Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno (pirmininkaujantysis), Jolantos Raščiuvienės ir Prano Šimkaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Ž. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2015-12-18 nuosprendžio, kuriuo M. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 241 str. 1 d. ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 3 mėnesiams; vadovaujantis BK 64¹ str. ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir M. Ž. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 10 mėnesių; ši bausmė vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d. dalinio sudėjimo būdu subendrinta su likusia neatlikta 2014-01-14 Panevėžio apygardos teismo subendrinta bausme ir M. Ž. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 10 metų 4 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Ž. nuteistas už tai, kad jis, atlikdamas 11 metų 10 mėnesių ir 7 dienų laisvės atėmimo bausmę, paskirtą 2013 m. gruodžio 18 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d., remiantis 2015-07-21 Utenos rajono apylinkės teismo nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 173 str., Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 67 str., Lietuvos Respublikos Suėmimo vykdymo įstatymo 8 str. 1 d. 3 p., iš Marijampolės pataisos namų procesinių veiksmų atlikimui konvojuotas į (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę, adr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. rugpjūčio 16 d. apie 11.55 val. iš areštinės pabėgo.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas, teigdamas apie dvigubo nubaudimo principo pažeidimą, nesutinka su jo nuteisimu ir prašo jį tuo pagrindu išteisinti. Tačiau teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo skundo tenkinimui, todėl jį atmeta.

Skundžiamu teismo nuosprendžiu apeliantas nuteistas pagal BK 241 str. 1 d., numatantį baudžiamąją atsakomybę tam, kas būdamas sulaikytas, suimtas ar atlikdamas arešto, laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę pabėgo iš jo laikymo vietos. Byloje esantys ir apelianto neginčijami duomenys patvirtina, kad jis, kaltinime nurodytomis aplinkybėmis atlikdamas laisvės atėmimo bausmę ir iš pataisos namų procesinių veiksmų atlikimui konvojuotas į areštinę, iš jos pabėgo. Nuteistasis neginčija atlikęs minėtus veiksmus, tačiau mano, kad už juos jis buvo nubaustas uždarant jį trims paroms į karcerį, todėl baudžiamoji atsakomybė nebetaikytina. Tokie apelianto teiginiai yra nepagrįsti. Nors apeliantas kartu su skundu iš tiesų pateikė įgaliotų asmenų nepasirašytą nutarimą dėl asmens uždarymo į karcerį už pabėgimą 2015-08-16 iš areštinės (2 t., 28 b.l.), tačiau bet kokiu atveju tokios nuobaudos paskyrimas neužkerta kelio baudžiamosios atsakomybės taikymui.

Konstitucijos 31 str. 5 d. nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą (teisės principas non bis in idem). Šis principas yra įtvirtintas ir BK 2 str. 6 d., ir BPK 3 str. 1 d. 8 p., kurie draudžia dvigubą baudžiamąjį persekiojimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą pažymėjo, kad non bis in idem principas reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas. Tačiau šis konstitucinis principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (Konstitucinio Teismo 2001-05-07, 2005-11-10, 2009-06-08 nutarimai).

Principas non bis in idem įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad niekas negali būti tos pačios valstybės institucijų vėl persekiojamas ar baudžiamas už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje principo non bis in idem pažeidimas konstatuojamas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas (arba persekiojamas) už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (S. Z. v. Russia, no. 14939/03, Grand Chamber judgement of 10 February 2009, § 82). Kita vertus, non bis in idem principo taikymo sritis apribota tik baudžiamojo pobūdžio teisės pažeidimais.

Nagrinėjamu atveju apelianto nurodytas 2015-08-16 jo uždarymas į karcerį už pabėgimą iš areštinės rodo drausminės atsakomybės taikymą už Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių pažeidimą. Tuo tarpu drausmės pažeidimas, kaip drausminės atsakomybės taikymo pagrindas, nei Lietuvos teismų, nei EŽTT praktikoje nelaikomas baudžiamojo pobūdžio teisės pažeidimu. Priešingai, nei teigia apeliantas, asmens patraukimas drausminėn atsakomybėn neužkerta galimybės tam asmeniui taikyti baudžiamąją atsakomybę ir atvirkščiai – bausmės skyrimas pagal BK nėra kliūtis drausminei atsakomybei realizuoti (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-2/2007, 2K-418/2012, 2K-507-788/2015). Todėl apelianto teiginiai apie dvigubą nubaudimą atmestini kaip nepagrįsti ir šiais argumentais naikinti apkaltinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Nuteistasis apeliacinės instancijos teisme be kita ko suformulavo prašymą sumažinti jam skirtą bausmę, tačiau toks prašymas visiškai nepagrįstas, nes bausmė jam paskirta nepažeidžiant BK 54 str. įtvirtintų bausmės skyrimo pagrindų, o taikyta drausminė nuobauda – uždarymas į karcerį bausmės švelninimui pagrindo nesudaro.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo M. Ž. apeliacinį skundą atmesti.