- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-01
- Bylos Nr.
- N-575-674-11
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Virgilijus Valančius
- Kategorijos
- 40.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo O. B. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. nutarimo O. B. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n u s tatė:
I.
O. B. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl to, kad jis, būdamas individualios įmonės (toliau – ir IĮ) „Karkasiniai sprendimai“ darbdavio atstovu, leido įmonėje nelegaliai dirbti M. M.. Taip buvo pažeisti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 95 ir 99 straipsnio reikalavimai, o padaryta veika protokole kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno rajono apylinkės teismas 2010 m. vasario 12 d. nutarimu O. B. už pažeidimo, numatyto ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, padarymą skyrė 5 000 Lt baudą. Teismas nurodė, kad O. B. ir M. M. santykiai turėjo darbo sutarties požymius, darbas buvo dirbamas asmenims susitarus dėl darbo funkcijų, darbo užmokesčio, gyvenimo sąlygų, M. M. dirbo atlygintinai bei paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, tačiau darbo sutartis su juo sudaryta nebuvo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu O. B. prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. nutarimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, neišsiaiškino visų byloje reikšmingų aplinkybių ir neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, o priimto sprendimo nemotyvavo. Teigia, kad M. M. savo įmonėje įdarbinti neketino, vykdė funkciją surasti žmogų, kuris norėtų vykti į Norvegiją ir tartis dėl darbų atlikimo su ten esančiu darbdaviu, o M. M. į Norvegiją vyko dirbti bei dirbo savo iniciatyva. Nurodo, kad byloje nenustatyta, jog M. M. dirbo O. B. priklausančioje įmonėje ir kad būtų vykdęs jo nurodytas darbo funkcijas. Pažymi, kad jo nurodytų aplinkybių bei paaiškinimų, kurie yra reikšmingi bylai teisingai išspręsti, teismas visiškai neanalizavo, nebuvo apklaustas J. B., o M. M. ir I. J. paaiškinimuose išdėstytos aplinkybės yra nepakankamos dirbto darbo aplinkybėms nustatyti.
Atsiliepimas
Atsiliepime Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka. Nurodo, kad liudytojos I. J. paaiškinimai patvirtina, jog O. B. organizavo M. M. nuvykimą į Norvegiją iš savo, kaip darbdavio, lėšų, o M. M. pakluso O. B., kaip darbdavio atstovo, nurodymams vykti tam tikru metu į konkrečią vietą. Teigia, kad M. M. darbą rado pagal IĮ „Karkasiniai sprendimai“ skelbimą, todėl buvo pagrįstai įsitikinęs, kad darbo sutartį sudarys su Norvegijoje veiklą vykdančia minėta įmone. Be to, O. B. vadovaujama IĮ „Karkasiniai sprendimai“ remiantis pažeidimo padarymo metu galiojusio DK 88 straipsnio 2 dalies redakcija, neturėjo teisės verstis tarpininkavimo įdarbinti veikla. Pažymi, kad M. M. dirbo IĮ „Karkasiniai sprendimai“ priklausančiais darbo įrankiais. Nurodo, kad J. B. ir O. B. susiję artimais giminystės, verslo ryšiais, todėl galimi liudytojo parodymai iš esmės būtų vertinti kritiškai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konsta tuoja:
II.
Administracinių teisės pažeidimų kodekso 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. DK 98 straipsnyje (2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-926 redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio Kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (dėl paminėtos redakcijos įstatymo) yra vertinama, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2358/2009).
Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad O. B. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas dėl to, kad jis, būdamas IĮ „Karkasiniai sprendimai“ darbdavio atstovu, leido įmonėje nelegaliai dirbti M. M.. Kauno rajono apylinkės teismo nutarimu O. B. už ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skirta 5 000 Lt bauda.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu O. B. savo kaltės dėl padaryto pažeidimo nepripažino ir nurodė, jog jo su M. M. jokie darbo santykiai nesiejo, asmens jis įdarbinti neketino, o pažįstamo norvego prašymu ieškojo žmogaus, kuris padėtų dirbti įvairius staliaus darbus. Teismas atmeta šiuos paaiškinimus kaip prieštaraujančius objektyvesniems bylos duomenims. Iš M. M. rašytinio paaiškinimo (b. l. 4) ir parodymų teismo posėdžio metu (b. l. 28 - 29), matyti, kad asmuo dirbo Norvegijoje prieš tai su O. B. susitaręs dėl darbo sąlygų, darbo laiko, darbo užmokesčio, tačiau nesudaręs darbo sutarties.
Pažymėtina, kad siekiant darbą vertinti kaip nelegalų, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius. M. M. raštiškai ir teismo posėdžio metu nurodė, kad Norvegijoje nuo 2009 m. birželio 23 d. iki 2009 m. liepos 28 d. O. B. ir J. B. nurodymu dirbo įvarius staliaus darbus. M. M. paaiškinimai patvirtina, kad jo ir O. B. santykiai turėjo darbo sutarties požymius, t. y. asmuo Norvegijoje dirbo su O. B. susitaręs dėl darbo funkcijų, gyvenimo sąlygų bei darbo užmokesčio; dirbo tam tikrais rūšiniais požymiais apibrėžtą darbą – atliko įvairius staliaus darbus; dirbo atlygintinai bei paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai – dirbo 60 darbo valandų per savaitę grafiku, turėjo pietų pertraukas, dirbo naudodamasis IĮ „Karkasiniai sprendimai“ darbo įrankiais, o už darbą gavo 2 000 Lt atlyginimą. Bylos medžiaga patvirtina, jog M. M. dirbo nesilaikant darbo sutarties sudarymo taisyklių, nes su juo nebuvo sudaryta rašytinė darbo sutartis. Atkreiptinas dėmesys, kad iš M. M. rašytinio paaiškinimo matyti, jog su O. B. buvo tartasi ne tik dėl darbo sąlygų, bet ir dėl 5 000 Lt per mėnesį darbo užmokesčio, įskaitant bilietus, ką patvirtina M. M. ir liudytojos I. J. paaiškinimai teismo posėdžio metu, kad O. B. savo lėšomis nupirko ir M. M. perdavė bilietą į Norvegiją.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nėra įrodyta, jog M. M. dirbo O. B. priklausančioje IĮ „Karkasiniai sprendimai“. M. M. raštiškai ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad O. B. buvo atvykęs į Norvegiją, duodavo darbo nurodymus, o būdamas išvykęs, telefonu nurodymus perduodavo J. B., kuris jo pavedimu organizavo darbą bei mokėjo atlyginimą. Iš byloje esančios J. B. darbo sutarties (b. l. 8) matyti, kad asmuo IĮ „Karkasiniai sprendimai“ dirbo staliumi. Remiantis tuo, kas paminėta, taip pat atsižvelgiant į tai, jog M. M. dirbo IĮ „Karkasiniai sprendimai“ įgalioto asmens vadovaujamas ir įmonei priklausančiais darbo įrankiais, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog M. M. IĮ „Karkasiniai sprendimai“ dirbo nelegaliai, o byloje esanti medžiaga įrodo O. B. veikoje esant visus nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius. Taigi, M. M. nelegalaus darbo faktas byloje įrodytas.
Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darbo aplinkybes nustatė tik iš M. M. ir I. J. paaiškinimų, tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, minėtų liudytojų parodymai yra nuoseklūs, neprieštaraujantys, jais netikėti pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo. J. B. teismo posėdyje apklaustas nebuvo, nes nebuvo galimybės jį surasti. Apeliacinės instancijos teismui prašymas iškviesti šį liudytoją nepateiktas, be to nėra byloje duomenų, kad jis ką nors žino apie O. B. ir M. M. susitarimą.
Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, pakeisti ar panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
O. B. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.