- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-13
- Bylos Nr.
- 1A-154-606/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-04-2-00144-2017-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Kursevičienė, Edita Lapinskienė, Linas Pauliukėnas
- Kaltinamasis
- A. U., Ž. U.
- Nukentėjusysis
- J. V.
- Advokatai
- Jovita Usonytė
- Kategorijos
Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-154-606/2019
Teisėjas Valdas Alška Teisminio proceso Nr. 1-04-2-00144-2017-3
2019 m. birželio 13 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kursevičienės, Lino Pauliukėno,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro Svajūno Petravičiaus apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2019 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. U., gim. (duomenys neskelbtini), ir Ž. U., gim. (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnį išteisinti, nesant jų veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiojo J. V. ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. A. U. ir Ž. U. buvo kaltinami, tačiau išteisinti už tai, kad 2017 m. kovo 28 d., apie 23.30 val., (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, A. U. siekdamas pademonstruoti savo pranašumą ir atkeršyti L. Ž. už garsų beldimą ir įžeidžiantį reikalavimą pakvieti sūnų, laikydamas rankoje strypą, nusivijo L. Ž. bei kartu su juo buvusį M. S. iš savo namo Nr. 4 kiemo į gatvę. L. Ž. ir M. S. sulipus į gatvėje stovėjusį D. Ž. vairuojamą automobilį BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir pradėjus juo važiuoti, A. U. metė į minėto automobilio priekinį stiklą akmenį ir išdaužė stiklą, po to ėmė daužyti strypu bei spardyti šį automobilį, tuo pačiu metu jį daužė bei spardė ir Ž. U.. Vandališkų veiksmų išgąsdintiems automobilio keleiviams išlipus lauk, A. U. ir Ž. U., tęsdami bendrą nusikalstamą veiką, A. U. užpuolė L. Ž. ir ne mažiau kaip tris kartus smogė jam strypu į viršutinę kūno dalį bei sukėlė fizinį skausmą, tuo pačiu metu Ž. U. užpuolė D. Ž. ir ne mažiau kaip vieną kartą smogė strypu į apatinę kūno dalį bei sukėlė fizinį skausmą. Bendrais įžūliais veiksmais sukeltas fizinis skausmas D. Ž., M. S. ir L. Ž., neremontuojamai apgadintas J. V. automobilis, kadangi išdaužti 80 Eur vertės šio automobilio priekinis, 50 Eur vertės galinis ir 30 Eur vertės vairuotojo pusės durų šoninis stiklai bei sulankstytas 100 Eur vertės automobilio variklio dangtis. Dėl įžūlaus smurtinio ir vandališko išpuolio taip pat išgąsdinti D. Ž., M. S., L. Ž. ir M. K., kartu sutrikdyta visuomenės rimtis.
2. Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroras S. Petravičius prašo Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2019 m. vasario 28 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Plungės apylinkės teismui.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad buvo nustatyta, jog bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamasis Ž. Ū. buvo gydomas (duomenys neskelbtini) , o baigus gydymą ligoninėje, kaltinamajam Ž. Ū. rekomenduota tęsti gydymą (duomenys neskelbtini). Kadangi gydymo ligoninėje metu kaltinamajam Ž. Ū. buvo nustatyta pagrindinė diagnozė – paranoidinė šizofrenija ir, esant pagrindui manyti, kad kaltinamasis Ž. Ū. gali būti nepakaltinamas arba ribotai pakaltinamas, tam, kad būtų nustatyta, ar Ž. Ū. nusikaltimo padarymo metu sirgo psichine liga, ar serga ja šiuo metu, ar Ž. Ū. nusikaltimo padarymo metu galėjo suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, ar gali tai daryti šiuo metu, ar dėl Ž. Ū. diagnozuotos psichikos ligos jis yra pavojingas visuomenei ir ar dėl to jam būtina skirti priverčiamąsias medicininio poveikio priemones, ar dėl Ž. Ū. diagnozuotos psichikos ligos jis gali dalyvauti nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų teisėjo nutartimi buvo paskirta Ž. Ū. ambulatorinė teismo psichiatrinė ekspertizė, ją pavesta atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos teismo psichiatrijos skyriaus ekspertams. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 85TPK-291/2018 konstatuojama, kad nenustatyta jokių objektyvių duomenų, kad Ž. Ū. jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu būtų sirgęs kokiu nors laikinu ar lėtiniu psichikos sutrikimu ar silpnaprotyste. Šiuo metu Ž. Ū. serga lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidinė šizofrenija (epizodinės eigos su progresuojančiu defektu); nenustatyta, kad Ž. Ū. jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu dėl kokio nors psichikos sutrikimo būtų negalėjęs suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Šiuo metu Ž. Ū. dėl jam nustatyto lėtinio psichikos sutrikimo – paranoidinės šizofrenijos (epizodinės eigos su progresuojančiu defektu) negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti; Ž. Ū. dėl jam diagnozuoto lėtinio psichikos sutrikimo – paranoidinės šizofrenijos – rekomenduojama taikyti priverčiamąją medicininio poveikio priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje; Ž. Ū. dėl jam nustatyto lėtinio psichikos sutrikimo – paranoidinės šizofrenijos (epizodinė su progresuojančiu defektu eiga) – negali adekvačiai suprasti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti apie tai parodymų.
Šalies argumentai
2.2. Apeliantas nurodo, kad BPK 393 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog bendra tvarka pradėtas procesas tampa priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesu, jeigu ikiteisminio tyrimo metu ar nagrinėjant bylą teisme nustatoma, kad asmuo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas arba po nusikalstamos veikos padarymo jam sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. BPK 394 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu nagrinėjant bylą teisme nustatomos šio Kodekso 393 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas priima šiuos sprendimus: 1) ikiteisminio tyrimo pareigūnas perduoda tyrimo medžiagą prokurorui. Kai yra pagrindas, prokuroras užrašo rezoliuciją pradėti procesą taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir paveda ikiteisminio tyrimo įstaigai atlikti ikiteisminį tyrimą arba pats jį atlieka; 2) bylos nagrinėjimo teisme metu teisėjas ar teismas priima nutartį pradėti procesą taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Teismo psichiatrijos ekspertizės aktas Nr. 85TPK-291/2018 Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmuose buvo gautas 2018 m. gruodžio 31 d., o kadangi šiuo aktu buvo nustatyta, jog Ž. Ū. po nusikalstamos veikos padarymo sutriko psichika, ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, bendra tvarka pradėtas procesas tapo priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesu. Bylos nagrinėjimo teisme metu nustačius šią aplinkybę, bylą nagrinėjantis teisėjas privalėjo vadovautis BPK 394 straipsniu, priimti nutartį dėl Ž. Ū. priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, šio proceso metu įrodinėti BPK 395 straipsnyje nurodytas aplinkybes, išspręsti BPK 401 straipsnyje nurodytus klausimus ir išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, priimti vieną iš BPK 403 straipsnyje nurodytų nutarčių, tačiau to nepadarė – nepradėjo priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso, bylą išnagrinėjo bendra tvarka bei priėmė išteisinamąjį nuosprendį.
2.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami, remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Pagal nustatytas bylos aplinkybes yra pagrindo pripažinti, kad A. Ū. ir Ž. Ū. veiksmuose yra BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių požymių, nes jie savo tyčiniais veiksmais sukėlė žmonėms fizinį skausmą bei sugadino svetimą turtą, tačiau teismas, išteisindamas A. Ū. ir Ž. Ū. pagal BK 284 straipsnį, nesant jų veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nesvarstė galimybės savo iniciatyva pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ar pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, nors tokią galimybę pagal BPK 256 straipsnį turėjo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime išaiškino, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, be kita ko, jos 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui turi būti sudarytos galimybės savo iniciatyva pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Įgyvendindamas šią teisę, teismas privalo pranešti kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, užtikrinti teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą, kitų konstitucinių tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimą. Nuo 2015 m. liepos 10 d. galiojančioje BPK 256 straipsnio redakcijoje yra tiesiogiai įtvirtinta teismo galimybė ir savo iniciatyva nustatyta tvarka spręsti tiek dėl esminių faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, nurodytų kaltinime, pakeitimo, tiek dėl veikos kvalifikavimo.
2.4. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, prokuroras tvirtina, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas bei nepagrįstas, todėl naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – priimdamas šį nuosprendį, padarė BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą pažeidimą – paaiškėjus, kad nuteistasis Ž. Ū. iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, nepradėjo priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso, bylą išnagrinėjo bendra tvarka bei priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.
3. Apeliaciniame teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintieji, jų gynėjai prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarinėti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-63/2008, 2K-398/2009 ir kitos).
6. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pažeidė BPK 394 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes, paaiškėjus, jog yra pagrindas Ž. U. taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, nepriėmė nutarties pradėti procesą tokioms priemonėms taikyti. Taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 403 straipsnį, nes nepradėjo priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso, bylą išnagrinėjo bendra tvarka bei priėmė išteisinamąjį nuosprendį.
7. Vertinant apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad kiekvieną kartą spręsdamas priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo klausimą, teismas turi konstatuoti tokių pagrindų visumą: pirma, padaryta nusikalstama veika, ir antra, šią veiką padariusiam asmeniui yra sutrikusi psichika (kurios sutrikimo laipsnis apibūdinamas BK 17, 18 straipsnių, 76 straipsnio 3 dalies, 98 straipsnio 1 dalies, BPK 392 straipsnio 1 ir 2 dalių, 393 straipsnio 2 dalies nuostatomis) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-569/2005).
8. Akcentuotina, kad šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nuosprendyje konstatavo, jog Ž. U., taip pat ir A. U. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, požymių, todėl negalėjo elgtis priešingai, nei numatyta BK 98 straipsnio 1 dalyje.
9. Pagal baudžiamąjį įstatymą priverčiamosios medicinos priemonės – tai ir gydomojo, ir valstybės prievartos poveikio priemonių visuma, tam tikras jų derinys. Šiomis priemonėmis siekiama užtikrinti pavojingas veikas padariusių asmenų sveikatos apsaugą, gydymą ir kitus gyvybiškai svarbius interesus. Kartu minėtomis priemonėmis norima apsaugoti visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmenų pavojingų veikų. Nors priverčiamosios medicinos priemonės nėra bausmės, jos neužtraukia teistumo ir pan., tačiau kai kurios jų pagal sukeliamus suvaržymus, apribojimus prilyginamos suėmimui, laisvės atėmimui (BK 76 straipsnio 3 dalis, BPK 406 straipsnio 2 dalis). Šios ir kitos aplinkybės nulėmė ir atitinkamus priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso reguliavimo ypatumus. Įstatyme įtvirtintas imperatyvas, kad visais atvejais, kai yra pagrindai taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, bendra tvarka pradėtas procesas tampa priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesu (pvz., BPK 393, 394 straipsniai) ir turi būti vadovaujamasi BPK XXIX skyriaus nuostatomis. Todėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas nesiremiant specialiosiomis, būtent šių priemonių taikymo procesui nustatytomis taisyklėmis, būtų esminis BPK pažeidimas.
10. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Ž. U. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, BPK 392 ir 393 straipsnių reikalavimų, BK 98 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė, priešingai, jų laikėsi.
11. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes yra pagrindo pripažinti, kad A. Ū. ir Ž. Ū. veiksmuose yra BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių požymių, nes jie savo tyčiniais veiksmais sukėlė žmonėms fizinį skausmą bei sugadino svetimą turtą, tačiau teismas, išteisindamas A. Ū. ir Ž. Ū. pagal BK 284 straipsnį, nesant jų veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nesvarstė galimybės savo iniciatyva pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ar pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, nors tokią galimybę pagal BPK 256 straipsnį turėjo.
12. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde įrodymų vertinimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymo, net neginčijamas, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėti išteisintųjų kaltumo klausimo, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas, neturi teisinio pagrindo (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Akcentuotina, kad už BK 140 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Nagrinėjamu atveju nė vienas iš įvykio metu buvusių asmenų pareiškimo dėl galbūt padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 187 straipsnio 1 dalyje, ar BK 140 straipsnio 1 dalyje, nerašė. Nukentėjusysis D. Ž. kategoriškai atsisakė rašyti pareiškimą ir pretenzijų niekam nereiškė, teigė, kad dėl automobilio langų išdaužymo įvyko nesusipratimas (t. 1, b. l. 17).
13. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad 2018 m. kovo 13 d. išteisintasis Ž. U. teisiamajame posėdyje buvo apklaustas. Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte užfiksuotų duomenų nustatyta, kad Ž. U. psichikos sutrikimas nustatytas stacionarinio gydymosi nuo 2018 m. balandžio 30 iki 2018 m. birželio 13 d. metu, bei ekspertizėje nenustatyta, kad Ž. U. jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, už kurią jis skundžiamu nuosprendžiu išteisintas, padarymo metu dėl kokio nors psichikos sutrikimo būtų negalėjęs suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti (t. 3, b. l. 148–150).
13. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, naikinti Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2019 m. vasario 28 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
nutaria:
Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro Svajūno Petravičiaus apeliacinį skundą atmesti.