- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-25
- Bylos Nr.
- A-143-858-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. K. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja A. K. (toliau – pareiškėja) skundu (b. l. 2 – 3), kurį patikslino (b. l. 59 – 62, 71 – 72), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2009 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. A(S)-8-1.4 bei įpareigoti Komisiją priimti ir išnagrinėti jos 2008 m. gruodžio 29 d. skundą.
Pareiškėja nurodė, kad 2008 m. gruodžio 29 d. skundu kreipėsi į Komisiją dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, apeliantas) direktoriaus 2008 m. lapkričio 28 d. atsisakymo Nr. A63-1392-(34580)-(4.4-PD-4) panaikinti jo pačio 2008 m. liepos 18 d. priimtą įsakymą Nr. 30-1479 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“. Šiame atsisakyme nurodyta, kad, nesutikdama su sprendimu, jį gali skųsti Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatyta administracinių ginčų sprendimo tvarka. Todėl, remdamasi ABTĮ 27 bei 30 straipsniais, pateikė skundą Komisijai. 2009 m. sausio 14 d. gavo Komisijos 2009 m. sausio 13 d. raštą Nr. A(S)-8-1.4, kuriuo jos skundas grąžintas, nes Komisijos pirmininkas skundą atsisakė priimti. Pareiškėjos nuomone, Komisijos pirmininkas teisingai nurodė, kad skundu skundžiamas viešojo administravimo institucijos atsisakymas atlikti veiksmus ir siekiama, jog ši institucija būtų įpareigota atlikti šiuos veiksmus. Tai ir yra Komisijos kompetencija. Tačiau Komisijos pirmininkas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, netinkamai išsiaiškino skundo esmę ir nepagrįstai nurodė, kad skundas turi būti nagrinėjamas Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad skundas Komisijai paduotas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus atsisakymo panaikinti 2008 m. liepos 18 d. įsakymą Nr. 30-1479, kuris priimtas pažeidžiant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. vasario 25 d. sprendimo Nr. 1-283 „Dėl sklypų ribų prie esamų pastatų nustatymo (duomenys neskelbtini) seniūnijoje specialiojo plano tvirtinimo“ 3.1 punktą ir juo patvirtintą sklypų ribų prie esamų pastatų nustatymo (duomenys neskelbtini) seniūnijoje specialųjį planą. Tai yra skundas dėl konkrečios administracinės procedūros (savivaldybes administracijos direktorius priima įsakymą, kuris pakeičia ir pažeidžia savivaldybės tarybos sprendimą, ir atsisako jį panaikinti), o ne dėl žemės reformos metu suformuotų žemėnaudų tinkamumo. Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnis nustato, kad savivaldybės tarybos priimtus teisės aktus gali sustabdyti, pakeisti ar panaikinti pati savivaldybės taryba. Savivaldybės administracijos direktorius gali sustabdyti, pakeisti ar panaikinti tik savo ar jo pavaduotojo priimtus teisės aktus. Skundžiama buvo būtent tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, priimdamas 2008 m. liepos 18 d. įsakymą Nr. 30-1479, pažeidė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą teritorijos planavimo dokumento keitimo tvarką. Ginčas kyla ne dėl teritorijos planavimo dokumentu (specialiuoju planu) suformuoto žemės sklypo duomenų, bet dėl to, kad administracijos direktorius savo įsakymu pakeitė savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintą teritorijos planavimo dokumentą. Atsižvelgiant į tai, remiantis ABTĮ 27 ir 30 straipsniais, skundas turi būti priimtas ir išnagrinėtas Komisijoje.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 25 – 29) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėja kreipėsi į Komisiją su 2008 m. gruodžio 29 d. skundu dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. lapkričio 28 d. atsisakymo Nr. A63-1392-(34580)-(4.4-PD-4) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. liepos 18 d. įsakymą Nr. 30-1479 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“. Komisijos pirmininkas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533 patvirtintų Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų (toliau – Komisijos nuostatai) 9, 23 punktais, Administracinių ginčų komisijų įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teisėtai ir pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjos skundas negali būti nagrinėjamas Komisijoje, kadangi šiam skundui nagrinėti įstatymai numato kitokią tvarką. Atsakovas pažymėjo, kad tiesiogiai teismui gali būti skundžiami sprendimai dėl žemės įsigijimo, o iki tokio sprendimo priėmimo priimti kiti sprendimai turi būti skundžiami laikantis įstatymo nustatytos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Jei specialieji įstatymai nustato, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą įstatymų numatytų viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, tai privaloma šios tvarkos laikytis. Nurodė, jog pagal Žemės reformos įstatymą naudojami namų valdų žemės sklypai, kuriuos asmenys turi teisę įsigyti nuosavybėn ar nuomoti ne aukciono tvarka, yra suprantami ne kaip faktiškai asmenų naudojami žemės sklypai, o sklypai, suteikti (paskirti) namų valdoms teisės aktų nustatyta tvarka. Žemėnauda atsiranda specifinių juridinių faktų – administracinių aktų – pagrindu, kompetentingoms institucijoms priimant sprendimus dėl žemės suteikimo naudotis ar nuosavybėn. Visus sprendimus, įsakymus ir kitus teisės aktus, priimtus iki galutinio sprendimo dėl žemės suteikimo naudotis ar įsigijimo, ikiteismine tvarka nagrinėja apskričių viršininkai ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) (Žemės reformos įstatymo 18 str. 2 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 12 d. nutarimas Nr. 709 ,,Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos įsteigimo“, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 194 patvirtinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos nuostatai). Nagrinėjamu atveju pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, kuriuo patikslintos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribos, gali jį apskųsti apskrities viršininkui, o ne administracinių ginčų komisijai. Pareiškėja nesinaudojo Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka ir kreipėsi į netinkamą instituciją, todėl Komisija pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti skundą. Atsakovas teigė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. liepos 18 d. įsakymas Nr. 30-1479 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ yra teisėtas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. 1-283 „Dėl sklypų ribų prie esamų pastatų nustatymo (duomenys neskelbtini) seniūnijoje specialiojo plano tvirtinimo“ patvirtintą specialųjį planą. Pabrėžė, jog abejoja, ar skundžiamas administracinis aktas pažeidžia pareiškėjos teises ir teisėtus interesus (ABTĮ 22 str. 1 d., 89 str. 1 d.).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 18 d. sprendimu (b. l. 80 – 86) pareiškėjos skundą patenkino. Teismas panaikino Komisijos 2009 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. A(S)-8-1.4 ir įpareigojo Komisiją išnagrinėti pareiškėjos 2008 m. gruodžio 29 d. skundą.
Teismas nurodė, kad byloje spręstinas ginčas dėl Komisijos 2009 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. A(S)-8-1.4 pagrįstumo ir teisėtumo. Šis sprendimas grindžiamas vieninteliu argumentu, jog kilusiam ginčui taikytina Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatyta privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka, todėl šis skundas Komisijoje negali būti nagrinėjamas. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, 25 straipsniu, 26 straipsnio 4 dalimi. Pažymėjo, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 30-1479 buvo nustatyti detaliuosiuose planuose nurodytini sprendiniai – žemės sklypo plotas, ribos, naudojimosi būdas, pobūdis, urbanistiniai – architektūriniai apribojimai ir sąlygos bei kt. Teismas padarė išvadą, kad šis įsakymas pagal savo pobūdį ir reguliavimo sritį laikytinas teritorijų detaliojo planavimo dokumentu – žemės sklypo, esančio, adresu: (duomenys neskelbtini) detaliuoju planu. Tai, jog šiuo įsakymu išspręsti detaliuoju planu nustatytini sprendiniai, pripažįstama ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2008 m. lapkričio 28 d. rašte Nr. A63-1392-(34580)-(4.4-PD-4), nurodant, jog pareiškėjai nesutinkant su įsakyme nustatytomis sklypo ribomis, siūloma pačiai savo lėšomis inicijuoti teritorijos detaliojo plano rengimą Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka. Nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2004 m. vasario 25 d. sprendimo Nr. 1-283 „Dėl sklypų ribų prie esamų pastatų nustatymo (duomenys neskelbtini) seniūnijoje specialiojo plano tvirtinimo“ ((duomenys neskelbtini) sklypas patenka į šio plano ribas) 1 punktu buvo patvirtintos sklypų prie (duomenys neskelbtini) seniūnijoje esamų pastatų ribos, o 2 punktu nustatyta, kad šis specialusis planas gali būti tikslinamas parengus detaliuosius planus. Nors Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. liepos 18 d. įsakyme Nr. 30-1479 nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“, pačiame įsakyme jokie sklypo nuomos ar pardavimo klausimai iš esmės nėra sprendžiami, o tik siūloma Vilniaus apskrities viršininkui išnuomoti (duomenys neskelbtini) esantį žemės sklypą, atsižvelgiant į šiame sklype esančių statinių ekonomiškai pagrįstą naudojimo trukmę. Teismas konstatavo, kad skunde Komisijai keliamas ginčas priskirtinas teritorijų planavimo sričiai. Komisija skundžiamame sprendime neteisingai nustatė pareiškėjos keliamo ginčo pobūdį, todėl nepagrįstai nurodė, jog šiam ginčui privaloma Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatyta ikiteisminė nagrinėjimo tvarka. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog sprendimai, kuriais patvirtinti detalieji planai, sukeliantys teisines pasekmes tretiesiems asmenims, gali būti ginčijami šių asmenų tiesiogiai teismui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525 – 448/2009 ir kt.). Kita vertus, ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, įstatymų numatytų viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Vadovaujantis Administracinių ginčų komisijų įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, skundus dėl apskrities teritorijoje esančių savivaldybių institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų valstybės tarnautojų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo, nagrinėja apskrities administracinių ginčų komisija. Pareiškėjos skunde Komisijai keliami reikalavimai nepatenka į ABTĮ 29 straipsnyje nurodytus ar tik teismine tvarka nagrinėjamus ginčus. Teismas pažymėjo, jog pareiškėja įgaliota valdyti, naudotis ir disponuoti ½ dalimi buto, esančio: adresu (duomenys neskelbtini). Komisijai skundžiami teisės aktai yra susiję su šio namo gyventojų teisėmis ir interesais. Dėl galimo jų pažeidimo pareiškėja laikytina tinkama pareiškėja pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies prasmę. Teismas padarė išvadą, kad Komisijos 2009 m. sausio 13 d. sprendimas Nr. A(S)-8-1.4 yra nepagrįstas, todėl naikintinas ir Komisija įpareigotina išnagrinėti pareiškėjos 2008 m. gruodžio 29 d. skundą.
III.
Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 80 – 84) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad teismas, neteisingai kvalifikavęs teisinius santykius, reglamentuojamus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. liepos 18 d. įsakymo Nr. 30-1479 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“, padarė visiškai nepagrįstą išvadą, jog šis įsakymas pagal savo pobūdį ir reguliavimo sritį laikytinas teritorijų detaliojo planavimo dokumentu – žemės sklypo, esančio, adresu: (duomenys neskelbtini), detaliuoju planu. Vadovaudamasis šia išvada, teismas neteisingai nustatė pareiškėjos keliamo ginčo pobūdį, priskirdamas jį teritorijų planavimo sričiai, ir neteisingai bei nepagrįstai nusprendė, jog šiam ginčui neprivaloma Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatyta ikiteisminė nagrinėjimo tvarka.
Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 100 – 101) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, kad skundžiami Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmai dėl teritorijų planavimo procedūros. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 30-1479 nustatyti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) duomenys neatitinka sklypo kadastro duomenų nuoraše esančių ribų, todėl sklypas pardavimui ar nuomai turi būti suformuotas pagal detalųjį arba specialųjį planą. Pažymi, jog dėl to, kad atsakovas pateikė apeliacinį skundą, Komisija 2009 m. liepos 10 d. posėdyje nutarė sustabdyti skundo nagrinėjimą iki bus pateiktas įsiteisėjęs teismo sprendimas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš pareiškėjos Komisijai paduoto 2008 m. gruodžio 29 d. skundo matyti, jog šiuo skundu pareiškėja siekė, kad būtų panaikintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. liepos 18 d. įsakymas Nr. 30-1479. Todėl ABTĮ taikymo požiūriu pirmosios instancijos teismas teisingai išskyrė šį atsakovo įsakymą kaip skundžiamą individualų teisės aktą bei vertino jį Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio taikymo požiūriu, t. y. vertino, ar jis gali būti laikomas žemės privatizavimui ir nuomai parengtu dokumentu, kurio apskundimui (privalomai) turi būti pasinaudota šio straipsnio 2 dalyje nustatyta išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka.
Kolegija pažymi, kad, sprendžiant klausimą, ar nurodytas atsakovo įsakymas gali būti pripažintas žemės reformos proceso metu parengtu dokumentu, būtina vadovautis Žemės reformos įstatymo 4 straipsniu, kurio 1 dalyje, be kita ko, yra nurodyta, kad žemės reforma vykdoma pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, kitus teritorijų planavimo dokumentus. Nagrinėjamai situacijai yra aktualus klausimas, ar pareiškėjos skundžiamas paminėtas atsakovo įsakymas gali būti laikomas teritorijų planavimo dokumentu. Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, jog nei nurodytame atsakovo įsakyme, nei kituose byloje esančiuose dokumentuose nėra nuorodų į tai, kad aptariamas įsakymas buvo priimtas vykdant teritorijos, į kurią patenka ginčo žemės sklypas, detalųjį planavimą. Kolegija taip pat pažymi, kad šiame įsakyme nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ savaime negali būti pripažintas pakankamu pagrindu laikyti aptariamą įsakymą teritorijos detaliojo planavimo dokumentu. Išvardintų aplinkybių visuma, kolegijos manymu, neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjos skundžiamas paminėtas atsakovo įsakymas Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalies taikymo prasme priskirtinas prie dokumentų, kuriuos apskųsti galima tik pasinaudojus šioje teisės normoje nurodyta išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka. Esant tokiam neaiškumui, kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, konstatuoja, kad nagrinėjamoje situacijoje Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatos netaikytinos.
Taigi pirmosios instancijos tesimo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas iš esmės pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.