- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-08
- Bylos Nr.
- 2A-845-611/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Rasa Gudžiūnienė, Andžej Maciejevski
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Ieškovas
- AB „If P&C Insurance AS“
- Kategorijos
- 20.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 20.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. liepos 30 d. sprendimo pagal ieškovo AB „If P&C Insurance AS“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovo priteisti 27313,56 Lt nuostolių atlyginimą, 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad draudimo sutarties pagrindu su UAB „Upi“, apdraudė transporto priemonę (duomenys neskelbtini), transporto priemonių draudimu. 2008-05-03 apie 21.00 val. Telšių r. sav. kelyje Šiauliai-Palanga, ties 57,795 km, į kelią staiga išbėgus stirnai, įvyko eismo įvykis, kuriame buvo sugadinta transporto priemonė. Vairuotojo P. U. veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties nenustatyta. Eismo įvykį draudikas pripažino draudiminiu ir draudėjui bei automobilio remonto servisui išmokėjo 27313,56 Lt draudimo išmoką. Išmokėjęs draudimo išmoką draudikas įgijo regresinio reikalavimo teisę į atsakingą dėl žalos (nuostolių) padarymo asmenį – atsakovą pagal LR CK 6.1015 str. 1 d. nuostatas. Pažymėjo, kad eismo įvykio vietoje nebuvo įspėjamųjų kelio ženklų, kurie galiotų nurodytame kelio ruože ir įspėtų apie pavojų susidurti su laukiniu gyvūnu. Pabrėžė, kad įvykio vietoje nėra įrengta ir jokių techninių apsaugos priemonių, kurios užkirstų kelią gyvūnams patekti į važiuojamąją kelio dalį. Pagal LR Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str., laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei, todėl valstybė turi rūpintis, kad laukiniai gyvūnai nedarytų žalos. Laukinio gyvūno išbėgimas į kelią negali būti laikoma nenugalima jėga.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinio netenkinti. Nurodė, kad jeigu įstatymų leidėjas numatytų, kad valstybė privalo visais atvejais atlyginti laikinių gyvūnų padarytą žalą, tai prieštarautų protingumo principams, nes laisvėje gyvena šimtai ir tūkstančiai gyvūnų rūšių, kurie vienomis ar kitomis sąlygomis gali padaryti ar daro žalą žmogaus sveikatai, jo turtui ar net kelia pavojų gyvybei. Atkreipė dėmesį, kad automobilis yra laikomas padidinto pavojaus šaltiniu, todėl jo valdytojas privalo elgtis atsargiau nei įprasta, automobilio vairuotojas turėjo tinkamai įvertinti jo vairuojamos autotransporto priemonės keliamą pavojų aplinkai ir savo galimybes suvaldyti automobilį kiekvienoje situacijoje. Pažymėjo, kad Statybos techninio reglamento STR 2.06.03:2001 „Automobilių keliai“ (įvykio metu galiojusi redakcija), numatė, kad „kelio trasai kertant nusistovėjusius gyvūnų migracijos takus, numatomos specialios priemonės: greičio apribojimai, vielos tinklo atitvarai, gyvulių praginos ir kt.“. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad autoįvykio vietoje yra gyvūnų migracijos keliai. Įvertinus tai, kad kelio vietoje, kurioje įvyko automobilio susidūrimas su laukiniu gyvūnu (stirna) nebuvo pastatytas įspėjamasis kelio ženklas Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“ (LST 1405), kelio Šiauliai-Palanga vieta ties 57,79 km laikytina saugi, neavaringa ir todėl eismo atžvilgiu nepavojinga.
Vilniaus m. 3 apylinkės teismas 2010 m. liepos 30 d. sprendimu ieškinį patenkino pilnai, priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ieškovui AB „If P&C Insurance AS“ 27313,56 Lt nuostoliams atlyginti, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą 27313,56 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2010-03-08 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 766 Lt žyminio mokesčio ir 2420 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teismas nustatė, kad 2008-05-03 Telšių rajono savivaldybėje kelyje Šiauliai-Palanga ties 57,975 kilometru eismo įvykio metu buvo apgadintas P. U. vairuojamas automobilis (duomenys neskelbtini). Minėto autoįvykio priežastimi buvo automobilio susidūrimas su į kelią išbėgusiu laukiniu žvėrimi - stirna. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimu, kuriuo išaiškinta, kad įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taikymo klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų taikymo. Šiuo atveju sprendžiant laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo klausimą, dėl teisinių santykių panašumo taikytina CK 6.267 str. 1 d., numatančio naminių gyvūnų ir asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų savininko pareigą atlyginti šių gyvūnų padarytą žalą, analogija. Teismas nurodė, kad taikant LR CK 6.267 str. 1 d. analogiją, nagrinėjamu atveju valstybė privalo atlyginti laukinio žvėries padarytą žalą net ir nesant kaltės, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio tyčios ar didelio neatsargumo. Teismas padarė išvadą, kad laukinio gyvūno staigus išbėgimas į kelią nelaikytinas nenugalima jėga, nes valstybė, kaip apdairus ir rūpestingas savininkas, gali bei privalo numatyti, taip pat ji turi galimybes ir priemones užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms, naudodama įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytas saugaus eismo priemones. Pažymėjo, kad aplinkybes, dėl kurių laukinio žvėries išbėgimas į kelią turėtų būti pripažįstamas nenugalima jėga, privalo įrodinėti atsakovas, kaip laukinio žvėries savininkas. Atsakovas tokių aplinkybių neįrodė, o civilinės bylos medžiaga patvirtina, kad šis įvykis nagrinėjamu atveju turėjo ir galėjo būti numatomas, nes pagal Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos pateiktą informaciją kelyje Šiauliai-Palanga 20 km spinduliu laikotarpiu nuo 2004-05-09 iki 2007-07-02 įvyko 18 eismo įvykių, kurių priežastimi buvo transporto priemonės susidūrimas su staiga išbėgusiu į kelio važiuojamąją dalį laukiniu žvėrimi. Teismas nurodė, kad Kelias Šiauliai-Palanga yra magistralinis, judėjimas jame intensyvus. Tokios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas, kaip apdairus ir rūpestingas laukinės gyvūnijos savininkas, turėjo ir galėjo imtis įstatymo numatytų priemonių žalai išvengti, t.y. pastatyti atitinkamus įspėjamuosius kelio ženklus, atitvarus, kontroliuoti gyvūnų populiaciją ar taikyti kitas panašias apsaugos priemones. Teismas konstatavo, kad atsakovas nesiėmė visų būtinų priemonių žalai išvengti, todėl privalo atlyginti jam nuosavybės teise priklausančio laukinio žvėries padarytą žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad žala padaryta asmens turtui, buvo apgadinta automobilio priekinis bamperis, priekinis kairės pusės sparnas, variklio dangtis, priekinis kairės pusės žibintas, priekinis kairės pusės posūkio žibintas, radiatoriaus grotelės. Teismas konstatavo, kad UAB „Silberauto“ sąskaitoje-faktūroje nurodyti automobilio remonto darbai ir panaudotos detalės bei medžiagos, taip pat ieškovo sąmatoje nurodyti darbai yra susiję su eismo įvykyje padarytų automobilio apgadinimų pašalinimu. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių minėtuose dokumentuose nurodytų darbų reikalingumą eismo įvykio sąlygotiems apgadinimams pašalinti. Teismas nurodė, kad 1080 Lt išlaidos už automobilio transportavimą taip pat yra sąlygotos eismo įvykio, kadangi dėl eismo įvykyje padarytų automobilio apgadinimų automobilis negalėjo būti naudojamas pagal paskirtį. Kadangi automobilis eismo įvykio metu buvo apdraustas transporto priemonių draudimu AB „If draudimas“, ir draudikui išmokėjus draudimo išmoką, draudikui perėjo teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens.
Šalies argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2010 m. liepos 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas padarė faktinę ir loginę klaidą, konstatuodamas šio kelio, kuriame įvyko eismo įvykis, svarbą ir intensyvumą. Byloje nėra jokių įrodymų, statistinių ar kitokių duomenų, pagrindžiančių šias aplinkybes, todėl kelio intensyvumo, kaip galimai avaringo kelio aplinkybės, kriterijus nėra įrodytas. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos 2010-02-08 pateiktą informaciją, nurodančią, kad 2004-2009 m. duomenimis 57 kilometre yra įvykę tik du eismo įvykiai, todėl reali vertinamo kelio ruožo avaringumo statistika yra minimali. Ieškovo pateikti skaičiai iš esmės neparodo nei gyvūnų migracijos atitinkamoje kelio atkarpoje, nei laiko, kada tokia migracija vyksta (ar gali vykti). Nėra aišku, kodėl teismas vertino 40 kilometrų atstume įvykusius eismo įvykius, t. y. kodėl pasirinko būtent tokį atstumą, o ne kilometro, dviejų, penkių ar dešimties atstumą. Pažymėjo, kad stirnos ne tik nemigruoja, bet ir apskritai yra pakankamai sėslios, o atsižvelgiant į tai, kad pagal pateiktus duomenis toje vietoje (tame kelio ruože - 500 metrų atstumu) nėra buvę tokių susidūrimų, mano, kad pavienės stirnos iššokimas į kelią šiuo konkrečiu atveju konkrečioje kelio vietoje yra atsitiktinumas, aplinkybė, kurios nebuvo galima numatyti. Kiekvieną kartą sprendžiant dėl laukinio žvėries išbėgimo į kelią, reikia vertinti kiekvienu atveju konkrečią gyvūno rūšį, populiacijos mastą, populiacijos rūšies skaičiaus nusistovėjimą, gyvūnų įpročius keliauti, jų sėslumą, sezoninės migracijos laiką. Nė dėl vienos iš minėtų aplinkybių teismo nebuvo pasisakyta ar detalizuota, taip pat teismas nurodė tik bendro pobūdžio teiginį, kad valstybė visada privalo numatyti ir kontroliuoti laukinių žvėrių išbėgimą į kelią. Kelio vietoje, kurioje įvyko automobilio susidūrimas su laukiniu gyvūnu, įspėjamasis kelio ženklas Nr.131 „Laukiniai žvėrys" (LST 1405) nebuvo pastatytas, todėl konkreti kelio Šiauliai-Palanga vieta ties 57,795 kilometru laikytina saugi, neavaringa ir todėl eismo atžvilgiu nepavojinga. Nurodo, kad valstybės institucijų pareiga pastatyti kelio ženklą įvykio vietoje gali būti grindžiama tik Lietuvos standartu LST 1405:1995. Tačiau šis standartas, nereglamentuoja vietų, kuriose turi būti statomi kelio ženklai. Pažymėjo, kad nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta, kad kuri nors valstybės institucija būtų pažeidusi teisės aktus, t. y. byloje nebuvo nustatyta, kad kuris nors viešasis juridinis asmuo būtų (Vyriausybė ar į bylą neįtraukti subjektai tokie kaip Aplinkos ministerija, Lietuvos automobilių kelių direkcija, kurių kompetencijai yra priskirti tam tikri klausimai, susiję tiek su kelių infrastruktūra, tiek su saugomo užtikrinimu) netinkamai vykdęs jam įstatymais nustatytas pareigas. Nesant visų deliktinės atsakomybės sąlygų, atsakomybė negali kilti. Teismo teiginiai apie tai, kad valstybei, kaip laukinės gyvūnijos savininkui kyla atsakomybė dėl nepakankamo ar visiško stirnų populiacijos nekontroliavimo yra niekuo nepagrįsti, neįrodyti, todėl atmestini.
Nurodė, kad jei valstybė dalyvauja lygiais civiliniais pagrindais teisiniuose santykiuose ir jai, pagal ieškovą, kyla civilinė atsakomybė, tai lygiai taip pat transporto priemonės valdytojui (savininkui), kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, kurio atsakomybė pagal LR CK 6.270 straipsnį kyla be kaltės, egzistuoja bendro pobūdžio pareiga valdant transporto priemonę elgtis atidžiai bei rūpestingai ir nepažeisti minėtos pareigos. Pagal ieškinyje pateiktas faktines aplinkybes galima daryti išvadą, kad, nelaikant stirnos iššokimą (pasirodymą kelyje) į kelią nenugalimos jėgos aplinkybe šiuo konkrečiu atveju, asmuo, valdantis didesnio pavojaus šaltinį, nebuvo pakankamai rūpestingas ir apdairus automobilio savininkas (valdytojas), nes turėjo ir privalėjo numatyti bei išvengti susidūrimo su stirna. Nurodė, kad teismas, remdamasis LR CK 6.37 str. 2 d., ieškovui pagal jo prašymą priteisė 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atkreipė dėmesį, kad šis straipsnis yra LR CK XVII skyriuje, kuris reglamentuoja sutarčių neįvykdymo teisines pasekmes, t. y. sutartines prievoles, o šioje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl deliktinės atsakomybės taikymo. Ieškovas nenurodo, kokios sutartinės prievolės terminas buvo pažeistas, todėl nėra aišku, kaip teismas galėtų sutartinėms prievolėms taikomą atsakomybės formą pritaikyti deliktinei atsakomybei. Pažymėjo, kad valstybė šiuo atveju nėra nei verslininkas, nei privatus asmuo, nei skolininkas, todėl nei LR CK 6.210 str. 2 d., nei LR CK 6.37 str. 2 d. nuostatos negali būti taikomos. Kitų teisės normų, kurios numatytų 6 procentų metines palūkanas LR CK nėra.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2010 m. liepos 30 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš atsakovo ieškovui jo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad nagrinėjamam atvejui yra svarbi ne „avaringumo apskritai situacija" kelyje, o tik laukinių gyvūnų sukelti eismo įvykiai, dėl ko teigti teismą neteisingai įvertinus bylos duomenis nėra teisinio pagrindo. Nagrinėjamu atveju neturėjo būti taikoma ar analizuojama LR susisiekimo ministro 2004-07-22 įsakymu Nr. 3-390 patvirtinta „Avaringųjų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika". Kelio ženklo Nr. 131 „Laukiniai žvėrys" įrengimo tvarka nėra tinkamai reglamentuota. Lietuvos standartas LST 1405:1995 nustato Valstybei pareigą šį ženklą statyti kelio ruožuose, kuriuose pasitaiko laukinių žvėrių. Atsakovas siūlo vadovautis 1968 m. lapkričio 8 d. Vienos Kelio ženklų ir signalų konvencija, kur numatyta, kad ženklas turi būti statomas tais atvejais, kai yra didelė tikimybė, kad per kelią gali eiti laukiniai žvėrys. Tačiau kas laikytina didele tikimybe ir kaip ši tikimybė yra apskaičiuojama taip ir lieka neaišku, akivaizdžiai parodant, jog Valstybė nesiėmė visų įmanomų priemonių šiai tvarkai sureguliuoti. Nagrinėjamu atveju, tai, jog konkrečios stirnos iššokimas į kelią Šiauliai-Palanga yra laikytina nenugalimos jėgos aplinkybe privalėjo įrodyti atsakovas, tačiau tokių įrodymų byloje nėra, dėl ko teismas teisingai konstatavo, jog atsakovas neįrodė aplinkybių, dėl kurių laukinio žvėries išbėgimas į kelią turėtų būti pripažįstamas nenugalima jėga, be to, atsakovo nurodytos aplinkybės neatitinka force majeure kriterijų visumos. Pažymėjo, kad laukinių gyvūnų padaryta žala atlyginama remiantis įstatymo analogija, kuri reglamentuoja naminių gyvūnų padarytą žalą, kuomet gyvūno savininkas atsako už kitiems asmenims ar jų turtui padarytą žalą. Nurodyta norma nustato objekto savininko ar valdytojo atsakomybę be kaltės. Dėl to asmuo gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės tik įrodęs, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. Tačiau, kaip jau pasisakyta ir ieškinyje, net ir nustačius atsakovo, kaip laukinės gyvūnijos savininko griežtąją atsakomybę, yra akivaizdžios visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Valstybės neteisėti veiksmai ir tuo pačiu kaltė pasireiškia nesiėmimu visų įmanomų priemonių tam, jog būtų išvengta panašių laukinių gyvūnų ir transporto priemonių susidūrimų. Akcentuoja, jog kalbant apie atsakovo neteisėtus veiksmus, atsakomybė atsakovui kyla ne dėl konkrečios institucijos neveikimo ar atitinkamo teisės akto pažeidimo, o dėl Valstybės nesugebėjimo organizuoti savo įsteigtų institucijų darbo, siekiant užtikrinti saugų eismą valstybiniuose keliuose. Ieškovo nuomone, nagrinėjamu atveju, Ieškovui nekyla pareiga įrodyti konkrečios Valstybės institucijos ar jos pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, todėl atsakovo argumentai dėl stirnų migracijos kelių ir gyvūnų populiacijos reguliavimo šiuo atveju taip pat nėra svarbūs. Nurodo, kad prašomos priteisti 6 procentų metinės palūkanos yra laikomos procesinėmis ir skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Šios palūkanos numatytos įstatyme (LR CK 6.37 str.), o jų paskirtis - operatyvus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas. Tokios palūkanos atlieka kompensacinę funkciją bei skatina skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, todėl jų priteisimas nėra niekaip susijęs su tarp šalių susiklosčiusiais santykiais ar subjektų teisiniu statusu.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2008-05-03 21.00 val. Telšių rajono savivaldybėje, kelio Šiauliai-Palanga 57,795 kilometre įvyko eismo įvykis, kurio metu, staiga išbėgus stirnai į važiuojamąją kelio dalį, automobilis (duomenys neskelbtini), vairuojamas P. U., partrenkė šią stirną, dėl ko eismo įvykio metu buvo sugadintas minėtas automobilis (I t., b.l.180, 181, 182, 183-191). Eismo įvykio metu padaryti automobilio apgadinimai buvo užfiksuoti. Ieškovo bendrovėje minėtas automobilis draudėjo UAB „UPI“ buvo apdraustas Kasko draudimu (I t., b.l.180, 225-226). Dėl padarytų minėto automobilio sugadinimų ieškovas draudėjui paskaičiavo ir išmokėjo 2727313,56 Lt dydžio draudimo išmoką (I t., b.l.193-206, 227-229, 230-0236, 247, 248-249). Ieškovas, perėmęs UAB „UPI“ reikalavimo teises subrogacijos tvarka (LR CK 6.1015 str.), padarytos atlyginimo reikalauja iš atsakovo – Lietuvos Respublikos valstybės, vadovaudamasis LR CK 1.8 str., 6.267 str. 2 d., LR gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 17 str. 4 d., LR laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str..
Pagal LR laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str. laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Todėl valstybė, kaip laukinių gyvūnų savininkas, privalo užtikrinti, kad jai nuosavybės teise priklausantys gyvūnai nedarytų žalos. Pagal LR CK 6.267 str. 2 d laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, galiojančiais įstatymais nėra reglamentuota laukinių žvėrių padarytos žalos atlyginimo tvarka, nėra įstatymo, tiesiogiai įpareigojančio valstybę, kaip laukinių gyvūnų savininką, atlyginti žalą tais atvejais, kai ji padaroma laukiniam gyvūnui susidūrus su valstybiniu keliu važiuojančiu automobiliu. Pagal savo pavojingumą aplinkai laisvėje gyvenantis laukinis žvėris yra ne mažiau pavojingas nei naminis gyvūnas arba asmens žinioje esantis laukinis gyvūnas. LR CK 6.267 str. 2 d. blanketinę normą įtvirtinti atskiru įstatymu laukinių gyvūnų padarytos žalos atlyginimo tvarką valstybė neįgyvendino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2009). Tokia situacija yra įstatymo spraga, nepaneigianti asmens teisės gauti dėl laukinio gyvūno padarytos žalos atlyginimą, nes būtinumas atlyginti žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). LR CK 6.267 str. 1 d. reglamentuojami panašūs santykiai kaip ir CK 6.267 str. 2 d.. Esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis LR CK 1.8 str., taikė įstatymo analogiją ir ginčui taikė LR CK 6.267 str. 1 d. normą, numatančią naminių gyvūnų ir asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų savininko pareigą atlyginti šių gyvūnų padarytą žalą. Atitinkamai dėl nurodytų motyvų atmestini apelianto argumentai, kad nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikoma įstatymo analogija, nes LR CK 6.267 str. 2 d. yra speciali norma LR CK 6.267 str. 1 d. atžvilgiu. Analogiškos nuomonės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, savo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-138/2009, 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-509/2009). Nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismų praktika nagrinėjamu klausimu nevienareikšmė bei kad pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika nagrinėjamoje situacijoje, kadangi pagal Lietuvoje galiojantį teisinį reguliavimą teismai privalo atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse formuojamą teismų praktiką (LR CPK 4 str., LR teismų įstatymo 23 str. 2 d.). Be to, ieškovo minimose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-138/2009, 2009 m. lapkričio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-509/2009 minimos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra labai panašios, todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai minėtose bylose yra privalomi nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas apeliaciniame skunde vadovaujasi argumentais, dėl kurių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau pasisakė 2009 m. kovo 24 d. nutartyje Nr.3K-3-138/2009, pripažindamas tokius argumentus nepagrįstais. Pagal analogiją taikant LR CK 6.267 str. 1 d., nagrinėjamu atveju valstybė privalo atlyginti laukinio žvėries padarytą žalą visais atvejais, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio tyčios ar didelio neatsargumo (LR CK 6.270 str.), t.y. valstybė nagrinėjamu atveju yra prilyginama didesnio pavojaus šaltinio valdytojui ir atsako be kaltės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal generalinio delikto, įtvirtinto LR CK 6.263 str. 1 d., doktriną kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami, todėl kaltės prezumpcija praktiškai apima ir neteisėtų veiksmų prezumpciją (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006). Taigi, nagrinėjamoje byloje būtent atsakovui kilo pareigą įrodyti aplinkybes, paneigiančias jo kaltę ir neteisėtus veiksmus.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad laukinio gyvūno staigus išbėgimas į kelią negali būti pripažįstamas nenugalima jėga, nes valstybė, kaip apdairus ir rūpestingas savininkas, gali bei privalo numatyti, taip pat ji turi galimybes ir priemones užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms, naudodama įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytas saugaus eismo priemones. Apeliantas nurodo, kad kelio atkarpoje, kurioje įvyko eismo įvykis, įspėjamasis kelio ženklas „Laukiniai žvėrys“ nebuvo pastatytas, todėl konkreti kelio Šiauliai-Palanga vietas ties 57,795 km laikytina saugi, neavaringa ir todėl eismo atžvilgiu nepavojinga. Toks apelianto argumentas nepagrįstas, todėl atmestinas. Aplinkybė, jog nepastatytas apie laukinius gyvūnus įspėjantis kelio ženklas neįrodo kelio saugumo, priešingai, esant duomenų apie įvykusius automobilių susidūrimus su laukiniais gyvūnais, ji patvirtina atsakovo kaltę. Pagal bylos duomenis, netgi imant kelio Šiauliai-Palanga atkarpą tik 6 km spinduliu nuo eismo įvykio vietos, per laikotarpį nuo 2004-08-11 iki 2008-09-26 įvyko 8 automobilių susidūrimo su laukiniais gyvūnais atvejai, iš jų net 7 atvejai įvyko 2008 metais, keli iš jų iki nagrinėjamoje byloje aptariamo eismo įvykio, kas rodo kelio pavojingumą. Dėl to apelianto nurodytos aplinkybės neatitinka force majeure kriterijų visumos (LR CK 6.270 str. 1 d.). Aplinkybė, kuri nebuvo neišvengiama, ją buvo galima numatyti, kontroliuoti ir pašalinti, nelaikytina nenugalima jėga (LR CK 6.212 str. 1 d.) ir nepašalina atsakovo atsakomybės atlyginti laukinių žvėrių padarytą žalą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, atsakovo apeliacinio skundo argumentus bei ieškovo atsiliepimo į jį argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas neįrodė LR CK 6.270 str. 1 d. numatytų atleidimo nuo atsakomybės pagrindų: nenugalimos jėgos ar automobilio vairuotojo didelio neatsargumo ar tyčios. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta transporto priemonės valdytojo kaltės dėl eismo įvykio (I t., b.l.180, 182). Nesant įspėjamojo kelio ženklo apie laukinius gyvūnus, transporto priemonės valdytojas negalėjo numatyti pavojaus, kad į valstybinį kelią gali išbėgti laukinis žvėris, o tokiam staiga iššokus į kelią, neturėjo objektyvios galimybės išvengti susidūrimo.
Apelianto argumentai dėl ieškovo draudimo rizikos prisiėmimo ribų nepagrįsti, nes draudimo kompanija (draudikas), išmokėjusi draudimo išmoką, subrogacijos būdu perima draudėjo teises ir pareigas bei draudiko reikalavimo teisė turi būti įgyvendinama pagal taisykles, kurios nustato draudėjo ir už žalą atsakingo asmens santykius (LR CK 6.1015 str. 2 d.), t.y. nagrinėjamu ieškovas perėmė visas teises iš nukentėjusio automobilio savininko ir gali jas įgyvendinti ta pačia apimtimi kaip ir nukentėjusio automobilio (duomenys neskelbtini)savininkas ir negali būti ribojama ieškovo teisė reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovo vien dėl to, kad ieškovas yra draudimo kompanija. Taip pat dėl aukščiau nurodytų motyvų nepagrįstas apelianto argumentas, kad nagrinėjamoje byloje aptariamas įvykis yra nelaimingas atsitikimas.
Ieškovo pateikti į bylą įrodymai patvirtina automobiliui (duomenys neskelbtini)padarytų sugadinimų apimtį ir vertę, kad visi sugadinimai susiję su eismo įvykiu, ieškovas pateikė įrodymus apie išmokėtą draudimo išmoką, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovo 27313 Lt nuostolių. Atsakovas apeliaciniame skunde teismo sprendimo šioje dalyje neskundžia, todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisako.
Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad valstybė nėra verslininkas ar privatus juridinis asmuo, šalis sieja deliktiniai teisiniai santykiai, o sutartiniai, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovo ieškovui priteisė LR CK 6.37 str., 6.210 str. 2 d. numatytas procesines palūkanas. Tokie apelianto argumentai pagrįsti iš dalies. LR CK 6.37 str. 2 d. nustato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nagrinėjamu atveju, lygiai kaip ir 6.210 str. nurodytu atveju, vertinant ir taikant minėtas normas sistemiškai, sąvoka „skolininkas“ įstatymo leidėjo vartojama plačiąja prasme ir nėra siejama tik su sutartiniais šalių santykiais, t.y. taikoma ir prievolėms, kylančioms iš delikto. Be to, kaip teisingai nurodo ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, šių palūkanų paskirtis yra kompensacinė, skatinantį skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad valstybė nėra nei verslininkas, nei privatus juridinis asmuo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė 6.210 str. 2 d., nes nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į teisinio santykio subjektus, turėjo taikyti LR CK 6.210 str. 1 d.. Todėl teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, priteistinas palūkanas sumažinant iki 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų (LR CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.).
Atsižvelgdama į aukščiau minėtus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčui taikytinas materialinės teisės, taip pat įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir įvertino byloje esamus įrodymus ir teisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. liepos 30 d. sprendimą pakeisti ir ieškovui akcinei bendrovei „If P&C Insurance AS“ iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteistas procesines palūkanas sumažinti iki 5 procentų dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo priteistos 27313,56 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2010-03-08 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Likusioje dalyje Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. liepos 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.