Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Dalia Kursevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-227-651/2016

Teisėja Adolfina Simaitienė Teisminio proceso Nr.1-01-1-47155-2015-3

Proc. sprendimo kategorija: 1.2.14.3.2.2.

NUTARTIS

2016 m. liepos 7 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Dalios Kursevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-04-21 nuosprendžio, kuriuo E. J. pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 180 str. 2 d. nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2016-02-26 iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. J. nuteistas už tai, kad 2015-08-23 laikotarpiu nuo 15.30 val. iki 16.00 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, prie apleisto pastato, kuris yra tarp Klaipėdos V(duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos, esančios (duomenys neskelbtini), ir lopšelio–darželio „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), pribėgo prie nukentėjusiojo K. B. ir po kaklu pakišo peilį, reikalaudamas atiduoti mobiliojo ryšio telefoną. Nukentėjusysis K. B. išsigando ir E. J. atidavė su savimi turėtą A. R. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy Grand Neo Plus“, IMEI Nr. 358144/06/459837/5, IMEI Nr. 358115/06/459837/2, 153 eurų vertės, kuriame buvo įdėta atminties kortelė „Micro SD“ 2 GB, 5 eurų vertės, kuris buvo įdėtas į juodos spalvos odinį atverčiamą dėklą, 7 eurų vertės. Tokiu būdu E. J., panaudodamas peilį, iš nukentėjusiojo K. B. pagrobė A. R. priklausantį 165 eurų vertės turtą.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas E. J. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad E. J. kaltė yra visiškai įrodyta.

Nuteistojo gynėja advokatė Eugenija Galatiltienė teismo posėdžio metu prašė tenkinti apeliacinį skundą. Tuo atveju, jei teismas nuspręs, jog yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje, požymiai, atsižvelgus į nuteistojo sveikatos būklę ir kitus kriterijus, prašo sušvelninti paskirtą bausmę.

Prokurorė teismo posėdžio metu prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą. Nurodo, jog paties nuteistojo duoti parodymai buvo nenuoseklūs, tuo tarpu nukentėjusiojo parodymai nuoseklūs, logiški, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistais padarė BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Iš nuteistojo E. J. apeliacinio skundo matyti, jog nuteistasis nesutinka su jo nusikalstamos veikos kvalifikavimu. Mano, kad jo veika atitinka BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, o ne BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Esminis argumentas tai, kad, anot apelianto, byloje nėra įrodyta, kad jis nukentėjusįjį apiplėšė panaudojęs peilį.

Kaip matyti, nuteistasis iš esmės kelia klausimą dėl įrodymų vertinimo. Apelianto manymu, teismas, nepagrįstai remdamasis tik nukentėjusiojo abejotinais parodymais ir nesant kitų objektyvių įrodymų, padarė išvadą, kad apiplėšiant buvo panaudotas peilis.

Kolegija, įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą, nesutinka su apeliantu, jog byloje nėra įrodyti visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai. Šiuo atveju daryti priešingą išvadą nei pirmosios instancijos teismas, nėra jokio pagrindo.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad nukentėjusysis K. B. ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus nurodė, kad 2015-08-23 apie 14.00 val. jam būnant pas bendradarbį bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėdos m., atėjo bendradarbio pažįstami E. ir S., su kuriais jis (K. B.) išėjo į miestą ir pasiėmė bendradarbio draugės A. telefoną „Samsung Galaxy Grand“. Nuvykus prie (duomenys neskelbtini) namo, Klaipėdoje, asmuo vardu E. iš už nugaros prikišo peilį prie kaklo ir pareikalavo atiduoti telefoną grasindamas, kad perpjaus gerklę. Padavus telefoną E. pasišalino (t. 1, b. l. 1). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis taip pat patvirtino, kad nuteistasis turėjo peilį. Jis jį buvo pakišęs jam po kaklu, be to, matė geležtę (t. 2, b. l. 45–47). Kaip matyti nukentėjusysis nuo pat pradžių tvirtino, kad apiplėšiant buvo naudojamas peilis. Jo parodymuose nurodytos aplinkybės, kad juto peilį, duodamas išsamesnius parodymus nurodė ir tai, kad matė peilį, iš esmės nekeičia situacijos. Faktas, kad nukentėjusysis nuo pat pradžių tvirtino, jog buvo naudojamas peilis ir savo parodymų nekeitė ir teisme. Visiškai nesutiktina su nuteistuoju, kad nukentėjusysis keitė parodymus ir tai kelia abejonių jų tikrumu. Vien aplinkybė, kad nukentėjusysis iš pradžių nurodė, kad juto peilį, o po to, patvirtino, kad jį ir matė, nesuteikia pagrindo juos traktuoti kaip nepatikimus ir jais visiškai nesivadovauti. Kaip minėta, aplinkybę apie peilio panaudojimą nukentėjusysis nurodė nuo pat pradžių ir savo pozicijos nekeitė.

Atmestini apelianto argumentai, jog nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo vadovautis ir todėl, kad juos K. B. davė būdamas neblaivus. Iš bylos medžiagos matyti, kad K. B., atvykus į policijos komisariatą pranešti apie padarytą nusikalimą, nustatytas 0,87 prom. girtumo laipsnis (t. 1, b. l. 16). Kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo amžių (24 m.), jo veiksmus po nusikaltimo padarymo (apie padarytą nusikaltimą pranešė policijai, telefono savininkei), neturi pagrindo išvadai, kad nukentėjusysis buvo tokios būklės, kad negalėjo suprasti savo veiksmų. Kaip nustatyta bylos medžiaga, nukentėjusiojo parodymai nuo pat pradžių buvo nuoseklūs, tokias pačias aplinkybes nurodė policijos pareigūnams, telefono savininkei ir jos vyrui. Savo parodymus patvirtino ir teisme. Nukentėjusiojo elgesys po nusikaltimo padarymo (pranešimas policijai apie padarytą nusikaltimą) taip pat nesuponuoja išvados, kad jo parodymai galėjo būti neadekvatūs.

Nagrinėjamu atveju abejoti nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo ir dėl to, kad jie patvirtinti kitų liudytojų duotais parodymais, kurie visiškai sutampa su nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis.

Nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtino ir liudytojai A. R. ir M. R.. A. R. parodė, kad K. B. iškarto po telefono atėmimo jai paskambino ir pasakė, kad E. J. jam prie gerklės buvo prikišęs peilį ir atėmė telefoną, todėl klausė ar turi telefono dokumentus. M. R. taip pat nurodė, kad K. B., grįžęs pas juos, pasakė, kad jį apiplėšė po kaklu pakišę peilį tie patys asmenys, su kuriais jis išėjo iš jų buto, atėmė jo žmonos telefoną. Apie grasinimą peiliu nukentėjusysis iš karto pranešė policijai. Nurodytos aplinkybės nesukelia abejonių dėl nukentėjusiojo duotų parodymų tikrumo, kurie, kaip minėta, patvirtinti kitų liudytojų parodymais bei tolesniais nukentėjusiojo veiksmais. Tuo tarpu paties nuteistojo parodymai buvo nenuoseklūs, juos keitė. Iš pradžių nurodė, kad jis tik paprašė duoti telefoną paskambinti mamai, o jo neatidavė tik dėl to, kad neprišaukė nueinančio nukentėjusiojo. Vėliau, akistatos metu, tvirtino, kad jis griežtai pasakė duoti telefoną ir jį grubiai išplėšė iš rankų ir nuėjo. Duotų parodymų nenuoseklumas, suteikia pagrindo jais abejoti.

Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai nesivadovavo asmens, mačiusio įvykį, parodymais, kuris patvirtino, kad peilio rankoje neturėjo. Bylos medžiaga nustatyta, kad byloje liudytojais buvo apklausti A. R., M. R., A. P., kurie nusikaltimo padarymo fakto nematė. Liudytojas A. I. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis buvo kartu su nuteistuoju, kai jis K. B. paprašė duoti telefoną. Tvirtino, kad nukentėjusysis pats davė telefoną paskambinti. Kadangi K. B. dingo, todėl ėjo jam grąžinti telefoną. Nurodė, jog peilio nuteistasis neturėjo (t. 1, b. l. 194–195). Tačiau A. I. duoti parodymai teisme ne tik kad yra prieštaringi jo duotiems ikiteisminio tyrimo metu, tačiau jie nesutampa ir su paties nuteistojo duotais parodymais, kuris tvirtino, kad iš nukentėjusiojo grubiai atėmė telefoną ir nuėjo. Ikiteisminio tyrimo metu A. I. nurodė, kad E. J. ir A. draugą (K. B.) paliko prie degalinės, o pats išėjo į bendrabutį, esantį „Ryporte“. Maždaug po pusvalandžio, jam būnant bendrabutyje, pas jį atėjo E. J. ir padavė telefoną „Samsung“, pasakė, kad telefoną davė A. draugas. Taigi liudytojas ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad jis nematė paties įvykio, nes palikęs nuteistąjį su nukentėjusiuoju prie degalinės, pats išėjo į bendrabutį, ir tik vėliau nuteistasis pas jį į bendrabutį atėjo su telefonu. Tačiau vėliau tvirtino, kad buvo kartu su nuteistuoju, kai jis nukentėjusiojo paprašė duoti telefoną. Esant visiškai prieštaringiems liudytojo A. I. parodymams bei jų neatitikimui paties nuteistojo ir nukentėjusiojo duotiems parodymams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesivadovavo kaip patikimais parodymais, kurie paneigia peilio turėjimo ir panaudojimo faktą apiplėšiant nukentėjusįjį.

Nuteistojo motinos nurodyta aplinkybė, kad sūnus niekada vagiant nesinaudojo peiliu, vertintina kaip siekis padėti nuteistajam išvengti sunkesnės atsakomybės, be to, tokie parodymai niekaip nepaneigia peilio panaudojimo fakto nusikalstamos veikos darymo metu.

Apelianto įsitikinimu, peilio panaudojimo faktą paneigia tai, kad jis nebuvo pas jį rastas sulaikymo metu ir bute atlikus kratą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu nuteistojo įrodymų vertinimu.

Ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausančio A. P. (nuteistojo motinai) ir Š. P., krata. Kratos metu ieškotas atlenkiamas peilis su medžio imitacijos rankena, apie 5 cm. ilgio geležte bei kiti reikšmingi dokumentai, tačiau peilio nerasta (t. 1b. l. 53–58). Iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų matyti, kad krata nuteistojo motinai ir jos vyrui priklausančiame bute atlikta 2015-11-06. Liudytoja A. P. parodė, kad jos sūnus 2015 m. spalio mėnesio pradžioje išvyko gydytis į Molėtų reabilitacijos centrą, jis iš ten grįžo, tačiau visi daiktai palikti reabilitacijos centre. Patvirtino, jog E. J., prieš išvykdamas į reabilitacijos centrą, susirinko visus savo daiktus. Sūnus, po grįžimo iš reabilitacijos centro, pas ją nebegyvena, kur jis gyvena, nežino. Iš nustatytų duomenų matyti, kad iki kratos atlikimo nuteistasis iš motinos buto išsikraustė su visais savo daiktais ir grįžęs iš reabilitacijos centro pas motiną nebegyvena. Taigi faktas, kad motinai ir jos vyrui priklausančiame bute, iš kurio nuteistasis išsikėlė iki kratos padarymo, nebuvo rastas peilis, nepatvirtina jo versijos, kad jis tokio peilio iš viso neturėjo. Šios versijos nepatvirtina ir tai, kad peilis nebuvo rastas pas jį patį. Nuteistasis pirmą kartą ikiteisminio tyrimo pareigūnų apklaustas 2015-09-15, t. y. praėjus keletui savaičių po padaryto nusikaltimo, todėl vien faktas, kad jis peilio nesinešioja ir tuo metu pareigūnai pas jį jo nerado, nepaneigia, kad jo neturėjo nusikaltimo padarymo metu ir, kad jo nepanaudojo siekiant apiplėšti nukentėjusįjį (t. 1, b. l. 96–98).

Šių duomenų visetas patvirtina faktą, kad nuteistasis apiplėšiant nukentėjusįjį naudojo peilį, o tai atitinka BK 180 straipsnio 2 dalies numatyto nusikaltimo sudėties požymius. Apelianto nurodytos aplinkybės nepaneigia peilio turėjimo ir panaudojimo fakto.

Apibendrinant tai, kas paminėta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nekelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje visų požymių buvimo, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog jo veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

Atmetus reikalavimą perkvalifikuoti nusikalstamą veiką iš BK 180 straipsnio 2 dalies į BK 180 straipsnio 1 dalį, nuteistasis prašo švelninti paskirtą bausmę.

Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1, 2 d.). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės bylos Nr. 2K-7-576/2006, 2K-118/2011 ir kt.). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, jų buvimą ar nebuvimą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas nuteistajam už nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, paskyrė laisvės atėmimą dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai ir už jo padarymą numatyta maksimali septynerių metų laisvės atėmimo bausmė. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė mažesnę nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę.

Nagrinėjamoje byloje iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Teismas įvertino nuteistojo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamo veikos ir tai pripažino kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nenustatyta. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis neturi jam jokių pretenzijų. Nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę nurodyta atlikti pataisos namuose, kur yra teikiama medicininė pagalba, todėl nuteistojo sveikatos būklė šiuo atveju nesuteikia pagrindo dar labiau švelninti paskirtos bausmės. Kolegijos įsitikinimu, paskirta bausmės rūšis (terminuotas laivės atėmimas) bei jos dydis ( paskirta laisvės atėmimo bausmė mažesnė už sankcijoje nustatytos bausmės vidurkį) bus pakankamai efektyvi norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo. Taigi nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad, jo manymu, paskirta bausmė per griežta, tačiau, atsižvelgdamas į anksčiau paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nei savo rūšimi, nei dydžiu paskirta bausmė nėra per griežta ir ji atitinka teisingumo, protingumo kriterijus, yra proporcinga padarytai nusikalstamai veikai ir atitinka nuteistojo asmenybę (BK 54 str.).

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl naikinti ar keisti nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. J. apeliacinį skundą atmesti.