikių (t. 1, b. l. 79-81). Ekspertas Juozas Vėlavičius patvirtino šią išvadą.
Šie medicininiai duomenys patvirtina nukentėjusiojo nurodytą sužalojimo mechanizmą, o tai leidžia tikėti ne tik jo parodymais, bet ir kitų anksčiau aptartų liudytojų parodymais.
Skunde nuteistasis teigia, jog nukentėjusiojo nenuoseklumą rodo tai, kad jis iš karto po įvykio, kai kreipėsi į policijos įstaigą, nenurodė, kad buvo sužalotas, o medicininiuose dokumentuose matyti pataisymai, papildymai. Šie skundo argumentai iš dalies pagrįsti, tačiau nesuteikia pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais, kad jis buvo sužalotas būtent nagrinėjamo įvykio metu ir dėl nuteistojo suduoto smūgio į pakeltą kairę ranką ir nepakankami teigti, jog nuosprendis nepagrįstas ar neteisingas. Nukentėjusysis V. S. logiškai paaiškino, jog pirminį pareiškimą rašė jo sutuoktinė, kuri galėjo netiksliai viską užrašyti, o ikiteisminio tyrimo pareigūnė nesutiko duoti siuntimo ekspertizei, nes nesimatė išorinių sužalojimų, nekreipė dėmesio į nukentėjusiojo skundus dėl rankos skausmo, nes sužalojimo nesimatė. Nukentėjusysis paaiškino, jog jis pats neskaitė, ką užrašė tyrėja. Šias aplinkybes iš esmės patvirtino apeliacinės instancijos teisme apklausta nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą 2012-02-03 surašiusi ir nukentėjusįjį 2012-01-25 bei 2012-03-22 apklaususi tyrėja D. G., kuri parodė, jog V. S. net keletą kartą prašė išduoti siuntimą pas medicinos ekspertus, tačiau ji pasiūlė eiti tyrimo atlikti už savo pinigus, nes ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas. Paaiškino, kad jeigu pas pareiškėją nėra akivaizdžių sužalojimo požymių, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą ir siuntimo pas ekspertus neišduoda. Taip pat parodė, jog apklausiant 2012-03-22 nukentėjusįjį konkrečių aplinkybių, kokiu būdu įvyko sužalojimas, nesiaiškino, nes viskas tikslinama vėliau. Paaiškino, jog būna, kad apklausiami asmenys atsisako perskaityti protokolus.
Esant šioms aplinkybėms, netikėti nukentėjusiuoju, kad jis buvo užsiminęs dėl sužalojimo pas ikiteisminio tyrimo pareigūną dar paduodant pirmąjį pareiškimą iš karto po įvykio, tačiau dėl akivaizdžių sužalojimų nebuvimo nebuvo siųstas tyrimo atlikimui, nėra pagrindo, kaip ir nėra pagrindo netikėti kitų, jau aptartų, V. S. parodymų, jog kairys petys buvo sužalotas būtent 2012-01-19 kilusio konflikto su J. S. metu dėl jo tyčinio tiesioginio smūgio į nukentėjusiojo pakeltą kairę ranką, patikimumu.
Be to, šios aplinkybės, kartu vertinant su liudytojos R. S. parodymais, paneigia skundo argumentus, kad nukentėjusysis galėjo klastoti medicininius įrašus, siekdamas apkaltinti nuteistąjį. Liudytoja R. S. nuosekliai teigė, jog 2012-01-23 į ją kreipėsi V. S. dėl skausmų, kuris paaiškino, kad 2012-01-19 įvyko konfliktas su kaimynu dėl žemės ir patempė ranką. Nukentėjusysis pasakojo, kad ranka buvo užlaužta jam už nugaros. Šie duomenys iš esmės neprieštarauja nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės parodymams, kad sekančią dieną jie kreipėsi į gydymo įstaigą būtent dėl skausmo kairėje rankoje, petyje, o siuntimą (talonėlį) pas gydytoją gavo tik po kelių dienų. Apeliacinės instancijos teisme liudytoja R. S. patikslino, jog medicininės kortelės įraše (t. 1, b. l. 62) įrašymas „kaimynas patempė ranką“ atsirado tą pačią dieną, nes apie tai, kad sužalojo kaimynas, buvo pasakyta tą pačią dieną. Liudytoja paaiškino, kad dažnai pasitaiko, jog įterpiama kas nors. Kortelėje pirmiausia fiksuojami nusiskundimai, o po to rašoma, kas užfiksuota objektyvios apžiūros metu, tai yra nusiskundimai rašomi viršuje, todėl dažnai pasitaiko įterpti, kai kas nors pasakoma papildomai. Nukentėjusysis jai aiškino, kaip kaimynas sudavė, jog buvo užlaužimas. Be to, ekspertas J. Vėlavičius paaiškino, jog jam nekėlė abejonių medicininių duomenų tikrumas.
Šie duomenys paneigia J. S. parodymus, jog jis jokių tyčinių neteisėtų fizinio smurto veiksmų nukentėjusiojo V. S. atžvilgiu neatliko ir leidžia pagrįstai šiuos parodymus vertinti kaip jo gynybinę versiją. Be to, visos šios aplinkybės rodo, jog nuteistojo elgesys teisiamojo posėdžio metu neturėjo reikšmės tiek jo parodymų vertinimui, tiek ir visos situacijos teisiniam vertinimui.
V. S., kaip ir nuteistasis nurodė iš esmės tą pačią konflikto priežastį. Paaiškino, jog konfliktas kilo dėl to, kad J. S. ėjo tikrinti, kaip atlikti žemės matavimai ir sustatyti riboženkliai, nukentėjusysis turėjo fotoaparatą ir apeliantui tai nepatiko, jis nenorėjo, kad būtų fotografuojama. Kiti liudytojai taip pat patvirtino, jog konfliktas kilo dėl žemės ribų, kad dėl šios priežasties nukentėjusysis ir nuteistasis nuolat nesutaria tarpusavyje. Nei viena iš šių aplinkybių nesuteikė teisėto pagrindo J. S. vartoti smurtą. Byloje ištirtais įrodymais nenustatyta, jog nukentėjusysis savo veiksmais būtų sukėlęs pretekstą vartoti jo atžvilgiu smurtą, išskyrus tai, kad jis turėjo fotoaparatą ir ketino fotografuoti ar fotografavo, tačiau tai negali būti pagrindas pateisinti fizinį smurtą. Esant šioms aplinkybėms, skundo argumentas, kad teismas nesiaiškino konflikto priežasties, atmetamas kaip nepagrįstas.
Visų šių aptartų duomenų pakanka neginčytinai konstatuoti, jog jis 2012 m. sausio 19 d., apie 18 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, konflikto metu tyčia vieną kartą ranka sudavė nukentėjusiajam V. S. į kairės rankos alkūnę, tuo padarė kairio peties antdyglinio raumens plyšimą ir tokiu būdu nesunkiai sutrikdė nukentėjusiajam V. S. sveikatą. Nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
Liudytojų E. B., J. S. ir A. S. parodymai šioje byloje neturi esminės reikšmės, nes jie įvykio, konflikto, smūgio sudavimo ar kito kontakto tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo nematė ir apie įvykį konkrečių aplinkybių nurodyti negalėjo. Jie tik patvirtino, kaip ir visi kiti apklausti asmenys, jog nukentėjusysis su nuteistuoju nuolat nesutaria dėl žemės valdos padalijimo ir kitų dalykų. Tai iš esmės patvirtina visų kitų asmenų parodymus, jog vyksta nuolatiniai konfliktai tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo. Aukščiau aptartų duomenų pakanka J. S. pripažinti kaltu dėl jam inkriminuotos veikos, todėl skundo argumentai dėl netinkamo šių liudytojų parodymų vertinimo atmetami kaip nepagrįsti.
Skiriant bausmę J. S. bendrosios bausmių skyrimo taisyklės, įtvirtintos BK 54 straipsnyje, 61 straipsnyje, nepažeistos. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas pagrįstai atsižvelgė ir tinkamai įvertino veikos pavojingumą ir pobūdį (nesunkus tyčinis smurtinis nusikaltimas), nuteistojo asmenybę ir pavojingumą (anksčiau neteistas, registruotas darbo biržoje), tai, kad nenustatyta atsakomybę sunkinančių, lengvinančių aplinkybių. Teismas, įvertinęs šių aplinkybių tarpusavio santykį bei reikšmę parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, pagrįstai sprendė, jog bausmės tikslams pasiekti skirtina laisvės apribojimo bausmė, uždraudžiant per laisvės apribojimo laiką bendrauti su nukentėjusiuoju, per 6 (šešis) mėnesius įpareigojant išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Byloje nėra duomenų, kad apylinkės teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydžio būtų pažeidęs CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurioje nustatyta, jog spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas įvertino nukentėjusiojo patirtų neigiamų išgyvenimų pobūdį, apimtį (patirtą fizinį skausmą, užtrukusį gydymą ir dėl to patirtus nepatogumus), atsižvelgė, kad žala padaryta tyčiniais apelianto veiksmais, į kitas aplinkybes – nuteistojo turtinę padėtį ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, nustatė teisingą neturtinės žalos piniginę kompensaciją.
Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, teismo išvados pagrįstos išsamia surinktų duomenų analize, neprieštarauja faktinėms aplinkybėms, todėl skundo argumentai dėl teismo šališkumo atmetami kaip nepagrįsti. Teismo išvados pagrįstos ir teisingos, todėl nuosprendį keisti ar naikinti pagal skundo argumentus įstatyminio pagrindo nėra.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nukentėjusysis taip pat pateikė duomenis, jog turėjo 2 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atstovavimą Kauno apygardos teisme (t. 2, b. l. 79-80). Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant nukentėjusiojo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti klausimą apeliacinėje instancijoje taikomos tos pačios taisyklės kaip ir pirmosios instancijos teisme. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-267/2009, 2K-272/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012). Esant tokiai situacijai, kai skundą paduoda nuteistasis, nukentėjusiojo išlaidos advokatui iš dalies yra grindžiamos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą nuo nuteistojo skundo argumentų. Nustatant išieškotinos piniginės sumos dydį nukentėjusiojo išlaidoms advokato pagalbai apmokėti, atsižvelgtina į skundo išnagrinėjimo rezultatą, nuteistojo turtinę padėtį, veikos sunkumą, suteiktos teisinės pagalbos kompleksiškumą, sugaištą laiką ir pan. Šiuo atveju nuteistojo skundas atmestas, nukentėjusiojo atstovas dalyvavo posėdžiuose apygardos teisme, buvo atliktas įrodymų tyrimas, tačiau posėdžių bendra trukmė neviršija trijų valandų, vienas posėdis buvo atidėtas. Aukštesniojo teismo manymu, įvertinus šias aplinkybes, o taip pat tai, kad nukentėjusysis yra bedarbis, vyresnio mažiaus, todėl darbą susirasti yra sudėtingiau, darytina išvada, jog nukentėjusiajam priteistina pusė jo prašomos sumos advokato pagalbai apmokėti – 1 000 Lt.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo J. S. apeliacinį skundą atmesti.
V. S. iš nuteistojo J. S. priteisti 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) proceso išlaidų advokato pagalbai pamokėti, turėtų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.