Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

2010-05-14 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-174/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2010-05-14
Bylos Nr.
1A-174/2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Violeta Ražinskaitė, Albinas Bielskis (pran.), Jonas Algimantas Venckus
Nuteistasis
D. K., A. K.
Nukentėjusysis
R. Š., I. B.
Civilinis ieškovas
R. Š., I. B., V. B.
Advokatai
Stanislava Jorudienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-174/2010 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.,1.1.7.;1.1.8.;1.1.4.4. 1.2.14.5.1.; 2.1.15.3.3.2.; 2.3.6.4.5.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gegužės 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teisėjų Violetos Ražinskaitės ir Jono Algimanto Venckaus,sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,gynėjoms advokatėms Stanislavai Jorudienei ir Gražinai Mauručaitienei,nuteistiesiems D. K. ir A. K. ,nukentėjusiosioms R. Š. , I. B. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. Š. , I. B. bei V. B. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. K. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį bei BK 253 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

-pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vienuolikai metų;

-pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 2 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu bei paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vienuolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. K. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš D. K. priteista 10 460 (dešimt tūkstančių keturi šimtai šešiasdešimt) litų laidojimo ir kapo priežiūros išlaidų atlyginimo I. B. naudai bei po 60 000 (šešiasdešimt tūkstančių) litų I. B. , V. B. ir D. B. atstovės pagal įstatymą R. Š. naudai neturtinei žalai atlyginti.

R. Š. ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo ir piniginių išmokų vaiko išlaikymui atmesti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. nuteistas už tai, kad 2008 m. lapkričio 12 d., apie 10 val. 30 min., dėl asmeninio pobūdžio tarpusavio nesutarimų tyčia nužudė kitą žmogų – 1981 m. gimusį V. B. .

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nusikalstama veika buvo padaryta tokiomis aplinkybėmis: dėl prieš keletą metų įvykusio konflikto nuteistasis ir nukentėjusysis vienas kitam reiškė neapykantą, kol 2008 m. lapkričio 11 d. ir anksčiau pradėjo vienas kitam skambinti telefonais reikšdami norą susitikti dėl tariamo tarpusavio santykių išsiaiškinimo. Tokie tarpusavio pokalbiai telefonu vyko ir 2008 m. lapkričio 12 d. rytą, kol nuteistasis ir nukentėjusysis konkrečiai susitarė susitikti prie Tauragės priemiestyje esančio Meižio tvenkinio. Vykdamas į susitikimą D. K. kartu pakvietė važiuoti savo brolį A. K. , be to, jis į automobilį AUDI A6 sudėjo savo gyvenamojoje vietoje laikytus ginklus ir šaudmenis – 9 mm kalibro revolverį „ME 38 Compact-G“ su penkiais fabrikinės gamybos garsiniais šoviniais ir guminiais šratais, 16 mm kalibro medžioklinį šautuvą „ZK“ su nupjautu vamzdžiu ir du šovinius, kitą revolverį „ME 38 Compact-G“ su penkiais šoviniais ir guminiais šratais, 6 mm revolverį „Kora Brno“ su aštuoniais šoviniais. Nukentėjusysis V. B. kartu viename automobilyje važiuoti pakvietė V. K. , kitu automobiliu – G. Ž. ir E. V. . Visiems atvažiavus ir susitikus prie minėto tvenkinio, D. K. ir nukentėjusysis sutarė važiuoti į kitą vietą – Sakalinės miško link. D. K. važiuojant priekyje, nukentėjusiajam – iš paskos, atvažiavus į Tauragės prieigose esantį Sakalinės mišką ir įsukus į miško keliuką, D. K. sustabdė savo automobilį, išlipo iš jo pasiimdamas minėtą medžioklinį šautuvą, užtaisytą 16 mm kalibro šoviniu, priėjo prie sustojusio V. B. automobilio ir iš rankose laikomo šautuvo šovė į priekinį automobilio stiklą, taikydamas į vairuotojo pusę, dėl to, švino šratams pramušus automobilio stiklą, V. B. buvo sunkiai sužalotas pažeidus krūtinės ląstą, plaučius, širdies plėvės maišelį ir dešiniojo skilvelio diafragmą bei kepenų vientisumą ir, išsivysčius kraujavimui į širdies plėvės maišelį, krūtinplėvės ir pilvaplėvės ertmes, V. B. netrukus, 11 val. 10 min., mirė.

A. K. nuteistas už tai, kad tuo pačiu laiku, kartu su D. K. atvykęs į tą pačią įvykio vietą, paėmęs iš automobilio atvežtus du šaunamuosius ginklus – 9 mm kalibro revolverius „ME 38 Compact-G“, užtaisytus garso šoviniais ir guminiais šratais, ne mažiau kaip tris kartus šovė į automobilyje sėdintį V. B. , pataikydamas į galvą, krūtinę, kairiąją šlaunį, padarydamas sužalojimus, atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymą.

D. K. nuteistas ir už tai, kad neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis: 2005–2006 m. laikotarpiu, tikslesnis laikas nežinomas, Šilalės mieste iš nenustatyto asmens, neturėdamas leidimo įgyti ir laikyti šaunamojo ginklo, įgijo 16 mm kalibro medžioklinį lygiavamzdį šautuvą „ZK“, kurį iki 2008 m. lapkričio 12 d., kaip ir du 16 mm kalibro šovinius, neteisėtai laikė savo gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini).;

2008 m. rugpjūčio mėnesį nuteistasis neteisėtai pasigamino aštuonis šaudmenis – į 6 mm kalibro „Flobert“ tipo šovinius pripylė parako, taip padidindamas turėtų šovinių kinetinę energiją, kuri viršija šaudmenų, skirtų „D“ kategorijos šaunamiesiems ginklams keliamus energetinius reikalavimus. Pagamintus šovinius įdėjo į turimą revolverį „Kora Brno“, o šį revolverį su neteisėtai pagamintais šoviniais neteisėtai laikė toje pačioje gyvenamojoje vietoje;

2008 m. lapkričio 12 d., apie 10 val., minėtą šaunamąjį ginklą – fabrikinės gamybos 16 mm kalibro lygiavamzdį šautuvą „ZK“ su dviem šoviniais bei aštuonis neteisėtai pagamintus 6 mm kalibro „Flobert“ tipo šovinius, pripiltus parako, automobiliu neteisėtai gabeno iš savo gyvenamosios vietos – namo(duomenys neskelbtini), į Tauragės rajone esantį Sakalinės mišką, o po to, apie 11 val., minėtą ginklą ir šaudmenis parvežė atgal į Tauragę ir paliko automobilyje prie „Ginaros“ degalinės S. D. ir S. G. gatvėje.

Šalies argumentai

Nukentėjusioji R. Š. savo apeliaciniame skunde nesutinka su Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu ir nurodo, kad jis neteisėtas ir nepagrįstas.

Apeliantė, nesutikdama su A. K. išteisinimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nurodo, jog, kaip matyti iš bylos duomenų, abu nuteistieji, atvykę susitikti su V. B. , turėjo keturis ginklus, iš kurių trys buvo panaudoti sušaudant nukentėjusįį. Būtent atsivežtų ginklų kiekis, tai, kad jie buvo iš anksto užtaisyti ir paruošti šaudymui, tai, jog į V. B. A. K. ir D. K. pradėjo šaudyti vos tik išlipę iš automobilio, rodo abiejų jų veiksmų vieningumą ir kryptingumą nužudyti V. B. . Nukentėjusiosios nuomone, apygardos teismas netinkamai įvertino šias faktines bylos aplinkybes ir nepagrįstai A. K. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikavo į BK 140 straipsnio 1 dalį.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai pripažino A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl jos gailisi. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu A. K. ne tik kad neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, tačiau ir nuolat klaidino teismą nurodydamas neteisingas faktines bylos aplinkybes. Apeliantės nuomone, teismas paskyrė per švelnias bausmes tiek A. K. , tiek D. K. . Nukentėjusiosios nuomone, jiems skirtinos maksimalaus dydžio laisvės atėmimo bausmės.

Šalies argumentai

Nukentėjusioji savo apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria išspręstas civilinių ieškinių klausimas. Apygardos teismas nurodė, jog lieka neaišku, ar R. Š. pareiškė ieškinį norėdama prisiteisti iš nuteistųjų vienkartinę išmoką ar periodines išmokas, susijusias su maitintojo netekimu. Apeliantės teigimu, ji dalyvavo visuose apygardos teismo posėdžiuose, todėl, jei teismui kilo neaiškumų dėl pareikšto civilinio ieškinio, teismas turėjo galimybę ir privalėjo neaiškumus pašalinti, kaip tai yra numatyta BPK. Pasak apeliantės, nepaisant to, kad ji laikinai buvo išvykusi į Norvegiją užsidirbti pragyvenimui, ji su V. B. vedė bendrą ūkį, gyveno viename bute. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nesiaiškino, neapklausė dėl jų nei apeliantės, nei V. B. motinos ir nepagrįstai atmetė R. Š. pareikštą civilinį ieškinį.

Apeliaciniu skundu R. Š. prašo Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, A. K. nusikalstamą veiką iš BK 140 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam maksimalią šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmę. D. K. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, paskirtąją bausmę sugriežtinti iki 15 metų laisvės atėmimo. Patenkinti R. Š. pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteisti iš nuteistųjų po 2000 Lt periodinių išmokų apeliantės sūnaus išlaikymui.

Nukentėjusieji I. B. ir V. B. savo apeliaciniame skunde teigia, kad Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius duomenis.

Apeliantai, nesutikdami su A. K. išteisinimu iš kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nurodo, jog pirmosios instancijos teismas įvertino tik A. K. ir D. K. veiksmus nusikalstamos veikos padarymo metu. Tačiau, pasak apeliantų, iš byloje esančių duomenų matyti, kad abu nuteistieji iki nusikalstamos veikos padarymo bendravo, kartu gyveno, todėl akivaizdu, kad abu ruošėsi nusikalstamos veikos padarymui. Teismas, pasak nukentėjusiųjų, neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad važiuodami į susitikimą su V. B. , nuteistieji pasiėmė net keturis šaunamuosius ginklus. Kaip matyti iš bylos duomenų, šie K. atsivežti ginklai nusikalstamos veikos padarymo vietoje nebuvo užtaisinėjami, tai reiškia, kad jie jau buvo paruošti šaudymui. Be kita ko, apeliantai atkreipia dėmesį, jog ginklai buvo padėti automobilio salone, todėl jų nematyti A. K. negalėjo. Iš liudytojo V. K. parodymų matyti, kad sustojus D. K. vairuojamam automobiliui, pirmasis iš jo išlipo ir pradėjo šaudyti būtent A. K. . Šios aplinkybės, pasak apeliantų, akivaizdžiai rodo, jog tarp D. K. ir A. K. buvo išankstinis susitarimas nužudyti V. B. .

Žemesnės instancijos teismas

Pasak apeliantų, apygardos teismas, skirdamas bausmes A. K. ir D. K. , neatsižvelgė į tai, kad jie iki nusikalstamos veikos padarymo nedirbo, nuolat klaidino teismą duodami melagingus parodymus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, A. K. ir D. K. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, skirtinos maksimalios, 15 metų laisvės atėmimo bausmės.

Taip pat nukentėjusieji savo apeliaciniame skunde teigia, kad nuosprendį priėmęs teismas neteisingai išsprendė civilinių ieškinių klausimus. Teismui buvo pateikti dokumentai įrodantys, kad paminklo pastatymas V. B. kainavo 10 325 Lt. Tačiau apygardos teismas konstatavo, jog pastatytas paminklas skirtas ne vien tik V. B. , tačiau ir visos šeimos kapavietei, bei nepagrįstai šią sumą sumažino iki 5000 Lt. Tačiau, pasak apeliantų, paminklą jie statė ne sau, o nužudytam sūnui, todėl tokia apygardos teismo išvada yra neteisinga ir žeidžianti. Skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Pasak nukentėjusiųjų, dėl sūnaus nužudymo jie patyrė dvasinius, psichologinius ir fizinius išgyvenimus, todėl nemano, kad jų pareikšti civiliniai ieškiniai – po 250 000 Lt, yra neprotingai dideli.

Apeliaciniu skundu nukentėjusieji I. B. ir V. B. prašo Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, A. K. nusikalstamą veiką iš BK 140 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį ir už šį nusikaltimą paskirti jam penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmę. Sugriežtini D. K. paskirtąją bausmę iki penkiolikos metų laisvės atėmimo ir visiškai patenkinti civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje dalyvaujanti prokurorė prašo nukentėjusiųjų apeliacinius skundus tenkinti iš dalies, nukentėjusiosios R. Š. ir I. B. prašo jų apeliacinius skundus tenkinti, nuteistieji A. K. ir D. K. bei jų gynėjos prašo nukentėjusiųjų apeliacinius skundus atmesti.

N. R. Š. , I. B. bei V. B. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Ikiteisminio tyrimo metu A. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis pagal išankstinį susitarimą veikdamas su savo broliu D. K. nužudyti V. B. , 2008 m. lapkričio 12 d., apie 10 val., atvažiavo į Sakalynės mišką Tauragės rajone, kur išsiaiškinti tarpusavio konflikto atvažiavo ir V. B. . Automašinoms sustojus, D. K. pasiėmė medžioklinį šautuvą ir, išlipęs iš automašinos, iš ne didesnio kaip 2-jų metrų atstumo per automašinos priekinį stiklą šovė į automašinoje už vairo sėdėjusį V. B. . Tuo pačiu metu A. K. , paėmęs iš automašinos salono du šaunamuosius ginklus – revolverius „ME 38 Compact-G“, užtaisytus 9 mm kalibro guminiais šratais, atidarė V. B. vairuojamos automašinos dureles ir ne mažiau kaip tris kartus iššovė sužeistam V. B. į galvą ir kitas kūno dalis, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nuo šautinio kiauryminio krūtinės ląstos sužalojimo, plaučių, širdies, kepenų vientisumo pažeidimo, išsivysčius komplikacijoms, V. B. mirė.

Tokiu būdu bendrais ir suderintais veiksmais nužudyti V. B. ir padarydami jam sunkų ir nežymų sveikatos sutrikdymą, A. K. ir D. K. pasiekė norimą rezultatą – nužudė V. B. . Tokie A. K. veiksmai ikiteisminiame tyrime kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Apygardos teismas skundžiamu nuosprendžiu A. K. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį. Pripažindamas A. K. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismas nustatė, kad jis 2008 m. lapkričio 12 d., apie 10. 30 val., kartu su D. K. atvykęs į Tauragės rajoną, Sakalinės mišką, paėmė iš automobilio du šaunamuosius ginklus – 9 mm kalibro revolverius „ME Compact-G“, užtaisytus garso šoviniais ir guminiais šratais, iš jų ne mažiau kaip tris kartus šovė į automobilyje sėdintį V. B. , pataikydamas į galvą, krūtinę, kairiąją šlaunį, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkančius sužalojimus.

Nustatydamas tokias įvykio aplinkybes nuosprendį priėmęs teismas, remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma, pagrįstai atmetė tiek paties A. K. , tiek D. K. parodymus, kad įvykio vietoje A. K. jokių ginklų neturėjo ir nešaudė, o visus šūvius į nukentėjusįjį paleido ir jį sužalojo tik D. K. . Kita vertus, teismas, nustatydamas, jog dėl V. B. gyvybės atėmimo turi atsakyti tik D. K. , o A. K. veika kvalifikuotina tik kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, tokį savo sprendimą argumentavo tuo, kad nukentėjusiojo V. B. mirtį sukėlusį šūvį įvykio vietoje paleido ne jis, o D. K. . Tuo tarpu A. K. į nukentėjusįjį šaudė iš ginklų, neturinčių žudančios galios. Teismo nuomone, dviejų kaltinamųjų įvykio vietoje padarytų veiksmų objektyviųjų požymių konkretumas apibrėžia ir kiekvieno kaltinamojo atskirai subjektyviuosius požymius, kurie paneigia bendrininkavimą, nes A. K. veiksmai nenulėmė gyvybės atėmimo nukentėjusiajam. Be to, teismas pripažino, jog byloje nėra jokių duomenų, kad kaltinamieji būtų susitarę nužudyti V. B. , ar, kad A. K. būtų žinojęs, jog D. K. turėjo tikslą nužudyti nukentėjusįjį.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apygardos teismas svarstydamas ir paminėtu būdu išspręsdamas A. K. kaltės klausimą, įvertino ne visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, nustatytas nuteistųjų D. ir A. K. , liudytojų G. Ž. , E. V. , V. K. parodymais, jų parodymų patikrinimo vietoje protokolais, įvykio vietos (Pramonės g. Nr. 6, Tauragė; Jūros g. Nr. 5, Tauragė), automobilio „Audi A6“ apžiūros protokolais, teismo medicinos specialisto bei balistinį tyrimą atlikusio specialisto išvadomis. Tuo pačiu, kolegijos nuomone, teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl A. K. vaidmens nužudant nukentėjusįjį V. B. .

Iš šioje byloje duotų A. K. parodymų matyti, kad jis, neigdamas savo kaltę dėl V. B. nužudymo, neigė ne tik objektyviuosius jam inkriminuotos nusikalstamos veikos (nužudymo) bendrininkavimo su D. K. požymius, bet ir subjektyviuosius (tyčią ir susitarimą), kurie kvalifikuojant A. K. atliktus veiksmus turi išskirtinę reikšmę. A. K. , neigdamas savo kaltę dėl V. B. nužudymo, savo gynybinę poziciją grindė tvirtinimu, jog brolis D. K. , įvykio dieną pasikvietęs jį važiuoti kartu, savo planų neatskleidė, todėl manė, kad važiuoja pusryčiauti ar eiliniais darbo reikalais; įvykio dieną jis pats ginklų neturėjo, automobilyje ar pas brolį jų nematė, jais nešaudė ir V. B. nesužalojo; įvykio metu D. K. atlikti veiksmai jam buvo netikėti. Tokius, A. K. iškeltą gynybinę versiją palaikančius ir bet kokį išankstinį susitarimą nužudant V. B. paneigiančius, parodymus byloje davė ir D. K. . Iš A. K. ir D. K. apklausos protokolų matyti, jog abu nuteistieji neigia bet kokį bendrininkavimą atimant gyvybę V. B. . Apygardos teismas, iš dalies remdamasis tokiais kaltinamųjų parodymais, sprendė, jog nesant bendrininkavimo nužudant V. B. požymių, A. K. veiksmai gali būti kvalifikuojami tik pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tačiau susitarimo bendrininkaujant faktas nustatomas ne bylos baigtimi suinteresuotų asmenų, t.y. kaltinamųjų, parodymais, bet konkrečiais kiekvieno kaltininko atliktais veiksmais iki nusikalstamos veikos padarymo, jos metu bei po jos.

Liudytojų G. Ž. , E. V. , V. K. , pačių nuteistųjų parodymais bei kitais byloje esančiais duomenimis patikimai nustatyta, jog nusikalstamos veikos padarymo dienos rytą, D. K. , telefonu susisiekęs su V. B. , susitarė su juo susitikti bei išsaiškinti anksčiau kilusius nesutarimus. D. K. į savo automobilį „Audi A6“ įsidėjo turėtus keturis ginklus, iš kurių vienas buvo lygiavamzdis medžioklinis šautuvas „ZK“, užtaisytas 16 kalibro medžiokliniu šoviniu. Pažadinęs savo brolį A. K. , jis pakvietė pastarąjį važiuoti kartu. Nukentėjusysis V. B. , važiuodamas į susitikimą su D. K. , kartu važiuoti pasikvietė V. K. . Taip pat kitu automobiliu į susitikimą važiavo G. Ž. ir E. V. . Nukentėjusiajam atvykus prie Tauragės priemestyje esančio Meižio tvenkinio, D. K. , pastebėjęs netoliese esantį žmogų, pasiūlė nukentėjusiajam važiuoti į kitą vietą – Sakalinės miško link. V. B. sutikus, jis savo vairuojamu automobiliu važiavo paskui D. K. vairuojamą automobilį. Įsukęs į miško keliuką ir įsitikinęs, kad aplinkui nėra pašalinių žmonių, D. K. savo vairuojamą automobilį sustabdė. Tuo metu, pasak D. K. , jis pastebėjo paskui V. B. automobilį atvažiuojantį dar vieną automobilį ir suprato, jog tai gali būti V. B. draugai. Todėl pasiėmė už priekinės keleivio sėdynės ant žemės padėtą medžioklinį šautuvą „ZK“ su nupjautu vamzdžiu bei revolverį ir, išlipęs iš savo automobilio, priėjo prie priekinio V. B. automobilio stiklo bei vieną kartą medžiokliniu šautuvu šovė į nukentėjusįjį. Tuo metu pro galines automobilio „Audi A6“ dureles išlipo ir A. K. . Jis, abejose rankose laikė po ginklą ir, atidaręs automobilio „VW Passat“ vairuotojo pusės dureles, ne mažiau kaip keturis kartus šovė į susmukusį po D. K. šūvio nukentėjusįjį. Tiesiogiai V. B. sušaudymą stebėjusių ir neabejotinai patikimus parodymus davusių liudytojų V. K. , G. Ž. bei E. V. parodymais nustatyta ir tai, kad D. K. ir A. K. iš sustojusio automobilio, laikydami rankose šaudymui paruoštus ginklus, išlipo beveik vienu metu; D. K. išlipo iš vairuotojo vietos, o A. K. iš automobilio galo; kiekvienas iš šaudžiusiųjų turėjo po du šaudymui paruoštus ginklus; D. K. į V. B. šovė stovėdamas prie pat automobilio, tiesiai priešais V. B. , o A. K. į V. B. šaudė atidaręs vairuotojo dureles. Įvertinusi šiuos duomenis teisėjų kolegija daro išvadą, jog D. K. ir A. K. dar prieš išlipant iš automobilio ir pradedant šaudyti į nukentėjusįjį aptarė bendrą veiksmų planą, pagal kurį buvo numatytas visų jų turimų šaunamųjų ginklų, tarp jų ir medžioklinio šautuvo, panaudojimas. Tokią išvadą patvirtina sutartinis veiksmų pobūdis: abu K. iš automobilio išlipo faktiškai vienu metu, prieš tai staiga jį sustabdant ir taip paskui šį automobilį važiavusiam V. B. sukuriant netikėtumo efektą. Abu K. su šaudymui paruoštais ginklais tik išlipę iš automobilio iš karto užėmė šaudymui patogias, kelią atsitraukimui ar pabėgimui užkertančias, pozicijas. Abu nuteistieji į V. B. pradėjo šaudyti beveik vienu metu, be jokio atskiro signalo ar susitarimo.

Bylos duomenimis paneigiamas ir A. K. teigimas, kad jis apskritai nežinojo apie automobilyje esančius ginklus. Liudytojų parodymais nustatyta, kad įvykio vietoje A. K. iš automobilio išlipo nuo galinės sėdynės, t.y iš tos automobilio dalies, kurioje pagal D. K. parodymus ginklai ir buvo sudėti. Be to, priešingai nei savo parodymuose tvirtino A. K. , liudytojų parodymais bei kitais teismo nuosprendyje aptartais įrodymais nustatyta, jog ir pats A. K. iš automobilio išlipo rankose laikydamas ginklus, kuriuos vėliau ir panaudojo. Vadinasi, net ir atmetant labai tikėtiną išvadą, jog A. K. automobilyje buvusius ginklus pamatė ir apie jų buvimą automobilyje žinojo nuo pat kelionės pradžios, niekaip negali būti paneigta kita iš bylos duomenų sekanti logiška išvada, jog prieš išlipdami iš automobilio A. K. ir D. K. jame buvusius ginklus pasidalino – D. K. pasiėmė medžioklinį nupjautavamzdį šautuvą ir revolverį „Kora Brno“, o A. K. du revolverius „ME 38 Compac-G“, užtaisytus garsiniais šoviniai bei guminėmis kulkomis. Akivaizdu, kad pasiskirstydami automobilyje buvusius šaunamuosius ginklus, abu nuteistieji ne tik matė, kuris iš jų kokius ginklus išlipdamas iš automobilio pasiima, bet ir suprato, kokiomis kovinėmis savybėmis šie ginklai pasižymi. Tokiu būdu, A. K. , matydamas šaudymui paruoštą, medžiokliniu šoviniu užtaisytą nupjautavamzdį šautuvą, kurį išlipdamas iš automobilio su savimi pasiėmė D. K. , akivaizdžiai suprato galimas tokio šautuvo panaudojimo pasekmes – nukentėjusiojo mirtį, ir, ne tik suprato, bet ir pritarė tokiems D. K. nusikalstamiems ketinimams. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie rodytų, jog A. K. būtų rodęs pastangas sutrukdyti ar būtų nepritaręs šio šaunamojo ginklo panaudojimui. Nors D. K. savo parodymuose ir teigė, kad šaudamas iš medžioklinio šautuvo į V. B. išgirdo brolį A. K. sakant „ką darai?“, tačiau pats A. K. apklausose tokių brolio parodymų nepatvirtino. Dar daugiau. Iš vieningų ir suderintų D. ir A. K. veiksmų užsiimant šaudymui patogias pozicijas iš priekio bei šono, pradedant šaudyti į nukentėjusįjį be jokio atskiro signalo ar papildomo preteksto, matyti, jog susitarimas apėmė visų šaunamųjų ginklų, kuriais įvykio metu disponavo abu K., panaudojimą, padarant nukentėjusiajam sunkius ir net mirtinus sužalojimus.

A. K. tyčios kryptingumą rodo ir ta aplinkybė, jog jo turėtais ginklais į V. B. buvo šauta taikantis į gyvybiškai svarbias kūno vietas – galvą, krūtinę, šlaunį. Akivaizdu, jog šaudamas garso ir guminiais šoviniais užtaisytais ginklais į nukentėjusiojo galvą ir krūtinę iš pakankamai artimo atstumo, A. K. suvokė, kad tokiais savo veiksmais gali nukentėjusįjį sunkiai sužaloti ar net nužudyti. Svarbi aplinkybė, parodanti nuteistųjų tyčios kryptingumą, yra ir ta, jog po to, kai nuteistieji iššovė byloje nustatytą skaičių šūvių į nukentėjusįjį, V. K. paprašius leisti nukentėjusįjį nugabenti į gydymo įstaigą, nuteistieji kurį laiką atsisakė tai padaryti, nurodydami, kad sužalotas V. B. dar turėtų pasikankinti. Tokiais savo veiksmais Darius ir A. K. parodė, jog savo veiksmais sukeltoms pasekmėms, tarp jų ir V. B. mirčiai, buvo visiškai abejingi. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog apygardos teismo nuomone, byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistieji būtų susitarę nužudyti V. B. . Tačiau akivaizdu, jog teismas neįvertino to, kad susitarimas nužudyti V. B. galėjo būti ne tik žodinis (apie žodinį susitarimą iš tiesų byloje nėra jokių duomenų), bet ir konkliudentiniais veiksmais. Byloje, kaip jau minėta, nėra nustatyta, jog A. K. , pamatęs, jog jo brolis į nukentėjusįjį šovė turėtu medžiokliniu šautuvu, po ko V. B. buvo sunkiai sužalotas, būtų kokiais nors veiksmais ar žodžiais siekęs D. K. sustabdyti. Priešingai, tuo pačiu metu jis atidarė V. B. automobilio dureles ir savo turėtais ginklais dar nemažiau kaip tris kartus šovė į sunkiai sužalotą nukentėjusįjį, taip pritardamas nusikalstamiems brolio veiksmams.

Nuosprendį priėmęs teismas išvadas dėl A. K. tyčios darė itin svarbią reikšmę suteikdamas jo panaudotų ginklų šaunamajai galiai ir šūviais padarytų sužalojimų mastui. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, teiginiai apie A. K. panaudotų ginklų šaunamąją jėgą ir padarytų sužalojimų mastą, apygardos teismo buvo įvertinti netinkamai. Net ir nustačius, kad vienas iš kaltinamųjų panaudojo akivaizdžiai žudančią galią turintį ginklą ir todėl jis privalėjo suvokti, kokius padarinius gali sukelti jo veiksmai, savaime negali būti daroma išvada, kad kitas smurtinius veiksmus atlikęs kaltinamasis veikė neturėdamas tyčios nužudyti. Išvada apie kiekvieno iš kaltinamųjų tyčią turi būti daroma įvertinus visas įvykio aplinkybes ir atskirai išanalizavus kiekvieno iš kaltinamųjų veiksmus iki nusikalstamos veikos padarymo ir įvykio metu, o ne įvertinant tik vieno iš kaltinamųjų nusikalstamą elgesį. Nuosprendį priėmęs teismas šio reikalavimo nesilaikė ir, nustatęs, kad mirtį sukėlusius sužalojimus padarė D. K. , išsamiai neargumentuodamas savo išvados dėl subjektyviųjų bendrininkavimo požymių A. K. veiksmuose nebuvimo, konstatavo, kad nesurinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių A. K. tyčią bendrininkaujant su D. K. nužudyti V. B. .

Teisėjų kolegija šioje byloje spręsdama susitarimo fakto, jo ribų ir bendrininkų atsakomybės klausimą, atsižvelgia į tai, kokius įrankius jie panaudojo, kokius smurto veiksmus kiekvienas iš jų atliko ir kokius sužalojimus padarė. Teismas, darydamas išvadą dėl A. K. atsakomybės už V. B. gyvybės atėmimą bendrininkaujant su D. K. , įvertina ir tai, kad jis, šaudamas turimais ginklais kitam žmogui į gyvybiškai svarbias kūno vietas (tarp jų ir galvą), ir, matydamas, kad kitas bendrininkas atlieka panašius veiksmus, akivaizdžiai suvokė, kad bendrais veiksmais dalyvauja gyvybės atėmimo procese.

Įvertinus šias pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog abu nuteistieji veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, tai yra numatydami ir gyvybės atėmimo V. B. galimybę. Susitarimas nužudyti nukentėjusįjį pasireiškė konkliudentiniais veiksmais. Nuteistieji D. K. ir A. K. ne tik patys šaudė turėtais ginklais į nukentėjusįjį, bet ir kiekvienas iš jų matė kito bendrininko smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. A. K. tyčios kryptingumą parodo tai, kad jis, matydamas po D. K. šūvio sunkiai sužalotą nukentėjusįjį, ne tik nesistengė tokius brolio veiksmus nutraukti, bet ir pats iš dviejų ginklų šaudė į V. B. . Po to, jie abu neleido kartu su V. B. atvykusiems asmenims kuo skubiau suteikti medicininę pagalbą. Normalaus protinio išsivystimo žmogus, kokiu pagal bylos duomenis ir yra A. K. , privalėjo suvokti ir suvokė, kad kartu su D. K. dalyvauja gyvybės atėmimo procese ir tai, kuris šaudamas iš ginklo padarė mirtį sukėlusius sužalojimus, jų nusikalstamos veikos kvalifikavimui esminės įtakos neturi.

Taigi, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą sprendžia, jog tarp nuteistųjų buvo susitarimas, išreikštas konkliudentiniais veiksmais, kuris apėmė tiek nukentėjusiojo sveikatos sunkų sutrikdymą, tiek ir V. B. gyvybės atėmimą. Tokiu atveju, pagal susiformavusią teismų praktiką, esant neapibrėžtai tyčiai, visi bendravykdytojai, nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus jie atliko, už kilusias pasėkmes atsako pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį, šiuo atveju pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai A. K. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kadangi jo, kaip ir D. K. , veiksmai kvalifikuotini pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, nustato tokias faktines V. B. nužudymo aplinkybes:

D. K. ir A. K. , veikdami bendrininkų grupe pagal išankstinį susitarimą sunkiai sužaloti ar nužudyti V. B. dėl anksčiau įvykusių jų tarpusavio konfliktų, D. K. pakvietus brolį A. K. vykti kartu į susitikimą su nukentėjusiuoju, automobiliu „Audi A6“, valst. Nr. BE 26149, kuriame buvo laikomi užtaisyti šoviniais fabrikinės gamybos 16 – to kalibro lygiavamzdis nupjautavamzdis „ZK“ modelio medžioklinis šautuvas, fabrikinės gamybos 6 mm kalibro revolveris „Kora BRNO“ bei du fabrikinės gamybos 9 mm kalibro revolveriai “ME 38 Compact-G“, 2008 m. lapkričio 12 d., apie 10 val., nuvyko į su V. B. sutartą susitikimo vietą Tauragės rajone, Sakalinės miške. D. K. , išlipęs iš automobilio, ir pasiėmęs medžioklinį lygiavamzdį nupjautavamzdį šautuvą „ZK“, iš ne didesnio kaip dviejų metrų atstumo per automobilio priekinį stiklą šovė į automobilyje „VW Passat“ vairuotojo vietoje sėdintį V. B. . Tuo pačiu metu A. K. , paėmęs iš automobilio salono du šaunamuosius ginklus – revolverius „ME 38 Compac-G“, užtaisytus garso šoviniais ir guminiais šratais, atidarė V. B. vairuojamo automobilio priekines dureles ir ne mažiau kaip tris kartus iššovė sužeistam V. B. į galvą, krūtinę ir kairiąją šlaunį. Nuo šautinio – kiauryminio krūtinės ląstos sužalojimo su plaučių, širdplėvės maišelio, širdies dešiniojo skilvelio diafragmos ir kepenų vientisumo pažeidimo, išsivysčiusio kraujavimo į širdplėvės maišelį, krūtinplėvės ir pilvaplėvės ertmes, V. B. 2008 m. lapkričio 12 d., apie 11 val. 10 min., Tauragės rajono ligoninėje mirė. Tokiais savo veiksmais A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.

Dėl bausmių.

Įvertinusi pirmiau nuosprendyje aptartas aplinkybes ir nustačiusi, kad Audrius ir D. K. nukentėjusįjį V. B. nužudė veikdami bendrininkų grupe, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija šią aplinlybę pripažįsta abiejų nuteistųjų atsakomybę sunkinančia.

Nukentėjusieji savo apeliaciniuose skunduose teigia, jog apygardos teismas nepagrįstai D. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl jos gailisi. Toks apeliacinių skundų argumentas pagrįstas ir tenkintinas.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą, padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pripažįstamas tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas įvertina, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.

Kaip matyti iš D. K. parodymų viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu, jis, nors ir pripažino tą aplinkybę, kad iš medžioklinio šautuvo “ZK” šovė į nukentėjusįjį, tačiau visą laiką davė melagingus parodymus apie kito bendravykdytojo A. K. nusikalstamus veiksmus, stengdamasis pastarajam padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės. Todėl akivaizdu, kad tokie jo parodymai negali būti laikomi nuoširdžiu ir išsamiu prisipažinimu. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra duomenų ir apie nuoširdų D. K. gailėjimąsi nužudžius V. B. .

Pagal teismų praktiką, kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, kai laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan.). Kaip jau minėta nuosprendyje pirmiau, liudytojo V. K. parodymais nustatyta, kad po to, kai nuteistieji atliko nusikalstamus veiksmus (šaudė į V. B. ) liudytojas paprašė leisti kuo greičiau sužalotą nukentėjusįjį nugabenti į ligoninę. Tačiau to padaryti nei Audrius, nei D. K. iš karto neleido. Be to, byloje yra priteisti civiliniai ieškiniai neturtinei ir turtinei žalai atlyginti. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad D. K. būtų atlyginęs nors dalį šių civilinių ieškinių ar kitokiu būdu nukentėjusiųjų atžvilgiu būtų parodęs gailestį dėl savo nusikalstamų veiksmų. Vien tik deklaratyvūs teiginiai teismo posėdžio metu negali būti pripažįstami nuoširdžiu gailesčiu BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės prasme. Todėl, įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes, ši D. K. nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė šalintina.

Tačiau, net ir nustačius, kad D. K. atsakomybę sunkina tai, kad jis nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarė veikdamas bednrininkų grupe su A. K. bei panaikinus D. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiųjų apeliacinių skundų dalis, kuria jie prašo sugriežtinti D. K. paskirtąją bausmę, netenkintina. Kolegija, įvertinusi tai, kad nusikalstamos veikos padarymui iš dalies įtakos turėjo ir provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, sprendžia, kad D. K. paskirta bausmė, lygi BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytam bausmės vidurkiui, yra pakankama bausmės tikslams pasiekti ir atitinkanti teisingumo principą, todėl nelaikytina per švelnia.

Skirdamas A. K. bausmę pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgia į tai, kad A. K. padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą –nužudė žmogų, jo baudžiamąją atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimą jis padarė veikdamas bendrininkų grupe su D. K. . Tačiau teisėjų kolegija, skirdama bausmę A. K. , įvertina tai, jog jo vaidmuo bendrininkų grupėje nebuvo pagrindinis, jo dalyvavimą nusikaltime sąlygojo vyresnio brolio D. K. besitęsiantis konfliktas su V. B. . A. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat astižvelgiama į tai, kad A. K. anksčiau neteistas, baustas administarcine tvarka, iki nusikalstamos veikos padarymo niekur nedirbo. Teismas, atsižvelgęs į bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, sprendžia, kad A. K. skirtina laisvės atėmimo bausmė, artima, bet mažesnė, nei BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Dėl civilinių ieškinių.

Nukentėjusieji I. B. ir V. B. savo apeliaciniame skunde teigia, jog nuosprendį priėmęs teismas visiškai nepagrįstai jų pareikštą 500 000 Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti sumažino iki 60 000 Lt kiekvienam. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog prašomas priteisti 500 000 Lt dydžio civilinis ieškinys yra akivaizdžiai per didelis, neatitinkantis teisingumo principo, ekonominių – socialinių, etinių bei moralinių normų.

Civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai asmens, dėl nusikalstamos veikos patyrusio turtinės ar neturtinės žalos, reikalavimas kaltininkui atlyginti padarytus turtinius ar neturtinius nuostolius. Pagal CK 6.250 straipsnyje įtvirtintą prezumpciją, neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko - pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

Šiuo atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuosprendį priėmęs teismas, priteisdamas civilinius ieškinius neturtinei žalai atlyginti I. B. ir V. B. naudai, pagrįstai atsižvelgė ne tik į pirmiau minėtus principus, bet ir į faktines bylos aplinkybes. Kolegija sutinka su nuosprendį priėmusiu teismu, jog nukentėjusysis savo elgesiu iš dalies provokavo nusikalstamos padarymą. Be to, V. B. , nors ir būdamas brandaus amžiaus, niekur nedirbo, gyveno pas tėvus, buvo jų išlaikomas. Apygardos teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į tai, kad prašoma priteisti suma, atsižvelgiant į kaltininko turtinę padėtį, yra nereali. Todėl šioje dalyje apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Negali būti tenkinamas ir nukentėjusiųjų prašymas priteisti jiems 10 000 Lt turtinei žalai atlyginti už V. B. kapavietės sutvarkymą (paminklo pastatymą). Šiuo atveju teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog įvertinant tai, kad kapavietė buvo sutvarkyta kaip bendras visos šeimos kapas ir todėl jos sutvarkymui buvo išleista nemaža pinigų suma, todėl toks pareikštas civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti, kaip neatitinkantis teisingumo bei sąžiningumo principų, buvo pagrįstai sumažintas per pusę, priteisiant 5000 Lt.

Tuo tarpu teisėjų kolegija sprendžia, jog nukentėjusiosios R. Š. apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jos pareikštą ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, yra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad R. Š. atžvilgiu negali būti taikomos CK 6.248 straipsnio nuostatos, nes byloje nėra duomenų apie nukentėjusiojo V. B. ir R. Š. santuokos įregistravimą arba oficialę partnerystę bei glaudžius faktinius šeiminius santykius. Šis apygardos teismo argumentas nepagrįstas, nes teismų praktikoje teisė į nusikaltimo dėl gyvybės atėmimo padarytos neturtinės žalos atlyginimą pripažįstama ir asmens, kurie nors ir nebuvo žuvusiojo išlaikomi ar susiję giminystės ryšiais, tačiau, atsižvelgiant į šių asmenų ir žuvusiojo tarpusavio santykių pobūdį pripažįstama, kad jiems nukentėjusiojo mirtis sukėlė padarinius, numatytus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Kasacinės instancijos teismo priimtose nutartyse pripažįstama, kad CK 6.284 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų ar jiems taikomų kriterijų išvardijimas neturi būti suprantamas kaip kitų asmenų teisės į neturtinės žalos atlyginimą apribojimas, nes joje nesuformuluotas aiškus asmenų, nenurodytų šioje normoje, teisės gauti neturtinės žalos atlyginimą ribojimas. Be to, atsižvelgtina į Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1975 m. gegužės 15 d. rezoliucijos Nr. (75) 7 19 punkte suformuluotą teisės į neturtinės žalos atlyginimą kriterijų – neturtinės žalos reikalaujančių asmenų santykių pobūdį, kad santykiai turi būti draugiški iki mirties, pasižymėti nuolatiniu pobūdžiu, emociniu tvirtumu, nuoširdumu, artumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-853/2007).

Šiuo atveju nukentėjusiųjų R. Š. ir I. B. parodymais nustatyta, jog nors ir oficialiai santuoka nebuvo įregistruota, tačiau faktiškai R. Š. su V. B. kartu gyveno ilgą laiką. V. B. ir R. Š. bendras vaikas gimė 2003 m. balandžio 30 d. Visą laiką R. Š. su nukentėjusiuoju gyveno pastarojo tėvų namuose, kurie jiems padėjo ir finansiškai. Likus keliems mėnesiams iki V. B. mirties, R. Š. , norėdama užsidirbti pinigų šeimos išlaikymui, išvyko dirbti į Norvegiją. Netrukus į Norvegiją turėjo išvykti ir V. B. su sūnumi D. B. . Taigi, įvertinus šias aplinkybes, akivaizdu, jog žuvusiojo ir nukentėjusiosios santykiai nebuvo atstitiktiniai ar priešiški. Jie, nors ir nebuvo oficiliai įregistravę santuokos, vedė bendrą ūkį, gyveno kaip faktiniai sutuoktiniai. Jie abu prisidėjo prie faktinės šeimos gerovės kūrimo, išlaikė ir rūpinosi bendru vaiku. Byloje nėra jokių duomenų, paneigiančių R. Š. aiškinimą, jog jos santykiai su V. B. buvo tvirti ir artimi. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog nukentėjusioji dėl V. B. mirties neabejotinai patyrė dvasines kančias ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Sprendžiant priteistino civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti dydžio klausimą, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad R. Š. priteisus tokio dydžio civilinį ieškinį, kokį ji yra pareiškusi, jai turėtų būti priteistina panaši suma, kaip ir žuvusiojo tėvams. Tačiau, kolegijos nuomone, akivaizdu, jog biologiniams tėvams jų sūnaus nužudymu buvo padaryta akivaizdžiai didesnė moralinė žala, todėl tokio paties dydžio civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti patenkinimas prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, proporcingumo, sąžiningumo bei teisingumo principai būtų įgyvendinti priteisiant R. Š. 20 000 Lt dydžio civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusioji R. Š. savo apeliaciniame skunde prašo sūnaus D. B. išlaikymui iki jo pilnametystės priteisti po 2000 Lt per mėnesį. Apeliantės nuomone, tokį jos pareikštą civilinį ieškinį nuosprendį priėmęs teismas atmetė nepagrįstai. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šį klausimą išsprendė teisingai motyvuodamas tuo, jog kartu su ieškiniu nepateikti jokie jį pagrindžiantys dokumentai apie tai, jog vaiko išlaikymui per mėnesį būtina skirti ieškinyje nurodytą pinigų sumą – 2000 Lt. Šią aplinkybę aiškinosi ir apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, tačiau R. Š. į bylą nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių prašomą priteisti pinigų sumą. CK 2.284 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvams. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo gautas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Tauragės skyriaus 2010 m. kovo 8 d. raštas, kuriame nurodyta, jog V. B. Tauragėje samdomo darbo nedirbo ir draudžiamųjų pajamų neturėjo (t.4 b.l. 126). Tai reiškia, jog iki žūties V. B. oficialiai niekur nedirbo ir savo pajamomis prie D. B. išlaikymo neprisidėjo. Todėl pirmiau minėta civilinio kodekso nuostata D. B. atžvilgiu negali būti taikoma. Be to, kaip matyti iš R. Š. civilinio ieškinio (t. 2 b.l.132) ji savo prašomą 2000 Lt sumą grindžia ne tuo, jog šie pinigai bus skirti D. B. išlaikymui, o nurodo, jog D. B. ir ji pati (R. Š. ) po V. B. mirties patyrė didelį sukrėtimą, moralinę žalą, kadangi visi jie buvo labai artimi. Tačiau pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs šias ieškinyje nurodytas aplinkybes, priteisė D. B. naudai 60 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Todėl toks civiliniame ieškinyje nurodytas nemotyvuotas prašymas priteisti dar ir 2000 Lt kas mėnesį vaiko išlaikymui, yra visiškai nepagrįstas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apygardos teismas, priteisdamas 60 000 Lt sumą neturtinei žalai atlyginti D. B. naudai, nepagrįstai šį ieškinį priteisė R. Š. . Kaip matyti iš bylos duomenų, R. Š. yra D. B. atstovė pagal įstatymą. Atstovo pagal įstatymą dalyvavimo baudžiamajame procese paskirtis yra padėti atstovaujamajam asmeniui teisėtais būdais ir priemonėmis ginti jo interesus (BPK 54 straipsnio 1 dalis). Visais kitais atvejais, kai ieškinys tenkinamas, žalos atlyginimas turi būti priteisiamas ne atstovo, o atstovaujamojo (šiuo atveju mažamečio) naudai. Šiuo atveju neturtinės žalos atlyginimas turėjo būti priteistas ne R. Š. , o mažamečiui D. B. . Todėl šioje dalyje apygardos teismo nuosprendis keistinas.

Be to, kadangi Apeliacinis teismas pripažįsta, jog V. B. nužudė ne vienas D. K. , bet abu nuteistieji savo bendrais tyčiniais veiksmais, tad šiais veiksmais nukentėjusiesiems padarytą žalą turi atlyginti abu bendrininkai. CK 6.63 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų nustatyta tvarka – ir neturtinę žalą, privalo visiškai atlyginti atsakingas už ją asmuo. O CK 6.279 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai. Todėl byloje priteistos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimas turi būti priteistas iš D. K. ir A. K. solidariai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 4 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nuosprendį pakeisti.

A. K. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 140 straipsnio 1 dalies į BK 129 straipsnio 1 dalį.

A. K. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirti bausmę – laisvės atėmimą aštuoneriems (8) metams, ją atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką A. K. įskaityti kardomąjį kalinimą ir atliktos bausmės laiką nuo 2008 m. lapkričio 17 d. iki 2009 m. gruodžio 8 d.

Bausmės pradžią A. K. skaičiuoti nuo sulaikymo dienos.

Iš D. K. ir A. K. solidariai priteisti: 5 460 Lt laidojimo, 5 000 Lt kapo sutvarkymo (paminklo pastatymo) išlaidų I. B. naudai; po 60 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo I. B. ir V. B. naudai; 60 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo D. B. naudai ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo R. Š. naudai.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Albinas BielskisTeisėjai Violeta RažinskaitėJonas Algimantas Venckus