Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2015-08-26 · Administracinė byla Nr. A-468-822/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-08-26
Bylos Nr.
A-468-822/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01632-2014-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Skirgailė Žalimienė (pran.)
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui
Pareiškėjas
E. Z.
Kategorijos
  • 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinės byla Nr. A-468-822/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01632-2014-2Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugpjūčio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. Z. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja E. Z. kreipėsi į teismą prašydama: 1) atnaujinti praleistą terminą skundui dėl pensijų (senatvės ir nukentėjusių asmenų) nepriemokos paduoti; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. vasario 21 d. raštą Nr. (6.5) 1-1656; 3) priteisti E. Z. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV, neišmokėtą pensijos dalį dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo – 2 887,05 Lt, dėl 6 straipsnio 1 dalies – 302,43 Lt, dėl 4 straipsnio 1 dalies – 786 Lt, 5 straipsnio 1 dalies – 846,06 Lt; 5) priteisti pareiškėjos naudai iš atsakovo VSDFV patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja skunde paaiškino, kad jai nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (toliau – ir senatvės pensija), kurios dydis kartu su nukentėjusių asmenų valstybine pensija buvo 963,86 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalimi ir 8 straipsnio 1 dalimi, pensija buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta.

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Būtent paminėtas Konstitucinio Teismo nutarimas tapo teisiniu pagrindu kreiptis dėl pareiškėjai neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo.

Pareiškėja pripažino, kad įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti praleido. Tačiau nurodė, kad jį praleido dėl objektyvių priežasčių. Apie savo pažeistas teises pareiškėja sužinojo tik tada, kai buvo paskelbta, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijai, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis sumažinta pensija jai buvo mokama 2009–2011 metais, nukentėjusių asmenų pensijos mažinimas pratęstas dar metams. Vyriausybė, priimdama šį įstatymą buvo įsipareigojusi priimti kitą įstatymą dėl sumažintų pensijų grąžinimo arba kompensavimo. Tačiau tokio įstatymo Vyriausybė iki šio laiko nėra priėmusi.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Laikinasis įstatymas nustatė perskaičiuoti (laikinai sumažinti) senatvės pensijas, viršijančias 650 Lt (ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį). Pensijų perskaičiavimo tvarka buvo nustatyta Laikinojo įstatymo 6 straipsnyje. Be to, Laikinojo įstatymo 8 straipsnyje buvo nustatyta dirbantiems senatvės pensijos gavėjams 2010 — 2011 m. mokėti ne visą perskaičiuotą senatvės pensiją, o jos dalį, apskaičiuotą taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusį kalendorinį mėnesinį pensijos gavėjo turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Kadangi pareiškėjos senatvės pensija viršijo nustatytą 650 Lt ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį, todėl jos senatvės pensija buvo perskaičiuota Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Kadangi pareiškėja laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jos senatvės pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjai buvo mokama nesumažinta senatvės pensija. Pareiškėjai 2010 m. rugsėjo 22 d. buvo paskirta 200 Lt nukentėjusiųjų asmenų pensija. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustatė, kad valstybinės pensijos (tame tarpe ir nukentėjusiųjų asmenų pensijos) perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėjos nukentėjusiųjų asmenų pensija nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. sumažėjo iki 180 Lt. Be to, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustatė perskaičiuoti nukentėjusiųjų asmenų pensijas asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų. Šios pensijos buvo perskaičiuotos taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį. Kadangi pareiškėja laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jos nukentėjusiųjų asmenų pensija buvo perskaičiuota. Po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dienos (2012 m. rugsėjo 21 d.) Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintos Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos pensijų gavėjams nėra taikomos nuo 2012 m. sausio 1 d. (Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas), 5 straipsnio nuostatos – nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Konstitucinio Teismo nutarimai galioja tik į ateitį. Reikalavimui dėl nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. neišmokėtos senatvės bei nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalies priteisimo senaties terminas skaičiuotinas nuo 2010 m. spalio mėnesio. Apskundimo terminui pasibaigus, kreipdamasi į VSDFV, pareiškėja taip pat nenurodė aplinkybių, sudarančių pagrindą praleistam terminui atnaujinti, todėl VSDFV pagrįstai atsisakė nagrinėti jos skundą. Todėl konstatuotina, jog pareiškėja terminą skundui dėl Alytaus skyriaus veiksmų paduoti praleido dėl išimtinai nuo jos valios priklausiusių aplinkybių. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nepasinaudojo VSDFV jai išaiškinta teise pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, ir priimtą VSDFV 2014 m. vasario 21 d. sprendimą apskundė teismui. VSDFV pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2014 m. vasario 5 d. skundą.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į skundą taip pat prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino, kad pareiškėjai pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas dėl turėtų draudžiamųjų pajamų sumažinta senatvės pensija išmokėta 2010 metų spalio mėnesį, o pareiškėja į VSDFV kreipėsi su 2014 m. vasario 5 d. skundu, praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo apie mokamą ne viso dydžio paskirtą senatvės pensiją, todėl konstatuotina, kad VSDFV 2014 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-1656 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundo reikalavimą dėl negautos senatvės pensijos dalies, kaip paduotą praleidus apskundimo terminą. Reikšdama reikalavimą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo tiesiogiai teismui, kai šio klausimo pagal priskirtą kompetenciją nesprendė VSDFV (pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnį, sprendimą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo priima Fondo valdybos direktorius ar jo pavaduotojas), pareiškėja iš esmės prašo, kad teismas atliktų viešojo administravimo institucijos funkciją. Tai neįeina į teismo kompetenciją (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnis), todėl byla dalyje dėl šio reikalavimo nutrauktina pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktą.

Atsakovas atkreipė teismo dėmesį į tai, jog pareiškėja į VSDFV su skundu dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo (kaip valinio akto, veiksmo) mokėti jai sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas valstybinę nukentėjusiųjų asmenų pensiją nesikreipė, t. y. VSDFV teritorinio skyriaus sprendimas dėl šios rūšies pensijos mokėjimo nėra išnagrinėtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

VSDFV 2014 m. vasario 21 d. sprendimas Nr. (6.5) 1-1656, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos 2014 m. vasario 5 d. skundo reikalavimą dėl negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, nes praleistas kreipimosi į Fondo valdybą terminas, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Taisyklių 31 punktu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjos E. Z. skundą tenkino iš dalies: atnaujino kreipimosi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą terminą; panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1656; priteisė pareiškėjai E. Z. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus 2 389,08 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos; priteisė pareiškėjai E. Z. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus 846,76 Lt nukentėjusiųjų asmenų pensijos; kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad pirmoji dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo sumažinta senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. rugsėjo mėn. (b. l. 5–6), todėl nuo šios datos skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėja, siekdama tinkamai apginti savo teises, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Šalies argumentai

Pareiškėja į VSDFV Alytaus skyrių kreipėsi su 2014 m. sausio 9 d. prašymu išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį. Taigi pripažintina, kad jau šiame prašyme pareiškėja išreiškė nesutikimą su atitinkamais VSDFV teritorinio skyriaus veiksmais, prašydama pašalinti dėl šių veiksmų kilusias pasekmes, t. y. siekė inicijuoti ginčą dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų). Taigi būtent ši data (2014 m. sausio 9 d.) laikytina pareiškėjos kreipimusi į VSDFV Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme.

Teismas, konstatavęs, kad kreipimusi į VSDFV Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme laikytinas pareiškėjos 2014 m. sausio 9 d. prašymas, sprendė, kad ji praleido šiuo konkrečiu byloje nagrinėjamu atveju taikytiną 3 metų terminą skundui VSDFV paduoti dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo.

VSDFV, gavusi pareiškėjos skundą, 2014 m. vasario 21 d. sprendime Nr. (6.5)I-1656 padarė išvadą, kad pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, todėl vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos pateiktą skundą. Nors šiuo sprendimu VSDFV ir konstatavo, kad pareiškėja skundą padavė praleidusi terminą ir atsisakė jį nagrinėti, kartu išreiškė savo poziciją ir valią dėl keliamo ginčo, o tai teismui leido konstatuoti, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, vadinasi, šiuo aspektu kliūčių nagrinėti ginčą iš esmės teisme neliko (pastebėtina, kad pareiškėja į teismą kreipėsi nepažeisdama Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto dvidešimties dienų termino nuo VSDFV 2014 m. vasario 21 d. sprendimo Nr. (6.5)I-1656 gavimo dienos (b. l. 1–6).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, įvertinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Taisyklių 20 ir 31 punktus, darė išvadą, kad VSDFV, prieš priimdama sprendimą skundo nenagrinėti, turi pareiškėjui nustatyti terminą, per kurį šis galėtų nurodyti svarbias termino paleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis pateisinančius dokumentus, ir tik per nustatytą terminą nepagrindus priežasčių, VSDFV turi teisę priimti sprendimą neatnaujinti termino ir pareiškėjo skundo nenagrinėti. Pareiškėjos ginčijamas VSDFV sprendimas priimtas neatlikus minėtuose punktuose nustatytos procedūros, todėl jis yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.

Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai, inter alia, dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėja įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jai kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Išvardytos priežastys, teismo įsitikinimu, sudarė pareiškėjai objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą, todėl teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkino pareiškėjos prašymą ir atnaujino kreipimosi į VSDFV terminą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas sprendė, kad, siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjai kilusios pasekmės dėl prieštaraujančios Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies taikymo, perskaičiuojant jos senatvės pensiją, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Apskaičiuodamas pareiškėjai priteistinos sumos dydį teismas vadovavosi atsakovo pateikta 2014 m. balandžio 2 d. pažyma Nr. (10.1)R1-7853 (b. l. 42–44), kurioje nurodoma, kad pareiškėjai neišmokėta pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį – 846,76 Lt, pagal 8 straipsnio 1 dalį – 2 389,08 Lt.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai, todėl pareiškėjos reikalavimas priteisti iš atsakovo VSDFV Alytaus skyriaus už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų pensijos dalį, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo atmestinas.

Šalies argumentai

Pareiškėja, be kita ko, prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė įrodymų, kad šias išlaidas patyrė, todėl prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas teismas atmetė.

III.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Apeliaciniame skunde palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą atsiliepime į pareiškėjos skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais (b. l. 69–77).

Šalies argumentai

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja 2014 m. kovo 10 d. skundu prašė priteisti iš atsakovo ir įpareigoti jį išmokėti dviejų pensijų – senatvės pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos – dalis, nors į Fondo valdybą, kaip išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, pareiškėja yra kreipusis tik su 2014 m. vasario 5 d. skundu, kuriame aiškiai nurodyta, kad prašoma išmokėti tik negautą senatvės pensiją. Fondo valdyba 2014 m. vasario 21 d. sprendimu išnagrinėjo klausimą tik dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas skundą palieka nenagrinėtą, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima pasinaudoti ta tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išnagrinėjo iš esmės pareiškėjos reikalavimą dėl nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalies išmokėjimo.

Pažymi, kad Fondo valdyba 2014 m. vasario 21 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2014 m. vasario 5 d. skundą ta apimtimi, kuria ji prašė įpareigoti Skyrių išmokėti neišmokėtą pensijos dalį, o iš esmės išnagrinėjo tik skundo dalį dėl Skyriaus 2014 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. (10.1) R1-1960 pateiktos informacijos teisingumo. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė, kad Fondo valdyba 2014 m. vasario 21 d. sprendime Nr. (6.5) I-1656 iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, nes išreiškė savo poziciją ir valią dėl keliamo ginčo iš esmės. Ginčijamame šioje byloje Fondo valdybos 2014 m. vasario 21 d. sprendime, skirtingai nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kuria rėmėsi teismas, darydamas tokią išvadą, nenurodyta, kad Fondo valdybos teritorinis skyrius (skyriai) ar Fondo valdyba neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai 2010–2011 metais negautą senatvės pensijos dalį. Fondo valdyba neišnagrinėjo pareiškėjos skundo iš esmės, t. y. pareiškėjos skundas nebuvo išnagrinėtas privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka. Todėl mono, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino Pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio normas.

Atsakovo nuomone, Vilniaus apygardos administracinio teismas nepagrįstai nusprendė atnaujinti praleisto skundo padavimo Fondo valdybai terminą. Pažymi, kad nustatytas terminas yra pakankamai ilgas, o skundžiamame teismo sprendime jokių ekstraordinarių priežasčių, objektyviai galėjusių užkirsti pareiškėjui kelią paduoti skundą per Pensijų įstatymo 45 straipsnyje numatytą terminą, nebuvo nustatyta. Teismo nurodyti praleisto apskundimo termino atnaujinimo pagrindai yra nemotyvuoti, be to, jie yra visiškai abstraktūs, tinkantys bet kuriam asmeniui, nepagrįsti realiomis objektyviomis aplinkybėmis. Be to, mano, kad teismo nurodytas termino atnaujinimo argumentas, kad įstatymų leidėjas nepagrįstai delsia nustatyti kompensavimo mechanizmą, atmestinas ir atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą bei Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. KT8-S5/2014, nes nustatant kompensacijų mokėjimo pradžią ir protingą laikotarpį, per kurį dėl šių pensijų mažinimo atsiradę praradimai bus kompensuoti, turi būti, kaip pabrėžė Konstitucinis Teismas, atsižvelgiama ir į ypatingos situacijos padarinius bei į valstybės išgales.

Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2014 m. gegužės 15 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą (Nr. XII-886), kuriame nustatyti šių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1–4, 6 ir 7 dalių ir 7 straipsnio 1, 2, 4, 5 ir 6 dalių nuostatų taikymo, kompensavimo tvarka, dydžiai ir terminai. Kadangi įstatyme nėra numatytas senatvės pensijų kompensavimas dirbusiems asmenims ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmas, Vyriausybei pasiūlyta kasmet, svarstant 2016 ir vėlesnių metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą (atkreiptinas dėmesys, kad šie projektai bus svarstomi jau 2015 metais), įvertinti pensijų kompensavimo galimybę asmenims, kuriems valstybinės pensijos ir (ar) senatvės pensijos buvo sumažintos taikant Laikinojo įstatymo 5 ir (ar) 8 straipsnių nuostatas ir, esant tokiai galimybei, parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl Laikinojo įstatymo 5 ir (ar) 8 straipsnių nuostatų taikymo negautos pensijos dalies kompensavimo įstatymo projektą. Taigi apskundimo termino neatnaujinimas neatima iš pareiškėjos teisės atgauti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų sumažintą senatvės pensijos dalį ir niekaip nepaneigia pareiškėjos teisės dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensijos atgauti ateityje išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Atsiliepimas

Pareiškėja E. Z. su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 82–84). Atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją. Pažymi, kad atsakovas pats 2014 m. vasario 21 d. sprendime nurodė jo apskundimo tvarką, kurios pareiškėja laikėsi.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjai dėl to neišmokėtos pensijos dalies atlikto apskaičiavimo teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. rugsėjo mėn.

Iš bylos matyti, kad pareiškėja 2014 m. sausio 9 d. VSDFV Alytaus skyriui pateikė prašymą remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo taikymo 2010 m. rugsėjo – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu neišmokėtą pensijos dalį. VSDFV Alytaus skyrius 2014 m. sausio 23 d. rašte pateikė pareiškėjai duomenis apie 2010–2011 metais jai paskirtos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų pensijos dydžius ir neišmokėtos senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų pensijos dalies dydžius ir nurodė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias pensijų apskaičiavimą ir mokėjimą. Nurodė, kad kol nėra priimtas teisės aktas dėl sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo, nėra teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies (b. l. 13–14, 15, 35–36). Nesutikdama su sprendimu, pareiškėja VSDFV pateikė 2014 m. vasario 5 d. skundą (b. l. 33–34). VSDFV 2014 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. (6.5)I-1656 panaikino VSDFV Alytaus skyriaus 2014 m. sausio 23 rašto dalį, kuria pareiškėjai atsisakyta išmokėti pensijos dalį, kaip priimtą viršijant institucijos kompetenciją, o pareiškėjos prašymą dėl senatvės pensijos mokėjimo atsisakė nagrinėti, nes pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. Išaiškino pareiškėjai teisę iki 2014 m. kovo 21 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti ir spręsti skundo priėmimo klausimą iš naujo (b. l. 30–32). Nesutikdama su priimtu VSDFV sprendimu, pareiškėja su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti ginčijamą sprendimą ir įpareigoti VSDFV Alytaus skyrių išmokėti negautą senatvės pensijos dalį.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos nurodytu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Aptariamoje nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Taip pat buvo išspręstas atsakovo tokio pobūdžio bylose – teritorinio VSDFV skyriaus, kuris administruoja senatvės pensijos mokėjimą – tinkamumo klausimas.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Alytaus skyriui paduotas 2014 m. sausio 9 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. spalio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

Kaip minėta, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. spalio mėn., kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjos nurodytas nežinojimas apie jos teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi.

Tai leidžia daryti išvadą, kad VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, nurodžiusi pareiškėjai galimybę, motyvuotai ir pateikiant įrodymus, prašyti atnaujinti terminą skundui paduoti, kaip tai yra numatyta Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 20 ir 31 punktuose.

Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad atnaujina šį terminą, nepateikė jokio šio termino praleidimo priežasčių įvertinimo Taisyklių 20 punkto taikymo prasme. Todėl kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytu pareiškėjos praleisto termino kreiptis į išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją (VSDFV) atnaujinimu ir konstatuoja, kad nagrinėjamoje situacijoje pagrindo atnaujinti pareiškėjai šį terminą nėra.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas nepagrįstai nagrinėjo iš esmės pareiškėjos reikalavimą dėl nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalies išmokėjimo, nes šiuo klausimu pareiškėja nesikreipė į VSDFV kaip į išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją ir išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka dar gali pasinaudoti.

Pasisakydama dėl pareiškėjos skundžiamo VSDFV sprendimų reikšmės nagrinėjamai bylai ta prasme, ar jame buvo išreikšta šios institucijos (Pensijų įstatymo 45 str. taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija, išanalizavusi šio sprendimo turinį, konstatuoja, kad jame nėra išreikšta šio atsakovo (VSDFV) pozicija dėl pareiškėjos prašymo grąžinti ginčo nepriemoką nepagrįstumo.

Atsižvelgdama į išvardytus argumentus ir padarytas išvadas, kolegija konstatuoja, kad pareiškėja nepasinaudojo privaloma jos iškelto ginčo dėl pensijos nepriemokos priteisimo išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti pareiškėjos reikalavimo dėl įpareigojimo išmokėti jai šią nepriemoką iš esmės.

Apibendrindama padarytas išvadas, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes. Todėl šis sprendimas naikintinas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjos teismui paduoto skundo dalis dėl nukentėjusiųjų asmenų pensijos priteisimo paliekama nenagrinėta (ABTĮ 103 str. 1 d. 1 p.), kita skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimą panaikinti, pareiškėjos E. Z. skundo dalį dėl nukentėjusiųjų asmenų pensijos priteisimo palikti nenagrinėtą, kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėRičardas PiličiauskasSkirgailė Žalimienė