Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Bieliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Garnelienės ir Lino Šiukštos,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. ir jo gynėjo advokato Petro Selilionio apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, 6 (šešiems) mėnesiams; pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 3 (treji) metai 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas R. B. (R. B.), tačiau šio asmens atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. D. M. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrai kartu su R. B., 2016 m. liepos 20 d. apie 04.15 val., prie (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), dėl savanaudiškų paskatų užpuolė A. G.: D. M. papurškė nukentėjusiajam dujų balionėliu į veidą, sudavė smūgį kumščiu į veidą, po to R. B. spyrė koja nukentėjusiajam į sėdmenis, sudavė du smūgius kumščiu į veidą, A. G. pradėjus bėgti, tęsdamas savo nusikalstamą veiką R. B. (duomenys neskelbtini), pasivijo nukentėjusįjį, spyrė koja pasilenkusiam nukentėjusiajam į veidą, o D. M. sudavė smūgį kumščiu į veidą, nuo ko A. G. nukritus ant betoninio grindinio, pastarasis spyrė koja 6 kartus į galvą, tokiais bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam daugybines odines kraujosruvas kaktoje su odos nubrozdinimu kaktos kairėje pusėje, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose su kraujosruva po kairės akies obuolio jungine, odines kraujosruvas kairio skruosto – žando srityje, muštinę žaizdą nosies nugarėlėje, poodines kraujosruvas abipus žanduose, odos nubrozdinimą, muštinę žaizdą ir kraujosruvą viršutinėje lūpoje, kaukolės priekinės daubos lūžį, daugybinius veido kaulų lūžius pagal Le Fort I ir II linijas, taip padarė sunkų sveikatos sutrikdymą ir, tęsdami savo nusikalstamą sumanymą, atėmę nukentėjusiajam galimybę priešintis, pagrobė A. G. priklausantį 20 eurų vertės rankinuką, 13 eurų vertės mobiliojo ryšio telefono aparato pakrovimo bateriją, piniginę, neturinčią vertės, su joje buvusiu vairuotojo pažymėjimu, darbuotojo pažymėjimu, SEB banko mokėjimo kortele Master Card bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy S4“, 387.07 eurų vertės, tuo padarydami 420.07 eurų turtinę žalą, tokiu būdu sunkiai sutrikdė A. G. sveikatą dėl savanaudiškų paskatų ir įvykdė plėšimą A. G. atžvilgiu.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo D. M. ir jo gynėjo advokato Petro Selilionio apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų.

5.1. Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu prašoma pakeisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl D. M. paskirtos bausmės, apeliuojant į netinkamą jo padarytos veikos kvalifikavimą, manant, kad veika iš BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkto turėtų būti perkvalifikuota į BK 135 straipsnio 1 dalį, taip pat argumentuojant nepagrįstu baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų normų, nustatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, BPK 273 straipsnyje, BK 64¹ straipsnyje ir BK 75 straipsnyje, netaikymu. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nuteistojo D. M. ir jo gynėjo advokato P. Selilionio apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą, neperžengdama skundo ribų, pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą vertina paduoto apeliacinio skundo kontekste, t. y. baudžiamąją bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliantų.

6.1. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai nei apeliuojama, šioje byloje D. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos – kvalifikuoto sunkaus sveikatos sutrikdymo – požymį teismas nustatė laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl nuteistojo D. M. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių, išvada dėl nuteistojo kaltumo padarius šią nusikalstamą veiką pagrįsta byloje esančių įrodymų visuma. Nors apeliantų (nuteistojo ir jo gynėjo) ginčijama padarytos veikos kvalifikacija, tačiau nuosprendžio motyvai dėl baudžiamojo įstatymo taikymo yra teisingi ir pagrįsti. Pagrindo abejoti nuteistojo D. M. nusikalstamos veikos kvalifikacija, nėra.

6.2. Pažymėtina, kad BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintas sunkaus sveikatos sutrikdymo kvalifikuojantis požymis apibūdina vieną iš nusikaltimo sudėties subjektyviųjų požymių – nusikalstamos veikos motyvaciją, kurią įstatymų leidėjas įvardija kaip paskatas. Pagal aptariamo straipsnio dalies punktą atsako tas, kas sužalojo ar susargdino kitą žmogų dėl savanaudiškų paskatų, t. y. siekdamas gauti iš to turtinės naudos, įgyti teisę į turtą arba išvengti materialinių išlaidų. Inkriminuojant kaltininkui savanaudiškas paskatas, nebūtina, kad kaltininkas arba kitas suinteresuotas asmuo realiai patirtų turtinės naudos, tačiau privalu nustatyti šio motyvo susiformavimo laiką. Nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kai savanaudiškos paskatos susiformuoja iki kitam žmogui padaryto sužalojimo pradžios arba kėsinimosi į kito žmogaus sveikatą metu. Nustačius, kad sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas dėl savanaudiškų paskatų, veika papildomai kvalifikuojama pagal BK 180 straipsnio atitinkamą dalį priklausomai nuo nustatytų šį nusikaltimą kvalifikuojančių požymių. Tačiau, jeigu konstatuojama, kad sumanymas užvaldyti turtą kilo ir buvo realizuotas po to, kai kaltininkas sužalojo nukentėjusįjį, veika atitinkamai kvalifikuojama pagal BK 135 straipsnio 1 dalį (jeigu nėra kitų šio straipsnio 2 dalyje nustatytų kvalifikuojančių požymių) ir 178 straipsnį.

6.3. Pagal D. M. ir kito šioje byloje nuteistojo R. B. duotus ir teisiamajame posėdyje pagarsintus parodymus (t. 3, b. l. 81-82), jų parodymus duotus parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 98-105; 149-155), nuteistuosius nukentėjusiojo A. G. atžvilgiu atlikti smurtinius veiksmus paskatino buvęs pastarojo netinkamas elgesys, o ne turtinės naudos siekimas, t. y. noras pamokyti nukentėjusįjį iš pradžių dėl jo grubaus atsikirtimo R. B. ir šio pastūmimo šiam paprašius cigarečių, vėliau – nukentėjusiajam pavartojus įžeidžiantį epitetą nuteistųjų atžvilgiu. Tokiu būdu aiškinant, kad išankstinio tikslo apiplėšti pastarąjį nebuvo. Šioje dalyje teisėjų kolegija pažymi, kad objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti ar paneigti nuteistųjų nurodytas aplinkybes dėl paties nuteistojo netinkamo elgesio, baudžiamoje byloje nėra, kita vertus, tokios aplinkybės apeliacinės instancijos teisme nėra ginčijamos, ginčo dėl jų nebuvo ir pirmosios instancijos teisme. Kaip jau buvo akcentuota, apeliaciniu skundu keliamas klausimas dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo kvalifikuojančio požymio – savanaudiškų paskatų buvimo pagrįstumo, tvirtinant, kad pasisavinti A. G. daiktus nuspręsta tik po pastarojo sumušimo ir dėl to D. M. nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuota pagal švelnesnę baudžiamojo įstatymo straipsnio dalį, o būtent pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Visgi pažymėtina, kad kiekvienu atveju apie kaltininko santykį su veika sprendžiama ne tik pagal jo parodymus, bet ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo konkrečiu atveju, tokia nuteistojo D. M. veikos kvalifikacija negalima, kadangi nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde pateiktas aiškinimas dėl sumanymo užvaldyti nukentėjusiojo turtą kilimo ir jo realizavimo, prieštarauja byloje surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir skundžiamame teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visetui. Iš tiesų, byloje pakankamų objektyvių duomenų, kad nuteistieji turėjo išankstinę tyčia apiplėšti nukentėjusįjį A. G., nebuvo surinkta, tačiau byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad toks sumanymas nuteistiesiems kilo smurto prieš nukentėjusįjį naudojimo metu, ką pagrįstai iš esmės konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Antai, priešingai nei bandoma apeliuoti, šią išvadą patvirtina byloje esantys apžiūros protokolai, kuriais apžiūrėjus įvykio vietos vaizdo įrašų duomenis, fiksuota nukentėjusiojo A. G. atžvilgiu atliekamų neteisėtų veiksmų eiga. Jų pagrindu nustatyta, kad iš pradžių D. M. kartu su R. B. stovėdami prie (duomenys neskelbtini) pastato kažką stebėjo, o nukentėjusysis tuo metu sėdėjo ant betoninės tvorelės. Netrukus po to, nuteistiesiems priėjus prie nukentėjusiojo, bei A. G. atsistojus ir pradėjus eiti priekyje jų, pribėgęs D. M. papurškė nukentėjusiajam dujomis bei sudavė ranka į veido sritį, o R. B. koja spyrė į sėdmenis. Nukentėjusiajam kiek paėjus toliau, D. M. kartu su R. B. nusekė šiam iš paskos ir pasiviję toliau grumėsi su pastaruoju. Nukentėjusiajam pradėjus bėgti, D. M. ir R. B. sekė paskui ir pasiviję toliau smurtavo, t. y. nukentėjusiajam sustojus ir pasilenkus, R. B. spyrė koja, o D. M. smogė ranka į veido sritį, po ko nukentėjusiajam nukritus, D. M. paėmė ant žemes nukritusią nukentėjusiojo rankinę ir pastarajam dar šešis kartus koja spyrė į veido sritį ir trumpam pritūpė, savo ruožtu, tuo metu prie nukentėjusiojo pritūpęs R. B., jį vartydamas apieškojo ir netrukus kartu su D. M. pabėgo (t. 1, b. l. 69-78; 81-88). Įvykio metu iš nukentėjusiojo kelnių kišenės buvo paimtas mobilaus ryšio telefonas ir rankinė su joje buvusiais daiktais. Teisėjų kolegijos nuomone, šie apžiūros protokole fiksuoti duomenys (vykdyto smurto prieš nukentėjusįjį eiga, nuteistųjų veiksmai) rodo, kad nepaisant to, jog nuteistųjų aiškinimu jie išankstinio tikslo tokiu būdu apiplėšti nukentėjusiojo neturėjo, tačiau nusikaltimo vykdymo metu, po nuteistųjų D. M. ir R. B. suduotų pirminių nukentėjusiajam A. G. smūgių ir toliau tęsiamos veikos jo atžvilgiu (smurtinių veiksmų), jų tikslas dėl nusikaltimo dalyko pasikeitė. Be to, teisėjų kolegija, šioje situacijoje, reikšminga laiko tai, kad po to, kai nukentėjusysis po jo atžvilgiu atliktų R. B. ir D. M. smurtinių veiksmų pargriuvo, D. M. negaišdamas laiko pagriebė A. G. pamestą rankinę bei priėjęs pastarajam dar keletą kartų koja smūgiavo į veido sritį, tuo pat metu R. B., būdamas pritūpęs prie nukentėjusiojo, pastarąjį apieškojo ir iš jo kelnių kišenės paėmė mobilaus ryšio telefoną, po ko abu nuteistieji iš įvykio vietos pasišalino. Šių nustatytų faktinių aplinkybių teisiamajame posėdyje neginčijo ir patys nuteistieji. Be kita ko, pirmiau paminėtos aplinkybės paneigia apeliaciniame skunde keliamą versiją, jog pasisavinti nukentėjusiojo daiktus nuspręsta po pastarojo sumušimo, o ne smurtinių veiksmų darymo metu. Taip pat atsižvelgtina ir į tai, kad nuteistieji iš nukentėjusiojo pagrobtą mobilaus ryšio telefoną ir rankinėje rastą mobilaus ryšio telefono pakrovėją netrukus po įvykio pardavė lombarde ir gautus pinigus realizavo bendrai. Rankinę ir joje buvusius likusius kitus daiktus (piniginę, vairuotojo pažymėjimą, banko kortelę ir pan.) išmetė. Teisėjų kolegijos nuomone, baudžiamojoje byloje šių duomenų pakanka išvadai, kad nors nuteistųjų veiksmai iš pradžių ir apėmė fizinio smurto panaudojimą nukentėjusiojo atžvilgiu, vėliau peraugo į plėšimą, t. y. sumanymas užvaldyti nukentėjusiojo turtą kilo smurtinių veiksmų prieš jį panaudojimo metu. Šiuo atveju, teismo pagrįstai nustatyta, jog savanaudiškos paskatos susiformavo ir buvo realizuotos kėsinimosi į kito žmogaus sveikatą metu. Tokiu būdu, vien aplinkybė, kad nuteistieji neturėjo išankstinio sumanymo pagrobti svetimą turtą, šiuo atveju neturi reikšmės veikai kvalifikuoti, nes pakanka, jog toks sumanymas kiltų smurto naudojimo metu, kas nagrinėjamu atveju ir buvo konstatuota. Taigi, visos pirmiau aptartos aplinkybės rodo, kad nuteistojo D. M. nusikalstamus veiksmus kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nėra jokio pagrindo.

7. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, nėra pagrindo sutikti ir su apeliantų argumentu, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas paties nukentėjusio asmens – A. G. elgesys. Pažymėtina, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta norma reiškia, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu iš esmės laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Paprastai pripažįstama, kad tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį.

7.1. Kaip matyti, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą pirmąja instancija, tokios apelianto D. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės nekonstatavo. Tokiai išvadai pritaria ir apeliacinės instancijos teisėjų kolegija. Iš nuteistųjų parodymų nustatyta, kad pretekstas vartoti nukentėjusiojo atžvilgiu smurtą buvo dėl pastarojo grubaus atsikirtimo R. B. (necenzūrinių žodžių pasakymo ir pastūmimo), šiam paprašius cigarečių, taip pat dėl to, jog nukentėjusiajam stengiantis išvengti į jį nukreiptų smurtinių veiksmų ir šalinantis, jis D. M. ir R. B. pavadino įžeidžiančiai. Kaip jau buvo minėta, šios nuteistųjų nurodytos aplinkybės nėra ginčijamos, tačiau kartu pastebėtina ir tai, kad pats nukentėjusysis, atsižvelgus į jo būklę ir patirtus sužalojimus įvykio metu, esminių įvykio aplinkybių iš esmės neprisiminė ir duoti apie tai parodymų negalėjo. Ir nors apeliantų apeliaciniame skunde keliama versija dėl nukentėjusiojo galėjimo prisiminti šias įvykio aplinkybes ir medicininių dokumentų nebuvimo tam paneigti, vis dėlto šioje byloje surinktų duomenų visuma (2016 m. liepos 20 d. tyrėjo S. P. tarnybinis pranešimas, liudytojų V. J. ir V. K., paties nukentėjusiojo parodymai apie jo būklę), apibūdinanti A. G. būseną įvykio metu ir jam konstatuotų sužalojimų pobūdį (specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini)), priešingai nei nurodoma, nepatvirtina fakto apie nukentėjusiojo galėjimą atsiminti įvykio aplinkybes. Vien tai, kad nukentėjusysis po sumušimo išliko sąmoningas, kalbėjo nerišliai, nėra tas faktorius, kuris leistų daryti priešingas išvadas, kaip tai traktuojama apeliantų. Kita vertus, byloje, išskyrus pirmiau nurodomus veiksmus, jokių kitų duomenų, kad nukentėjusysis būtų kaip nors dar aktyviais veiksmais bandęs išprovokuoti konfliktą ar kitaip provokavęs šioje byloje nuteistus asmenis atlikti teisei priešingus veiksmus, nebuvo surinkta. To nepatvirtina ir byloje esantys apžiūrų protokolų duomenys atlikus įvykio vietos vaizdo įrašų apžiūrą, kuriuose atitinkamai buvo fiksuota nukentėjusiojo užpuolimo ir jo atžvilgiu nuteistųjų atliekamų veiksmų eiga (t. 1, b. l. 69-78; 81-88). Pastarųjų pagrindu nustatyta, kad prie, ant betoninės tvorelės sėdėjusiojo, nukentėjusiojo, kuris tuo metu jokių agresyvių veiksmų nerodė, priėję šioje byloje nuteisti asmenys, nieko nelaukę, atliko neteisėtus veiksmus – D. M. papurškė dujomis, nukentėjusiajam atsistojus, sudavė jam ranka į veidą, o pribėgęs R. B. koja spyrė A. G. į sėdmenis. Nukentėjusiajam išsisukus iš šios situacijos ir pradėjus šalintis, D. M. ir R. B. jį nusekė iš paskos, o nukentėjusiajam sustojus ir kiek pasilenkus, pastarieji pribėgę prie jo toliau tęsė neteisėtus veiksmus, t. y. R. B. spyrė koja, o D. M. smogė ranka į veido sritį, nukentėjusiajam nukritus, toliau naudojo smurtinius veiksmus (pakartotinai keletą kartų spyrė koja į veido sritį). Taigi, akivaizdu, jog jokio konflikto nukentėjusysis nekėlė, nesikabinėjo ir aktyviai apelianto neprovokavo, gi D. M., kartu su nuskalstamos veikos bendrininku, pats priėjo prie A. G. ir atliko priešingus teisei veiksmus. Nagrinėjamu atveju taip pat atsižvelgtina ir į tai, kad, kaip nustatyta byloje, prieš atliekant nukentėjusiojo atžvilgiu smurtinius veiksmus, pagal nuteistųjų parodymus, pats D. M. R. B. ir A. G. pokalbyje dėl cigarečių nedalyvavo (nebuvo tokio pokalbio dalyvis, liudininkas), jo eigos nefiksavo (to neparodė nei vienas iš nuteistųjų, baudžiamojoje byloje nėra kitų šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų), o apie nukentėjusiojo neva buvusį grubų elgesį jam (D. M.) pasakė būtent priėjęs R. B. (šią aplinkybę viso bylos proceso metu nurodė abu nuteistieji), po ko, jų bendru sutarimu buvo nuspręsta pamokyti A. G. Visa tai rodo, kad tarp nuteistojo D. M. ir nukentėjusiojo A. G., iki D. M. kartu su R. B. prieš pastarąjį pradedant naudoti smurtą, iš pradžių nebuvo jokio, netgi žodinio, kontakto, o pretekstas užpulti nukentėjusįjį, kaip nustatyta, buvo iš esmės dėl nuteistojo R. B. pasakymo apie šio grubų elgesį ir pasiūlius pastarąjį „pakirsti“, po ko nuteistasis D. M., nieko nesiaiškindamas, pirmas pradėjo puolamuosius veiksmus prieš nukentėjusįjį (papurškė dujomis, smogė ranka į veidą). Taip pat reikšminga tai, kad pats atsakas neva į nukentėjusiojo įžeidžiančią reakciją (poelgį) dėl cigarečių, nebuvo toks staigus, o tik po kurio laiko. Šių byloje nustatytų duomenų pagrindu, darytina išvada, kad nors apeliantų teigiama apie paties nukentėjusiojo neetišką (netinkamą) elgesį, tačiau A. G. elgesys, turint omenyje įvykio vietą, paros laiką, paties nukentėjusiojo būklę (buvo neblaivus), taip pat atsaką (reakciją) į jo atžvilgiu pirminius nuteistų asmenų (D. M. ir R. B.) smurtinius veiksmus, nei savo pobūdžiu, nei apimtimi nebuvo provokuojantis ar rizikingas nagrinėjamos situacijos kontekste. Pagrindo konstatuoti sąmoningą provokuojantį ar rizikingą nukentėjusiojo elgesį nuteistųjų atžvilgiu nėra. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, šios bylos kontekste, įvykio metu kilusi situacija negali būti vertinama kaip išskirtinė, o atsiradusios aplinkybės nebuvo tokio lygio ir pobūdžio, kad leistų pripažinti nukentėjusiojo elgesį provokuojančiu ar rizikingu BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme.

8. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat kaip nepagrįstus atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad baudžiamojoje byloje turėjo būti taikomos BPK 273 straipsnio ir BK 64¹ straipsnio nuostatos, t. y. pirmosios instancijos teismas bylą turėjo nagrinėti sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka ir bausmę mažinti ?. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, tiek prokuroras kaltinamajame akte nurodęs poziciją, jog nėra galimybės atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, tiek BPK 273 straipsnio nuostatų netaikęs pirmosios instancijos teismas, baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidė, t. y. pagrįstai sprendė, kad šioje byloje BPK 273 straipsnio nuostatos negali būti taikomos. Pažymėtina, kad nuteistasis buvo kaltinamas dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymu. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teisme, baudžiamoji byla išnagrinėta vadovaujantis bendrosiomis bylos nagrinėjimo teisme nuostatomis pagrįstai, kadangi sutrumpintas įrodymų tyrimas byloje negalėjo būti atliekamas, nes D. M. buvo kaltinamas ne tik apysunkio nusikaltimo (BK 180 straipsnio 1 dalis), bet ir labai sunkaus nusikaltimo (BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktas) padarymu, kas iš esmės ir eliminavo sutrumpinto įrodymų tyrimo taikymo galimybę (BPK 273 straipsnio 1 dalis), o šiuo atveju, kartu ir BK 64¹ straipsnio taikymą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pripažino, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistojo D. M. pripažinimo kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą yra teisinga ir pagrįsta. Nurodytos aplinkybės, priešingai nei apeliuojama, rodo, kad byloje nebuvo teisinio pagrindo atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą BPK 273 straipsnio pagrindu bei taikyti BK 64¹ straipsnį ir sumažinti D. M. skundžiamu nuosprendžiu skirtą laisvės atėmimo bausmę ?. Šių aplinkybių kontekste kaip deklaratyvūs taip pat atmestini apeliantų argumentai apie tai, kad netaikius minėtų baudžiamojo įstatymo straipsnių nuostatų, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir pirmosios instancijos teismas sudarė pagrindą skirti kaltininkams bausmę ne pagal įstatymą, o pagal asmenines antipatijas pastarųjų atžvilgiu, taip pat tai, kad tokiu būdu buvo bandoma pateisinti kitam asmeniui, kuris apskritai nedalyvavo šių nusikalstamų veikų atlikime, nepagrįstai pateikus įtarimus ir taikytas kardomąsias priemones. Kaip matyti, šie apeliantų teiginiai, iš esmės susiję tik su minėtų normų netaikymu byloje, tuo tarpu toks argumentavimas, neturi būti grindžiamas tuo, jog bylos proceso metu sprendimas dėl tam tikrų baudžiamajame įstatyme įtvirtintų nuostatų taikymo (netaikymo) buvo priimtas ne taip kaip pastarieji tikėjosi, ar kaip norėjo, kad jie būtų priimti. Vien tai, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti buvus asmeninėms antipatijoms, ar tokiu būdu siekimo pateisint tam tikrus sprendimus bylos proceso metu, kaip tai traktuojama pačių apeliantų. Juolab, kad to nenustatė ir teisėjų kolegija nagrinėdama šį skundą apeliacine tvarka. Be to, tuo pačiu atkreiptinas dėmesys į tai, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnis), todėl vien tai, kad šios bylos tyrimo metu įtarimai buvo pareikšti ir asmeniui, kurio atžvilgiu jie vėliau buvo panaikinti, nėra pagrindas priimti kitokį procesinį sprendimą nei jis buvo priimtas šios bylos proceso metu.

9. Nagrinėjamu atveju, nuteistajam D. M. negali būti taikomos ir BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes įstatymo leidėjas leido atidėti bausmės vykdymą asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Šiuo konkrečiu atveju skundžiamu nuosprendžiu D. M. nuteistas už dvi nusikalstamas veikas, kurių viena priskiriama apysunkių (BK 180 straipsnio 1 dalis), o kita labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Toks pirmosios instancijos teismo nuteistojo atliktų veiksmų vertinimas, veikų kvalifikacija, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai abejonių nekelia, D. M. veikos kvalifikuotos teisingai. Taigi, skundžiamu nuosprendžiu apeliantas buvo nuteistas ne tik už apysunkio, bet ir už labai sunkaus nusikaltimo padarymą. Visais atvejais, kai kaltininko veikoje be kitų nusikaltimų yra ir labai sunkaus nusikaltimo sudėtis, BK 75 straipsnio taikymas yra negalimas, kadangi padarytas tokio pavojingumo nusikaltimas savaime panaikina galimybę asmeniui taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Įvertinus šių nustatytų aplinkybių visumą, taip pat tai, kad D. M. neteisėtais veiksmais buvo padarytas ir labai sunkus nusikaltimas, nėra teisinio pagrindo svarstyti paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo klausimo, nes BK 75 straipsnio nuostatos netaikomos asmenims padariusiems labai sunkius nusikaltimus. Tokiu būdu, nuteistojo D. M. ir jo gynėjo P. Selilionio apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl aptariamo straipsnio normos taikymo atmetami kaip nepagrįsti.

10. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo bausmė nuteistajam D. M. paskirta baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, sankcijos ribose, nepažeidžiant BK 41 straipsnio, 54 straipsnio, 61 straipsnio reikalavimų. Tas pats pasisakytina ir dėl nuteistajam skirtos bausmės pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Tiek atskirai už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtos bausmės, tiek nuteistajam paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė, nėra aiškiai per griežta. Pagrindo švelninti bausmę nėra. Ir nors nesutinkama su D. M. paskirta bausme, iš esmės apeliuojant į tam tikrų bylos aplinkybių, surinktų įrodymų vertinimą bei baudžiamojo įstatymo taikymą, tačiau nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam yra teisėta ir pagrįsta.

11. Esant nurodytų aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti nuteistojo D. M. ir jo gynėjo advokato P. Selilionio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. M. ir jo gynėjo advokato Petro Selilionio apeliacinį skundą atmesti.