Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 112.9; 2.2.3; 12.8; 12.9; 12.13.1; 12.13.3; 12.19; 55.1.3

2018 m. gegužės 9 d.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas M. V. skunde teismo prašo: panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Vilniaus AVMI, teritorinis mokesčių administratorius) 2016 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-461 “Dėl patikrinimo akto tvirtinimo”; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Inspekcija) 2016 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. 68-290 “Dėl M. V. 2016-08-08 skundo” 3) įpareigoti atlikti pakartotines mokestines kontrolės procedūras, atitinkančias teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde nurodo, kad Vilniaus AVMI, vykdydama Inspekcijos 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. 68-146, atliko pareiškėjo gautų pajamų deklaravimo, mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo pakartotinį mokestinį patikrinimą.

Vietos mokesčių administratorius 2016 m. gegužės 26 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-386 (toliau – Patikrinimo aktas), patikrinęs pareiškėjo gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM) 2008 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ) mokėjimą 2009 m. sausio 1 d. – 2009 m. gruodžio 31 d. Minėtas aktas buvo patvirtintas.

Pasak pareiškėjo, Inspekcijos sprendimas, priimtas neatsižvelgus į jo pateiktas rašytines pastabas, jo argumentus atmestus kaip gynybinę poziciją. Papildomai apskaičiuota mokėtina 13 893,38 Eur suma grindžiama netinkamais, neteisėtais, neobjektyviais įrodymais, klaidingais ir neindividualiais skaičiavimais bei nepagrįstais duomenimis. Pažymi, kad Patikrinimo akte buvo nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija, remiamasi prielaidomis ir nepagrįstai taikomi netinkami bei tendencingi mokesčių apskaičiavimo metodai.

Teigia, kad mokesčių administratorius įrodinėjimo naštą perkėlė mokesčių mokėtojui ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalies reikalavimą. Mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius pareiškėjo pateiktus įrodymus tendencingai vertino kaip gynybinę poziciją, nevertino jų turinio, pažeisdamas turinio viršenybės prieš formą principą.

Nesutinka su mokesčių administratoriaus išvada, kad pareiškėjo gautas pajamas ir išlaidas gali patvirtinti tik pareiškėjo banko sąskaitų išrašai. Pareiškėjo teigimu, tai nėra vienintelis galimas pajamų įrodymo šaltinis.

Be to, mokesčių administratorius, nustatydamas pareiškėjo vartojimo išlaidas, nepagrįstai rėmėsi statistine (apibendrinta) informacija apie vidutines gyventojų vartojimo išlaidas, kadangi jos neatitinka faktinių mokesčio mokėtojo pajamų ir išlaidų. Mokesčių administratorius apskaičiavo ne faktines, o galimas statistines išlaidas. Pareiškėjo teigimu, jo artimieji turi ūkį, todėl vartojimo išlaidos dar 40 procentų yra mažesnės. Nebuvo vertinos individualios mokesčio mokėtojo gyvenimo aplinkybės ir iškraipoma faktinė informacija.

Akcentuoja, kad Inspekcijos išvada, jog A. R. nepaskolino M. V. 49 000 Lt (14 191,38 Eur), nepagrįsta, kadangi įrodymai: rašytinis sandoris ir sandorio šalių rašytiniai paaiškinimai, faktinis piniginių lėšų panaudojimas, įrodo priešingai. Vertindamas 2010 m. pareiškėjo gautas pajamas, mokesčių administratorius į gautas pajamas neįskaičiavo 49 000 Lt (14 191,38 Eur) grynųjų pinigų, kurių nevertino ir į bendrą pajamų-išlaidų balansą neįtraukė, motyvuodamas tuo, kad pastarasis neturėjo finansinių galimybių suteikti tokio dydžio paskolos. Pasak pareiškėjo, tokios išvados grindžiamos prielaidomis. Nesutiko su atsakovės išvada, kad M. R. neturėjo finansinių galimybių suteikti jam paskolos. Akcentuoja, kad vien tik abejonės dėl grynųjų pinigų laikymo vietos, nesudaro prielaidų abejoti M. R. finansinėmis galimybėmis. Mokesčių administratorius netikrino visų galimų netiesioginių įrodymų. Pažymi, kad paskolos sutartis nenuginčyta, ji galioja, o sandorio naudingumą pagrindžia faktas, jog pareiškėjas už iš A. R. pasiskolintas lėšas sukurtame versle įdarbino jo seserį I. R.. Tai buvo viena iš paskolos suteikimo susitarimo aplinkybių. Pažymi, kad atsakovė nepagrįstai nepripažįsta ir 2012 m. pareiškėjo patirtų paskolos grąžinimo išlaidų (49 000 Lt (14 191,38 Eur)).

Teigia, kad mokesčių administratorius nepateikė įrodymų, jog mokesčių mokėtojas neturėjo grynųjų pinigų likučio, pakankamo išlaidoms pagrįsti, nevertino nurodytų pajamų šaltinių ir gautų lėšų dydžio bei realumo. Pakartotinio patikrinimo metu nebuvo atlikta įrodymais pagrįsta pajamų ir išlaidų analizė už 2001–2007 m. Pareiškėjo teigimu, asmuo gali gauti pajamų ne tik bankinių pavedimų forma ir gali turėti santaupų ne tik banko sąskaitose. Pasak pareiškėjo, atsakovei buvo pateikti oficialūs rašytiniai įrodymai apie iki 2003 m. gruodžio 31 d. realiai uždirbtas pajamas, t. y. kad 2001–2003 m. pareiškėjas gavo 99 348,69 Lt (28 773,37 Eur) pajamų. Inspekcija nepagrįstai neįskaito į pajamas iki 2001 m. turėtų lėšų, kauptų ankstesniais metais, taip pat dalies faktinių pajamų (sezoninių nedeklaruotinų ir neapmokestinamų pajamų) bei neįskaičiuoja turėtų lėšų JAV gauto darbo užmokesčio, nuo kurio buvo mokami mokesčiai, dalies (kuri naudojama Lietuvoje turtui įsigyti). Atsakovė apskaičiavo mokesčių mokėtojui neigiamą grynųjų piniginių lėšų likutį 2007 m. sausio 1 d. ir neperkėlė grynųjų piniginių lėšų iš 2006 m. į 2007 m. Inspekcija 2004–2007 m. neįskaito į pajamas dalies faktinių pajamų. Be to, Inspekcija neįskaito į gautas pajamas palūkanų už indėlį. Taip pat mokesčių administratorius nepagrįstai taikė didesnius būsto palūkanų dydžius nei oficialiai skelbia Lietuvos bankas.

Skunde nurodo, kad 6 981,36 Eur dydžio mokestinė prievolė (už 2011 m. ir 2012 m.) grindžiama netinkamais, neteisėtais, neobjektyviais įrodymais, t. y. mokesčių administratorius, nustatydamas GPM bazę už 2011 m., neteisėtai rėmėsi uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vystymo kompanija“ (toliau – Bendrovė) ir jos darbuotojų – statybų specialistų, neturinčių reikiamos turto vertintojo kvalifikacijos, nepagrįstu, neteisėtu ir nekvalifikuotu bei nekompetentingu turto vertės nustatymu, o ne juridinę galią turinčiais dokumentais.

Akcentuoja, kad Bendrovė, nustatydama turto atkuriamąją (statybų) vertę, taikė tik sustambinto statybos skaičiuojamosios kainos apskaičiavimo metodą, nedetalizavo naudotinų medžiagų kainos, kiekių, neišskyrė darbų vertės. Taigi, ir pareiškėjas negali pasisakyti dėl namo kainos sudėtinių dalių, taip apribojo teisę į interesų gynybą kompetentingose institucijose.

Pareiškėjas tvirtina, kad jau pirminio mokestinio patikrinimo metu Bendrovės atliktą turto vertinimą laikė niekiniu, nustatant turto vertę. Akcentavo, kad atsakovė nesikreipė į licencijuotą turto vertintoją, tačiau pareiškėjo mokestinės bazės dydį grindžia įrodymų leistinumo kriterijaus neatitinkančiais įrodymais, jo pateiktus juridinę galią turinčius dokumentus atmetė kaip netinkamus.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas pateikė J. P. individualios įmonės 2014 m. liepos 10 d. parengtą gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – Namas) Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. 141082 (toliau – ir Ataskaita), kuria atsakovė turėjo vadovautis, kadangi minėta ataskaita yra nenuginčyta ir galiojanti.

Pareiškėjo vertinimu, Inspekcijos veiksmai yra akivaizdžiai neigiamai tendencingi, turi būti vertinami kaip sąmoningas (tyčinis) piktnaudžiavimas ir tiesioginių pareigų neatlikimas/aplaidumas atliekant tiesiogines pareigas. Atsakovė, nepagrįsdama savo sprendimo ir nepasisakydama dėl trijų rinkos dalyvių siūlomos kainos, mokestinei prievolei nustatyti teisingu laiko pirmąjį skaičiavimą, nors ekspertizėje nurodyta, kad šio metodo rezultatai gali būti naudojami tik kaip orientaciniai, palyginamieji.

Akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai numato galimybę gauti nedeklaruotinų ir neapmokestinamų lėšų. Akcentuoja, kad mokesčių administratoriaus Patikrinimo akte daromos išvados, jog dalis turto įsigyta iš kitų pajamų, kurios nebuvo apmokestintos, neatitinka tikrovės, kadangi mokesčių administratorius nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų.

Taip pat pažymi, kad mokesčių administratoriaus sprendimai neatitinka ir Lietuvos respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio individualiam administraciniam sprendimui keliamų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų.

Pareiškėjas pažymi, kad mokesčių administratorius pradinio mokestinio patikrinimo metu nepagrįstai stabdė mokestinį patikrinimą ir vertina kaip mokesčių administratoriaus akivaizdų piktnaudžiavimą procesu ir suteiktų įgaliojimų viršijimu.

Pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovė nepagrindė pareiškėjui naujai paskaičiuotos mokestinės prievolės dydžio objektyviais ir teisėtais įrodymais, o atliktos mokestinės kontrolės procedūros neatitiko teisingumo ir protingumo kriterijų. Mokestinės kontrolės procedūros atliktos pažeidžiant MAĮ 8 straipsnyje nustatytą teisingumo ir visuotinio privalomumo principą. Tvirtina, jog patikrinimo metu nebuvo ištirtos visos reikšmingos aplinkybės bei surinkti ir pateikti įrodymai, taip pat neįvertinti visi mokestinės bazės dydį lemiančių duomenų skirtumai (kainų skirtumai) ir taip buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisingą mokestinės prievolės nustatymą.

Pareiškėjas ir jo atstovė teismo posėdyje palaikė skunde ir jo patikslinime išdėstytas aplinkybes ir prašė skundą tenkinti. Pareiškėjo atstovė teismo posėdyje akcentavo atsakovės neteisėtus veiksmus, tendencingą ir neobjektyvų mokestinį patikrinimą.

Atsakovė Inspekcija su skundu nesutinka. Atsiliepime nurodo, kad vietos mokesčių administratorius atlikto patikrinimo metu pareiškėjo 2008–2012 m. GPM bazę nustatė pagal jo atliktą įvertinimą, pritaikęs išlaidų metodą ir nustatė, kad jo patirtos išlaidos viršijo jo gautas pajamas 273 428,66 Lt, t. y. mokesčių mokėtojas realiais pajamų šaltiniais nepagrindė patirtų išlaidų. Pareiškėjo kitas, iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių gautas pajamas bei nuo šių pajamų mokėtinus mokesčius (GPM ir PSDĮ) apskaičiavo, taikydama MAĮ 70 straipsnio nuostatas t. y. pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, naudojant išlaidų metodą, kadangi situacija nagrinėjamu atveju atitiko Taisyklių 4 punkte nustatytas sąlygas. Apskaičiuodama pareiškėjo GPM bazę, naudojosi Taisyklių 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais.

Pažymi, kad mokesčių administratorius, įvertinęs mokestinio patikrinimo metu pateiktus dokumentus, mokesčių administratoriaus surinktą informaciją, pareiškėjo 2008 m. sausio 1 d. turėtą grynųjų piniginių lėšų likutį, tikrintu laikotarpiu gautas pajamų sumas grynais pinigais, faktiškai patirtas išlaidas grynais pinigais, nuimtus iš banko sąskaitų ir įneštus į jas grynuosius pinigus, nustatė, jog tikrintu laikotarpiu pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo jo gautas pajamas 2008 m. – 36 528,40 Lt, 2009 m. – 8 092 Lt, 2010 m. – 122 619,67 Lt, 2011 m. – 25 448,79 Lt, 2012 m. – 80 739,80 Lt. Pasak atsakovės, mokesčių mokėtojas gavo kitų, su darbo santykiais nesusijusių, ne individualios veiklos pajamų, kurios pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamos B klasės pajamoms (GPMĮ 22 straipsnio 3 dalis). Pagal GPMĮ 25 ir 27 straipsnių nuostatas nuolatinis Lietuvos gyventojas, gavęs B klasės pajamų, privalo pats šias pajamas deklaruoti, už jas apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą mokėtiną GPM.

Atsakovė dėl A. R. suteiktos 49 000 Lt paskolos nurodė, kad mokesčių administratorius, įvertinęs A. R. ir R. R. 2008–2010 m. laikotarpiu gautas pajamas ir patirtas išlaidas, nustatė, jog A. R. neturėjo finansinių galimybių suteikti pareiškėjui paskolos. Akcentavo, kad A. R. pareiškėjui, jo teigimu, suteikė beprocentę, neterminuotą, neužtikrintą įkeitimu ar kitomis užtikrinimo priemonėmis paskolą, nors pats kartu su sutuoktine buvo paėmęs būsto kreditą ir mokėjo kredito palūkanas bankui.

Kadangi pareiškėjo teigimu, jis iš A. R. paskolą gavo grynaisiais pinigais, tačiau jos nedeklaravo, įrodinėjimo našta dėl paskolos gavimo tenka jam. Pažymi, kad pareiškėjas nenurodė liudytojų, galinčių patvirtinti lėšų perdavimą. A. R. pateikė prieštaringą informaciją, kad pinigai iki paskolos suteikimo dienos buvo saugomi AB SEB banko seife grynais. Mokesčių administratorius pabrėžia, kad neturi rinkti įrodymų, jog paneigtų įvairias mokesčių mokėtojo prielaidomis pagrįstas versijas. Akcentuoja, kad Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija mokestinių tyrimų metu, atlikusi A. R. ir jo sutuoktinės R. R. pinginių srautų analizę, konstatavo, jog paskolos suteikimo dienai ši šeima neturėjo finansinių galimybių suteikti pareiškėjui paskolą. Mokesčių administratoriau teigimu, pagrįsta išvada, kad pinigai pareiškėjui pagal minėtą sutartį perduoti nebuvo. Pareiškėjo teiginys, kad mokesčių administratorius turėjo kreiptis į teismą dėl minėto paskolos sandorio pripažinimo negaliojančiu, pasak atsakovės, yra nepagrįstas.

Mokesčių administratorius, įvertinęs tai, kad pareiškėjo nurodyta Namo statybos vertė (120 000 Lt) yra 2,6 karto mažesnė, negu VĮ Registrų centro duomenų bazėje nurodyta statybos vertė, tai Vilniaus AVMI kreipėsi į Bendrovę dėl Namo ir buitinių nuotekų valymo įrenginio (toliau – Įrenginys) statybos sąnaudų (atkuriamosios vertės) nustatymo. Minėta Bendrovė nustatė, kad Namo statybos sąnaudų vertė 2011 m. gruodžio 31 d. – 493 425 Lt. Kadangi Įrenginio vertinimas nebuvo atliktas, statybos vertę 6 640 Lt vietos mokesčių administratorius nustatė pagal Namo bei Įrenginio kadastro duomenų bylos priedą „Kitų statinių įkainojimas (perkainojimas)“. Remiantis uždarosios akcinės bendrovės „Sistela“ statinių statybos skaičiuojamųjų kainų palyginamaisiais ekonominiais rodikliais pagal statinių statybos skaičiuojamąją kainą, statant gyvenamąjį namą ūkio būdu medžiagos ir mechanizmai statybos vertėje sudaro 62,7 %. Vilniaus AVMI, atsižvelgusi į pareiškėjo 2014 m. birželio 17 d. paaiškinimą, vertino, jog Namo statybos sąnaudų vertė 2011 m. sudarė 309 377 Lt (493 425 Lt x 62,7 proc.).

Atsakovė pažymi, kad Bendrovė nesiverčia turto arba verslo vertinimo veikla, kaip ji suprantama pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą (toliau –Įstatymas), jos veiksmai nelaikytini turto arba verslo vertinimu.

Atsiliepime atsakovė atkreipia dėmesį, kad gyvenamojo namo statybos sąnaudų vertė buvo apskaičiuota pagal statybos metu galiojusias rinkos kainas. Pareiškėjo argumentus, kad Bendrovės specialistai nekvalifikuoti, vertino kaip nepagrįstus, nes skaičiavimai atlikti teisės aktų nustatyta tvarka akredituotų ir atestuotų specialistų. Pažymi, kad Bendrovei buvo išduotas kvalifikacijos atestatas.

Akcentavo, kad pareiškėjo pateikta Ataskaita, pagal kurią pastato atkuriamoji vertė, įvertinus medžiagų kainą, darbo užmokestį ir mechanizmų nuomą, yra 190 777 Lt (su PVM). Atsakovė pažymi, kad Tarnyba konstatavo, jog minėta Ataskaita neatitinka Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto reikalavimo pateikti turto vertės nustatymo pagrindimą, todėl pakartotinio patikrinimo metu vietos mokesčių administratorius šia Ataskaita neturėjo jokio pagrindo vadovautis ir nesivadovavo.

Atsakovės teigimu, mokesčių administratorius pagristai rėmėsi Bendrovės pateiktu ekspertizės aktu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių specialiomis žiniomis paremtų įrodymų, pagrindžiančių minėto ekspertizės akto ydingumą, taip pat neįrodė, kad šį dokumentą parengė nekompetentingi asmenys.

Atsakovė dėl pareiškėjo sudarytų paskolos sutarčių su Latvijos piliečiu Z. L. (Z. L.) nurodė, kad paskolos pareiškėjui buvo suteikiamos be palūkanų, notariškai nepatvirtintos, paskolų tikslas sutartyse nenurodytas. Vilniaus AVMI, atsižvelgusi į tai, kad paskolų sutartyse palūkanos nėra numatytos, jos yra ilgalaikės, vadovaudamasi GPMĮ 2 straipsnio 15 dalies, GPMĮ 15 straipsnio 1 dalies, GPMĮ 9 straipsnio 4 dalies nuostatomis, konstatavo, jog pareiškėjas, nemokėdamas palūkanų už gautas paskolas, gavo naudą, t. y. pajamas natūra.

Pažymi, kad vietos mokesčių administratorius, pritaikęs Lietuvos banko nustatytas paskolų gavimo laikotarpiu buvusias palūkanų normas būstui įsigyti, nustatė 6 842,64 Lt nemokėtų palūkanų sumą. Pareiškėjo argumentai dėl, jo teigimu, netinkamai pritaikytų palūkanų normų, pasak atsakovės, yra nepagrįsti. Vilniaus AVMI, remdamasi Lietuvos banko duomenų bazėje skelbtais duomenimis, pagrindė palūkanų normą.

Atsakovės teigimu, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjui priklausančias mokėti mokesčių sumas, panaudojo teisės aktais leistinus bei tinkamus atitinkamų duomenų surinkimo ir nustatymo metodus, tinkamai įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje mokesčių administratoriui nustatytą pareigą. Akcentavo, kad pareiškėjas jokių duomenų, pagrindžiančių jam apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų neteisingumą, nepateikė. Skunde nurodyti argumentai dėl tariamai gautų, tačiau mokesčių administratoriaus neįvertintų sezoninių nedeklaruotinų ir neapmokestinamų pajamų, yra abstraktaus pobūdžio, nepateikta jokių juridinę galią turinčių dokumentų, kurie patvirtintų, kad tokios pajamos buvo gautos. Atsakovės teigimu, pareiškėjas neįvykdė jam tenkančios MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos.

Atsakovė nurodo, kad tiek mokestinis patikrinimas, tiek pakartotinis patikrinimas buvo atlikti Vilniaus AVMI buveinėje, todėl, vadovaujantis MAĮ 119 straipsnio 6 dalimi, mokestinio patikrinimo trukmė neribojama. Pabrėžia, kad tiek mokestinio patikrinimo, tiek pakartotinio patikrinimo mokesčių administratorius veikė aktyviai bei surinko, privalėjo įvertinti ir įvertino daug faktinių įrodymų, tyrimo nevilkino.

Pažymi, kad pareiškėjas, be kita ko, prašo įpareigoti mokesčių administratorių atlikti pakartotines kontrolės procedūras, nors pačiame skunde išdėstė argumentus dėl ilgos kontrolės procedūrų trukmės, vilkinimo.

Atsakovės nuomone, išimtinės teisės grąžinti mokestinį ginčą iš naujo taikymas nagrinėjamu atveju nebūtų tinkamas ir prieštarautų teisinio proporcingumo principui, kadangi byloje egzistuoja ir yra užtikrintos visos galimybės išspręsti ginčą teisme, t. y. pareiškėjas turi galimybę tiesiogiai teismui pateikti visus savo skundą pagrindžiančius įrodymus, įskaitant ir naują turto vertinimo ataskaitą, atitinkančią Įstatymo 22 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

Pažymi, kad nėra objektyvios būtinybės naujai atlikti mokesčių administratoriaus kompetencijai priskirtus veiksmus. Atsakovė atkreipia dėmesį į tai, jog šioje byloje pareiškėjo ginčijami sprendimai priimti vietos mokesčių administratoriui jau atlikus pakartotinį jo mokestinį patikrinimą.

Atsakovė pažymi, jog pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigą teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokesčius, disponavo lėšomis, kurių šaltinių mokestinio patikrinimo metu negalėjo pagrįsti ir atitinkamai įrodyti. Nurodo, kad atsakovė ir trečiasis suinteresuotasis asmuo tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias mokestines prievoles, objektyviai bei visapusiškai įvertino surinktus įrodymus ir priėmė teisėtus bei pagrįstus sprendimus.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime į skundą išdėstytas aplinkybes ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Akcentavo, kad mokestinis patikrinimas atliktas tinkamai taikius ginčo santykį reglamentuojančius teisės aktus bei detaliai vertinant faktines aplinkybes dėl A. R. paskolos, gyvenamojo namo statybos išlaidas bei pareiškėjo gautas pajamas natūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimo į skundą nepateikė. Vilniaus AVMI apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Byla nagrinėjama institucijos atstovams nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl mokesčių administratorių sprendimų, kuriais pareiškėjui apskaičiuoti GPM ir PSD mokesčiai bei su jais susiję mokesčiai, teisėtumo ir pagrįstumo.

Vilniaus AVMI atliko pareiškėjo 2008 m. sausio 1 d.–2012 m. gruodžio 31 d. GPM ir 2009 m. sausio 1 d.–2009 m. gruodžio 31 d. PSDĮ apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą bei surašė 2015 m. kovo 23 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-189, kuriame mokesčių mokėtojui papildomai apskaičiavo 13 964,32 Eur (48 216 Lt) GPM ir 140,76 Eur (486 Lt) PSDĮ (II t., b. l. 152–170).

Pareiškėjas, nesutikdamas su 2015 m. kovo 23 d. patikrinimo aktu Nr. (4.65)-FR0680-189, 2015 m. balandžio 28 d. vietos mokesčių administratoriui pateikė rašytines pastabas dėl minėto patikrinimo akto (II t., b. l. 171–180).

Vilniaus AVMI 2015 m. gegužės 27 d. sprendimu pakeitė minėtą patikrinimo aktą ir vietoje jame 13 964,32 Eur GPM apskaičiavo 13 752,62 Eur GPM sumą, taip pat apskaičiavo 5 692,47 Eur GPM delspinigių, 79,22 Eur PSDĮ delspinigių, skyrė 1 375 Eur GPM baudą, 14 Eur PSDĮ baudą ir nurodė šias sumas sumokėti į biudžetą (II t., b. l. 189–197).

Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus AVMI sprendimu, 2015 m. birželio 22 d. pateikė skundą centriniam mokesčių administratoriui (III t., b. l. 6–14), kuris 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. 68-146 panaikino Vilniaus AVMI 2015 m. gegužės 27 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir pavedė atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą, konstatavus, kad Vilniaus AVMI nepateikė argumentų dėl ženklaus namo atkuriamųjų verčių skirtumo, o atsakovė pasiribojo išvada, kad Ataskaitoje vertinama turto pardavimo kaina, bet ne statybos kaštai (III t., b. l. 2–5).

Vilniaus AVMI 2015 m. spalio 9 d. pavedimu tikrinti pakartotinai pavedė atlikti pareiškėjo GPM ir PSDĮ mokesčio apskaičiavimą, deklaravimą ir sumokėjimą (III t., b. l. 21–22).

Mokestinis patikrinimas 2016 m. balandžio 14 d. sprendimu pratęstas dėl papildomos informacijos gavimo. Vilniaus AVMI atliko mokesčių mokėtojo 2008 m. sausio 1 d.– 2012 m. gruodžio 31 d. GPM ir 2009 m. sausio 1 d.–2009 m. gruodžio 31 d. PSDĮ apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo pakartotinį patikrinimą bei surašė Patikrinimo aktą, kuriame papildomai apskaičiavo 13 752,62 Eur GPM ir 140,76 Eur PSDĮ (IV t., b. l. 136–158). Patikrinimo akte, remdamasi Bendrovės atlikta ekspertize, konstatavo, kad namo statybos sąnaudų vertė 2011 m. gruodžio 31 d. – 493 425 Lt. Ir įvertinusi, kad namas buvo statomas ūkio būdu, Vilniaus AVMI padarė išvadą, kad 2011 m. namo statybos sąnaudų vertė sudarė 309 377 Lt. Be to, nesant galimybės įvertinti Įrenginį, jo statybos vertę 6 640 Lt vietos mokesčių administratorius nustatė pagal namo bei Įrenginio kadastro duomenų bylos priedą „Kitų statinių įkainojimas (perkainojimas)“. Nustatė, kad tikrintu laikotarpiu pareiškėjo patirtos išlaidos 273 428,66 Lt viršijo gautas pajamas. Konstatavo, kad 2008–2012 m. išlaidoms, t. y. žemės sklypams įsigyti, gyvenamojo namo ir buitinių nuotekų valymo įrenginio statybos išlaidoms apmokėti bei kitoms išlaidoms panaudojo iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, kurios nebuvo apmokestintos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Vilniaus AVMI konstatavo, kad tikrintu laikotarpiu pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo jo gautas pajamas: 2008 m. – 36 528,40 Lt, 2009 m. – 8 092 Lt, 2010 m. – 122 619,67 Lt, 2011 m. – 25 448,79 Lt, 2012 m. – 80 739,80 Lt.

Patikrinimo metu, remdamasi Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos mokestiniu patikrinimu, atlikta A. R. ir jo sutuoktinės R. R. pinginių srautų analize, konstatavo, kad paskolos suteikimo dienai – 2010 m. gegužės 28 d. ši šeima neturėjo finansinių galimybių suteikti pareiškėjui 49 000 Lt paskolą ir pinigai pareiškėjui pagal minėtą sutartį perduoti nebuvo.

Taip pat nustatė, kad pareiškėjas pagal 2011 m. rugsėjo 22 d., 2011 m. spalio 7 d., 2011 m. lapkričio 9 d. ir 2011 m. gruodžio 7 d. paskolos sutartis iš Latvijos piliečio Z. L. (Z. L.) pasiskolino 60 000 Eur (arba 207 168 Lt), paskolų grąžinimo terminai – 2013 m. rugsėjo 22 d., 2013 m. spalio 7 d., 2014 m. lapkričio 9 d. ir 2014 m. gruodžio 7 d. Paskolų sutartyse numatyta, kad jos suteikiamos be palūkanų. Atsižvelgiant į tai, taip pat į tai, kad paskolos yra ilgalaikės, vietos mokesčių administratorius konstatavo, jog pareiškėjas, nemokėdamas palūkanų už gautas paskolas, gavo naudą, t. y. pajamas natūra. Vilniaus AVMI, pritaikiusi Lietuvos banko nustatytas paskolų gavimo laikotarpiu buvusias palūkanų normas būstui įsigyti, nustatė 6 842,64 Lt nemokėtų palūkanų, t. y. 2011 m. – 1 518,42 Lt, 2012 m. – 5 324,22 Lt. Šios sumos priskirtos pareiškėjo apmokestinamoms pajamoms ir apmokestintos pritaikius 15 procentų pajamų mokesčio tarifą.

Vietos mokesčių administratorius, vadovaudamasis GPMĮ bei PSDĮ nuostatomis, pakartotinio patikrinimo metu papildomai apskaičiavo 13 752,62 Eur GPM už 2008–2012 metus ir 140,76 Eur PSDĮ už 2009 metus, priimant sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, taip pat apskaičiavo 5 515 Eur GPM delspinigių, 96 Eur PSDĮ delspinigių bei skyrė 1 375 Eur GPM baudą ir 14 Eur PSDĮ baudą.

Pareiškėjas vietos mokesčių administratoriui pateikė 2016 m. birželio 23 d. pastabas dėl patikrinimo akto (IV t., b. l. 168–177). Vilniaus AVMI, išnagrinėjusi Patikrinimo aktą, su juo susijusią medžiagą bei pateiktas pastabas, 2016 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. (4.65) FR0682-461 patvirtino minėtą patikrinimo aktą ir jame papildomai apskaičiuotas 13 752,62 Eur GPM ir 140,76 Eur PSDĮ sumas, apskaičiavo 5 515 Eur GPM delspinigių, 96 Eur PSDĮ delspinigių, skyrė 1 375 Eur GPM baudą, 14 Eur PSDĮ baudą ir nurodė sumokėti į biudžetą (IV t., b. l. 160–167).

Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 8 d. pateikė skundą centriniam mokesčių administratoriui, kuris 2016 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. 68-290 patvirtino Vilniaus AVMI 2016 m. liepos 20 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo.

Atsakovė nustatė, kad tikrintu laikotarpiu pareiškėjo patirtos išlaidos 273 428,66 Lt viršijo gautas pajamas. Konstatavo, kad 2008–2012 m. išlaidoms, t. y. žemės sklypams įsigyti, gyvenamojo namo ir buitinių nuotekų valymo įrenginio statybos išlaidoms apmokėti bei kitoms išlaidoms panaudojo iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, kurios nebuvo apmokestintos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Inspekcija pritarė vietinio mokesčių administratoriaus išvadoms dėl A. R. paskolos, namo statybos išlaidų, gautų pajamų natūra.

Pareiškėjas nesutinka su ginčijamais sprendimais ir teigia, kad mokesčių administratorius netinkamai įvertino jo patirtas išlaidas, nepagrįstai nustatydamas GPM bazę, rėmėsi nekompetentingų subjektų atlikta ekspertize, sprendimus grindė prielaidomis, įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio GPMĮ (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. sausio 1 d.) 5 straipsnio 1 dalį GPM objektas yra gyventojo pajamos. Pagal 3 straipsnį pajamų mokestį moka pajamų gavęs ir (arba) pajamų uždirbęs gyventojas. Minėto įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad pajamos – pozityviosios pajamos, priskiriamos Europos ekonominių interesų grupės pajamos, taip pat per mokestinį laikotarpį gautas atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita gauta nauda pinigais ir (arba) natūra.

GPMĮ 22 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog pagal mokesčio mokėjimo tvarką gyventojo pajamos (įskaitant pajamas, kurios pagal šio Įstatymo nuostatas yra neapmokestinamosios) skirstomos į dvi klases – A ir B, o to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad A klasės pajamoms priskiriamos: 1) iš Lietuvos vieneto, iš užsienio vieneto per jo nuolatinę buveinę ir iš nenuolatinio Lietuvos gyventojo per jo nuolatinę bazę gautos pajamos, išskyrus azartinių lošimų ir loterijų laimėjimus, neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamas, gautas iš šio neribotos civilinės atsakomybės vieneto, ir šiame punkte nenurodytas individualios veiklos pajamas, taip pat šiame punkte nenurodytas pajamas iš ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn. Iš Lietuvos vieneto, iš užsienio vieneto per jo nuolatinę buveinę ir iš nenuolatinio Lietuvos gyventojo per jo nuolatinę bazę gautos sporto veiklos, atlikėjo veiklos pajamos, kitos veiklos pajamos, kurias gyventojui išmoka su juo darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijęs asmuo, nenuolatinių Lietuvos gyventojų pajamos, gautos už parduotą ar kitaip perleistą nuosavybėn nekilnojamąjį daiktą, esantį Lietuvoje, arba kilnojamąjį daiktą, jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija ir šis daiktas yra (ar privalo būti) įregistruotas Lietuvoje, bei gyventojų individualios ir ne individualios veiklos pajamos už parduotą arba kitaip perleistą nuosavybėn nenukirstą mišką, apvaliąją medieną, netauriųjų metalų laužą, taip pat priskiriamos A klasės pajamoms, ir 2) iš nuolatinio Lietuvos gyventojo gautos su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos, sporto veiklos pajamos, atlikėjų veiklos pajamos, palūkanos ir honorarai. B klasės pajamoms priskiriamos visos A klasei nepriskiriamos pajamos (GPMĮ 22 straipsnio 3 dalis). Pajamų mokestį nuo pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, šio įstatymo nustatyta tvarka deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats nuolatinis Lietuvos gyventojas arba jo įgaliotas asmuo (GPMĮ 25 straipsnio 1 dalis).

Pagal MAĮ 66 straipsnio 2 dalį, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais.

Ginčui taikytinas MAĮ 70 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad detaliai šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru, t. y. Inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės).

Taigi, mokesčių administratorius pareiškėjui mokėtinus mokesčius apskaičiavo, taikydamas išlaidų metodą, remdamasis Taisyklių 4.1 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. nustatęs, kad pareiškėjo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir taikydamas Taisyklių 6.3.3 punkte nustatytą išlaidų metodą.

Taisyklių 14 punkte nustatyta, kad išlaidų metodas gali būti taikomas tais atvejais, kai turima informacija (duomenys) apie mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių išlaidas. Vertinimas atliekamas lyginant mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių asmenines išlaidas su per atitinkamą laikotarpį deklaruotomis pajamomis (15 punktas). Tais atvejais, kai nėra galimybių nustatyti konkrečių išlaidų sumų, vertinimui atlikti gali būti naudojami statistiniai duomenys ar duomenys iš kitų, taisyklių X dalyje nurodytų, informacijos šaltinių. Mokesčių administratorius turi parinkti tokius informacijos ir duomenų šaltinius, kurių pagrindu atliktas vertinimas leistų kuo tiksliau nustatyti mokestinės prievolės dydį (16 punktas). Taisyklių 28 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius, norėdamas atlikti įvertinimą ir apskaičiuoti mokesčius, privalo surinkti pakankamą kiekį informacijos ir duomenų, reikalingų skaičiavimams atlikti ir pagrįsti. Vertinimui atlikti mokesčių administratoriaus pareigūnas turi pasirinkti tokį (-ius) informacijos šaltinį (-ius), kuris (-ie) leistų tiksliausiai ir objektyviausiai atlikti įvertinimą. Minėtų taisyklių 29 punkte įtvirtinti galimi informacijos šaltiniai.

Taigi, MAĮ nustatytos dvi būtinos sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą: 1) mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčių įstatymo nustatyta tvarka; 2) mokesčio apskaičiuoti negalima, kadangi mokesčių mokėtojas netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, remiantis anksčiau minėtomis sąlygomis. Netinkamas mokesčių apskaičiavimas, kaip mokesčių mokėtojo elgesio sąlyga mokestinę prievolę apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, apima atvejus, kai mokesčio mokėtojas nepateikia mokesčio deklaracijos ir į ją įrašo neteisingus duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir asmeninės lėšos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas (LVAT 2012 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012; 2013 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-27/2013; 2014 m. balandžio 15 d. nutartis byloje Nr. A602-409/2014).

Taigi, kad būtų paneigtas MAĮ 70 straipsnyje nustatytu būdu apskaičiuotas mokestinės prievolės dydis, būtent mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad mokesčių administratorius nesilaikė MAĮ 70 straipsnyje nustatytų kriterijų. Teismo vertinimu, šiuo metodu nustatomas netikslus mokestinės prievolės dydis, pagrįstas objektyviais duomenimis, kaip teigia pareiškėjas, o nustatomas mokėtinas prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai, kad mokesčių administratorius turėjo mokestinę prievolę pagrįsti objektyviais duomenimis, laikytini nepagrįstais.

Dėl gautų pajamų

Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius sprendimus grindė prielaidomis, netinkamai taikė teisės aktus bei individualiai nevertino pareiškėjo situacijos.

Vilniaus AVMI pakartotinio patikrinimo metu tyrė ir vertino, ar pareiškėjas tikrinamojo laikotarpio pradžiai (2008 m. sausio 1 d.) turėjo GPMĮ nustatyta tvarka apmokestintų lėšų, kuriomis jis galėtų pagrįsti tikrinamuoju laikotarpiu, t. y. 2008–2012 m., patirtas asmenines išlaidas.

Pagal Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo (toliau – VGTDĮ) 3 straipsnio 1 punkto nuostatas, nuolatinis Lietuvos gyventojas privalo deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turimą šį turtą: pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ir kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 litų.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nedeklaravo 2003 m. gruodžio 31 d. bankuose, kitose kredito įstaigose ir ne bankuose turėtų didesnių kaip 50 000 litų piniginių lėšų. Taigi, mokesčių administratoriaus išvada, kad pareiškėjas 2003 m. gruodžio 31 d. galėjo turėti piniginių lėšų likutį ne didesnį negu 50 000 Lt, yra pagrįsta. Šiuo atveju deklaracijos nepateikimas priklausė nuo paties pareiškėjo elgesio modelio. Esant pateiktai deklaracijai, pareiškėjas turėjo galimybę įrodyti, kad jo pinigų likutis buvo didesnis nei nustatyta. Šiuo atveju, kai mokesčių mokėtojas nevykdo pareigos tinkamai deklaruoti pajamas, o gautų pajamų pagrįstumo nėra galimybės nustatyti pagal juridinę galią turinčius dokumentus, vertinami ne tik pareiškėjo paaiškinimai, bet ir visa mokestinio tyrimo bei pakartotinio tyrimo metu surinkta medžiaga.

Vilniaus AVMI, įvertinusi pareiškėjo 2003 m. gruodžio 31 d. turėtą 50 000 Lt piniginių lėšų likutį, jo 2004–2006 m. gautas pajamas – 52 199,25 Lt, patirtas išlaidas 119 836,73 Lt (110 294,36 Lt grynais pinigais ir 9 542,37 Lt banko pavedimais), įneštus į banko sąskaitą grynuosius pinigus 41 433,60 Lt, išimtus iš banko sąskaitų grynuosius pinigus 36 044 Lt, nustatė, kad 2004–2006 m. pareiškėjo išlaidos grynais pinigais viršijo gautas pajamas grynais pinigais 60 094,48 Lt.

Pareiškėjas teigia, kad turėjo būti pripažintos ir įvertintos jo skunde nurodytos 2001–2003 m. gautos 99 348,69 Lt pajamos. Teismo vertinimu, netgi vietoj mokesčių administratoriaus pripažinto 2003 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo turėto 49 991,64 Lt likučio grynais pinigais, būtų pripažintos ir įvertintos pareiškėjo skunde nurodytos 2001–2003 m. jo gautos 99 348,69 Lt pajamos, kurios, kaip mokesčių administratorius nustatė, nebuvo deklaruotos VGTDĮ nustatyta tvarka, įtakos mokestinio patikrinimo rezultatams neturėtų, kadangi 2004–2006 m. pareiškėjo išlaidos grynais pinigais vis tiek viršytų gautas pajamas grynais pinigais 10 737,43 Lt. Konstatuotina, kad mokesčių administratoriaus išvada, jog pareiškėjo 2007 m. sausio 1 d. turimas grynųjų piniginių lėšų likutis vis tiek būtų 0 Lt. Taigi, pareiškėjo skundo argumentai nepaneigia mokesčių administratoriaus tyrimo metu nustatytų aplinkybių. Pareiškėjo nesutikimas su mokesčių administratoriaus išvadomis nepagrįstas jokiais dokumentais.

Be to, pareiškėjo pirminiai paaiškinimai (2013 m. kovo 8 d.), kad duomenų apie ne banke laikomas pinigines lėšas bei jų susidarymo šaltinius pateikti neturi galimybės, laikytini patikimesniais įrodymų vertinimo aspektu, o vėlesni pateikti nurodytų pajamų skaičiavimai nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Minėta, kad pagal MAĮ 67 straipsnį, mokesčių mokėtojo pareiga pateikti įrodymus apie realų pajamų gavimą. Vien pareiškėjo pateikti skaičiavimai ir jo nesutikimas su mokesčių administratoriaus išvadomis negali paneigti pakartotinio mokestinio patikrinimo rezultatų. Tokių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Mokesčių administratorius pakartotinio patikrinimo metu detaliai įvertino pareiškėjo gautas pajamas ir patirtas išlaidas.

Vilniaus AVMI, nustačiusi, kad pareiškėjas 2007 m. sausio 1 d. negalėjo turėti grynųjų piniginių lėšų likučio, o 2007 m. gavo pajamų grynais pinigais 1 614,67 Lt, patyrė išlaidų grynais pinigais 21 399,90 Lt, išėmė iš banko sąskaitų 21 192 Lt grynųjų pinigų, pagrįstai konstatavo, kad mokesčių mokėtojas tikrinamo laikotarpio pradžioje (2008 m. sausio 1 d.) turėjo 1 406,77 Lt grynųjų piniginių lėšų. Teismo vertinimu, mokesčių administratoriaus išvados yra pagrįstos mokestinio patikrinimo metu surinktais duomenimis. Pakartotinio patikrinimo metu detalizuota ir įvertinta pareiškėjo pajamų ir išlaidų analizė. Teismas neturi pagrindo abejoti pateiktais banko sąskaitų išrašais, kurie pagal Taisyklių 29 punktą, yra tinkamas įrodymų šaltinis.

Patikrinimo akto 4 priede detaliai įvertintos pareiškėjo mokestiniu laikotarpiu 2008–2012 m. gautos pajamos bei patirtos išlaidos. Teismo vertinimu, toks įvertinimas yra pagrįstas, pareiškėjas naujų duomenų, kurių mokesčių administratorius nebūtų vertinęs, teismui nepateikė. Pareiškėjo skundo argumentai detaliai įvertinti teritorinio ir centrinio mokesčių administratoriaus sprendimuose. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius neturi atsakyti į kiekvieną iškeltą pareiškėjo abejonę. Šiuo atveju mokesčių administratoriaus vertinimo ir skaičiavimų pareiškėjas nepaneigė jokiais oficialiais duomenimis.

Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius netinkamai nustatė palūkanų normą.

Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, pareiškėjas pagal 2011 m. rugsėjo 22 d., 2011 m. spalio 7 d., 2011 m. lapkričio 9 d. ir 2011 m. gruodžio 7 d. paskolos sutartis iš Latvijos piliečio Z. L. pasiskolino 60 000 Eur (207 168 Lt). Šiose paskolos sutartyse nurodyta, kad paskolos suteikiamos be palūkanų, sutartys notariškai nepatvirtintos, paskolų tikslas sutartyse nenurodytas.

Nagrinėjamu atveju, Vilniaus AVMI, įvertinusi, kad paskolų sutartyse palūkanos nėra nustatytos, paskolos yra ilgalaikės, vadovaudamasi GPMĮ 2 straipsnio 15 dalies, GPMĮ 15 straipsnio 1 dalies, GPMĮ 9 straipsnio 4 dalies nuostatomis, Inspekcija konstatavo, kad pareiškėjas, nemokėdamas palūkanų už gautas paskolas, gavo naudą, t. y. pajamas natūra.

Inspekcija, pritaikiusi Lietuvos banko nustatytas paskolų gavimo laikotarpiu buvusias palūkanų normas būstui įsigyti, nustatė 6 842,64 Lt nemokėtų palūkanų sumą, t. y. 2011 metais – 1 518,42 Lt, 2012 metais – 5 324,22 Lt. Remiantis oficialiai Lietuvos banko skelbiamais duomenis, palūkanų norma 2011 m. gruodžio mėn. buvo 4,10 proc., 2012 m. gruodžio mėn. – 2,57 proc. Taigi, mokesčių administratorius būtent tokią palūkanų normą ir taikė. Konstatuotina, kad mokesčių administratorius tinkamai taikė palūkanų normą. Šiuo atveju teismas neteisėtų mokesčių administratoriaus veiksmų nenustatė.

Pareiškėjo teigimu, nepagrįstai mokesčių administratorius, nustatydamas jo vartojimo išlaidas, rėmėsi statistine informacija apie vidutines gyventojų vartojimo išlaidas.

Patikrinimo akte statistinės vartojimo išlaidos apskaičiuotos, pritaikius ne visų vartojimo išlaidų dydžius, o tik piniginių vartojimo išlaidų dydžius, kaip gyventojui, gyvenančiam ne didžiuosiuose – kituose miestuose, įvertinti statistikos departamento pateikti ne visų vartojimo išlaidų, o tik piniginių vartojimo išlaidų kituose miestuose dydžiai, t. y. 2001 m. – 334,9 Lt, 2002 m. – 344,6 Lt, 2003 m. – 410,2 Lt ir apskaičiuota 2001–2003 m. 13 076,40 Lt vartojimo išlaidų suma (13 076,40 Lt = (334,9 Lt x 12) + (344,6 Lt x 12) + (410,2 Lt x 12)). Mokesčių administratorius, įvertinęs Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pateiktas 2001, 2002, 2003 m. vidutines vartojimo išlaidas vienam namų ūkio nariui per mėnesį pagrįstai apskaičiavo 13 076,40 Lt vartojimo išlaidų sumą už 2001, 2002, 2003 metus. Taigi, pareiškėjui pritaikyti jam palankesniu būdu apskaičiuoti vartojimo išlaidų dydžiai, t. y. ne visų vartojimo išlaidų, o tik piniginių vartojimo išlaidų dydžiai, kaip gyventojui, gyvenančiam kituose miestuose. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai, kad nebuvo įvertintos individualios jo vartojimo išlaidos, laikytinos nepagrįstomis. Mokesčių administratoriaus vertinimas, remiantis statistinėmis vartojimo išlaidomis, yra pagrįstas. Šiuo atveju mažinti jo patirtas išlaidas 40 procentų teismas nenustatė pagrindo.

Pažymėtina, kad pagal MAĮ 33 straipsnio 1 dalies 1 punktą, mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę gauti iš asmenų, tarp jų iš kredito, mokėjimo ir elektroninių pinigų įstaigų, funkcijoms atlikti reikiamus duomenis ir dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis (kopijas) apie to arba kito asmens turtą, pajamas, išlaidas ir veiklą, naudotis savo ir kitų juridinių asmenų valdomų ar tvarkomų registrų, duomenų bazių informacija. Teismo vertinimu, mokesčių administratoriaus veiksmai mokestinio patikrinimo metu buvo teisėti. Konstatuotina, kad pakartotinis patikrinimas atliktas nepažeidus MAĮ, Taisyklių reikalavimų, detaliai ir išsamiai įvertinus mokestinio patikrinimo laikotarpiu pareiškėjo gautas pajamas ir patirtas išlaidas.

Dėl suteiktos paskolos

Pareiškėjas teigia, kad A. R. jam paskolino 49 000 Lt ir nesutinka su mokesčių administratoriaus išvada šių lėšų nepripažinti pajamomis bei atitinkamai 2012 m. – patirtomis išlaidomis.

Pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalį mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog mokesčių mokėtojui siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontrargumentų teikimu, mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius.

LVAT yra išaiškinęs, kad (2009 m. lapkričio 30 d. nutartyje administracinėje byloje A442-1431/2009, 2011 m. birželio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-2174/2011), kad apmokestinimui pagal GPMĮ pakanka nustatyti patį gyventojo (fizinio asmens) pajamų gavimo faktą ir nėra reikalaujama visais atvejais įvardinti konkretų pajamų gavimo pagrindą. Konkretaus pajamų gavimo pagrindo (šaltinio) nustatymas yra reikšmingas tada, kai dėl to keičiasi įstatyme numatytos pajamų apmokestinimo sąlygos ir tvarka (taikoma mokesčio lengvata, keičiasi tarifas, pajamos patenka į neapmokestinamųjų pajamų kategoriją ir pan.). Tačiau jeigu nėra nustatoma požymių, kurie leistų pajamas priskirti tam tikrai jų kategorijai, lemiančiai jų neapmokestinimą ar kitokį apmokestinimą, o pats pajamų gavimo faktas yra nustatytas, tuomet pajamos turi būti apmokestinamos kaip kitos pajamos, konkrečiai neįvardinant jų šaltinio.

Nagrinėjamu atveju būtent ir buvo nustatytas atitinkamų pareiškėjo pajamų gavimo faktas, nebuvo nustatyta, kad yra aplinkybių, su kuriomis įstatymai sietų jų neapmokestinimą ar kitokį apmokestinimą, todėl jos pagrįstai buvo apmokestintos kaip kitos pajamos, konkrečiai neįvardinant jų šaltinio.

Pareiškėjas, remdamasis 2010 m. gegužės 28 d. rašytine paskolos sutartimi, sudaryta su A. R. (III t., b. l. 53) teigia, kad gavo 49 000 Lt paskolą. Kaip matyti iš minėtos sutarties, ji nėra notariškai patvirtinta, beprocentinė, neterminuota. Duomenų, kad paskolos sutartyje nurodyti pinigai buvo perduoti, pareiškėjas nepateikė. A. R. 2013 m. balandžio 10 d. paaiškinime nurodė, kad paskola pareiškėjui suteikta grynais pinigais, be palūkanų, paskolinti pinigai iki jų perdavimo buvo laikomi SEB banko seife grynaisiais. Nurodė, kad jis pasitikėjo pareiškėju, todėl notarine forma sutartis nebuvo patvirtinta. Taip pat nurodė, kad pareiškėją seniai pažįsta, todėl suteikta beprocentė paskola (III t., b. l. 54–55).

Teismas sutinka su mokesčių administratoriaus vertinimu ir kritiškai vertina nurodytus argumentus dėl piniginių lėšų laikymo banko seife. Teismas neturi pagrindo abejoti AB SEB banko informacija, kad A. R. nebuvo sudaręs sutarties dėl seifo nuomos. Mokesčių administratoriui ir teismui tokie įrodymai nebuvo pateikti. Taigi, šie paaiškinimai yra neišsamūs, prieštaringi ir negali būti laikomi pagrįstais, pagrindžiančiais pareiškėjo poziciją.

Be to, A. ir R. R. atlikto mokestinio tyrimo metu (XV ir XVI t.) buvo nustatyta, kad jų šeimos pagrindiniai pajamų šaltiniai – pajamos, gautos iš automobilio nuomos, su darbo santykiais susijusios pajamos, pagal 2008 m. liepos 23 d. nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartį įsigijo butą Vilniuje, A. R. suteikus kreditą. Nustatė, kad A. ir R. R. šeimos gautų pajamų užteko šeimoms patirtoms išlaidoms dengti (asmeniniams poreikiams tenkinti, būsto kreditui mokėti ir palūkanoms grąžinti bei kitoms išlaidoms padengti (XVI t., b. l. 152).

Teismo vertinimu, mokesčių administratoriaus išvada, kad A. R. neturėjo finansinių galimybių suteikti pareiškėjui paskolą, kuri, kaip minėta, beprocentė, neterminuota, neužtikrinta įkeitimu ar kitomis užtikrinimo priemonėmis, kai patys A. ir R. R. buvo paėmę būsto kreditą ir mokėjo kredito palūkanas bankui, yra pagrįsta. Toks paskolinimas neatitinka ir elementarios ekonominės logikos. Konstatuotina, kad A. R. neturėjo finansinių galimybių suteikti pareiškėjui beprocentę paskolą. Šiuo atveju įrodinėjimo našta dėl paskolos gavimo fakto tenka būtent pačiam pareiškėjui, o Vilniaus AVMI tinkamai įvertino ir surinko duomenis, kurių pareiškėjas nepaneigė. Pareiškėjas nenurodė, kokie asmenys galėtų patvirtinti realų pinigų perdavimo faktą. Tokių duomenų pateikimas yra esminė aplinkybė sandorio realumui pagrįsti.

Atsižvelgiant į anksčiau minėtas aplinkybes, Inspekcija pagrįstai padarė išvadą, kad pagal 2010 m. gegužės 28 d. paskolos sutartį pareiškėjui 49 000 Lt perduoti nebuvo. Pareiškėjas jokių kitų duomenų (banko pavedimų ar kitų) patvirtinančių, kad paskola faktiškai buvo suteikta, nepateikė. Pareiškėjo skundo argumentai, kad paskolos suteikimo sąlyga įdarbinti A. R. seserį pareiškėjo versle, laikytini nepagrįstais. Tokių sąlygų paskolos sutartyje nebuvo nurodytų. Šiuo atveju tai pareiškėjo argumentai, kurie negali būti vertintini kaip pagrįsti.

Kadangi paskolos suteikimas laikytinas neįrodytu, tai ir jos grąžinimas, t. y. pareiškėjo patirtos išlaidos, negali būti laikomos pagrįstomis.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad LVAT teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog mokesčių teisė ir civilinė teisė yra to paties lygio, greta stovinčios teisės sritys, kurios tas pačias faktines aplinkybes vertina iš kitos perspektyvos ir kitų vertybių požiūriu. Net jei mokesčių teisės norma apmokestinimą kildina iš civilinių teisinių santykių, ji neprivalo būti interpretuojama nenukrypstamai nuo susiklosčiusių teisinių santykių civilinio teisinio įvertinimo. LVAT plenarinė sesija yra konstatavusi, kad situacijoje, kai viešosios teisės santykiai yra tiesiogiai sureglamentuoti atitinkamos viešosios teisės normomis ir kai tokia situacija įsakmiai nenurodyta Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK), turi būti taikomos atitinkamos viešosios teisės normos. Tokiais atvejais CK normos netaikytinos (LVAT plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-648/2003). Atitinkamai sandoriai, jų sudarymas ir galiojimas yra civilinės teisės, o ne viešosios teisės reguliavimo dalykas, t. y. sandorių civilinės teisinės pasekmės bei jų įtaka ūkio subjektų apmokestinimui yra skirtingų teisės šakų reguliavimo dalykai ir negali būti tapatinami (LVAT 2005 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-587/2005).

Taigi, nei mokesčių įstatymai, nei CK, nei kiti teisės aktai nesuteikia mokesčių administratoriui teisės kištis į privačius sandorio šalių santykius ir ginčyti jų sudarytus sandorius pagrindais, nesusijusiais su mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių nevykdymu ar netinkamu vykdymu (LVAT 2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių įvykdymo arba neįvykdymo), o vertina susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais (LVAT 2010 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-735/2010 ir kt.).

Konstatuotina, kad šio mokestinio ginčo atveju mokesčių administratorius, nesikišdamas į tarp pareiškėjo ir fizinių asmenų susiklosčiusius teisinius santykius, pareiškėjo gautas lėšas vertino mokestiniu aspektu, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies ir atitinkamomis GPM įstatymo nuostatomis. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad sandoris nenuginčytas yra galiojantis, neturi teisinės reikšmės, kadangi mokesčių administratoriaus tyrimas nėra civilinių teisinių santykių vertinimas.

Dėl namo statybos išlaidų

Atsakovė namo atkuriamąją (statybų) vertę pripažino ne pareiškėjo Ataskaitoje nurodyta verte, o Bendrovės atliktos ekspertizės nustatyta verte. Pareiškėjas su tokiu vertinimu nesutinka ir teigia, kad Bendrovė neturėjo teisės atlikti ekspertizės.

Byloje nustatyta, kad, remiantis valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro duomenimis, namo atkūrimo sąnaudos (statybos vertė) sudaro 321 000 Lt; įrenginio atkūrimo sąnaudos (statybos vertė) – 7 120 Lt.

Pareiškėjas paaiškinime nurodė, kad gyvenamasis namas buvo statomas ūkio būdu, t. y. likusius darbus atliko pats pareiškėjas, gyvenamojo namo statybos išlaidos ūkio būdu sudarė apie 120 000 Lt. Mokesčių administratorius, remdamasis pareiškėjo nurodyta namo statybos verte (120 000 Lt), nustatė, kad ji 2,6 karto mažesnė, negu VĮ Registrų centro duomenų bazėje nurodyta statybos vertė. Teismo vertinimu, Ataskaitoje nurodyta vertė yra ženkliai mažesnė ir mokesčių administratorius pagrįstai siekė nustatyti Namo statybos sąnaudas statybos užbaigimo metu 2011 m. gruodžio 31 d.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus AVMI, vykdydama viešųjų pirkimų procedūrą (XIII t., b. l. 174–199), kreipėsi į Bendrovę dėl namo ir įrengimo statybos sąnaudų (atkuriamosios vertės) nustatymo. Taigi, mokesčių administratoriui MAĮ 114 straipsnis suteikia teisę pasirinkti tikrinimo metodus. Šiuo atveju mokesčių administratorius ne tik pats pasirinktu išlaidų metodu apskaičiuodamas, bet ir, remdamasis Bendrovės pateiktu namo atkuriamosios (statybų) vertės būdu, turėjo teisę nustatyti namo vertę.

Bendrovė, atlikusi namo statybos sąnaudų (atkuriamosios vertės) ekspertizę, nustatė, kad namo statybos sąnaudų vertė 2011 m. gruodžio 31 d. – 493 425 Lt. Atsižvelgusi į tą aplinkybę, kad namas buvo statomas ūkio būdu, Inspekcija vertino, jog statybos sąnaudų vertė 2011 m. sudarė 309 377 Lt (493425 x 62,7 proc.). Namo vertė apskaičiuota pagal 2011 m. kainas.

Pareiškėjas su tokia mokesčių administratoriaus išvada nesutinka ir kritiškai vertina pateiktą ekspertizę, kaip atliktą nekompetentingų specialistų. Teigia, kad Ataskaita yra galiojanti, nenuginčyta. Pareiškėjo skundo argumentai, kad mokesčių administratorius nustatydamas GPM bazę neteisėtai rėmėsi statybų Bendrovės ir jos darbuotojų nekompetentingomis išvadomis, yra subjektyvi pareiškėjo nuomonė, kuri negali paneigti mokesčių administratoriaus atlikto tyrimo. Namo statybos sąnaudų vertė buvo skaičiuojama pagal tuo metu galiojusias rinkos kainas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo ekspertizės atlikimo, laikytini nepagrįstais. Minėta, kad Bendrovei išduota kvalifikacijos atestatas, pareiškėjas nepateikė šias aplinkybes paneigiančių duomenų.

Pareiškėjas pateikė J. P. individualios įmonės Namo vertinimo ataskaitą (VII t., b. l. 130–140), kurioje namo atkuriamoji vertė, įvertinus medžiagų kainą, darbo užmokestį ir mechanizmų nuomą, nustatyta 190 777 Lt su PVM, atkuriamoji vertė, įvertinus pareiškėjo atliktus darbus, yra 148 675,36 Lt o, įvertinus nusidėvėjimą, yra 137 524,71 Lt. Nurodyta, kad viso vertinamo turto rinkos vertė yra 137 500 Lt.

Byloje pateikta Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (iki 2016 m. sausio 1 d. Turto vertinimo priežiūros tarnyba, toliau – Tarnyba) 2016 m. balandžio 6 d. išvada T-10(16)-I (V t., b. l. 32–35), kurioje konstatuota, kad Ataskaita neatitinka Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto reikalavimo pateikti turto vertės nustatymo pagrindimą.

Įstatymo 23 straipsnis reglamentuoja turto arba verslo vertinimo ataskaitos teisinį statusą. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol Priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme.

Taigi, Tarnybos, turinčios išimtinę kompetenciją vertinti turto vertinimo ataskaitų atitiktį Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams, priimti sprendimai, kuriuose yra konstatuojama turto vertinimo ataskaitų neatitiktis norminių aktų reikalavimams, nesant duomenų apie tokio pobūdžio sprendimų nuginčijimą, paneigia galimybę remtis šiais dokumentais kaip patikimais įrodymais, pagrindžiančiais vertinamo turto vertę (Įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

Konstatuotina, kad pareiškėjo pateikta Ataskaita negali būti laikoma tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu namo vertę. Teismas sutinka su atsakovės vertinimu dėl namo statybos išlaidų, kurios grindžiamos ekspertize. Akcentuotina, kad Bendrovei netaikytini Įstatymo reikalavimai, šiuo atveju ekspertizės išvados pagrįstos akredituotų ir Aplinkos ministerijos atestuotų specialistų (http://www.spsc.lt/), 2010 m. rugsėjo 14 d. išduotas atitinkamas kvalifikacijos atestatas Nr. 3232).

Pažymėtina, kad Bendrovė nesiverčia turto arba verslo vertinimo veikla, jos pateiktas vertinimas negali būti laikomas turto vertintojo veikla. Taigi, ir Įstatymo nuostatos Bendrovei netaikytinos. Pareiškėjo teiginys, kad Bendrovės specialistai nekvalifikuoti, yra nepagrįstas, nes skaičiavimai atlikti teisės aktų nustatyta tvarka akredituotų ir atestuotų specialistų.

Išlaidų sustambinti apskaičiavimai atliekami pagal pakankamai išnagrinėtus ir parengtus pirminio planavimo dokumentus, projektinius brėžinius, erdvinių grupių planus, sustambintus darbų, konstrukcinių elementų vienetų kiekių skaičiavimus. Kainos apskaičiavimai buvo pateikti pagal sustambintas darbų rūšis arba sustambintus konstruktyvus, kurių vieneto kainos pagrįstos skaičiavimais ar kitokiais vertinimais http://www.sistela.lt/Kainodara/statyboje. Teismo vertinimu, Bendrovės ekspertizėje atlikti skaičiavimai, vertintini kaip tinkamas įrodymas mokesčių administratoriaus pozicijai dėl namo statybos išlaidoms pagrįsti. Teismas neturi pagrindo abejoti atliktu skaičiavimu. Pažymėtina, kad buvo įvertina, jog pareiškėjas namą statė ūkio būdu ir atitinkamai namo vertę sudarė 62,7 proc. statybos vertės.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė teismui naujos turto vertinimo ataskaitos, kuri atitiktų Įstatymo reikalavimus. Tokiu būdu pareiškėjas galėjo paneigti Bendrovės ekspertizėje pateiktus skaičiavimus. Šiuo atveju pats pareiškėjas pasirinko tokį savo pažeistų teisių gynimo būdą. Vien nurodyti vertinimai, nepateikus naujų duomenų, paneigiančių ekspertizės skaičiavimus, nepaneigia mokestinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių.

Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas pateikė statybos darbų sutartį su uždarąja akcine bendrove (duomenys neskelbtini), pagal kurią bendrovė turėjo atlikti statybos darbų už 25 000 Lt, tačiau pagal pateiktą darbų priėmimo aktą bei PVM sąskaitą faktūrą 5CA Nr. 007 nustatyta, kad darbų atlikta tik už 7 800 Lt. Įrenginio statybos vertę 6 640 Lt Inspekcija nustatė pagal gyvenamojo namo bei Įrenginio kadastro duomenų bylos priedą „Kitų statinių įkainojimas (perkainojimas)“, remdamasi UAB „Sistela“ statinių statybos skaičiuojamųjų kainų palyginamaisiais ekonominiais rodikliais pagal statinių statybos skaičiuojamąją kainą, statant gyvenamąjį namą ūkio būdu medžiagos ir mechanizmai statybos vertėje sudaro 62,7 proc. Pareiškėjas nepateikė naujų duomenų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus atliktą Įrenginio vertinimą.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų netinkamai taikius išlaidų metodo mokesčių bazę apskaičiuojant pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, visų pirma, pažymėtina, kad atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, VMI neturi pareigos apskaičiuoti visiškai tikslių mokesčių sumų, todėl jei leistini ir patikimi įrodymai leidžia daryti išvadą apie pakankamai artimą realiai mokesčių bazę, atitinkamos mokesčių sumos gali būti apskaičiuotos. būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčio administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų.

Teismo vertinimu, išlaidų metodas, atsižvelgiant į faktines aplinkybes, neabejotinai tenkino protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo sąlygas. Be to, pats pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie kitokias išlaidų Namo statybai ar Įrenginiui įrengti patyrimo datas ar kitokį išlaidų dydį.

Pareiškėjo skundo argumentai dėl mokestinio patikrinimo vilkinimo laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu teikė prašymus, skundus, paaiškinimus, t. y. mokesčių administratoriaus atliekamus veiksmus vertino. Jam buvo žinomi mokesčių administratoriaus atliekami patikrinimo veiksmai. Akcentuotina, kad ne tik pareiškėjo, bet A. R. R. šeimos mokestinis patikrinimas buvo atliktas, siekiant išsamiai įvertinti pareiškėjui suteiktos paskolos, taip pat namo bei jo gautų pajamų natūra aplinkybes. Pareiškėjas nenurodė, kokių teisės aktų reikalavimus mokesčių administratorius pažeidė. Vien abstraktūs teiginiai dėl netinkamo tyrimo negali paneigti tyrimo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas, įvertinęs visumą mokestinio tyrimo medžiagos, daro išvadą, kad mokesčių administratoriaus išvados, jog tikrintu laikotarpiu pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo jo gautas pajamas ir kad mokesčių mokėtojas gavo kitų, su darbo santykiais nesusijusių, ne individualios veiklos pajamų, kurios pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamos B klasės pajamoms, kurias privalo deklaruoti, už jas apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą mokėtiną GPM, yra teisėtos ir pagrįstos. Mokesčių administratorius nepažeidė MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo naštos.

Konstatuotina, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, remiantis pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo jų naikinti. Konstatuotina, kad pagrįsta mokesčių administratoriaus išvada papildomai apskaičiuoti mokėtiną 13 752,62 Eur GPM už 2008–2012 metus ir 140,76 Eur PSDĮ už 2009 metus, bei 5 515 Eur GPM delspinigių, 96 Eur PSDĮ delspinigių bei skyrė 1 375 Eur GPM baudą ir 14 Eur PSDĮ baudą. Pareiškėjas apskaičiuotų baudų, delspinigių sumų teisingumo neginčijo.

Atsižvelgus į anksčiau išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atlikti pakartotines mokestinės kontrolės procedūras, atitinkančias teisingumo ir protingumo kriterijus, negali būti tenkinamas. Atkreiptinas dėmesys, kad pats pareiškėjas teigia, jog buvo vilkinamas tyrimas, bet taip pat prašo atlikti pakartotines mokestinės kontrolės procedūras. Tai rodo paties pareiškėjo nenuoseklumą. Teismas nenustatė, kokius veiksmus mokesčių administratorius turėtų atlikti pakartotinai.

Konstatuotina, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsnio, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo M. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.