Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo G.M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 str. 2 d., 183 str. 2 d. (dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir turto pasisavinimo 2005 m. sausio 24 d.), 228 str. 2 d., 183 str. 2 d. (dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir turto pasisavinimo 2004 m. rugsėjo 2 d.), nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G.M. teisme buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – antstolių (duomenys neskelbtini) kontoros antstoliu, siekdamas turtinės naudos – asmeninėn nuosavybėn gauti palūkanas už valstybės naudai išieškotas lėšas, 2005 m. sausio 21 d., UAB „Andora“ pervedus į antstolio G.M. depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas „Nord/LB Lietuva“ AB „Lita“ naudai pagal vykdomąją bylą išieškotus 1,438.999.30 Lt, jis, privalėdamas dalį šios sumos – apie 1.373.000 Lt pervesti į Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių sąskaitą kaip išieškotus iš AB „Lita“ valstybės naudai pagal vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini), piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi ir nesilaikydamas Lietuvos Respublikos CPK 758 str. 2 d. reikalavimo išieškotą sumą nedelsiant išmokėti, išsiųsti arba pervesti išieškotojui, taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 patvirtintos „Sprendimų vykdymo instrukcijos“ 109 p. reikalavimo ne vėliau kaip per 20 dienų nuo išieškotų iš skolininko sumų įmokėjimo į antstolio depozitinę sąskaitą dienos išieškotą sumą paskirstyti ir išmokėti išieškotojams, 2005 m. sausio 24 d., Vilniuje, iš UAB „Andova“ išieškotą 1.438.999.30 Lt sumą, pervedė iš depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB bankas „Nord/LB Lietuva“, į kitą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Ūkio bankas“, kurioje sudarė terminuoto privataus indėlio sutartį, tokiu būdu užsitikrindamas 2589,04 Lt palūkanų gavimą asmeninėn nuosavybėn. Taip piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos, pasisavino didelės vertės svetimą turtą, akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, nustatytos tvarkos, pažeidė antstolio priesaiką, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino antstolio, kaip valstybės įgalioto asmens, autoritetą, dėl to buvo padaryta didelė žala valstybės interesams.

G.M. teisme taip pat buvo kaltinamas tuo, kad pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, po to, kai UAB „Andora“ kaip skolininkė pagal vykdomąją bylą už AB „Lita“ 2005 m. sausio 21 d. pervedė į antstolio G.M. depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB bankas „Nord/LB Lietuva“, 1.438.999.30 Lt, jis šį jam svetimą, UAB „Andova“ jam dėl užimamų antstolio pareigų patikėtą didelės vertės turtą – 1.438.999.30 Lt, pasisavino: 2005 m. sausio 24 d. iš depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB bankas „Nord/Lb Lietuva“, pervedė į kitą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Ūkio bankas“, kurioje nurodytai sumai sudarė terminuoto asmeninio indėlio sutartį ir tokiu būdu užtikrino 2589,04 Lt palūkanų gavimą.

G.M. teisme taip pat buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – antstolių (duomenys neskelbtini) kontoros antstoliu, siekdamas turtinės naudos – asmeninėn nuosavybėn gauti palūkanas už išieškotojų naudai išieškotas lėšas, 2004 m. rugsėjo 2 d., Vilniuje, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ir nesilaikydamas Lietuvos Respublikos CPK 758 str. 2 d. reikalavimo išieškotą sumą nedelsiant išmokėti, nusiųsti arba pervesti išieškotojui, taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 patvirtintos „Sprendimų vykdymo instrukcijos“ 109 p. reikalavimo ne vėliau kaip per 20 dienų nuo išieškotų iš skolininko sumų įmokėjimo į antstolio depozitinę sąskaitą dienos išieškotą sumą paskirstyti ir išmokėti išieškotojams, iš depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB bankas „Nord/LB Lietuva“, kurioje buvo išieškotų, bet nepaskirstytų, kitiems asmenims priklausančių lėšų likutis, pervedė į kitą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Ūkio bankas“, 400000 Lt, ir nurodytai sumai sudarė terminuoto asmeninio indėlio sutartį, tuo užsitikrindamas 2950,82 Lt palūkanų gavimą. Taip piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos, G.M. pasisavino didelės vertės svetimą turtą, akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, nustatytos tvarkos, pažeidė antstolio priesaiką, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino antstolio, kaip valstybės įgalioto asmens, autoritetą, dėl to buvo padaryta didelė žala valstybės interesams.

G.M. teisme taip pat buvo kaltinamas tuo, kad pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, 2004 m. rugsėjo 2 d., Vilniuje, mokėjimo pavedimu iš depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskeltini), esančios AB bankas „Nord/Lb Lietuva“, kurioje buvo jo, kaip antstolio išieškotų, bet nepaskirstytų, kitiems asmenims priklausančių lėšų likutis, pervedė į kitą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Ūkio bankas“ – 400000 Lt, ir nurodytai sumai sudarė terminuoto asmeninio indėlio sutartį, tokiu būdu užsitikrindamas 2950 Lt palūkanų gavimą.

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis. Pažymi, kad teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, kadangi teismas iš esmės netinkamai įvertino G.M. pareikštų kaltinimų esmę ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pasisakydamas dėl Lietuvos Respublikos BK 183 str. 2 d. taikymo, prokuroras nurodo, kad negalima sutikti su teismo išvadomis, jog normatyviniai aktai nedraudžia antstoliui pervesti lėšas iš vieno banko į kitą ar turėti bankuose keliolika sąskaitų. Teigia, kad teismo išvados, jog antstolis G.M buvo kaltinamas pinigų pervedėjimu iš sąskaitos į sąskaitą ar keliolikos sąskaitų turėjimu, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir pabrėžia, kad pateiktų kaltinimų esmė šioje dalyje buvo lėšų, esančių antstolio sąskaitose, teisinio režimo pakeitimas. Tvirtina, kad būtent šį lėšų statuso pasikeitimą ir įrodinėjo kaltinimas baudžiamojoje byloje. Taigi skunde akcentuojama, kad antstolio išieškotos lėšos, iki jų paskirstymo, jam nepriklauso nuosavybės teise, todėl yra svetimos. Pažymima, kad Lietuvos Respublikos antstolių įstatyme vartojamos sąvokos „saugoti“, „administruoti“, „tarpininkauti“ apibrėžia, jog turto atžvilgiu antstolis turi tam tikrus įgalinimus, tačiau nei turtas, nei turtinės teisės ar turtinės prievolės netampa antstolio nuosavybe. Be to, ir veikos metu galiojusi Sprendimų vykdymo instrukcija, kuria vadovavosi antstolis, nenumatė atvejų, kad išieškomos sumos taptų antstolio nuosavybe. Mano, kad ir šioje instrukcijoje, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nėra nuorodų į antstolio nuosavybės teisę tokioms lėšoms iki jų paskirstymo. Atkreipia dėmesį, kad net ir paties antstolio G.M sąskaitos pavadinimas yra „advokatų, notarų ir antstolių kontorų klientų lėšos patikėjimo pagrindais“. Taip pat aptariamų lėšų statusas įvardinamas ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – FNTT) specialisto išvadoje – „kitiems asmenims priklausančios lėšos“. Be to, teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustos FNTT specialistė G.K., Antstolių rūmų valdytoja A.Karužienė (Astrauskienė) šias lėšas iki jų paskirstymo taip pat įvardino kaip trečiųjų asmenų lėšas, kurias antstolis valdo patikėjimo teise; šią poziciją palaikė ir liudytojas P.Koverovas.

Prokuroras pabrėžia, kad nors išteisintasis G.M ir tvirtino, jog depozitinėje sąskaitoje esančios lėšos yra jo nuosavybė, o nuosavybės pagrindas yra lėšų pervedimas, tačiau tokio nuosavybės įgijimo pagrindo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso IV knygos II dalies V skyriaus pirmame skirsnyje nėra numatyta. Teigia, kad apygardos teismas nepagrįstai atsisakė priimti jo, t.y. prokuroro pateiktą 2003 m. gruodžio 18 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos išaiškinimą Nr. (18.9-08-2)-R-11527. Analizuojant šį išaiškinimą darytina išvada, kad antstolis išieškojimo procese savo nuosavybėn nei lėšų, nei daiktų neįgyja, kadangi turto, kurį areštuoja antstolis, savininką pakeičia turto pardavimo iš varžytinių aktas, turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas arba turto perdavimo išieškotojui aktas, patvirtinti teisėjo rezoliucija, o jei teisėjas aktą patvirtina nutartimi – įsiteisėjus nutarčiai, taip pat turtą pardavus per prekybos įmonę, realizavus kitais būdais. Tad naujuoju savininku tampa turto įgijėjas. Prokuroras, remdamasis šiais argumentais, daro išvadą, kad aptariamos lėšos, esančios antstolio depozitinėje sąskaitoje, nėra antstolio nuosavybė, o tai reiškia, kad šis turtas jam yra svetimas. Pabrėžia, kad tokia svetimo turto sąvoka yra pateikta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 8 ketvirtame punkte. Turtas laikomas svetimu iki to laiko, kol antstolis jį paskirsto, todėl veikos kvalifikacijai neturi įtakos, ar tos lėšos yra išieškotojų, kurių sąskaitos nežinomos, ar sustabdytų vykdymų lėšos, ar lėšos vykdymų, kurių aktai nepatvirtinti teismo. Nurodo, kad iki šių lėšų paskirstymo nėra svarbu, kokia šių lėšų dalis taps vykdymo išlaidomis ar antstolio atlyginimu. Tai yra antstoliui svetimas turtas ir toks jo režimas išlieka iki šio turto paskirstymo. Prokuroro manymu, apygardos teismas neatsižvelgė ir neįvertino antstolio išieškotų lėšų statuso.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į liudytojos P.B. parodymus. Mano, kad liudytoja kaltinime ir atskiruose norminiuose aktuose vartojamoms sąvokoms suteikė kitas reikšmes. Liudytoja P.B. nurodė, jog yra dvi banko sąskaitų rūšys: indėlio ir bankinė. Sąskaita, į kurią tretieji asmenys perveda pinigus, yra bankinė sąskaita, kurioje esančios lėšos valdomos patikėjimo teise. Teigia, kad depozitinė sąskaita, remiantis liudytojos parodymais, yra indėlio sąskaita, kadangi anglų kalba terminas „deposit“ reiškia indėlį. Toks atskyrimas darytinas ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso VI knygos IV dalies XLIV ir XLVI skyrius. Prokuroras daro išvadą, kad norminiuose aktuose (Sprendimų vykdymo instrukcijoje patvirtintoje 2002 m. gruodžio 31 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 432 ir 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352, taip pat Antstolių įstatyme) minimos depozitinės sąskaitos reiškia tą patį kaip ir liudytojos P.B. įvardinta „bankinė sąskaita“ ar Civiliniame kodekse minima sąvoka „banko sąskaita“.

Prokuroras taip pat pažymi, kad terminuotas banko indėlis sukuria kitokį indėlininko ir indėlio santykį, nei patikėjimo teise valdomos trečiųjų asmenų lėšos. Šia sutartimi bankas iš indėlininko gavęs pinigų sumą (indėlį) įsipareigoja praėjus tam tikram laikui jį grąžinti ir sumokėti už jį palūkanas. Šiuose teisiniuose santykiuose dalyvauja tik bankas ir indėlininkas, kuris turi teisę pareikalauti išmokėti visą ar dalį indėlio, pratęsti indėlio sutarties galiojimą. Nurodo, kad indėlininko mirties atveju indėlis yra paveldimas, tačiau mirus antstoliui jo paveldėtojai neįgytų teisės paveldėti išieškotas lėšas, esančias jo depozitinėse sąskaitose. Tvirtina, kad teismo posėdžio metu liudytoja P.B. parodė, kad sudarius indėlio sutartį pinigai perkeliami į indėlio sąskaitą (subsąskaitą). Taigi, pirmajame epizode, kaip teigia prokuroras, banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) aptariamų 1 500 000 Lt nebuvo, nes jie terminuoto indėlio sutarties galiojimo metu buvo indėlio sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), o antrajame epizode indėlio sąskaitos numeris yra (duomenys neskelbtini); būtent šioje indėlio sąskaitoje terminuoto indėlio sutarties galiojimo metu buvo 400 000 Lt, kurie buvo surinkti ir susikaupė sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) (advokatų, notarų ir antstolių klientų lėšos patikėjimo pagrindais). Pabrėžia liudytojos parodymus, kad, nukreipus išieškojimą į banko sąskaitą, išieškojimas į indėliu laikomas lėšas nebūtų nukreiptas. Skunde prokuroras daro išvadą, kad antstolis su išieškotomis ir jam svetimomis lėšomis pasielgė kaip su asmeninėmis, t.y. pakeitė jų teisinį statusą į terminuotą indėlį. Nurodo, kad tokiu būdu antstolis G.M pasisavino jam patikėtas, svetimas lėšas. Mano, jog teismas neatsižvelgė ir neįvertino liudytojos P.B. parodymų, nepagrįstai nevertino nei pačio terminuoto indėlio sutarties sudarymo fakto, nei teisinių ir faktinių pasekmių, kurias sukelia terminuoto indėlio sutarties sudarymas, todėl padarė neteisingas išvadas, jog antstolis pervedinėjo lėšas tarp vienodą statusą turinčių sąskaitų, dėl to nepagrįstai netaikė baudžiamojo įstatymo.

Nepagrįstomis vadina ir tas teismo išvadas, jog nėra įrodymų, patvirtinančių, kad G.M. nurodytas lėšas pervedė iš vieno banko į kitą, turėdamas tikslą jas pasisavinti bei tokiu būdu padarė žalą. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 183 str. 2 d., baigtumo momentą ir teigia, kad šiuo atveju antstoliui sudarius indėlio sutartį, nusikalstama veika laikytina baigta, nes indėliui skirtais pinigais kaltininkas disponuoja kaip asmeninėmis lėšomis, t.y. iš antstolio banko sąskaitos lėšos perkeliamos į indėlio sąskaitą. Prokuroras pasekmes apibrėžia kaip tretiesiems asmenims priklausančio turto sumažėjimą. Pabrėžia, kad po nusikaltimo padarymo išieškotų lėšų banko sąskaitoje jau nebebuvo, kadangi jos kaip indėlis įneštos į kitą – indėlio - sąskaitą. Teigia, jog pardavėjui atsisakius tęsti sandorį antstolis pinigų grąžinti negalėtų, nes jo depozitinėje sąskaitoje pinigų nebuvo. Mano, kad nusikaltimo baigtumo momentu buvo padaryta žala, savo dydžiu lygi pasisavintai pinigų sumai.

Atkreipia dėmesį, kad teismas esmine baudžiamąją atsakomybę šalinančia aplinkybe įvardino tai, kad dėl G.M. veiksmų neatsirado piktnaudžiavimui būtinos pasekmės – didelė žala. Teigia, kad ši nusikaltimo sudėtis yra idealiojoje nusikaltimų sutaptyje su didelės vertės svetimo turto pasisavinimu, todėl akivaizdu, jog pripažinus pagrįstais kaltinimo argumentus dėl pirmos nusikalstamos veikos, šios veikos pasekmės tampa ir antrosios veikos pasekmėmis, t.y. trečiųjų asmenų turto aktyvas, patikėtas antstoliui, sumažėja daugiau nei 250 MGL. Be to, pasisavindamas didelės vertės svetimą turtą ir pasinaudodamas savo, kaip antstolio padėtimi, sumenkino antstolio, kaip valstybės įgalioto asmens autoritetą. Nesutinka, kad šią padarytą neturtinę žalą negalima vertinti kaip neženklią ir prilyginti ją tarnybiniam nusižengimui.

Atsikirtimu išteisintasis G.M. prašo atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą. Atsikirtime išteisintasis G.M. nesutinka su prokuroro teiginiu, kad jis pakeitė lėšų teisinį turto režimą. Mano, jog prokuratūra nesupranta antstolio statuso ir antstolio finansinės – ūkinės veiklos specifikos, todėl atsikirtime išteisintasis analizuoja antstolio statuso dvilypumą. Pabrėžia, kad sudarydamas terminuoto indėlio sutartis jis veikė kaip antstolis G.M., o sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) priklausė jam kaip antstoliui ir abiejose sąskaitose buvo tiek asmeninės nuosavybės teise priklausančios, tiek ir kitiems asmenims išmokėtinos lėšos. Atkreipia dėmesį, kad tuo metu galiojęs Teisingumo ministro įsakymas Nr. 432 nereglamentavo pinigų laikymo ir saugojimo depozitinėse sąskaitose tvarkos. Išteisintasis kategoriškai neigia savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 183 str. 2 d., 228 str. 2 d. Pabrėžia neviršijęs jokių įgalinimų ir sutinka su apygardos teismo išvada, jog Lietuvos Respublikos BK 228 str. dispozicija yra blanketinė. Mano, jog prokuratūra turėjo konkrečiai nurodyti, kokie įstatymai draudžia su depozitinėje sąskaitoje esančiomis lėšomis sudaryti terminuoto indėlio sutartis. Be to, atkreipia dėmesį, jog prokuratūra niekada konkrečiai nenurodė, kokia žala ir kam dėl jo veiksmų buvo padaryta. Nurodo, jog visi byloje suinteresuoti asmenys jokios žalos neįvardijo ir civilinio ieškinio dėl to nepareiškė.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą prokuroras prašė patenkinti jo apeliacinį skundą, o išteisintasis G.M. ir jo gynėjas advokatas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniu skundu apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras nesutinka su Vilniaus apygardos teismo priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu ir prašo išteisintąjį G.M. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d., 183 str. 2 d. (dėl nusikalstamų veikų, įvykdytų 2004 m. rugsėjo 2 d. ir 2005 m. sausio 24 d.), t.y. piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi pasisavinus didelės vertės svetimą turtą. Apeliacinio proceso metu buvo gautas prokuroro prašymas pakeisti kaltinimą G.M.. Šiame naujai suformuluotame kaltinime G.M. kaltinamas tuo, kad pažeisdamas Lietuvos Respublikos CPK 585 str. 3 d. nuostatą, draudžiančią antstoliui viršyti suteiktus įgalinimus, antstoliui suteiktus įgaliojimus viršijo ir tokiu būdu pasisavino jam patikėtą svetimą didelės vertės turtinę teisę, t.y. 2005 m. sausio 24 d. iš depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į kitą depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 1.438.999.30 Lt, sudarė terminuoto indėlio sutartį ir užsitikrino 2589,04 Lt palūkanų gavimą bei 2004 m. rugsėjo 2 d. iš depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į kitą depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 400 000 Lt, sudarė terminuoto indėlio sutartį ir užsitikrino 2950,82 LT palūkanų gavimą. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 9 punktu, šis prokuroro prašymas pakeisti kaltinimą buvo priimtas. Iš apeliacinio skundo turinio ir prašymo pakeisti kaltinimą matyti, kad prokuroras G.M. kaltę dėl didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės pasisavinimo iš esmės grindžia tuo, kad jis su išieškotomis ir jam patikėtomis lėšomis pasielgė kaip su asmeninėmis – pakeitė lėšų teisinį režimą. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde prokuroras, įrodinėdamas tai, kad antstolio išieškotos lėšos iki jų paskirstymo jam nuosavybės teise nepriklauso ir yra svetimos, nurodė, kad tokias nuostatas įtvirtina Lietuvos Respublikos antstolių įstatymas, veikos metu galiojusi Sprendimų vykdymo instrukcija bei Lietuvos Respublikos CPK. Šių teisės aktų nesilaikymu buvo grindžiamas jo kaltinimas pirmosios instancijos teisme, nurodant, kad G.M. nesilaikė Lietuvos Respublikos CPK 758 str. 2 d., Sprendimų vykdymo instrukcijos 109 punkto reikalavimų. Tuo tarpu prašyme pakeisti kaltinimą G.M. kaltinamas pažeidęs Lietuvos Respublikos CPK 585 str. 2 d. nuostatą, nebenurodant, kad jis pažeidė anksčiau įvardintų teisės aktų atitinkamus reikalavimus.

Tačiau nei apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nei prašyme pakeisti kaltinimą nurodytomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis negali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas. Kolegija sutinka su apygardos teismo išteisinamuoju nuosprendžiu, kuriuo G.M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d., 183 str. 2 d. (dėl 2004 m. rugsėjo 2 d. ir 2005 m. sausio 24 d. nusikalstamų veikų) nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2005 m. sausio 21 d UAB „Andovai“ kaip skolininkei pagal vykdomąją bylą pervedus į antstolio G.M. depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), (esančią banke AB „NORD/LB Lietuva“) 1.438.999.30 Lt jis šią sumą 2005 m. sausio 24 d. iš minėtos depozitinės sąskaitos pervedė į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (esančią AB „Ūkio banke“), sudarė terminuoto indėlio sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir tokiu gavo 2589,04 Lt palūkanų. 2004 m. rugsėjo 2 d. G.M. iš anksčiau nurodytos depozitinės sąskaitos į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 400000 Lt, sudarė terminuoto indėlio sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir tokiu būdu gavo 2950,82 Lt palūkanų. Pažymėtina, kad tiek vienu, tiek kitu atveju išieškotos lėšos buvo grąžintos atgal į depozitinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke AB „NORD/LB Lietuva“, o vėliau, atskaičius vykdymo išlaidas, sumokėtos į valstybės biudžetą.

Kolegija neneigia, kad G.M. depozitinėje sąskaitoje esančias lėšas pervedė į kitą sąskaitą, sudarė terminuoto indėlio sutartį ir gavo palūkanas. Tą įrodo objektyvūs bylos duomenys, to neneigia ir pats G.M. Tačiau būtent šioje vietoje baudžiamosios teisės prasme būtina išsiaiškinti, kokias pasekmes sukėlė minėtas lėšų pervedimas, kokiu tikslu tai buvo padaryta ir ar tokie G.M. veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

Lietuvos Respublikos BK 183 str. numatyto nusikaltimo - turto pasisavinimo – esmę sudaro tai, kad kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą ar turtinę teisę neteisėtai neatlygintinai paverčia savo turtu ir tuo padaro žalą turto savininkui. Nusikalstamai padariniais čia yra nukentėjusiojo materialaus turto ar turtinės teisės netekimas arba jos apimties sumažėjimas. Taigi vertinant išteisintojo antstolio G.M. veiksmus būtina nustatyti, ar jo veikoje yra šie nusikaltimo objektyvieji požymiai. Be to, būtina įrodyti, kad jis veikė tiesiogine tyčia, t.y. suprato, kad neteisėtai (viršydamas savo įgalinimus) ir neatlygintinai svetimą turtą ar turtinę teisę paverčia savu, numatė, kad dėl to teisėtas turėtojas jų neteks, ir to norėjo.

Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 41 str. 2 d. numato, kad teisės aktų nustatyta tvarka antstolis turi atskirą depozitinę sąskaitą (sąskaitas) bei kitų sąskaitų. Sprendimų vykdymo instrukcijoje numatyta, kad į antstolio depozitinę sąskaitą įmokomos ir joje apskaitomos išieškotojo įmokėtos ar iš skolininko išieškotos vykdymo išlaidos, taip pat kitos faktinės išlaidos, kurias antstolis, vykdydamas antstolio funkcijas, privalo sumokėti tretiesiems asmenims, be to, iš šioje sąskaitoje esančių lėšų antstolis taip pat atsiskaičiuoja sau atlyginimą. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, išreikšdama savo poziciją dėl antstolio G.M. veiksmų pervedant lėšas iš antstolio depozitinės sąskaitos ir antstolio atsiskaitomąją sąskaitą, nurodė, kad depozitinėje sąskaitoje esančios lėšos priklauso tretiesiems asmenims, tačiau tuo pačiu pripažino, jog iš tiesų nėra imperatyvios normos, draudžiančios antstoliui depozitinėje sąskaitoje esančias lėšas naudoti savo nuožiūra, t.y. sudaryti banko indėlio sutartis dėl šių lėšų ir gauti palūkanas (t. 1, b.l. 36-37). Teismo posėdyje buvo apklaustas Teisingumo ministerijos valstybės sekretorius P.Koverovas, kuris, duodamas parodymus apie antstolio išieškotas ir antstolio depozitinėje sąskaitoje esančias, parodė, jog šios lėšos turi tretiesiems asmenims priklausančių lėšų statusą, tačiau kartu pripažino, kad įstatymuose nėra konkrečių nuostatų dėl depozitinės sąskaitos prigimties, nenumatytos imperatyvios nuostatos, draudžiančios antstoliui patikėtas lėšas pervesti į antstolio indėlį. Tokią situaciją P.Koverovas įvardino kaip teisės spragą (t. 4, b.l. 45-53). Teisme buvo apklausta ir Antstolių rūmų valdytoja A.Karužienė (Astrauskienė), kuri patvirtino, kad depozitinės sąskaitos statusas yra neapibrėžtas, o imperatyvių normų dėl šios rūšies sąskaitos lėšų nėra. Teisės aktai nedraudžia antstoliams sudaryti terminuoto indėlio sutartis ir iš to gauti palūkanas (t. 4, b.l. 31-35).

Taigi akivaizdu, jog aptartuose teisės aktuose nėra detaliai reglamentuota depozitinės sąskaitos prigimtis ir joje esančių lėšų statusas, o įstatymai neįtvirtina imperatyvių nuostatų, draudžiančių antstoliui depozitinėje sąskaitoje esančias lėšas pervesti į terminuoto indėlio sutartį ir gauti už tai palūkanas. Kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos CK numato banko indėlio ir banko sąskaitos sutartis, apibrėžia tiek vienos, tiek kitos sutarties sampratas (Lietuvos Respublikos CK 6.892 str. ir 6.913 str.). Iš Lietuvos Respublikos CK XLIV skyriaus nuostatų seka, jog depozitinė sąskaita yra laikoma banko indėlio sutartimi. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos CK 6.895 str. išskiria banko indėlio sutartimi sudaromų indėlių rūšis - indėlį iki pareikalavimo ir terminuotą indėlį. Vadinasi, galima daryti išvadą, kad depozitinė sąskaita Nr. Nr. (duomenys neskelbtini) ir sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje buvo sudarytos terminuoto indėlio sutartys, iš esmės yra viena ir ta pati banko indėlio sutartis. Negalima sutikti su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, jog Sprendimų vykdymo instrukcijoje ir Antstolių įstatyme vartojama depozitinės sąskaitos samprata atitinka Lietuvos Respublikos CK banko sąskaitos sąvoką. Akivaizdu, kad Sprendimų vykdymo instrukcijoje, taip pat Antstolių įstatyme vartojama depozitinės sąskaitos samprata skiriasi nuo Lietuvos Respublikos CK įtvirtintos depozitinės arba banko indėlio sutarties sampratos, tačiau, priešingai nei siekia įrodyti prokuroras, jos negalima prilyginti Lietuvos Respublikos CK 6.913 str. numatytai banko sąskaitos sutarčiai. Tačiau net ir tuo atveju, jei depozitinę sąskaitą laikytume banko sąskaita, svarbu tai, kad bankas privalo užtikrinti kliento teisę netrukdomai disponuoti lėšomis. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad terminuoto indėlio sutartys Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sudarytos ir pasirašytos ne kaip fizinio asmens G.M., o kaip antstolio G.M., o sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) įvardinta „advokatų, notarų ir antstolių kontorų klientų lėšos patikėjimo pagrindais“.

Baudžiamosios teisės prasme vertinant G.M. veiksmų teisėtumą, akivaizdu tai, kad dėl jo veiksmų nebuvo padaryta žala turto savininkui. Vadinasi, jo veiksmai nesukėlė nusikalstamų padarinių, kurie yra būtini Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnyje įtvirtintai materialiai turto pasisavinimo sudėčiai. Anksčiau išvardinti ir apygardos teismo nuosprendyje aptarti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad G.M., depozitinėje sąskaitoje esančias lėšas pervesdamas į terminuoto indėlio sutartį, siekė pasisavinti svetimą didelės vertės turtą ar turtinę teisę. Taip pat nėra objektyvaus pagrindo tvirtinti, jog jis suvokė, kad veikia neteisėtai (viršija savo įgaliojimus) ir neatlygintinai svetimą turtą arba, kaip nurodoma prašyme pakeisti kaltinimą, svetimą turtinę teisę paverčia kaip savo, numatė, kad dėl tokių veiksmų teisėti turėtojai jų neteks ir to norėjo.

Tad šie apeliacinės instancijos teismo, taip pat apygardos teismo nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina G.M. veiksmuose nesant būtinų nusikaltimo sudėties požymių, kuriuos privaloma įrodyti pripažįstant asmenį kaltu padarius šią baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką.

Apygardos teismas išteisinamajame nuosprendyje išsamiai išdėstė argumentus, patvirtinančius nesant pagrindo manyti, jog G.M. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d. Kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, iš naujo nedėsto tokią išvadą pagrindžiančių argumentų, tik akcentuoja keletą reikšmingų aplinkybių. Nesant imperatyvių teisės normų, draudžiančių atlikti tokius veiksmus, nėra pagrindo tvirtinti, jog G.M. veikė neteisėtai, t.y. viršijo savo įgalinimus. Blanketinės normos nėra pagrindas tokiai išvadai padaryti. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos BK 228 str. dispozicija yra blanketinė, būtina konkrečiai įvardinti, kokios teisės aktų nuostatos buvo pažeistos. Tačiau iš anksčiau aptartų įrodymų matyti, kad nėra pagrindo pripažinti, jog G.M. savo veiksmais pažeidė teisės aktų reikalavimus, kadangi įstatymai neįtvirtinta imperatyvių normų, draudžiančių atlikti tokio pobūdžio veiksmus. Dėl tokių aplinkybių negalima daryti išvados, kad G.M. pažeidė kaltinime nurodytų teisės aktų reikalavimus, kadangi jie neįtvirtina imperatyvių nuostatų, o tik nurodo terminą, per kurį išieškotos ir į antstolio depozitinę sąskaitą įmokėtos lėšos turi būti išmokėtos (pagal Spendimų vykdymo instrukciją) arba terminu „nedelsiant“ nurodo, jog tokios lėšos turi būti išmokėtos, išsiųstos arba pervestos išieškotojui (pagal Lietuvos Respublikos CPK 758 str. 2 d.). Be to, naujai suformuluotame kaltinime šių teisės aktų nuostatų pažeidimu G.M. jau nebėra kaltinamas, o prašoma pripažinti jį kaltu pažeidus Lietuvos Respublikos CPK 585 str. 3 d. nuostatą. Kaip matyti, naujame kaltinime paliekama viena blanketinė norma, draudžianti antstoliui viršyti jam suteiktus įgalinimus, tačiau visiškai nedetalizuojama, kaip tie įgalinimai buvo viršyti, t.y. prokuroras nenurodo, kokių konkrečiai teisės aktų nuostatų pažeidimu antstolis G.M. viršijo jam suteiktus įgalinimus. Tad neįrodžius, kad antstolis G.M. viršijo jam suteiktus įgalinimus, negalima konstatuoti ir jo kaltės dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d.

Taigi apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prokuroro apeliacinį skundą, sutinka su apygardos teismo priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu G.M. atžvilgiu. Tokį kolegijos sprendimą lėmė anksčiau aptartų nusikaltimo sudėties būtinųjų požymių nebuvimas, o tai savo ruožtu neleidžia veiką pripažinti nusikaltimu, o asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Neginčytina, kad G.M. savo veiksmais įvykdė tam tikrus finansinius pažeidimus, kurie yra išvardinti specialisto išvadoje (t. 2, b.l. 6-21), už tai jam buvo iškelta drausminė byla. Tačiau padaryti finansiniai pažeidimai negali būti tapatinami su Lietuvos Respublikos BK 183 str. 2 d. ir 228 str. 2 d. numatytomis nusikalstamomis veikomis. G.M. įvykdyti veiksmai depozitinėje sąskaitoje esančias lėšas pervedant į kitą banką, sudarant terminuoto indėlio sutartį ir gaunant už tai palūkanas negali būti pripažinti baudžiamojo įstatymo uždraustomis veikomis, kadangi jie nesukėlė būtinų pasekmių, t.y. dėl tokių veiksmų teisėti turto (turtinės teisės) turėtojai jokios žalos nepatyrė, taip pat neįrodyta, kad G.M. siekė svetimą turtą (turtinę teisę) pasisavinti bei tai, kad buvo padaryta didelė žala valstybės interesams.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.