Šiaulių apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. Š. ieškinį atsakovui UAB „Šiaurės Vilkas“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatyta, kad ieškovas R. Š. 2012 m. lapkričio 19 d. sudarė žemės ūkio produkcijos pirkimo – pardavimo sutartį su atsakovu UAB „Šiaurės Vilkas“, pagal kurią ieškovas įsipareigojo parduoti atsakovui 238,640 tonų kviečių už 73 593,57 Eur (b. l. 7). Atsakovas neigia produkcijos gavimą bei nurodo, kad ieškovui nėra skolingas. Taigi byloje būtina nustatyti, ar atsakovas gavo pagal minėtą sutartį nurodytą produkciją ir ar jis privalo atsiskaityti su ieškovu.

Atsakovo teiginiai, kad ieškovas neperdavė jam sutartyje nurodyto kviečių kiekio bei nepateikė tinkamų įrodymų apie produkcijos perdavimą, todėl atsakovui nekilo pareiga atsiskaityti su ieškovu pagal aukščiau minėtą sutartį, yra pagrįsti. Minėtos ieškovo ir atsakovo sudarytos sutarties 3.2. punkte nurodyta sąlyga, kad priimtiems grūdams pirkėjas, t. y. atsakovas išrašo pardavėjui – ieškovui PVM sąskaitą faktūrą. Pažymėtina, kad PVM sąskaita – faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 30 dalį PVM sąskaita – faktūra yra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, avanso sumokėjimas ir kuris atitinka visus įstatyme tokiam dokumentui nustatytus reikalavimus. Sistemiškai nagrinėjant Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita – faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009).

Taigi, pagal bendrąją taisyklę PVM sąskaitos – faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą. Prekių tiekimu yra laikoma prekių perdavimas kitam asmeniui, kai pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti tomis prekėmis kaip jų savininkas. Taigi, PVM sąskaita – faktūra turi būti įformintas prekių perdavimas kitam asmeniui. Tačiau PVM sąskaita – faktūra pati savaime negali patvirtinti prekių perdavimo fakto. Analizuojant PVM sąskaitos – faktūros reikšmę reikia turėti omenyje, kad šis dokumentas visų pirma yra priemonė tinkamai mokėti mokesčius valstybei. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 1 dalį, prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita – faktūra. Sutartiniuose prievoliniuose santykiuose, kylančiuose įvairių sutarčių pagrindu, PVM sąskaitos – faktūros vertintinos kaip dokumentai, kuriais kreditorius įformina mokėjimo pagal sutartines prievoles reikalavimus. Bet kokiu atveju vien išrašytos PVM sąskaitos – faktūros nepakanka, kad kreditorius turėtų galutinę ir neginčijamą teisę reikalauti tam tikrų pinigų sumų iš skolininko. Teismas pažymi, kad PVM sąskaitos – faktūros išrašymas patvirtina, kad tarp šalių yra susiklostę tam tikri sutartiniai santykiai, tačiau savaime neįrodo, kad pardavėjas įvykdė pareigą perduoti prekes pirkėjui, jeigu tai nėra atžymėta šiame dokumente. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.317 straipsnio 1 dalimi pardavėjas privalo pagal pirkimo – pardavimo sandorį realiai perduoti prekes pirkėjui. Kilus ginčui teisme dėl prekių (paslaugų) pagal konkrečias sąskaitas – faktūras neperdavimo pirkėjui, pardavėjas turi pareigą pateikti teismui dokumentus, galinčius patvirtinti perdavimo faktą (krovinio gabenimo važtaraščius, čekius, priėmimo – perdavimo kvitus ir t. t.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011). Teismų praktikos analizė leidžia daryti išvadą, jog sąskaitos – faktūros išrašymas ir jos pateikimas pardavėjui neįrodo realaus prekių perdavimo užsakovui fakto.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 str.). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė, ir pareiga, Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant bei vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali ieškinį atmesti. Ieškovas savo reikalavimą iš esmės grindžia tik minėta šalių sutartimi, atsakovo išrašyta PVM sąskaita – faktūra GR Nr. 010425 bei sąskaitos išrašu apie dalinį produkcijos apmokėjimą 44 103,87 Lt sumai (b. l. 7, 8, 9). Ieškovo argumentai, kad minėtą PVM sąskaitą – faktūrą išrašė ne ieškovas, o pats atsakovas, kurioje be kita ko nurodyta grūdų priėmimo data, jų kiekis, kaina, sąskaitą pasirašiusio atsakovo atstovo pareigos ir ši sąskaita vertintina kaip dokumentas, patvirtinantis visos produkcijos perdavimą atsakovui pagal minėtą sutartį yra nepagrįsti. Kaip nustatyta anksčiau, PVM sąskaitos – faktūros išrašymas ir pateikimas neįrodo realaus prekių perdavimo pirkėjui fakto, nes pardavėjas turi pareigą pateikti teismui dokumentus, galinčius patvirtinti perdavimo faktą (krovinio gabenimo važtaraščius, čekius, priėmimo – perdavimo kvitus ir t. t.). Šiuo atveju teismo posėdyje ieškovas R. Š. nurodė, kad transporto važtaraščių neišsaugojo ir jokių kitų įrodymų apie produkcijos perdavimą atsakovui neturi. Dalinio produkcijos apmokėjimo aplinkybė taip pat nepatvirtina realaus prekių perdavimo užsakovui fakto, nes šalių sutarties 3.3 a) punkte yra numatyta pirkėjo – atsakovo galimybė už perkamus grūdus atsiskaityti dalimis, t. y. iš esmės avansu, kurio sumokėjimą ginčo šalys pripažįsta.

Minėtos aplinkybės įrodo, kad ieškovas netinkamai įgyvendino įrodinėjimo pareigą, o teismo sprendimas negali būti pagrįstas su bylos aplinkybėmis susijusiomis prielaidomis ar abejonėmis, todėl ieškinys atmestinas (CPK 263 str.).

Iš ieškovo priteistina atsakovui 400,00 Eur už advokato darbą (CPK 88 str., 93 str.).

Šiaulių apygardos teismo 2016-11-02 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo UAB „Šiaurės Vilkas“ turtui panaikintinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 straipsniu, 265 straipsniu, 268–270 straipsniais, 279 straipsniu,

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo R. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui UAB „Šiaurės Vilkas“ (į. k. 157583833) 400,00 Eur už advokato darbą.

Šiaulių apygardos teismo 2016-11-02 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovo UAB „Šiaurės Vilkas“ turtui panaikinti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Šiaulių apygardos teismui.