- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-09-24
- Bylos Nr.
- eI2-15843-1066/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03978-2025-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Janina Vitunskienė, Indrė Pukanasytė-Biekšė, Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- A. M. M. G.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Muradas Bakanas
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Indrės Pukanasytės-Biekšės, Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Janinos Vitunskienės,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Laimai Zajankauskienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. M. G. (A. M. M. G.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas A. M. M. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2025 m. liepos 10 d. sprendimą, kuriuo jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 25S157580 (toliau – Sprendimas1) ir Departamento 2025 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 25S159551 (toliau – Sprendimas2); 2) perduoti pareiškėjo prašymą nagrinėti Departamentui iš naujo; 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas savo skunde nurodo, kad:
2.1. Jam buvo pakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, ir Įstatymas) 40 str. 1 d. 3 p. ir 43 str. 1 d. 5 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduodamas užsieniečiui, kurio Lietuvos Respublikoje gyvena sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis). Jam 2023 m. liepos 3 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760263874, galiojantis iki 2025 m. gruodžio 14 d. Tačiau 2025 m. liepos 10 d. atsakovas priėmė skundžiamą Sprendimą1, kuriame padarė išvadą, kad yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas nuo 2024 m. liepos 20 d. iki 2025 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikoje negyveno, taigi nusprendė – panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760263874, nes pareiškėjas gyvena užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius. Kadangi atsakovas Sprendimu1 nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 50 str. 1 d. 13 p. pagrindu, to pasekoje, atsakovas 2025 m. liepos 14 d. priėmė ir antrą Sprendimą2, vadovaujantis UTPĮ 50 str. 1 d. 13 p., nutraukti pateikto prašymo naujai įforminti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimą, t. y. atsisakyti įforminti naują leidimą laikinai gyventi.
2.2. Pareiškėjo tvirtinimu, Departamento priimti Sprendimas1 ir Sprendimas2 yra neteisėti ir nepagrįsti. Pareiškėjas yra vedęs Lietuvos Respublikos pilietę I. G. ir turi nepilnametį vaiką ir leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam buvo išduotas kaip Lietuvos Respublikos pilietės sutuoktiniui pagal UTPĮ 40 str. 1 d. 3 p. ir 43 str. 1 d. 5 p. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduodamas ir tęsiamas daugiau nei dešimt metų. Jis yra deklaravęs Lietuvos Respublikoje gyvenamąją vietą. Pareiškėjas gyvena su šeima kartu Lietuvoje, kai neišvyksta dirbti, o Lietuvoje didelę laiko dalį praleidžia sutuoktinė, taip pat gyvena ir sutuoktinės mama bei kiti artimieji. Pareiškėjas yra vienintelis asmuo, dirbantis šeimoje ir ją išlaikantis.
2.3. Dėl išvykimų iš Lietuvos Respublikos pareiškėjas paaiškina, kad jo darbdavys yra Saudo Arabijoje, todėl jis turi išvykti iš Lietuvos į savo darbo vietą. Be to, jo darbas taip pat yra susijęs su komandiruotėmis į Turkiją, Jordaniją, Italiją ir kartais – į kitas šalis, todėl nuolat būti Lietuvoje pareiškėjas negali dėl objektyvių aplinkybių. Taigi pareiškėjas įsitikinęs, kas Sprendimas1 priimtas neteisėtai, nes jis negyvena Saudo Arabijoje nuolat, o tik dirba, ir iš Lietuvos išvyksta tik dėl darbo priežasčių (dėl darbo specifikos).
2.4. Tuo pačiu pareiškėjas teigia, kad pagal UTPĮ 50 str. 1 d. 13 p. nuostatas turi būti nustatyta, jog pareiškėjas buvo išvykęs gyventi arba gyveno užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius. Tuo tarpu Sprendime1 konstatuota, kad pareiškėjas negyveno Lietuvos Respublikoje nuo 2024 m. liepos 20 d. iki 2025 m. liepos 5 d. Anot pareiškėjo, šiuo atveju atsakovas jokiais įrodymais nepagrindė, kad pareiškėjas gyveno arba buvo išvykęs gyventi į užsienio valstybę ilgiau nei 6 mėnesius.
2.5. Dėl Sprendimo2 neteisėtumo pareiškėjas nurodo, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas Nr. 760263874, galiojantis iki 2025 m. gruodžio 14 d., nes pareiškėjo kelionės dokumento laikas buvo trumpesnis nei nuspręsta 2023 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. 23599875. Pareiškėjas kreipėsi su nauju kelionės dokumentu dėl naujo leidimo laikinai gyventi įforminimo. Pažymi, kad įstatymo leidėjas numato tokiu atveju ne leidimo pratęsimą, o naują leidimo laikinai gyventi įforminimą, taigi ankstesnio leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nėra, kas reiškia, kad negali būti pagrindu priimti Sprendimą2. Aplinkybės, sudariusios sąlygas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kaip Lietuvos Respublikos pilietės sutuoktiniui, neišnyko ir tai nėra konstatuota Sprendime2. Pareiškėjas ir toliau yra Lietuvos pilietės I. G. sutuoktinis.
Be to, Sprendime2 nenurodytas joks teisinis pagrindas - atsižvelgiant į tai, kad UTPĮ 50 str. 1 d. 13 p. priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, pateikto prašymo naujai įforminti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimas yra nutraukiamas, t. y. atsisakoma įforminti naują leidimą laikinai gyventi, kaip to reikalauja Viešojo administravimo įstatymo 10 str. 5 d. 5 p. Tuo tarpu nurodytas UTPĮ 50 str. 1 d. 13 p. tokio Sprendimo2 priėmimo pagrindo nenumato ir nereglamentuoja.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo argumentais nesutikdamas, atsakovas pateikia savo poziciją:
Šalies argumentai
3.1. Pareiškėjo teiginiai nepagrįsti, nes ginčijamame Sprendime1 nurodyta, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjo išvykimas iš Lietuvos Respublikos fiksuotas 2024 m. liepos 20 d., o atvykimas į Šengeno zoną fiksuotas 2025 m. liepos 5 d. Pareiškėjas Departamentui 2025 m. liepos 8 d. per MIGRIS komunikaciją atsiuntė paaiškinimą, kad nurodytais laikotarpiais buvo išvykęs į Saudo Arabiją, Jordaniją ir Turkiją darbo reikalais. Jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Saudo Arabija, Jordanija, ji keičiasi, nes važinėja darbo reikalais. Taigi akivaizdus pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas nuo 2024 m. liepos 20 d. iki 2025 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikoje negyveno, kas reiškia, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu gyveno ne Lietuvoje ir ne Europos Sąjungoje, bet užsienio valstybėse. Pareiškėjo argumentai, esą, Departamentas šių aplinkybių neįrodė, neatitinka tikrovės.
3.2. Taip pat pažymi, kad įrodymai dėl nustatytų aplinkybių pareiškėjui žinomi, nes jis pats yra pateikęs dėl šių aplinkybių paaiškinimus Departamentui. Pareiškėjas šioje situacijoje nėra paneigęs Departamento nurodomų aplinkybių dėl gyvenimo užsienio valstybėse ilgiau nei 6 mėn. Aplinkybės, kad pareiškėjo sutuoktinė ir vaikas yra Lietuvos piliečiai ir gyvena Lietuvoje, nepaneigia nustatytų faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, minimu laikotarpiu (daugiau nei 6 mėnesius) gyveno užsienio valstybėse (kaip nurodė pats pareiškėjas, nuolatinė gyvenamoji vieta yra Saudo Arabija, Jordanija, ji keičiasi, nes važinėja darbo reikalais).
3.3. Taip pat pabrėžia, kad Departamentas nekvestionuoja pareiškėjo teisės dirbti užsienio valstybėse, tačiau pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, turi laikytis Įstatymo reikalavimų. Nustačius, kad pareiškėjas gyveno užsienio valstybėje ilgiau kaip 6 mėnesius, Įstatymo 50 str. 1 d. 13 p. imperatyviai numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, išskyrus atvejus, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40straipsnio 1 dalies 4¹, 4² ar 13 punktą arba 46 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pareiškėjas į išvardytas išimtis nepatenka, nes leidimas laikinai gyventi pareiškėjui išduotas Įstatymo 40 str. 1 d. 3 p. ir 43 str. 1 d. 5 p. (šeimos susijungimo pagrindu).
3.4. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Departamentas jokiais įrodymais nepagrindė, jog pareiškėjas gyveno arba buvo išvykęs gyventi į užsienio valstybę ilgiau nei 6 mėnesius. Šios aplinkybės nustatytos, įvertinus Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenis, pareiškėjo sienos kirtimo spaudus ir paties pareiškėjo paaiškinimus. Pareiškėjas, teikdamas paaiškinimus, šių aplinkybių ir pats neginčijo.
3.5. Dėl ginčijamo Sprendimo2 nesutinka su pareiškėju, kuris teigia, kad kreipėsi su nauju kelionės dokumentu dėl naujo leidimo laikinai gyventi įforminimo ir mano, kad įstatymo leidėjas numato tokiu atveju ne leidimo pratęsimą, o naują leidimo laikinai gyventi įforminimą, todėl ankstesnio leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas, esą, nėra ir negali būti pagrindu priimti ginčijamą Sprendimą2.
Departamentas paaiškina, kad vadovaujantis Įstatymo 40 str. 2 d. 3 p. leidimas laikinai gyventi užsieniečio prašymu naujai įforminamas, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytu atveju pasibaigia laikotarpis, kuriam įformintas leidimas laikinai gyventi. Įstatymo 40 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad užsieniečiui pateikus naują galiojantį kelionės dokumentą, gali būti naujai įformintas likusiam leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Nr. 760263874, išduotas 2023 m. liepos 3 d., buvo išduotas laikotarpiui iki 2025 m. gruodžio 14 d., kadangi pareiškėjo kelionės dokumentas – Jordanijos piliečio pasas galiojo iki 2026 m. kovo 14 d., tai būtent leidimas laikinai gyventi, panaikintas ginčijamu Sprendimu1, buvo išduotas 3 mėnesiais trumpesniam nei iki kelionės dokumento galiojimo pabaigos terminui. Kadangi 2023 m. liepos 3 d. išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ginčijamu Sprendimu 1, nėra pagrindo vertinti, kad Departamentas turėjo pareiškėjui įforminti leidimą laikinai gyventi iki kokio nors „likusio galiojimo laikotarpio“, nes išduotas trumpesniam galiojimo laikotarpiui leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas.
3.6. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Įstatymo 50 str. 1 d. 13 p. Sprendimo2 priėmimo pagrindo nenumato ir nereglamentuoja, pažymi, kad priėmus Sprendimą1 išnyko pagrindas įforminti leidimą laikinai gyventi likusiam galiojimo laikotarpiui, todėl Sprendimas2 pagrįstai priimtas tuo pačiu Įstatymo pagrindu, kaip ir ginčijamas Sprendimas1.
3.7. Vien aplinkybė, kad užsienietis turi teisę gauti leidimą, nereiškia, kad jis automatiškai tą
leidimą gaus ar kad jam leidimas laikinai gyventi privalo būti išduotas. Taigi ir vien teisės į šeimos susijungimą buvimas nesuteikia pagrindo vertinti, kad leidimo laikinai gyventi laikotarpiu pareiškėjas atitiko Įstatymo reikalavimus, kuriuos privalo atitikti užsienietis, turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Departamentas Sprendimu1 pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi panaikino, o panaikinus pareiškėjo turėtą leidimą laikinai gyventi išnyko pagrindas įforminti leidimą laikinai gyventi pakeitus kelionės dokumentą, todėl Departamentas Sprendimu2 nusprendė nutraukti prašymo naujai įforminti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:
4.1. Departamentas 2023 m. birželio 30 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui ketverius metus galiojantį leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 str. 1 d. 3 p. ir 43 str. 1 d. 5 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kurio Lietuvos Respublikoje gyvena sutuoktinis,
kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis).
4.2. Pareiškėjui 2023 m. liepos 3 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760263874, galiojantis iki 2025 m. gruodžio 14 d. (leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 3 mėnesiais trumpesniam negu asmens kelionės dokumento galiojimas laikotarpiui).
4.3. Pareiškėjas 2025 m. liepos 7 d. Departamentui pateikė prašymą Nr. 2507-LLGĮ-0120 naujai įforminti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 str. 2 d. 3 p. nustatytu pagrindu.
4.4. Departamentas, nustatęs, kad nuo 2024 m. liepos 20 d. iki 2025 m. liepos 5 d. pareiškėjas Lietuvos Respublikoje negyveno, vadovaujantis UTPĮ 50 str. 1 d. 13 p., skundžiamu Sprendimu1 nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
4.5. Departamentui nagrinėjant pareiškėjo prašymą naujai įforminti leidimą laikinai gyventi, buvo nustatytas UTPĮ 50 str. 1 d. 13 p. nurodytas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, t. y. nustatyta, kad užsienietis išvyksta gyventi arba gyvena užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius. Atsižvelgiant į tai, kad vadovaujantis UTPĮ 50 str. 1 d. 13 p. priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, skundžiamu Sprendimu2 pareiškėjo pateikto prašymo naujai įforminti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimas nutrauktas ir atsisakyta įforminti naują leidimą laikinai gyventi.
5. Įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus.
Įstatymo 40 straipsnyje įtvirtinti leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindai.
Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus įtvirtina Įstatymo 50 straipsnis, kurio 1 dalies 13 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis išvyksta gyventi arba gyvena užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius, išskyrus atvejus, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹, 4² ar 13 punktą arba 46 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 130 punkte numatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.
6. Nagrinėjamu atveju aptartų teisės aktų nuostatų pagrindu teismas sprendžia, kad Departamentas pagrįstai tikrino duomenis apie pareiškėją bei sprendė, ar nėra pagrindų panaikinti pareiškėjo leidimą gyventi Lietuvoje. VSAT IS duomenimis, pareiškėja iš Lietuvos Respublikos išvyko iš Lietuvos Respublikos 2024 m. liepos 20 d., o atvyko į Šengeno zoną 2025 m. liepos 5 d. (tai patvirtina Latvijos Respublikos sienos kirtimo spaudas, esantis pareiškėjo Jordanijos pase Nr. S0968116). Taigi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas pagrįstai padarė išvadą, kad yra ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytas pagrindas pareiškėjui panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir pagrįstai priėmė ginčijamą Sprendimą1. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad atsakovas formaliai vertino tai, jog pareiškėjas gyvena su šeima kartu Lietuvoje, kai neišvyksta dirbti į užsienio šalis, be to, yra deklaravęs Lietuvos Respublikoje gyvenamąją vietą. Svarbi aplinkybė yra tai, kad pats pareiškėjas savo paaiškinimuose Departamentui patvirtino, kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta nuolat keičiasi dėl darbo pobūdžio, todėl gyvena tiek Saudo Arabijoje, tiek Jordanijoje, tiek ir Lietuvoje. Taigi gyvenimo užsienio šalyse faktą patvirtino ir pats pareiškėjas ir dėl šios aplinkybės ginčo byloje nėra. Tai, kad pareiškėjas traktuoja, jog Saudo Arabijoje jis tik dirba, o negyvena Saudo Arabijoje nuolat ir iš Lietuvos išvyksta tik dėl darbo niekaip nepaneigia to fakto, kad jo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu 2024 m. liepos 20 d. iki 2025 m. liepos 5 d. nebuvo. Be to, pažymėtina, kad nors pareiškėjas teigia, kad jis yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą Lietuvoje, tačiau joje gyvena tik jo sutuoktinė su vaiku, taigi toks gyvenamosios vietos deklaravimas yra visiškai formalus, nes, kaip matyti, pareiškėjas faktiškai nebuvo Lietuvos Respublikoje beveik metus. Taigi įrodyta, jog pareiškėjas nuo 2024 m. liepos 20 d. iki 2025 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikoje gyveno ne Lietuvoje.
Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad ginčijamo Sprendimo1 priėmimo metu Departamentas, vertindamas pareiškėjo gyvenamąją vietą, nepagrindė, kad pareiškėjas negyveno arba buvo išvykęs gyventi į užsienio valstybę ilgiau nei 6 mėnesius, taip pat atmeta kaip nepagristą teiginį, kad pareiškėjas tik išvyksta iš Lietuvos į savo darbo vietą, kuris susijęs su komandiruotėmis į Turkiją, Jordaniją, Italiją ir kartais – į kitas šalis, todėl nuolat būti Lietuvoje pareiškėjas negali dėl objektyvių aplinkybių. Kaip jau byloje nustatyta, pareiškėjas buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos nuo 2024 m. liepos 20 d. iki 2025 m. liepos 5 d., nors, kaip pats teigia, jis deklaravęs savo gyvenamąją vietą Lietuvoje, tačiau Lietuvoje jis faktiškai negyvena, tuo tarpu, aptartas teisinis reguliavimas įpareigoja pareiškėją viso gyvenimo Lietuvoje metu atitikti reikalavimus užsieniečiui, norinčiam turėti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje.
Nors pareiškėjui išduotas leidimas gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu, kaip jis teigia, yra vedęs Lietuvos Respublikos pilietę I. G. ir turi nepilnametį vaiką ir leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam buvo išduotas kaip Lietuvos Respublikos pilietės sutuoktiniui, dar nereiškia, kad jam nėra taikomi ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyti reikalavimai. Pažymėtina, kad pareiškėjui nėra uždrausta atvykti į Lietuvą, todėl jo bendravimas su šeima nėra ribojamas, pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, kad žmona gyvena kartu su juo. Be to, esant nustatytiems pagrindams, pareiškėjas gali kreiptis dėl naujo leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis įvykdęs visus ĮUTP keliamus reikalavimus gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti Įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui. Skundžiamas Sprendimas1 nepažeidžia pareiškėjo teisės į pagarbą šeimos gyvenimui, kadangi remiantis bylos duomenimis, jam neuždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, taigi nėra kliūčių įgyvendinti šią teisę kitais Įstatyme numatytais pagrindais, be kita ko, kreiptis ir dėl naujo leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo.
7. Teismo vertinimu, Departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyto imperatyvaus pagrindo buvimą, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą spręsti dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo. Tokią išvadą patvirtina Lietuvos bei tarptautinė teisminė praktika. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. birželio 12 d. sprendimas byloje Bajsultanov prieš Austriją). Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus).
7. Pareiškėjas teigia, kad jis kreipėsi į Departamentą su nauju kelionės dokumentu dėl naujo leidimo laikinai gyventi įforminimo ir mano, kad šiuo atveju įstatymo leidėjas numato ne leidimo pratęsimą, o naują leidimo laikinai gyventi įforminimą, taigi ankstesnis leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pagrindu priimti Sprendimą2.
Leidimas laikinai gyventi užsieniečio prašymu naujai įforminamas, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytu atveju pasibaigia laikotarpis, kuriam įformintas leidimas laikinai gyventi (Įstatymo 40 str. 2 d. 3 punktas). Įstatymo 40 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad leidimas laikinai gyventi įforminamas užsieniečiui pateikus galiojantį kelionės dokumentą, kurio galiojimas 3 mėnesiais turi viršyti laikotarpį, kuriam išduodamas ar keičiamas leidimas laikinai gyventi. Jeigu užsieniečio pateikto kelionės dokumento galiojimas neviršija jam išduodamo ar keičiamo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpio arba jį viršija mažiau negu 3 mėnesiais, leidimas laikinai gyventi įforminamas 3 mėnesiais trumpesniam negu kelionės dokumento galiojimas laikotarpiui ir, užsieniečiui pateikus naują galiojantį kelionės dokumentą, gali būti naujai įformintas likusiam leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Nr. 760263874, išduotas 2023 m. liepos 3 d., buvo išduotas laikotarpiui iki 2025 m. gruodžio 14 d. Pareiškėjo kelionės dokumentas – Jordanijos piliečio pasas - galioja iki 2026 m. kovo 14 d., taigi leidimas laikinai gyventi, kuris buvo panaikintas Sprendimu1, buvo išduotas 3 mėnesiais trumpesniam nei iki kelionės dokumento galiojimo pabaigos terminui. Pareiškėjas pateikė Jordanijos piliečio pasą, išduotą 2025 m. balandžio 16 d. ir galiojantį iki 2030 m. balandžio 15 d., siekdamas, kad jam būtų naujai įformintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Tačiau, kadangi, kaip jau minėta, 2023 m. liepos 3 d. pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ginčijamu Sprendimu1 ir teismas pripažino, kad priimtas Sprendimas1 yra teisėtas bei pagrįstas, darytina išvada, kad Departamentas negalėjo pareiškėjui įforminti leidimą laikinai gyventi, nes išduotas trumpesniam galiojimo laikotarpiui leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas.
Teismas daro išvadą, kad ginčijami Sprendimas1 ir Sprendimas2 pagrįstas objektyviais, Departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Departamentas tinkamai pritaikė ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostatas ir priėmė teisėtus Sprendimą1 ir Sprendimą2 panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes jis gyveno užsienio valstybėje ilgiau nei 6 mėnesius.
9. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Sprendimo1 ir Sprendimo2 panaikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
10. Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
11. Netenkinus pareiškėjo skundo, jam negali būti priteisiamos ir patirtos bylinėjimosi išlaidos (ABTĮ 40 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. M. M. G. (A. M. M. G.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.