Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovėms A. D. ir N. Š.,

VšĮ Vilniaus Visų šventųjų parapijos Vaikų laikinosios globos namų įgaliotai atstovei L. S.,

viešuose teismo posėdžiuose išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje:

A. B. (A. B.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, pradinio išsilavinimo, nevedęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), ten pat deklaravęs gyvenamąją vietą, neteistas,

kaltinami pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį,

R. G. (R. G.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Rusijoje, Lietuvos Respublikos pilietis, pradinio išsilavinimo, nevedęs, mokosi (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą deklaravęs (duomenys neskelbtini), neteistas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. ir R. G. pagrobė svetimą turtą, o būtent: jie, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdami kartu 2017 m. spalio 25 d., apie 15.30 val., „Caif Cafe“ lauko terasoje, esančioje Pylimo g. 50, Vilniuje, priėję prie minėtoje terasoje esančio suoliuko, nuo jo paėmė nukentėjusiajai nepilnametei K. Š. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Iphone 6“, 400 eurų vertės, ir pabėgo. Šiais savo veiksmais R. G. ir A. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje.

Teisiamajame posėdyje kaltinamasis A. B., prokurorei paskelbus kaltinimą, atsakė savo kaltę pripažįstantis pilnai, tačiau duodamas parodymus neigė įvykdęs vagystę. Kaltinime nurodytu laiku kartu su savo pažįstamu R. G. užėjo į kavinę „Caif Cafe“. Į ją užsuko, kadangi tokiu būdu paprasčiausiai norėjo sutrumpinti kelią į namus (pro kavinę yra praėjimas). Kavinėje prie kito išėjimo sėdėjo nukentėjusioji K. Š., kurią buvo matęs kokius kelis kartus, dėl ko tąkart praeidamas pasisveikino, kilsteldamas ranką. Kartu su R. išėję į lauko terasą, pamatė ant medinių palečių gulintį telefoną. Šalimais nebuvo jokių žmonių, K. sėdėjo prie staliuko, už kokių 3 metrų. Jis (A. B.) liepė paimti R. telefoną, po ko abudu netrukus išėjo iš kavinės. Nuėjo pas jį (A. B.) į namus, dar kažkur vaikščiojo, vėliau kartu su R. nuėjo į lombardą, kuriame R. pridavė telefoną. Gavo apie 25-30 Eur, kuriuos abudu išleido, nusipirko kažką pavalgyti. Savo poelgį vertina kaip rasto daikto paėmimą, tačiau ne vagystę. Iki tol, kol telefoną pridavė lombarde, praėjo 3-5 valandos, per tą laiką telefonas visą laiką buvo įjungtas, į jį niekas neskambino. Įjungus telefono ekraną, matė užsklandą su jūra, fone stovėjo kažkokie asmenys. Niekaip negalėjo identifikuoti, kam priklauso šis telefonas (t. 2, b. l. 5-11).

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis A. B., išreikšdamas poziciją dėl kaltės, nurodė kaltu prisipažįstantis. Parodė kartu su R. G. užsukę išgerti kavos į kavinę „Caif Cafe“. Nespėję nieko užsisakyti, išėjo parūkyti į vidinį kiemą, kuriame ant suoliuko pastebėjo telefoną. Aplink jokių žmonių nebuvo ir jis R. pasakė paimti telefoną. R. paėmė ir padavė telefoną jam. Palietus ekraną pamatė jame nuotrauką, bet veido nesimatė. Atblokuoti telefono nepavyko, nes buvo reikalaujama kodo. Nusprendė su R. telefoną priduoti į lombardą, ką ir padarė. Einant iki lombardo, niekas į telefoną neskambino. Nežinojo, jog rastus daiktus reikia priduoti į policiją. Supranta blogai padaręs, kad neieškojo telefono savininko ir nepridavė rasto daikto į policiją. Dėl tokių savo veiksmų gailisi (t. 1, b. l. 66, 71).

2017-11-03 vietos apžiūros protokolu buvo apžiūrėta įvykio vieta, esanti Pylimo g. 50, Vilniuje. Nustatyta, kad įvykio vieta yra filmuojama, tačiau kameros filmuoja tik realiu laiku (t. 1, b. l. 10-15). Be to, 2018-09-06 iš UAB „Delano“ gautas raštas dėl galimybės pateikti vaizdo įrašą nebuvimo (t. 2, b. l. 20).

Motyvuojamoji dalis

Nusikalstamos veikos kvalifikavimas ir teismo išvados

Teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teismo posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus, daro išvadą, jog pasitvirtino A. B. ir R. G. pareikštas kaltinimas dėl svetimo turto pagrobimo. Nors kaltinamieji iš esmės savo kaltės nepripažino, tikindami, kad jie viso labo paėmė viešoje vietoje, kavinės lauko terasoje, savininko be priežiūros paliktą daiktą, traktuodami jį kaip radinį, tokie kaltinamųjų parodymai vertintini kritiškai, kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės arba bent jau sušvelninti ją.

BK 185 straipsnyje kriminalizuoto radinio pasisavinimo dalykas – rastas ar atsitiktinai asmeniui patekęs turtas. Rastu laikomas toks turtas, kuris yra be priežiūros ir nekontroliuojamas šeimininko, t. y. jo šeimininkas nežinomas. Atsitiktinai patekęs yra toks svetimas turtas, kuris be kaltininko valios pasireiškimo tampa jo valdomas. Atsitiktinai patekusio svetimo turto pasisavinimas nelaikomas nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. Tokiais atvejais žalos atlyginimas sprendžiamas pagal civilinės teisės nuostatas. Asmens baudžiamoji atsakomybė negalima ir tada, kai jis rasto turto negalėjo grąžinti dėl objektyviai susiklosčiusių aplinkybių. Kita vertus, atvejai, kai asmuo, žmonių lankymosi ar darbo vietoje radęs kažkieno neapdairiai paliktą turtą, užuot atidavęs jį šią vietą prižiūrintiems asmenims (pvz., prekybos centro, kavinės, teatro, muziejaus, poliklinikos, naktinio klubo ir pan. darbuotojams) saugoti, jį pasisavina, gali būti vertinami kaip svetimo turto pagrobimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-41/2009, 2K-282/2012 ir kt.)

Iš nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visumos akivaizdu, kad kaltinamųjų pagrobtas telefonas, anaiptol, negali būti pripažintinas radiniu, kurio savininkas buvo nežinomas. Ta aplinkybė, jog telefono paėmimo momentu, pastarojo savininkė K. Š. su drauge buvo trumpam išėjusios, dar nereiškia, kad ant suoliuko gulėjęs telefonas buvo bešeimininkis. Kaltinamieji nė neslepia, kad radę telefoną nebandė daryti jokių veiksmų, siekdami išsiaiškinti daikto savininką. Kaltinamasis R. G. parodė tyčia neklausęs kavinėje buvusios K. Š. apie rastą telefoną, aiškindamas esą ji melagingai galėjo nurodyti, kad telefonas priklauso jai (t. 2, b. l. 5-11). Akivaizdu, jog šiuo atveju kaltinamieji paprasčiausiai pasinaudojo proga ir, radę trumpam paliktą telefoną, pasiėmė jį bei skubiai pasišalino iš kavinės. Būdami viešoje vietoje, kavinėje, nė vienas iš kaltinamųjų nepasivargino nueiti iki kavinės darbuotojų bei pranešti apie telefoną, kita vertus, kaip minėta, nė vienas jų nesikreipė į K. Š., nors abu puikiai pastarąją matė. Nors apklausiama nukentėjusioji K. Š. tikino, kad telefonas buvo pagrobtas iš esmės prie jos akių (antai, apklausiama teisme parodė, kad prabėgdamas A. paėmė šalia gulėjusį telefoną, o ikiteisminiame tyrime teigė, jog prie staliuko pribėgo kaltinamieji kartu su jais buvusia mergina, po ko greit nubėgo tolyn, tuo tarpu jos draugė M. P. sušuko, kad vienas iš vaikinų paėmė jos (K. Š.) telefoną), laikytina, kad telefonas visgi buvo paimtas tuo metu, kai prie staliuko nei nukentėjusiosios, nei liudytojos nebuvo (teiginiai, kad telefonas buvo paimtas nukentėjusiajai būnant prie staliuko, vertinti kaip siekis nenurodyti, kad iš tiesų K. Š. savo turtą visgi buvo palikusi be priežiūros). Teismas šioje vietoje remiasi M. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių metu pastaroji parodė, kad trumpam su K. Š. buvo užėjusios į kavinės vidų (į tualetą) ir išeinant pamatė, kaip kaltinamieji paima nuo suoliuko nukentėjusiosios paliktą telefoną ir skubiai išbėga iš kavinės (t. 1, b. l. 29). Liudytoja M. P. buvo apklausta ir teisiamajame posėdyje, duodama parodymus liudytoja stengėsi įvykio aplinkybes pasakoti labiau abstrakčiai, aiškiai vengdama įvardinti mačiusi tą momentą, kada kaltinamieji paėmė telefoną, teigė esą jos visąlaik su K. Š. sėdėjo prie staliuko, kai vienu metu ši pradėjo ieškoti telefono, jo niekur neberado, dėl ko apsiverkė. Tuo metu pastebėjo, kad kavinėje nebėra prieš tai buvusių kaltinamųjų, dėl ko nusprendė, jog telefoną paėmė būtent jie. Paklausta dėl ikiteisminio tyrimo metu nurodytų kiek skirtingų aplinkybių, liudytoja aiškiai vengė tiesaus atsakymo, vis kartodama, jog nieko neatsimena, jai šiuo metu sunkus gyvenimo periodas, duodama suprasti, kad nieko daugiau nebepasakos (t. 2, b. l. 40-48). Atsižvelgiant į tai, kad liudytoja negalėjo teismui paaiškinti jokių priežasčių, dėl ko pakito jos parodymai, vadovaujamasi būtent ikiteisminiame tyrime duotais pastarosios parodymais (parodymai duoti dalyvaujant dviem atstovėms), juo labiau, kad teisme M. P. ne kartą pakartojo, kad nuo įvykio prabėgo daug laiko ir ji beveik nieko nebeatsimena. Kita vertus, M. P. teisme išsakyti teiginiai esą jos visąlaik sėdėjo prie staliuko, būtų logiškai nepaaiškinami, kadangi nesuprantama, kaip tokiu atveju K. Š. būtų galėjusi nepastebėti, kad šalia jos per sprindį gulintį telefoną paėmė pašaliniai asmenys. Atsižvelgiant į K. Š. ir M. P. skirtingai įvardintas aplinkybes, kuriuo momentu buvo paimtas telefonas, teismas neturi pagrindo spręsti klausimą dėl galimybės kaltinamųjų veiksmus kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (kaip atvirąją vagystę).

Grįsdamas kaltinamųjų kaltę, teismas remiasi nukentėjusiosios ir liudytojos analogiškai viso tyrimo metu duotais parodymais apie tai, kad netrukus po to, kai buvo pagrobtas telefonas, K. Š. tiek iš savo draugės M. P., tiek kavinės telefonų skambino savo mobiliojo ryšio numeriu, tačiau šis jau buvo išjungtas (pirmas skambutis atliktas praėjus vos 5-6 min. nuo įvykio). Tokie parodymai aiškiai paneigia kaltinamųjų nurodytas aplinkybes neva jie telefoną laikė įjungtą ir, dargi ne mažiau, nei 3-5 valandas, iki jis buvo priduotas į lombardą. Tai, kad telefonas po kokios geros valandos nuo įvykio buvo išjungtas, apklausiama teisme parodė ir J. Š. (t. 2, b. l. 40-48). Beje, pastaroji apklausos metu nurodė, kad dukros telefono ekrane buvo aiškiai matoma K. Š. nuotrauka, kas tik papildomai rodo, jog kaltinamieji turėjo visas galimybes atpažinti telefono savininką, juo labiau, kad K. Š. abu matė kavinėje. Kita vertus, kaltinamieji nepasivargino paskambinti niekam iš telefone esančių adresatų, tarp kurių nesunkiai būtų radę nukentėjusiosios mamos telefoną. Akivaizdu, kad nei A. B., nei R. G. tikslas nebuvo atiduoti telefoną savininkui, dėl ko, vos tik svetimas daiktas atsidūrė jų žinioje, abudu išbėgo (nukentėjusioji ir liudytoja parodė pastaruosius būtent išbėgus, o ne ramiai išėjus, kaip šie bandė tikinti) iš kavinės lauk, atitinkamai beveik iš karto ir išjungdami patį telefoną, tokiu būdu atimant iš nukentėjusiosios galimybę susisiekti su daiktą turinčiais asmenimis, siekiant atgauti savo turtą. Tolesni kaltinamųjų veiksmai tik patvirtina, kad telefonas buvo pagrobtas, turint tikslą gauti bent kiek pinigų. Tą pačią dieną pagrobtą daiktą kaltinamieji pridavė į lombardą, o gautus pinigus išleido bendroms reikmėms.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, pagrįstus byloje surinktų, išnagrinėtų ir įvertintų įrodymų visetu, teismas daro išvadą, kad kaltinamieji A. B. ir R. G., veikdami bendrai, pagrobė iš kavinės terasoje ant suoliuko trumpam paliktą nukentėjusiosios K. Š. mobiliojo ryšio telefoną. Kaltinamųjų A. B. ir R. G. nusikalstama veika yra baigta, nusikalstami veiksmai atlikti veikiant tiesiogine tyčia. Nustatytų aplinkybių pagrindu veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės

Kaltinamųjų A. B. ir R. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta (nė vienas jų neprisipažino padarę tyčinį nusikaltimą, bendrais tyčiniais veiksmais pagrobdami nukentėjusiosios telefoną).

Kaltinamųjų A. B. ir R. G. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad nusikalto, veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (dėl galimybės pripažinti tokią aplinkybę kaltinamieji 2018-11-15 teisiamojo posėdžio metu buvo įspėti).

Teismas, skirdamas A. B. bausmę, atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Visų pirma atsižvelgiama į tai, kad A. B. įvykdė tyčinį nesunkų baigtą nusikaltimą, nusikalto tiesiogine tyčia, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, konstatuota viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies punktas), nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepilnametis (pilnametystės nesulaukęs iki pat šiol). Taip pat įvertinami A. B. asmenybę charakterizuojantys duomenys: anksčiau neteistas (t. 1, b. l. 86), teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjimui gauta baudžiamoji byla, kurioje jis ir R. G. kaltinami pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį; taip pat pažymėtina, kad A. B. buvo pradėtos administracinės teisenos, tačiau nesulaukus įstatyme numatytos amžiaus tyrimai nutraukti, dėl laikytina, kad administracine tvarka nebaustas (t. 1, b. l. 84-85), mokosi, tačiau nepažangus, paties žodžiais, paliktas kartoti mokymosi kursą antrus metus, mokymo įstaigos charakterizuojamas neigiamai (t. 1, b. l. 78-79), VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje nesigydė (t. 1, b. l. 75-76), į Priklausomybės ligų centro įskaitą neįrašytas (t. 1, b. l. 74).

Teismas, įvertinęs anksčiau nurodytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, vadovaudamasis BK 80 straipsnio, 55 straipsnio, 61 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, konstatuoja, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant kaltinamajam A. B. jam inkriminuoto straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą. Teismo vertinimu skirti jam švelniausią bausmės rūšį – baudą netikslinga, nes jis yra nepilnametis, nedirba, savarankiškų pajamų neturi. Atsižvelgiant į tai, kad A. B. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, bausmės dydis nustatytinas mažesnis už galimą skirti šios bausmės rūšies vidurkį.

Skiriant bausmę kaltinamajam R. G., taip pat atsižvelgtina į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Kaltinamasis padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), nusikalstama veika baigta, padaryta tiesiogine tyčia, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau konstatuota viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), yra nepilnametis. Analizuojant kaltinamąjį charakterizuojančius duomenis, matyti, jog R. G. teisiamas pirmą kartą (t. 1, b. l. 152), (pagal anksčiau nurodytus teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, Vilniaus miesto apylinkės teisme dėl R. G. ir A. B. nagrinėjimui gauta baudžiamoji byla, kurioje pastariesiems pareikšti kaltinimai pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį), ne kartą baustas administracine tvarka, taip pat ir už smulkią vagystę (t. 1, b. l. 145-151), mokosi (duomenys neskelbtini), praėjusių metų minėtos mokymosi įstaigos charakteristikoje apibūdinamas kaip nepažangus, realiai pamokų nelankė, pusmečio pasiekimų vidurkis 1,5 balo (t. 1, b. l. 141), VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje nesigydė (t. 1, b. l. 138, 139), į Priklausomybės ligų centro įskaitą neįrašytas (t. 1, b. l. 137-139).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, taip pat vadovaujantis BK 80 straipsnio, 55 straipsnio, 61 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, laikytina esant tikslinga ir kaltinamajam R. G. skirti laisvės apribojimo bausmę, jos trukmę nustatant mažesnę už vidurkį. Nors įstatymas numato ir švelnesnę bausmės rūšį – baudą, tačiau akivaizdu, jog nepilnamečiui, neturinčiam legalaus pragyvenimo šaltinio ir negaunančiam savarankiškų pajamų, ją skirti nėra tikslinga.

Tuo pačiu pažymėtina, jog abiem kaltinamiesiems kartu su bausme visu jos vykdymo laikotarpiu skirtina ir BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas, įpareigojant nustatytu laiku (nuo 22 val. iki 06.30 val.) būti namuose bei tęsti mokslą arba dirbti.

Kaltinamiesiems ikiteisminio tyrimo metu kardomosios priemonės nepaskirtos. Atsižvelgiant į tai, kad ši byla šiuo metu jau išnagrinėta, jos neskirtinos iki įsiteisės šis nuosprendis.

Daiktų, turėjusių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298 straipsniais, 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

A. B. (A. B.) pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, paskirti jam auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą 10 (dešimčiai) mėnesių, įpareigojant šiuo laikotarpiu nuo nuosprendžio įsiteisėjimo būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.30 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar gydymu, bei tęsti mokslą, pradėti dirbti arba registruotis darbo biržoje.

R. G. (R. G.) pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, paskirti jam auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą 10 (dešimčiai) mėnesių, įpareigojant šiuo laikotarpiu nuo nuosprendžio įsiteisėjimo būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.30 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar gydymu, bei tęsti mokslą, pradėti dirbti arba registruotis darbo biržoje.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

1. Laisvės apribojimo bausmės vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 46-49 straipsniai.

1) be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;

2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų;

3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

Vengiantiems atlikti laisvės apribojimo bausmę nuteistiesiems apylinkės teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti šią bausmę areštu.

Bausmę vykdo nuteistojo gyvenamosios vietos probacijos tarnyba (Vilniuje – Lietuvos Probacijos tarnybos Vilniaus regiono skyrius, Kareivių g. 1/ Kalvarijų g. 135 Vilnius, tel. +370 5 276 0145).

Daugiau informacijos galima rasti http://www.vrpi.lt.