Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Aurelija Sadauskaitė, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal D. V. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 13 d. nutarties, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. V. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kretingos rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio 2012 m. birželio 11 d. nutarimu nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d., ir jai paskirta administracinė nuobauda – 150 Lt bauda. D. V. nubausta už tai, kad ji 2012 m. birželio 5 d., 17.37 val., (duomenys neskelbtini), vairuodama automobilį, prasilenkdama su kitu priešpriešais atvažiuojančiu automobiliu, nevažiavo kuo arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto, dėl to susidūrė kairiaisiais automobilių šonais.

Kretingos rajono apylinkės teismas 2012 m. liepos 13 d. priėmė nutartį, kuria D. V. skundo netenkino ir paliko nepakeistą Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kretingos rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio 2012 m. birželio 11 d. nutarimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu sutinka su Kretingos rajono apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis.

ATPK 127 str. 2 d. numato atsakomybę už KET pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą). Šio pažeidimo objektyviąją pusę sudaro KET pažeidimas ir padaryta žala nurodytam straipsnio dispozicijoje turtui bei priežastinis ryšis tarp KET pažeidimo ir kilusios žalos.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. V. padarė pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 2 d., t. y. vairuodama automobilį, prasilenkdama su kitu priešpriešais atvažiuojančiu automobiliu, nevažiavo kuo arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto, ko pasekoje susidūrė kairiaisiais automobilių šonais. Įvykio metu buvo apgadinti automobiliai. Nors D. V. apeliaciniame skunde nurodo, jog ji į priešingą eismo juostą neišvažiavo, važiavo 0,3-0,5 m nuo kelkraščio atstumu, tačiau pripažįsta, kad abu automobiliai buvo apgadinti tuo metu, kai prasilenkė su mikroautobusu. Teismo posėdžio metu D. V. parodė, kad ji galėjo išvengti susidūrimo, tačiau bijojo važiuoti arčiau bordiūro, nes atstumas iki šaligatvio bordiūro buvo apie 0,5-1 m (b. l. 26-27). 2012-06-05 paaiškinime D. V. nurodė, kad automobiliu važiavo kelio kelkraščiu apie 0,3-0,5 m nuo šaligatvio krašto (b. l. 10). Teismo posėdžio metu V. V. parodė, kad važiavo automobiliu 40 km/h greičiu, savo kelio juostoje, kai priešpriešais važiuojantis automobilis įvažiavo į jo kelio juostą ir jie susidūrė šonais. Jis avarijos negalėjo išvengti, nes jo kelio pusėje buvo stulpas. Jis suko į dešinę, pravažiavo stulpą ir sustojo. Automobilio ratai buvo kelio kelkraštyje. Automobilio vairuotoja įvažiavo į jo kelio pusę daugiau nei galima (b. l. 27). Tokias pat aplinkybes nurodė ir savo 2012-06-05 paaiškinime (b. l. 11). Teismo posėdžio metu liudytojai K. M. ir R. L. parodė, kad pagal iškvietimą atvykus į eismo įvykio vietą, pamatė, kad abu automobiliai buvo apgadinti vienodai, t. y. kairieji automobilių šonai. Pagal buvusius požymius, matyti, kad susidūrimas įvyko kelio centre. Pagrindinė smūgio koncentracija buvo kelio viduryje, stiklai buvo išsibarstę po visą kelią. Automobiliai turėjo galimybę apsilenkti (b. l. 27). Liudytojų parodymai, eismo įvykio vietos schema patvirtina, jog D. V. važiuodama arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto, turėjo galimybę išvengti susidūrimo šonais su mikroautobusu. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012-06-11 nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) V. V. buvo nubaustas pagal ATPK 127 str. 2 d., už tai, kad jis 2012-06-05 vairavo automobilį ir prasilenkdamas su priešpriešais atvažiavusiu automobiliu, nevažiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, ko pasekoje kairiaisiais šonais susidūrė. Taigi, automobilių susidūrimo mechanizmas rodo, jog nevažiavimas kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su kilusiomis pasekmėmis – abiejų automobilių apgadinimui. Visa tai rodo, jog D. V. pagal ATPK 127 str. 2 d. nubausta pagrįstai.

Pažymėtina, kad įvykio metu galiojusių KET 9 punktas numato, jog eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių <...>. KET 125 punktas įtvirtina, kad vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Teismo posėdžio metu liudytojai K. M. ir R. L. parodė, kad susidūrimas įvyko kelio centre (b. l. 27). Liudytojas V. V. parodė, kad automobilio vairuotoja įvažiavo į jo kelio pusę daugiau nei galima, o jo automobilio ratai buvo kelio kelkraštyje (b. l. 27). Jo parodymus patvirtina ir eismo įvykio vietos schema (b. l. 9). Be to ir pati D. V. parodė, kad iki šaligatvio bordiūro buvo apie 0,5-1 m, tačiau arčiau važiuoti ji bijojo (b. l. 26-27). Todėl remiantis KET nuostatomis ir byloje nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo turėjo galimybę pasitraukti arčiau šaligatvio bordiūro.

D. V. apeliacinio skundo argumentas, kad šalia šaligatvio buvo šiukšlių krūvelės, todėl dar arčiau šaligatvio bordiūro važiuoti buvo neįmanoma, atmestinas. Kelių eismo taisyklių 144 punktas numato, jog jeigu su priešais važiuojančia transporto priemone prasilenkti sunku, kelią privalo duoti vairuotojas, kurio pusėje yra kliūtis. Todėl D. V. matydama, jog arčiau šaligatvio bordiūro negali važiuoti, nes jai trukdo šiukšlių krūvelė, privalėjo duoti kelią priešais važiuojančiam automobiliui.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas vadovavosi eismo įvykio schema, liudytojo V. V. ir policijos pareigūnų parodymais, tačiau nei vienas iš šių įrodymų negali būti laikomas kaip tiesioginis apeliantės kaltės įrodymas. Eismo įvykio vietos schemoje pasirašė abu eismo dalyviai, pastabų, jog atlikti matavimai yra neteisingi, nepareiškė nė vienas eismo dalyvis (b. l. 9). Policijos pareigūnų ir liudytojo V. V. paaiškinimai yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šių liudytojų parodymais, nes byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jie dėl kokių nors priežasčių siekia melagingai apkalbėti administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį.

Teismo posėdžio metu V. V. parodė, kad avarijos negalėjo išvengti, nes jo kelio pusėje buvo stulpas. Jis suko į dešinę, pravažiavo stulpą ir sustojo (b. l. 27). Eismo įvykio vietos schemoje užfiksuota, jog V. V. vairuojamas automobilis sustojo pravažiavęs stulpą, automobiliai susidūrė gatvėje prieš stulpą (b. l. 9). Iš pateiktų fotonuotraukų matyti, jog V. V. automobilis sustojo netoli stulpo (b. l. 38). D. V. teiginys, po fotonuotrauka, jog automobilių susidūrimo vieta buvo ties policijos automobiliu, o elektro stulpas yra gerokai toliau už eismo įvykio vietos yra nepagrįstas, nes eismo įvykio vietos schemoje užfiksuota, kad automobilių susidūrimas įvyko arčiau stulpo. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentas, kad V. V. kelyje nebuvo kliūties (stulpo) yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįstais jokiais įrodymais.

Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismo posėdžio metu D. V. neparodė, kad važiavusi 0,5-1 m atstumu. Kaip matyti iš byloje esančio pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo parodė, kad iki aukšto bordiūro buvo likę apie 0,5-1 metro (b. l. 27). D. V. turėjo teisę su teismo posėdžio protokolu susipažinti ir per tris darbo dienas nuo jo surašymo pateikti pastabas raštu apie neteisingai užfiksuotus parodymus, tačiau to nepadarė.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog nebuvo nustatyta kokiu atstumu apeliantė važiavo nuo kelkraščio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, jog jų pakaktų atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti ar nekaltumui įrodyti. Šiuo atveju atsižvelgiant į visas nustatytas įvykio aplinkybes, matyti, kad D. V. vairuojamas automobilis, nevažiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Be to, eismo įvykio vietos schemoje buvo išmatuotas kelio plotis, atstumai tarp elektros apšvietimo stulpo ir kelio, šaligatvio, kelkraščio plotis. Eismo įvykio vietos schemoje pasirašė abu eismo dalyviai, jokių pastabų, jog neatlikti matavimai kokiu atstumu nuo kelkraščio važiavo apeliantė, nepareikšta.

Atkreiptinas dėmesys, jog autoįvykis įvyko (duomenys neskelbtini), to neginčija ir apeliantė, todėl Kretingos rajono apylinkės teismo nutartyje nurodyta autoįvykio vieta (duomenys neskelbtini), laikytina rašytiniu apsirikimu.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarimais bylose N3-955/2007, N444-257/2011, nes šių bylų ir nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos faktinės bylos aplinkybės iš esmės skiriasi.

Kretingos rajono apylinkės teismo 2012-07-13 nutartis teisėta ir pagrįsta, naikinti ar keisti ją apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

D. V. apeliacinio skundo netenkinti, palikti Kretingos rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.