Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo J. Č. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, 129 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų. Remiantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su neatlikta bausmės, paskirtos Varėnos raj. apylinkės teismo 2004 m. birželio 29 d. nuosprendžiu, dalimi taip paskiriant galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 13 (trylikai) metų ir 5 (penkeriems) mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš nuteistojo J. Č. J. U. priteista 5000 (penki tūkstančiai) litų turtinei žalai ir 100 000 (vienas šimtas tūkstančių) litų neturtinei žalai atlyginti; L. U. priteista 100 000 (vienas šimtas tūkstančių) litų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nuteistasis J. Č. nuteistas už tai, kad jis tyčia padarė nežymų sveikatos sutrikdymą J. K. ir tyčia nužudė D. U., t.y. 2006 m. sausio 7 d. apie 15.40 val., Varėnos r. (duomenys neskelbtini), J. K. gyvenamajame name, dėl girtumo sukėlęs konfliktą, iš besiginančio nukentėjusiojo J. K. atėmęs kirvį, kirvio pentimi ir ašmenimis tyčia sudavė nukentėjusiajam du smūgius į galvą, taip padarydamas jam muštinę žaizdą dešinėje kaktos pusėje, odos nubrozdinimus dešinio smilkinio srityje, kirstines žaizdas dešinėje pakaušio pusėje ir kakle, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą; toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje, būdamas girtas, ginkluotas kirviu, užpuolė D. U., pavijęs ją V. M. gyvenamojo namo prieangyje (duomenys neskelbtini), tyčia kirviu 7 kartus smogė nukentėjusiajai į galvą, padarydamas kirstines žaizdas galvos kairėje pusėje su daugybiniais skeveldriniais kaukolės skliauto kairės pusės kaulų lūžimais bei masyviu kairio galvos smegenų pusrutulio sužalojimu, kirstinę žaizdą pakaušyje, odos nubrozdinimus kaktoje ir dešiniajame skruoste, poodines kraujosruvas apie abi akis, kirstinę žaizdą kairio momens ir kairio smilkinio srityje, dėl ko nuo kairio galvos smegenų pusrutulio masyvaus sužalojimo, daugybinių kairės pusės kaukolės skliauto skeveldrinių lūžimų, kirstinių galvos kairės pusės žaizdų D. U. mirus, jis tyčia ją nužudė.

Skunde taip pat teigiama, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikta pakartotinė psichiatrinės ekspertizė, kurios prašė pats nuteistasis. Be to, proceso metu buvo pažeista jo teisė į gynybą, t.y. pažeistos BPK 51 straipsnio 7 punkto nuostatos, kadangi baigiant ikiteisminį tyrimą nedalyvavo būtinasis gynėjas. Nuteistasis nurodo, jog proceso metu remiantis BPK 57 straipsnio 2 dalimi buvo pareikštas nušalinimas tyrėjai, kuri, jo nuomone, dėl draugiškų santykių su D. U., buvo suinteresuota šia byla. Visa tai turėjo įtakos teismui vertinant gautus parodymus. Nuteistojo manymu buvo pažeistos BPK nuostatos, kadangi nebuvo atlikta akistata tarp jo ir J. K., teisminio nagrinėjimo metu nedalyvavo ekspertas, kurio dalyvavimas buvo būtinas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantis nuteistasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras ir nukentėjusiosios atstovas pagal įstatymą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. Č. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nuteistojo nusikaltimų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė motyvuotas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistojo kaltės bei teisingai paskyrė bausmę.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl to, jog J. K., būdamas neblaivus, pats puolė jį su kirviu, nuo ko nuteistasis tik gynėsi, yra nepagrįsti.

Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo neatsako, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė BK numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis pats ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises ar interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 2 dalis). Nors skunde nuteistasis teigia, kad J. K., puldamas jį su kirviu, pats išprovokavo nusikaltimą, visgi iš nuteistojo veiksmų bei kitų nustatytų įvykio aplinkybių matyti, jog J. Č. veiksmai pagal nustatytas įvykio aplinkybes neatitiko būtinosios ginties teisėtumo sąlygų. J. K. veiksmai, kaip nustatyta byloje bei priešingai nei teigia nuteistasis, buvo nukreipti ne užpulti J. Č., o apginti D. U., kurios atžvilgiu nuteistasis naudojo fizinį smurtą. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, teisme apklaustas J. K. nurodė, kad jo namuose J. Č., būdamas įniršęs, griebė moterį už krūtinės, ėmė ją stumdyti, griebęs šakutę dūrė su ja D. U. kažkur į veidą. Tai matydamas bei siekdamas apginti D. U., J. K. iš po stalo išsitraukė kirvį ir smūgiavo juo nuteistajam. Nuteistasis, atėmęs iš J. K. kirvį, kirto juo keletą kartų nukentėjusiajam į galvą (2 t. b.l. 90-91). Iš specialisto išvados matyti, kad J. K. padaryta muštinė žaizda kaktos dešinėje pusėje, kirstinės žaizdos pakaušio ir kaklo dešinėje pusėje (1 t.b.l. 86). Nuteistajam J. Č. dviejų trauminių poveikių pasėkoje padaryti sužalojimai (nubrozdinimas ir kraujosruvos) tik dilbyje ir petyje, galimai smūgiuojant kirvio pentimi (1 t. b. l. 147-148). Šių aplinkybių visuma rodo, jog J. K., kirsdamas kirviu, siekė apginti D. U. nuo pavojingo nuteistojo kėsinimosi. Toks J. K. elgesys nebuvo sąlygotas puolamųjų tikslų, jis grūmėsi su nuteistuoju, grumtynių metu pagriebęs už kirvio jį laikė, sušuko D. U., kad pastaroji bėgtų. Šias aplinkybes nukentėjusysis J. K. viso proceso metu nurodė nuosekliai ir pilnai patvirtino teisminio bylos nagrinėjimo metu. Tuoj po įvykio apie J. Č. veiksmus nukentėjusysis pasakė liudytojui A. Č. Todėl netikėti J. K. parodymais nėra pagrindo. Tai, kad J. Č. nebuvo būtinosios ginties situacijoje rodo ir tai, kad tuoj po J. K. sužalojimo, ir kirvio atėmimo nuteistasis toliau intensyviai tęsė puolamojo pobūdžio veiksmus, t.y. po to kai J. K. išbėgo kviesti policiją bei greitąją pagalbą, jis nusivijo išbėgusią iš J. K. namų D. U. ir V. ir M. M. namo prieangyje ją nužudė.

Aukščiau nustatytų aplinkybių pagrindu galima konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai J. Č. inkriminavo BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Nepagrįstas nuteistojo skundo teiginys, kad kvalifikuojant padarytą nusikaltimą nebuvo atsižvelgta į tai, jog jis buvo susijaudinęs, afekto būsenoje. Nėra nustatyta jokių sąlygų, būtinų nuteistojo padarytos veikos kvalifikavimui pagal BK 130 straipsnį. Iš byloje nustatytų aplinkybių neseka, kad nuteistasis įvykio metu būtų buvęs labai susijaudinęs, fiziologinio afekto būsenoje. Iš ikiteisminio tyrimo metu atliktos teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadų matyti, kad nuteistasis jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo metu nebuvo jokio laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje, jis galėjo visiškai suvokti pavojingą nusikaltimo pobūdį ir valdyti savo veiksmus (1 t b.l. 159-161). Pati nukentėjusioji D. U. nepadarė nuteistojo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų ar itin įžeidžiančių nuteistąjį poelgių. Nukentėjusiosios veiksmai – nuteistojo atstūmimas, kuomet pastarasis nori ją apkabinti bei bučiuoti, negalėjo būti laikomi itin įžeidžiantys nuteistąjį. Kolegijai nekilo jokių pagrįstų abejonių dėl atliktos teismo psichiatrinės ekspertizės išvadų pagrįstumo ir teisingumo. Nuteistojo skunde išdėstytas teiginys, jog jis nepamena, kaip galėjo pakelti kirvį prieš D. U., dėl ko būtina pakartotinė ekspertizė, nėra pagrindu suabejoti ekspertų komisijos nustatytu jo sugebėjimu visiškai suvokti pavojingą nusikaltimo pobūdį ir valdyti savo veiksmus. Ekspertai nuteistojo išsakomą „atminties praradimą“ įvertino kaip tendencingą gynybinį elgesį.

BPK 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo teisė į gynybą, kuria šie asmenys gali pasinaudoti viso proceso metu. Tam tikrais atvejais valstybė BPK 51 straipsnio nustatyta tvarka jiems garantuoja ir būtinojo gynėjo dalyvavimą. Toks gynėjo dalyvavimas nuteistajam buvo užtikrintas. Pabrėžtina, jog įstatymai nenustato, jog baigiant ikiteisminį tyrimą, o būtent įtariamajam susipažįstant su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, privalomai šalia turi dalyvauti ir jo gynėjas. Kaip matyti iš bylos medžiagos nuteistasis su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga susipažino 2006 m. gegužės 10 d. Tuo tarpu jam paskirtas būtinasis gynėjas su minėta medžiaga susipažino dar 2006 m. gegužės 3 d. (1 t. b.l. 56). Iš to matyti, kad baigiant ikiteisminį tyrimą J. Č. teisė į gynybą nebuvo suvaržyta.

Nėra pagrįstas ir kitas nuteistojo teiginys, kad įrodymų įtvirtinimui byloje įtakos turėjo ir tai, kad tyrimą atlikusi tyrėja dėl draugiškų santykių su D. U. buvo suinteresuota bylos baigtimi, dėl ko jos atžvilgiu buvo pareikštas nušalinimas. Kolegija byloje nenustatė, kad bylos duomenys būtų renkami ne BPK numatyta tvarka. Kaip matyti iš nuteistojo 2006 m. gegužės 11 d. skundo (2 t. b.l. 104), J. Č. prašymas pakeisti tyrėją paduotas susipažinus su bylos medžiaga ir pagrinde grindžiamas tuo, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti procesiniai veiksmai, kuriuos atlikti reikalavo nuteistasis, taip pat, jog per greitai užbaigtas ikiteisminis tyrimas ir pan. Tačiau šios aplinkybės nerodo į jokius BPK 58 straipsnyje numatytus nušalinimo pagrindus, kurie leistų manyti, jog tyrėja negalėjo dalyvauti procese. Iš bylos medžiagos taip pat nėra matyti, jog tyrėja D. S. būtų nukentėjusiosios šeimos narė, giminaitė ar kokiu nors būdu būtų buvusi suinteresuota bylos baigtimi. Kolegija mano, kad skunde išdėstytas nuteistojo teiginys yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl yra atmetamas.

Atsakant į kitus nuteistojo skundo teiginius dėl to, jog buvo pažeistos BPK normos, kadangi nebuvo atlikta akistata tarp jo ir nukentėjusiojo J. K., dėl to, kad teisminio nagrinėjimo metu nedalyvavo ekspertas, kurio dalyvavimas buvo būtinas, pasakytina, kad apskritai procesinių veiksmų atlikimo klausimas baudžiamajame procese priklauso nuo tikslingumo nustatyti reikšmingas aplinkybes. BPK 2 straipsnis įpareigoja ikiteisminio tyrimo institucijų pareigūnus pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Baudžiamąjį procesą vykdantys subjektai turi teisę, o ne pareigą atlikti konkrečius procesinius veiksmus. Pagal BPK 190 straipsnio 1 d. akistatos atlikimas siejamas su poreikiu sužinoti pirmiau apklaustų asmenų parodymų prieštaravimų priežastis ir juos pašalinti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo jokio reikalo tarp nuteistojo ir J. K. atlikti akistatą, kadangi jų parodymai buvo patikrinti kitais byloje surinktais duomenimis.

Pagal BPK 285 straipsnio nuostatas ekspertas paprastai į teismo posėdį šaukiamas apklausai tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, kad jo parodymai būtini ekspertizės aktui paaiškinti ar papildyti. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, duomenų, jog būtų reikėję paaiškinti ar papildyti ekspertizės aktą, nėra. Dėl šios priežasties eksperto dalyvavimas teismo posėdyje nebuvo būtinas.

Už tyčinį nužudymą bei tyčinį nežymų sveikatos sutrikdymą apygardos teismas parinko J. Č. laisvės atėmimo bausmes savo dydžiu viršijančias įstatymo sankcijose numatytus bausmės vidurkius. Tokios bausmės, atsižvelgiant į padarytų nužudymo bei nežymaus sveikatos sutrikdymo pobūdį (nuteistasis grubų fizinį smurtą panaudojo prieš fiziškai silpną žmogų ir moterį), pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę (praeityje nuteistasis net septynis kartus teistas už įvairius nusikaltimus, kurių tarpe vyrauja smurtinio pobūdžio nusikaltimai), į vieną sunkinančią nuteistojo atsakomybę aplinkybę, lengvinančių atsakomybę aplinkybių nebuvimą, kolegijos manymu, nėra aiškiai per griežtos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo J. Č. apeliacinį skundą atmesti.