- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-04-15
- Bylos Nr.
- 1A-185-383/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-31088-2024-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Vitunskas, Audrius Meilutis, Marijus Šalčius
- Nuteistasis
- A. J.
- Advokatai
- Stasys Kasiulisp
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Meilučio, Marijaus Šalčiaus ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2026 m. sausio 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2024 m. vasario 5 d. nuosprendžiu paskirta neatlikta 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme, jas iš dalies sudedant, ir A. J. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 7 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į A. J. paskirtos galutinės bausmės laiką įskaitytas jo laikino sulaikymo laikas – vieną dieną pagal Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2024 m. vasario 5 d. nuosprendį.
A. J. pripažintas recidyvistu.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, pradėjus vykdyti bausmę, nuspręsta panaikinti
G. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš A. J. priteista 300 eurų neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. A. J. nuteistas už tai, kad mušdamas ir kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo: 2024 m. rugpjūčio 4 d. apie 22.30 val. kieme prie daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), prikibęs prie G. K., tyčia spyrė G. K. į kairį šoną, dėl to nukentėjusysis G. K. nugriuvo ant šaligatvio, tęsdamas nusikalstamą veiką, sudavė koja ne mažiau kaip penkis smūgius ant šaligatvio gulinčiam G. K. į įvairias kūno dalis (pašones, kojas ir kitas vietas), nukentėjusiajam G. K. minėtais veiksmais sukeldamas fizinį skausmą ir padarydamas sužalojimus – muštinę žaizdą galvoje, kraujosruvą kairės plaštakos III piršto ir kairio klubakaulio sparno srityse, nubrozdinimus dešinės plaštakos IV piršto, kairės alkūnės, kairio klubakaulio sparno ir abiejų kojų srityse, kvalifikuojamus nežymiu sveikatos sutrikdymu.
Žemesnės instancijos teismas
2. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2026 m. sausio 6 d. nuosprendyje konstatuota, kad A. J. kaltė įrodyta byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į sužalojimų nukentėjusiojo pakaušyje, kairio klubakaulio sparno srityje, jo kojose ir rankose lokalizaciją, dydį, matomus praėjus netgi beveik dviem savaitėms po įvykio, į specialisto paaiškinimus dėl jų padarymo mechanizmo, nukentėjusiojo ir liudytojos parodymus, šie sužalojimai buvo padaryti būtent nuteistojo A. J. tyčiniais veiksmais, nukentėjusiajam nuo nuteistojo spyrio į kairį šoną griūnant ant šaligatvio aukštielninkam, taip prasiskeliant pakaušį, ir paskui nuteistajam suduodant nukentėjusiajam smūgius kojomis.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. J. prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2026 m. sausio 6 d. nuosprendį ir jį išteisinti.
3.1. Skunde nuteistasis nurodo, kad teismas konstatavo reikšmingus prieštaravimus bylos įrodymuose, visų pirma – tarp nukentėjusiojo G. K. parodymų, duotų skirtinguose proceso etapuose, taip pat tarp nukentėjusiojo parodymų ir objektyvių medicininių duomenų. Užuot prieštaravimus pašalinęs procesinėmis įrodinėjimo priemonėmis ar rėmęsis objektyviais duomenimis, teismas pasirinko juos suderinti aiškinamuoju būdu, remdamasis prielaidomis apie tikėtiną įvykių eigą, konflikto dinamiškumą ir nukentėjusiojo būseną.
3.2. Skunde teigiama, kad iš nukentėjusiojo parodymų turinio ir jų kaitos matyti reikšmingas faktinis neapibrėžtumas dėl esminių įvykio elementų (veiksmų sekos, fizinio poveikio mechanizmo, sužalojimų atsiradimo ir jų fiksavimo momentas (laikas)), ką pripažįsta ir pats teismas. Be to, objektyvūs medicininiai duomenys patys savaime neeliminuoja alternatyvaus sužalojimų atsiradimo varianto. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių tiesioginių duomenų ar liudytojų parodymų, patvirtinančių, jog nukentėjusysis po konflikto būtų buvęs matytas su sužalojimais ar akivaizdžiais fizinio smurto požymiais. Nė vienas liudytojas nenurodė stebėjęs nukentėjusiojo būklę iš karto po konflikto ar galėjęs patvirtinti sužalojimų atsiradimo momentą. Nepaisant to, nuosprendyje visiškai neįvertinta, ar minėtos aplinkybės galėjo atsirasti išimtinai konflikto metu, ar jos galėjo susiklostyti ir po konflikto – nukentėjusiajam savarankiškai judant iš įvykio vietos į namus, būnant neblaiviam ir galimai būnant sutrikusios orientacijos.
3.3. Apeliaciniame skunde pažymima, kad teismas, vertindamas liudytojos V. M. parodymus, pripažino, jog ji nebuvo tiesioginė nagrinėjamo įvykio liudytoja ir faktines aplinkybes suvokė fragmentiškai. Iš nuosprendžio matyti, kad liudytoja nematė konflikto pradžios, nematė, kur tiksliai susitiko nuteistasis ir nukentėjusysis, nematė, ar nuteistasis rankomis sudavė smūgius nukentėjusiajam, dalį įvykių tik girdėjo, o vėliau apskritai nutraukė stebėjimą. Nepaisant šių aplinkybių, teismas šiems liudytojos parodymams suteikė reikšmingą įrodomąją galią, laikydamas liudytojos parodymus patvirtinančiais nukentėjusiojo pateiktą įvykių versiją. Toks liudytojos parodymų vertinimas neatitinka baudžiamojo proceso reikalavimų, susijusių su įrodymų patikimumo ir pakankamumo nustatymu.
3.4. Nuteistojo teigimu, liudytojos parodymai ne tik nepašalino jau egzistavusių neaiškumų dėl nukentėjusiojo parodymų, bet ir patys buvo grindžiami fragmentišku įvykio suvokimu, kas riboja jų gebėjimą patikimai patvirtinti esmines faktines aplinkybes, susijusias su tariamo fizinio smurto panaudojimu ir jo mechanizmu. Teismas visiškai neįvertino liudytojos elgesio po tariamo konflikto. Nors ji teigė suvokusi konfliktą ir girdėjusi jo metu kilusius riksmus, liudytoja nekvietė nei policijos, nei greitosios medicinos pagalbos, pati neatėjo padėti nukentėjusiajam. Dar daugiau – iš karto po konflikto liudytoja kartu su nuteistuoju vyko į parduotuvę, pirko alkoholį ir vakarojo kartu. Toks liudytojos elgesys objektyviai nėra logiškai suderinamas su teiginiu, kad liudytoja suvokė intensyvų fizinį smurtą jos draugo (G. K.) atžvilgiu, tačiau teismas šių aplinkybių parodymų patikimumo požiūriu nevertino. Liudytoja po paties konflikto nukentėjusiojo su jokiais sužalojimais nematė – sužalojimus liudytoja nurodė pastebėjusi tik kitą dieną ryte. Teismas nevertino, ar per šį laikotarpį, ypač atsižvelgiant į nukentėjusiojo stiprų neblaivumą, nukentėjusiojo sužalojimai galėjo atsirasti kitomis aplinkybėmis. Taip pat nebuvo įvertinta, kad namo, prie kurio įvyko konfliktas, gyventojai konflikto nematė ir apie jį negirdėjo, kas prieštarauja versijai apie intensyvų ir viešą fizinį konfliktą.
3.5. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas nuosprendyje konstatavo faktą, jog liudytoja kitoje byloje buvo pateikusi pareiškimą dėl A. J. neteisėtų veiksmų jos atžvilgiu, tačiau vėliau pareiškimą atsiėmė, ikiteisminio tyrimo pareigūnams nurodydama, jog davė melagingus parodymus. Teismas šį liudytojos elgesį vertino nekritiškai, jos paaiškinimą, kad parodymus pakeitė būtent A. J. ir jo giminaičių prašymu, įvardydamas kaip visiškai logišką ir suprantamą. Tačiau toks liudytojos elgesys objektyviai turi reikšmės jos patikimumo vertinimui ir turėjo būti analizuojamas ypač kritiškai, o ne laikomas neutralizuotu vien subjektyviu jos paaiškinimu.
3.6. Nuteistojo teigimu, teismas ekspertines išvadas panaudojo ne tik kaip faktinį medicininės būklės konstatavimą, bet ir kaip argumentą, leidžiantį patvirtinti konkretų įvykio mechanizmą bei kaltinamojo veiksmų pobūdį. Tokiu būdu iš objektyviai neutralių ir alternatyvas paliekančių ekspertinių duomenų buvo faktiškai suformuotos apibendrinančios išvados, kurios peržengia medicininio vertinimo ribas ir įgyja kaltinamojo nenaudai nukreiptą interpretacinį pobūdį.
3.7. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nuteistojo pateikta įvykio versija ne tik nebuvo prieštaringa, bet ir siūlė alternatyvų faktinių aplinkybių paaiškinimą, kurį teismas privalėjo įvertinti kaip galintį sukelti pagrįstų abejonių nukentėjusiojo ir liudytojos parodymais. Nepaisant to, teismas šią versiją iš anksto nepagrįstai atmetė, laikydamas šališka. Be to, nuteistojo neprisipažinimas buvo vertinamas ne neutraliai, o kaip aplinkybė, kuri netiesiogiai sustiprino kaltės išvadą. Nagrinėjamoje byloje teismas neidentifikavo jokių konkrečių aplinkybių, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog nuteistasis sąmoningai orientavo savo veiksmus būtent į tokio pobūdžio pasekmių sukėlimą, kokios jam inkriminuojamos.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistojo A. J. gynėjas advokatas Stasys Kasiulis prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras Antanas Baranauskas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Nuteistojo A. J. apeliacinis skundas atmetamas.
6. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis ginčijamas įrodymų vertinimo aspektu, nesutinkant, kad byloje esantys įrodymai patvirtina nuteistojo A. J. kaltę, padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose.
7. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, kuriais nuteistasis grindžia nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis, dar kartą įvertinusi baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad A. J. nežymiai sutrikdė sveikatą ir sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam G. K. nutarties 1 punkte nustatytomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad A. J. kaltė dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo yra įrodyta byloje esančiais įrodymais, kurių patikimumas, leistinumas, sąsajumas ir įrodomoji reikšmė patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra nurodyta argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, iš esmės pateikiamas tik subjektyvus situacijos ir byloje esančių įrodymų vertinimas, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl A. J. kaltės.
8. Nuteistasis A. J., duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, kaltės nepripažino ir teigė, kad telefoninio pokalbio metu susitarė atvykti pasikalbėti su V. M. dėl bendro turto (namo), tačiau, jam atvykus, ši į butą neįsileido. Teigė, kad nuteistasis tuomet nulipo žemyn ir, vos pravėręs laiptinės duris, pamatė 50 cm atstumu stovintį vyrą, kurio paklausė, ar tai jis yra V. taksistas. Šis vyras į klausimą atsakė teigiamai ir pro durų tarpą papurškė jam dujų į akis. Nuteistojo teigimu, po šių nukentėjusiojo veiksmų jis dengėsi veidą, brovėsi laukan ir dešine ranka atstūmė nukentėjusįjį, kuris nukrito, po to staiga atsistojo ir vėl papurškė dujų. Pažymėtina, kad nors nuteistasis A. J. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltės nepripažino, tačiau jo pateikta versija vertinama kaip gynybinė, siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi yra paneigta ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad viso proceso metu nuteistojo A. J. parodymai nebuvo nuoseklūs, t. y. pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis neigė apskritai buvęs pas V. M., tuo tarpu vėlesnių apklausų metu nuteistasis pripažino važiavęs pas V. M. pasikalbėti dėl namo, tačiau, šiai neįsileidus ir atidarius laiptinės duris, jam G. K. papurškė į veidą dujų.
9. Nagrinėjamu atveju nuteistojo A. J. keliamą versiją paneigia ir kartu jo kaltę patvirtina nukentėjusiojo G. K. parodymai. Apklaustas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis teigė, kad einant link V. M. laiptinės, iš jos išėjo nepažįstamas asmuo ir jo paklausė: „ar tu čia tas taksistas, kur pas V.?“. Nukentėjusiajam atsakius į klausimą teigiamai, tas asmuo iškart jam sudavė kumščiais į veidą 3-4 smūgius. Nukentėjusiajam traukiantis nuo šio asmens atbulomis, nepažįstamas asmuo ėjo link jo ir smūgiavo abiem rankomis ir spyrė, kol nukentėjusysis nukrito. Tada nepažįstamas asmuo pradėjo spardyti jo visą kūną: į kairę koją ties keliu, į rankos pirštą, kairę alkūnę, sudavė koja ne mažiau kaip 6 smūgius. Paskui jis prarado sąmonę. Kai atsigavo sąmonę, keldamasis papurškė dujų minėtam asmeniui į akis. Teigė po smūgių buvęs kruvinas, bėgo kraujas iš pakaušio, kraujavo ties kairiu antakiu, taip pat buvo prakirsta alkūnė. Kitą rytą apie 9 val. atėjo pas V. M. ir iš jos sužinojo, kad jį sumušęs asmuo buvo A. J.. Iš esmės analogiškos aplinkybės užfiksuotos ir nukentėjusiojo G. K. akistatos su nuteistuoju A. J. metu, taip pat parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 55-62; 2 t., 94-99).
10. Nukentėjusiojo G. K. parodymus patvirtina liudytojos V. M. parodymai. Apklausta pirmosios instancijos teisme liudytoja nurodė, kad ji iki 2023 m. vasario trejus metus gyveno su nuteistuoju A. J., o nuo 2024 m. birželio pradėjo bendrauti su nukentėjusiuoju G. K.. 2024 m. rugpjūčio 4 d. apie 22.30 val. jai paskambino A. J. ir pasakė, kad nori atvykti pasikalbėti dėl jų bendro turto. Liudytoja jam nurodė nevykti, o šalia jos buvęs G. K. dar liepė palikti liudytoją ramybėje ir pavadino jį gaidžiu. Į tai nuteistasis atsakė: „už gaidį dabar atsakysi“, pasakė, kad už 15 minučių bus prie liudytojos namų. G. K. tuomet išėjo į parduotuvę pirkti cigarečių. Tuo metu jai paskambino į buto duris A. J., tačiau jo neįsileido. Liudytoja pro langą pastebėjo, kad grįžta G. K., todėl jam per langą pasakė, kad jau yra atvykęs A. J.. Liudytojai per laiptinės stogelį nebuvo matyti, kur susitiko nuteistasis ir nukentėjusysis, tačiau girdėjo kaip jie tarpusavyje pradėjo ginčytis, rėkauti. Girdėjo frazę: „tu čia taksistas“ ar panašiai, taip pat girdėjo, kai konflikto metu A. J. sakė: „dabar už gaidį atsiimsi“. Matė kai G. K. paėjo atbulas, o A. J. ėjo priešais jį. Tada pribėgo A. J. ir spyrė į kairį šoną nukentėjusiajam, kuris nugriuvo. Paskui liudytoja uždarė langą ir nežiūrėjo, kas vyksta. Iš esmės analogiškos aplinkybės užfiksuotos ir liudytojos V. M. parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 93 – 100). Apeliaciniame skunde kritikuojamas pirmosios instancijos teismo atliktas liudytojos V. M. parodymų vertinimas, bandoma sumenkinti liudytojos parodymų svarbą, akcentuojant, kad ji nematė konflikto pradžios, kur tiksliai susitiko nuteistasis ir nukentėjusysis, ar nuteistasis rankomis sudavė smūgius nukentėjusiajam, dalį įvykių tik girdėjo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi liudytojos V. M. parodymais, juos vertino kaip patikimus, kadangi šios liudytojos nurodytos aplinkybės sutampa su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad nors liudytoja nematė kilusio konflikto pradžios ir tikslios nukentėjusiojo ir nuteistojo susitikimo vietos, tačiau šios aplinkybės nėra esminės, liudytoja nurodė aplinkybes, kurias betarpiškai matė ir girdėjo, taip pat matė šiai bylai itin reikšmingą aplinkybę – nuteistojo A. J. spyrį nukentėjusiajam G. K..
11. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino liudytojos V. M. elgesio po konflikto, kadangi ji nekvietė policijos, greitosios medicinos pagalbos, pati neatėjo padėti nukentėjusiajam, o po konflikto kartu su nuteistuoju vyko į parduotuvę, pirko alkoholį ir kartu vakarojo. Toks liudytojos elgesys, apelianto vertinimu, objektyviai nėra logiškai suderinamas su teiginiu, kad liudytoja suvokė intensyvų fizinį smurtą jos draugo (G. K.) atžvilgiu. Atsakydamas į šį argumentą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apklausta ikiteisminio tyrimo metu liudytoja V. M. teigė nekvietusi policijos, įvykio metu buvo pasimetusi, išsigandusi. Natūralu, kad kiekvieno asmens elgesys stresinėje situacijoje skiriasi ir ne visada gali būti logiškai paaiškinamas. Vien tai, kad liudytoja po konflikto nesikreipė pagalbos ir vyko į parduotuvę su nuteistuoju pirkti alkoholio, savaime nepaneigia jos parodymų teisingumo ir nesudaro pagrindo abejoti jų patikimumu. Pažymėtina, kad liudytojo parodymų patikimumas turi būti vertinamas pagal jų nuoseklumą proceso metu ir atitikimą kitiems byloje esantiems įrodymams, o ne pagal jo elgesį po įvykio, kuris neturi tiesioginės reikšmės nusikaltimo faktui nustatyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo abejoti liudytojos V. M. parodymų patikimumu nesudaro ir aplinkybės, kad ji kitoje byloje buvo pateikusi pareiškimą dėl A. J. neteisėtų veiksmų jos atžvilgiu, tačiau vėliau pareiškimą atsiėmė, ikiteisminio tyrimo pareigūnams nurodydama, jog davė melagingus parodymus. Dėl šios aplinkybės liudytoja V. M. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad parodymus pakeitė A. J. ir jo giminaičių prašymu. Taigi, tai negali būti laikoma aplinkybe, kuri visiškai paneigtų, ankščiau nurodytus liudytojos parodymus, apie tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilusį konfliktą ir jo priežastis, ir leistų jais nesivadovauti, todėl šis skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
12. Teismas, pripažindamas nuteistąjį A. J. kaltu, taip pat rėmėsi įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gautais rašytiniais byloje esančiais įrodymais. ROIK kortelėje užfiksuota, kad 2024 m. rugpjūčio 5 d. apie 16.15 val. į Alytaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą kreipėsi neblaivus (2,13 promilių girtumas) G. K., pranešdamas, kad 2024 m. rugpjūčio 5 d. apie 21.55 val. jį (duomenys neskelbtini) pastato sumušė galimai A. J. – galimai kumščiu sudavė jam į nugarinę galvos dalį ne mažiau kaip du smūgius, sukeldamas fizinį skausmą. Tikslesnių aplinkybių negali nurodyti dėl girtumo tuo metu (1 t., b. l. 9). Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiasis tyrėjas N. B. 2024 m. rugpjūčio 5 d. tarnybiniuose pranešimuose nurodė, jog 2024 m. rugpjūčio 5 d. apie 16.15 val. į komisariatą kreipėsi G. K., pranešdamas, jog 2024 m. rugpjūčio 4 d. apie 22 val. A. J. kieme prie daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) panaudojo fizinį smurtą jo atžvilgiu, sukeldamas fizinį skausmą. G. K. nustatytas 2,13 promilių girtumas (1 t., b. l. 24, 27). Pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole 2024 m. rugpjūčio 12 d. užfiksuota, jog G. K. pranešė, kad 2024 m. rugpjūčio 4 d. vakare, apie 22 val. (duomenys neskelbtini) laiptinės jį sumušė A. J., G. K. suduoti ne mažiau kaip 2 smūgiai kumščiu į galinę galvos dalį (1 t., b. l. 1–8).
13. Savanoriškų daiktų, dokumentų pateikimo protokole 2024 m. spalio 23 d. užfiksuota, kad nuteistasis A. J. per „F. M.“ programėlę 2024 m. rugpjūčio 5 d. 1.52 val. parašė V. M. nepilnametei dukrai N. L.: „Labas išisiskyręm mes su mama DB geriau? Tvarkykit jus ją su alhasais būna...ble N. rmt“. N. L. nuteistajam parašė: „Labas, kas nutiko?“, A. J. atrašė: „NK jos tas duhas prisilojo nuvariau gavo blizgių <...>“ (1 t., b. l. 101–104). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Marijampolės skyriaus specialisto V. V. 2024 m. rugpjūčio 16 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyti, kad G. K. padaryta muštinė žaizda galvoje, kraujosruvos kairės plaštakos III piršto ir kairio klubakaulio sparno srityse, nubrozdinimai dešinės plaštakos IV piršto, kairės alkūnės, kairio klubakaulio sparno ir abiejų kojų srityse. G. K. konstatuoti kūno sužalojimai buvo padaryti kontaktuojant su kietais bukais ar bukabriauniais daiktais. Sužalojimai galėjo būti padaryti nukentėjusiajam griūnant ir kontaktuojant su kietų bukų ar bukabriaunių savybių turinčiais aplinkos daiktais. Sužalojimai galėjo būti padaryti 2024 m. rugpjūčio 4 d. nurodytomis aplinkybėmis. G. K. konstatuoti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti devyniais poveikiais, sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, dėl sužalojimų galėjo jausti fizinį skausmą. Išvadoje nurodyta, jog G. K. papildomai paaiškino, kad jam iš nugaros pusės vieną kartą kumščiu sudavė į galvą, vieną kartą įspyrė į kairį šoną, trumpai buvo be sąmonės, apie įvykį pilnai neprisimena, skaudėjo galvą ir sumuštas vietas, kraujavo iš žaizdos galvoje, skundžiasi skausmu pakaušyje (1 t., b. l. 69). Iš byloje esančių tarnybinių pranešimų matyti, jog nuteistasis A. J. 2024 m. rugpjūčio 4 d. apie 22.30 val. buvo įvykio vietoje prie daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) ir skambino V. M. 2024 m. rugpjūčio 4 d. laikotarpiu nuo 22.12 val. iki 23.20 val. skambino septynis kartus (1 t. b. l. 130-135, 136-137, 138-140, 143-149, 154). Apygardos teismo vertinimu, nuteistojo A. J. kaltės turinį patvirtina ir aukščiau išvardinti rašytiniai įrodymai, kurie sudaro vieningą visumą, tarpusavyje vieni kitus papildo.
14. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl A. J. kaltės, padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Kolegijos vertinimu, nuteistojo kaltė įrodyta visapusiškai ištyrus byloje esančius įrodymus, juos palyginus tarpusavyje ir padarius išsamiai motyvuotas ir pagrįstas išvadas, kad kaltinančių įrodymų visuma sudaro nenuginčijamą pagrindą priimti apkaltinamąjį nuosprendį A. J. atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai vieni kitus papildo, nėra tarpusavyje prieštaringi ir sudaro vientisą įrodymų grandinę. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad nukentėjusiojo G. K. parodymai dėl patirtų smūgių skaičiaus, sužalojimų mechanizmo proceso metu nebuvo nuoseklūs, pvz., ikiteisminio tyrimo pradžioje nukentėjusysis teigė pajutęs ne mažiau du smūgius į nugarinę galvos dalį ir, praradęs sąmonę, parkritęs ant šaligatvio, tuo tarpu vėlesnėje tyrimo stadijoje teigė, kad laiptinės tarpduryje sutiko A. J., kuris kumščiu sudavė jam tris smūgius į galvą, po to nukrito ant žemės ir juto, kad nuteistasis jam tris kartus spyrė į kairį šoną, vieną kartą spyrė į dešinę koją, vieną kartą į kairę koją. Vis dėlto, teisėjų kolegija akcentuoja, kad nors nukentėjusiojo G. K. parodymuose yra tam tikrų netikslumų ir neesminių prieštaravimų, tačiau nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios jo nurodytos aplinkybės, kad fizinį smurtą jo atžvilgiu naudojo nuteistasis A. J., yra nuoseklios ir viso proceso metu nekito. Be to, nukentėjusiojo G. K. aplinkybės, nurodytos teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, apklausiant ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. rugpjūčio 20 d. ir parodymų patikrinimo vietoje metu, sutampa. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiojo G. K. parodymus, taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į aplinkybes, kad tiek įvykio metu, tiek ir atvykęs į policijos komisariatą nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio (policijos komisariate nustatytas vidutinis girtumo laipsnis), policijos pareigūnams pats pripažino visų įvykio aplinkybių tiksliai nepamenantis dėl tuo metu buvusio didelio neblaivumo. Natūralu, kad tikslaus trauminių poveikių skaičiaus nukentėjusysis galėjo viso proceso metu neįvardinti ir dėl to, kad neabejotinai įvykio metu jis patyrė neigiamus išgyvenimus, fizinį skausmą ir nebuvo susitelkęs į smūgių ar spyrių skaičiavimą, juo labiau, kad konfliktas išsirutuliojo greitai ir netikėtai. Svarbu pažymėti ir tai, kad nukentėjusiojo G. K. parodymus iš dalies patvirtino liudytoja V. M., kuri teigė girdėjo kaip nuteistasis ir nukentėjusysis tarpusavyje pradėjo ginčytis, rėkauti, matė kai A. J. spyrė į kairį šoną nukentėjusiajam, kuris nugriuvo. Analogiškos aplinkybės buvo užfiksuotos ir atliekant parodymų patikrinimą vietoje su liudytoja V. M.. Byloje esančia specialisto išvada konstatuoti nukentėjusiajam G. K. padaryti sužalojimai, taip pat, kad sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis. Kolegijos vertinimu, nuteistojo A. J. kaltė yra visiškai įrodyta visapusiškai ištyrus visus byloje surinktus įrodymus bei juos palyginus su kitais byloje surinktais duomenimis ir padarius pagrįstas išvadas, jog byloje esančių įrodymų pakanka nuteistojo kaltei pagrįsti.
15. Apeliaciniame skunde keliamą versiją, kad sužalojimus nukentėjusysis G. K. galėjo patirti savarankiškai eidamas iš įvykio vietos į namus, būdamas neblaivus ir galimai sutrikusios orientacijos, paneigia byloje esanti įrodymų visuma. Kaip minėta, nukentėjusysis G. K. nuosekliai viso proceso metu teigė, kad sužalojimus jis patyrė dėl nuteistojo A. J. smurtinių veiksmų jo atžvilgiu. Šį sužalojimo mechanizmą patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad G. K. konstatuoti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Teismo medicinos specialisto V. V. paaiškinimų protokole nurodė, kad G. K. konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek nukentėjusiojo G. K., tiek liudytojos V. M. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodytomis aplinkybėmis. G. K. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek suduodant ranka, tiek spiriant, tiek nukentėjusiajam griūnant ir kontaktuojant su kietų bukų ar bukabriaunių savybių aplinkos daiktais. Nėra galimybės konkrečiau pasakyti apie G. K. konstatuotų kūno sužalojimų padarymo mechanizmą, nes sužalojimų padarymo vietose nėra užsifiksavę konkrečių žalojančių įrankių savybių (1 t., b. l. 119-121). Pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas V. V. savo išvadą patvirtino. Aplinkybę, kad nuteistasis A. J. spyrė į kairį šoną nukentėjusiajam G. K., dėl ko šis nugriuvo, patvirtino tiesioginė įvykio liudytoja V. M.. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad pats nuteistasis A. J., rašydamas žinutę ,,F. M.“ programėlėje N. L., pripažino smurtavęs prieš V. M. sugyventinį: „NK jos tas duhas prisilojo nuvariau gavo blizgių“. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, liudytoja V. M. apklausta ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad 2024 m. rugpjūčio 5 d. (kitą dieną po įvykio) ryte pas ją atėjo nukentėjusysis G. K., matė, kad jo pakaušis nubrozdintas, buvo žaizda ant dešinės alkūnės, nubrozdinimai ant šlaunies, taip pat lyg ir buvo sužalotas dešinės rankos bevardis pirštas. Atsižvelgiant į šiame punkte aptartų įrodymų visumą, nuteistojo keliama versija atmetama kaip visiškai nepagrįsta, kadangi ją paneigia aukščiau aptarti įrodymai, taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad sužalojimai G. K. kūno atsirado kitomis, nei nustatyta pirmosios instancijos teismo, aplinkybėmis.
16. Atsižvelgiant į anksčiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra išsamiai motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nuteistojo A. J. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. J. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.