Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Kęstučio Jucio ir Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. ir jo gynėjo advokato Vyginto Viktoro Juknos bei nuteistojo J. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 22 straipsnio 1 dalį, 292 straipsnio 3 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

J. J. pripažintas kaltu pagal LR BK 22 straipsnio 1 dalį, 292 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2005 m. lapkričio 7 d. iki 2005 m. lapkričio 18 d., už 2000 eurų užmokestį, vykdydamas 2005 m. spalio 18 bei spalio 27 dienomis su nenustatytu pašnekovu iš Moldavijos Respublikos telefonu sudarytą susitarimą, organizavo V. N., veikusio pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį (toliau –NVIM) legenduotai iš Moldavijos Respublikos atvykusio ir Lietuvoje nuolatinės gyvenamos vietos neturinčio Moldavijos Respublikos piliečio, prisistačiusio jam „A“ vardu, apgyvendinimą, 2005 m. lapkričio 7 d. apgyvendino jį svečių namuose „A“, esančiuose (duomenys neskelbtini), Kaune, 2005 m. lapkričio 11 d. pervežė jį ir iki 2005 m. lapkričio 18 d. apgyvendino viešbutyje, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, organizavo pagal NVIM „A“ vardu veikusio V. N. aprūpinimą R. G. vardu išduotu pasu Nr. (duomenys neskelbtini) su jame įklijuota pagal NVIM veikusio V. N. nuotrauka, organizavo pagal NVIM „A“ vardu veikusio V. N. išvežimą iš Lietuvos į Vokietiją J. J. vairuotu vilkiku „Iveco“, v/n (duomenys neskelbtini) ir 2005 m. lapkričio 18 d. apie 05 val. savo automobiliu „Citroen“, v/n (duomenys neskelbtini) nuvežęs jį į Alytų bei pergabenimui per valstybės sieną perdavęs jį J. J., iš savanaudiškų paskatų organizavo pasikėsinimą neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną išgabenti nuolatinės gyvenamos vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį.

J. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad paprašytas V. K., 2005 m. lapkričio 18 d. 07:50 val. iš savanaudiškų paskatų, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – per Kalvarijos pasienio kontrolės punktą, esantį Salaperaugio km, Marijampolės rajone, vilkiku „Iveco“, v/n (duomenys neskelbtini), pasikėsino neteisėtai išgabenti iš Lietuvos Respublikos už vairuotojo sėdynės paslėptą V. N., veikusį pagal NVIM legenduotai iš Moldavijos Respublikos atvykusio ir Lietuvoje nuolatinės gyvenamos vietos neturinčio užsieniečio „A“ vardu.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. K. ir jo gynėjas advokatas Vygintas Viktoras Jukna prašo panaikinti Kauno apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl V. K. pripažinimo kaltu pagal LR BK 22 str. 1 d., 292 str. 3 d. ir jo atžvilgiu baudžiamąjį procesą nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apelianto J. J. nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė LR BPK 20 str. 4 d. nuostatas, nes įrodymais baudžiamajame procese gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti LR BPK numatytais proceso veiksmais. Spręsdamas ar duomenys gauti teisėtais būdais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme numatytiems reikalavimams, t. y. ar buvo laikytasi įstatmų, pagal kuriuos tie duomenys gauti. Šioje baudžiamojoje byloje duomenys buvo renkami vadovaujantis OVĮ, sankcionuojant NVIM bei kitais opetatyviniais veiksmais.

Be to, pareigūnų teigimu, jie užfiksavo skambutį iš Moldovos, skambinusiam asmeniui paaiškino, kad V. K. turi problemų ir patys pradėjo nusikaltimo darymą, sankcionavo NVIM. Byloje nėra galimybės patikrinti ar buvo toks pokalbis su asmeniu iš Moldovos, tačiau NVIM buvo sankcionuotas, neįsitikinus ar tam buvo teisėtas pagrindas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. K. ir abiejų apeliantų gynėjai prašė tenkinti skundus jame išdėstytų motyvų pagrindu. Prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Nuteistojo V. K. ir jo gynėjo, o taip pat nuteistojo J. J. apeliaciniai skundai atmetami.

Byloje yra paduoti du apeliaciniai skundai. Kolegija pirmiausiai išdėstys argumentus dėl nuteistojo V. K., jo gynėjo ir J. J. apeliacinių skundų toje dalyje, kurioje ginčijamas nusikalstamos veikos imitacijos modelio ( NVIM ) panaudojimo teisėtumas, o po to atskirai atsakys į nuteistųjų V. K. ir J. J. skundų argumentus dėl įrodymų vertinimo.

LR Operatyvinės veiklos įstatymo ( 2002 m. birželio 20 d. įstatymo Nr. IX-965 redakcija, įsigaliojo nuo 2002-06-28 ) 3 straipsnio 3 dalyje yra išvardinti operatyvinę veiklą vykdantys subjektai, tai – specialius valstybės įgaliojimus turintys krašto apsaugos, vidaus reikalų, muitinės sistemų, Valstybės saugumo departamento, Specialiųjų tyrimo tarnybos padaliniai, kuriems pavedama operatyvinė veikla ir kurių pareigūnai įgaliojami ją vykdyti. To paties Įstatymo straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad techninės priemonės naudojamos specialia tvarka, kai yra teismo sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas operatyvinėje veikloje kontroliuojant ar fiksuojant asmenų pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma ir tai vykdoma įstatymų nustatyta tvarka apribojant žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą. Skirtingai nei anksčiau galiojusio 1997 m. gegužės 22 d. OVĮ 11 straipsnio 1 dalies redakcijoje, NVIM sankcionavimo metu galiojusio OVĮ 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad NVIM sankcionuoja generalinis prokuroras ar jo įgaliotas generalinio prokuroro pavaduotojas arba apygardų prokuratūrų vyriausieji prokurorai ar jų įgalioti pavaduotojai pagal operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto pavaduotojo motyvuotą teikimą. Byloje nustatyta, kad 2005 m. spalio 26 d. teikimas dėl nusikalstamos veiklos imitacijos modelio panaudojimo yra surašytas l.e. OVS vyr. specialisto pareigas A. M., tačiau jis yra suderintas su vado pavaduotoju R. V. ir patvirtintas VSAT prie LR VRM OVV viršininko A. M.. Iš to, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad teikimo forma turi trūkumų, atsižvelgiant į OVĮ 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes l.e. vyr. specialistas A. M. neturėjo teisės teikimo pasirašyti. Tačiau įvertinus tai, kad jis buvo suderintas su aukštesnes pareigas einančiu pareigūnu bei patvirtintas operatyvinės veiklos subjekto vadovo, prokuroras turėjo teisinį pagrindą jį sankcionuoti. Teikimą dėl NVIM panaudojimo prokurorui teikė operatyvinės veiklos subjekto vadovas, o ne vyr. specialisto pareigas laikinai ėjęs A. M., todėl pastarasis yra tik fizinis dokumento ruošėjas, o ne įgaliotas operatyvinės veiklos subjekto atstovas.

V. K. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde itin akcentuojamas NVIM taikymo neteisėtumas ir kitais aspektais – apeliantų nuomone, teikime dėl NVIM panaudojimo nebuvo iš viso nustatytos ir nurodytos nusikalstamos veikos imitacijos modelio metu atliekamų konkrečių veiksmų ribos, t.y. nebuvo nurodytos operatyvinės veiklos subjekto darbuotojo, legenduoto Moldavijos piliečio, atliekamų konkrečių veiksmų ribos. Šiuos klausimus savo apeliaciniame skunde kelia ir kitas apeliantas J. J., nurodydamas, kad operatyvinės veiklos subjekto darbuotojas viršijo prokuroro sankcionuoto teikimo dėl NVIM panaudojimo, ribas, kadangi provokavo V. K. padaryti nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pakankamai išsamiai, remdamasis baudžiamosios bylos medžiaga, analizavo pagal NVIM veikusio V. N. veiksmus ir padarė pagrįstas išvadas dėl jo veiksmų atitikimo nurodytiems teikime dėl NVIM panaudojimo. Teisėjų kolegija pilnai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis šioje dalyje.

2005 m. spalio 26 d. prokuroro sankcionuotame teikime dėl NVIM panaudojimo nutarta, kad V. N., legenduotai atvykęs į Lietuvos Respubliką, kreiptųsi į bylos Nr. P1-3-001-05 sekamą asmenį V. K., prisistatytų jam Moldovos Respublikos piliečiu, kuris norėtų gauti suklastotą LR piliečio pasą bei V. K. padedamas, nelegaliai išvyktų iš Lietuvos Respublikos į Didžiają Britaniją ar kitą Europos Sąjungos šalį. Teikime nurodyta, kad šie veiksmai leis nustatyti nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 292 straipsnio 3 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, požymius, išsiaiškinti kitus su šia veika susijusius asmenis ir pradėti ikiteisminį tyrimą. Taigi, prokuroro sankcionuoto NVIM panaudojimo ribos buvo apibrėžtos veikusio pagal NVIM V. N. noru gauti suklastotą LR piliečio pasą bei išvykimo iš šalies imitavimu.

Nagrinėjant apeliantų skunduose iškeltą klausimą dėl galimo V. K. provokavimo padaryti nusikalstamą veiką, būtina atsižvelgti į šiais klausimais susiformavusią praktiką E. Ž. Teisų Teisme ( toliau – EŽTT ), bei nacionaliniuose teismuose. 2008 m. vasario 5 d. EŽTT priėmė sprendimą byloje Ramanauskas prieš Lietuvą, kuriame konstatavo, kad „dviejų asmenų veiksmai dėl kyšio davimo prilygo pareiškėjo K. Ramanausko kurstymui padaryti nusikaltimą, už kurį jis buvo nuteistas, ir nėra jokių požymių, kad nusikaltimas būtų buvęs padarytas be jų įsikišimo, todėl buvo pažeistas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis“. EŽTT minėtame sprendime itin akcentavo tai, kad ypač svarbu, kad institucijos prisiimtų atsakomybę iki pradinės operacijos stadijos ( šioje nagrinėjamoje byloje iki operatyvinės veiklos subjekto atstovo dalyvavimo procese pradžios) ir tai vyktų tik esant teisiniam pagrindui ar teismo sankcijai. Asmens, kurio atžvilgiu nutarta taikyti NVIM, negalima akivaizdžiai skatinti įvykdyti nusikalstamus veiksmus, kai nėra objektyvių įrodymų, išskyrus gandus, kurie rodytų jo ketinimą įsitraukti į tokią veiklą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime dėl kai kurių Lietuvos Respublikos Operatyvinės veiklos įstatymo normų, BPK 198/1 straipsnio 1 bei 2 dalies atitikimo LR Konstitucijai yra nurodęs tris pagrindines taisykles dėl NVIM taikymo. Pirma, modeliu gali būti tik „prisijungiama“ prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų. Ši nusikalstama veika tęsiasi be operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių pastangų. Jie tik imituoja rengiamo ar daromo nusikaltimo veiksmus. Modeliu negali būti kurstomas ar provokuojamas naujo nusikaltimo darymas, negali būti kurstoma padaryti nusikalstamą veiką, kurią asmuo tik rengė ir tokius veiksmus nutraukė. Modelio ribų nepaisymas, nusikaltimo provokavimas ar kitoks piktnaudžiavimas modeliu, daro jį neteisėtą ir tokias aplinkybes tiria ir vertina teismas. Taip pat bylą nagrinėjantis teismas sprendžia ar nebuvo daroma spaudimo asmeniui, kuriam taikomas modelis, ar jis nebuvo kurstomas ar provokuojamas padaryti nusikaltimą.

Byloje nustatyta, kad VSAT prie LR VRM 2004 m. lapkričio 29 d. gavo informaciją apie V. K. veiklą, užsiimant nelegalia migracija bei dokumentų klastojimu. Tuo pagrindu V. K. atžvilgiu buvo pradėtas operatyvinis sekimas, teismas nutartimi nuo 2005 m. vasario 7 dienos sankcionavo telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę bei fiksavimą ir šių priemonių taikymas teismo buvo tęsiamas. Nors V. K. šios savo vykdytos neteisėtos veiklos nepripažino, tačiau iš operatyvinio sekimo metu telekomunikaciniais tinklais perduodamos informacijos galima suprasti ir daryti išvadą, kad jis užsiiminėjo nelegaliu migrantų gabenimu per valstybių sienas ir juos aprūpindavo suklastotais LR piliečio pasais ( t. III, b.l. 118-149, 151-177 ). Papildomai, kad tokia neteisėta veikla V. K. vertėsi, patvirtina ir Lenkijos Respublikos Budzisko pasienio apsaugos tarnybos informacija, kad 2005 m. birželio 17 d. pasienyje su Čekijos Respublika buvo sulaikyti trys Ukrainos piliečiai ir viena Baltarusijos pilietė, kuri atpažino V. K. iš nuotraukos kaip asmenį, organizavusį jos išvežimą pro Lenkiją ir Čekiją į Vakarų Europą ( t. III, b.l. 65-66 ). Konstatuotina, kad buvo V. K. operatyvinio sekimo teisinis pagrindas, numatytas tuo metu galiojusio OVĮ 9 straipsnyje.

Byloje yra 2005-11-04 d. suvestinė Nr. 05-07, kurioje pateikta telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos tarp nenustatyto Moldovos piliečio ir V. K. 2005-10-18 d. įvykusio pokalbio stenograma. Iš įvykusio pokalbio turinio matyti, kad Moldovos pilietis iš V. K. pažįstamos R. gavo jo telefono numerį, nes „ji pasakiusi, kad jūs galite padėti nusigauti į Angliją“. V. K. su šiais teiginiais sutinka, toliau derina galimo nelegalaus migranto atvykimo vietą, reikalauja užstato, prašo atsiųsti nuotraukas, kurios reikalingos pasui pagaminti. Toliau telefoninio pokalbio metu V. K. su Moldovos piliečiu derina kainas, paaiškina, kad „su senu pasu nusigauti iki Anglijos kainuos dvi su puse, su nauju – trys „štukos“ eurų“. Sekančio pokalbio, įvykusio 2005-10-27 d. metu, V. K. su Moldovos piliečiu sutaria, kad emigruoti ketinantis asmuo atvyks į Lietuvą, V. K. pažada jį laikinai apgyvendinti, kol jis „paruoš popierius“ ( t. III, b.l. 145-147, 153-155 ).

Pagal įvykių chronologinę seką nustatyta, kad teikimas dėl NVIM panaudojimo buvo sankcionuotas 2005 m. spalio 26 d., kai apie V. K. tikėtiną nusikalstamą veiką operatyvinės veiklos subjektas jau turėjo pakankamai duomenų - nenustatytas Moldovos pilietis susisiekė su V. K., kuris iš esmės sutiko suklastoti seno arba naujo pavyzdžio LR pasą ir padėti nenustatytam asmeniui išvažiuoti į Vakarų Europos valstybes. Priešingai, nei teigiama apeliantų skunduose, šiuo atveju gali būti daroma išvada apie „prisijungimą“ prie daromos nusikalstamos veikos, o ne naujos veikos išprovokavimą. Kalbėti apie provokaciją nagrinėjamu atveju būtų galima tik tuomet, jei ankstesnės telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos pagrindu būtų legenduota nusikalstama veika ir su V. K. vietoje Moldovos piliečio būtų bendravęs asmuo, veikiantis pagal NVIM. Tariamas Moldovos Respublikos pilietis vardu A. ( pagal NVIM veikiantis V. N. ) prisijungė prie daromos nusikalstamos veikos ir 2005 m. lapkričio 7 d. paskambinęs V. K., pranešė jam, kad jau atvyko į Lietuvą, derino atvykimo į Kauną ir apgyvendinimo viešbutyje klausimus.

Apeliantai savo skunduose nurodo, kad V. K. buvo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką, nes visi jo susitikimai su veikusio pagal NVIM legenduotai iš Moldovos Respublikos atvykusio ir „A“ vardu prisistačiusiu piliečiu vyko pastarojo iniciatyva. Faktinės bylos aplinkybės rodo, kad V. K. baudžiamojo įstatumo draudžiamus veiksmus įvykdė ne pats iš anksto apsisprendęs taip elgtis, o sulaukęs atitinkamų pasiūlymų, be kurių baudžiamojo įstatymo draudžiama veika iš viso nebūtų padaryta. Teisėjų kolegija, remdamasi išnagrinėtos bylos medžiaga, atmeta tokius apeliantų samprotavimus kaip nepagrįstus. Iš tikro, remiantis EŽTT praktika, išvada apie provokaciją gali būti daroma ir tuo atveju, kai valstybės pareigūnų skatinimas atlikti tam tikrus veiksmus yra ypač intensyvus, primygtinis ar kontaktuoja su siekiamu patraukti atsakomybėn įtariamu asmeniu ne tiesiogiai, o per niekuo neįtariamus asmenis. Laikotarpiu nuo 2005-11-07 ( pirmojo tariamo „A“ skambučio V. K. ) iki 2005-11-17 absoliučios daugumos telefoninių pokalbių iniciatoriumi buvo pagal NVIM legenduotai veikęs V. N.. Jo užduotis pagal sankcionuotą NVIM panaudojimą buvo sueiti į kontaktą su V. K., jam padedant, gauti LR pasą ir išvykti iš Lietuvos. Liudytojas V. N. ikiteisminio bylos tyrimo metu ir teisme parodė, kokiu būdu jis užmezgė kontaktą su V. K., taip pat davė išsamius parodymus apie ką jie bendraudavo telefoninių pokalbių ir susitikimų metu. V. N. parodymai dėl bendravimo su V. K. aplinkybių atitinka telekomunikaciniais tinklais perduotos ir operatyvinių darbuotojų kontroliuotos informacijos turinį. Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai analizavo V. N. ir V. K. pokalbių turinį, vertino V. N. veiksmus NVIM panaudojimo ribose, bei gretindamas juos su kitais byloje ištirtais įrodymais, padarė pagrįstą išvadą, kad V. K. naujo nusikaltimo padarymui išprovokuotas ar sukurstytas nebuvo. Teisėjų kolegija sutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Nėra pagrindo spręsti, kad visi telefoniniai pokalbiai, reikalavimai V. K. apmokėti už pragyvenimą viešbučiuose ir maitinimąsi savaime jau yra provokacija ir NVIM panaudojimo ribų viršijimas. OVĮ 12 straipsnio 2 dalyje yra numatyti reikalavimai, taikomi teikimui dėl NVIM panaudojimo, o šios įstatymo dalies 4 punkte numatyta, kad teikime turi būti nurodytos nusikalstamos veikos imitacijos modelio metu atliekamų konkrečių veiksmų ribos pagal Baudžiamajame kodekse numatytų veikų požymius. Darytina išvada, kad pagal NVIM legenduotai veikusio V. N. veiksmai atitiko numatytus teikime, nes jis nekurstė V. K. padaryti kitą BK numatytą veiką. V. N. inicijuoti pokalbiai ir susitikimai su V. K. dėl apmokėjimo už viešbučio paslaugas ir maitinimąsi yra tik sudėtinė dalis konkrečių veiksmų, kuriuos reikėjo atlikti siekiant susipažinti su V. K., gauti suklastotą LR piliečio pasą bei išvykti iš Lietuvos. Šioje situacijoje būtina atsižvelgti ir į tai, kad V. K. nuo pat pirmojo pokalbio su V. N., neatsisakė nuo nusikalstamos veikos vykdymo, o priešingai, dėjo pastangas, kad greičiau būtų padarytas suklastotas LR piliečio pasas ir legenduotai nelegalus migrantas išgabentas iš Lietuvos.

Nuteistasis V. K. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas netikrino ir neįvertino, ar 2005-10-18 bei 2005-10-27 dienų telefoniniai pokalbiai buvo iš tikro su nenustatytu Moldovos piliečiu ir ar jis nevykdė Lietuvos operatyvinių tarnybų darbuotojų nurodymų. Tokius apelianto argumentus kolegija atmeta, nes jie nepagrįsti, yra tik spėjamojo pobūdžio ir neparemti ištirta bylos medžiaga. Kaip jau buvo nagrinėta šioje nutartyje, V. K. buvo ilgą laikotarpį sekamas – kontroliuojami jo telefoniniai pokalbiai, jų metu paaiškėjo, jog V. K. užsiima neteisėta veikla klastodamas pasus ir gabendamas į užsienį nelegalius migrantus. Tik po paskutinio nenustatyto Moldovos Respublikos piliečio skambučio 2005 m. spalio 27 d., operatyvinį sekimą atlikę pareigūnai įvykdė operatyvinę kombinaciją – patys paskambino Moldovos piliečiui ir nurodė jam daugiau V. K. nebeskambinti, nes pastarasis turi problemų su teisėtvarka. Pagal byloje užfiksuotų telefoninių pokalbių seką nustatyta, kad iš karto po to į kontaktą su V. K. įsijungė pagal NVIM legenduotai veikęs V. N.. Šiuos faktus patvirtina ir tokia aplinkybė, kad teikimas dėl NVIM panaudojimo buvo sankcionuotas 2005 m. spalio 26 d., o už keletos dienų V. K. jau paskambino V. N.. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad operatyvinės veiklos subjektai V. K. atžvilgiu galėjo užsiimti aiškiai neteisėta antiįstatymine veikla.

Iš V. K. apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad jis prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau šį reikalavimą išimtinai grindžia tik NVIM panaudojimo neteisėtumu ir, jo nuomone, esminiais BPK pažeidimais. Apie šiuos abiejų apeliantų skunduose nurodytus BPK pažeidimus kolegija pasisakys vėliau. Pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, V. K. kaltę pasikėsinus įvykdyti nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 292 straipsnio 3 dalyje pagrindė išanalizavęs tiek pačio V. K. ir J. J. parodymus, tiek liudytojų V. N., V. P., A. G., R. Š., G. S. parodymus, kitus byloje esančius dokumentus, specialisto išvadas. Teisėjų kolegija pilnai sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų vertinimu. Nors V. K. savo kaltės iš esmės nepripažino, tačiau jo parodymai, kuriuos jis davė ikiteisminio bylos tyrimo metu ir teisme, pagal faktines bylos aplinkybes atitinka kitus byloje surinktus ir teismo ištirtus įrodymus, todėl teismas pagrįstai jais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

Duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, V. K. tvirtino, kad nekalbėjo su atvykusiu iš Moldovos asmeniu apie jo neteisėtą pergabenimą per valstybės sieną ir to daryti jam nežadėjo, o suklastotas dokumentas atvykėliui buvo reikalingas tik jo būsimam įsidarbinimui užsienyje. Teisėjų kolegija V. K. neprisipažinimą pasikėsinus padaryti nusikalstamą veiką vertina kaip jo gynybinę poziciją ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo.

Pagal BK 292 straipsnio 3 dalį, neteisėto užsieniečio gabenimo per Lietuvos valstybės sieną, neteisėtai valstybės sieną perėjusio užsieniečio gabenimo ar slėpimo Lietuvos Respublikoje organizavimas yra tokių veiksmų planų sudarymas, vedlių, pagalbininkų ieškojimas, verbavimas, taip pat vadovavimastokiems veiksmams. Teismų praktikoje šios nusikalstamos veikos organizavimu laikomas užsieniečių gabenimo per valstybės sieną ar slėpimo Lietuvos teritorijoje plano, suklastotų kvietimų atvykti į Lietuvos Respubliką parengimas, suklastotų dokumentų įgijimas ir panašūs veiksmai. V. K. būtent ir atliko tokius veiksmus, t.y. organizavio pasikėsinimą neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną išgabenti nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje neturintį užsienietį. Iš telefoninių pokalbių tarp legenduotai pagal NVIM veikusio V. N. ir V. K. nuo 2005 m. spalio 27 d. iki 2005 lapkričio 17 d. imtinai, liudytojo V. N. parodymų nustatyta, kad V. K. rūpinosi jo apgyvendinimu Lietuvoje iki išgabenimo į kitą šalį, už atitinkamą pinigų sumą per tarpininkus dėjo pastangas gauti suklastotą LR piliečio pasą ir jį gavo, ieškojo vairuotojo, kuris apsiimtų išgabenti nelegalą per valstybės sieną, instruktavo V. N. apie gabenimą per sieną, o taip pat davė jam nurodymus kaip elgtis nesėkmės atveju, liepė atvykus į paskirties vietą užsienio valstybėje perduoti per vairuotoją likusius pinigus – 1000 eurų. Nors V. K. ir neigia kai kurias aplinkybes, nurodytas liudytojo V. N. parodymuose, tačiau byloje nėra nustatyta objektyvių priežasčių, dėl ko minėtas liudytojas turėtų V. K. apkalbėti duodamas žinomai melagingus parodymus.

Apeliacinių skundų argumentai apie tai, kad byloje nėra faktinių duomenų, jog vykdydamas nelegalių asmenų pergabenimą į kitas šalis, V. K. aktyviai ieškodavo ir bendraudavo su pasų klastotojais, surasdavo vežėjus, yra nepagrįsti. Liudytojas G. S. ikiteisminio bylos tyrimo metu parodė, jo parodymai pirmosios instancijos teisme buvo pagarsinti, kad 2005 m. lapkričio mėnesio pradžioje į jį kreipėsi V. K., kuris prašė už atlygį tarpininkauti pagaminant suklastotą LR piliečio pasą, perdavė jam dvi fotonuotraukas ir pasą. Liudytojas V. P. parodė, kad 2005-11-14 jam skambino V. K. ir prašė surasti vairuotoją, kuris iš Lietuvos išgabentų užsienietį. 2005-11-18 kratos pas V. K. metu buvo rasti Ukrainos piliečio V. P. ir LR piliečio A. D. vardu išduoti pasai, popieriaus lapeliai su paaiškinimais, fotonuotraukos. Specialisto tyrimo metu nustatyta, kad A. D. vardu išduotas pasas buvo suklastotas. Kratos metu pas V. K. rasti dokumentai, informacija iš Lenkijos Respublikos teisėsaugos institucijų, patvirtina telekomunikacijos tinklais gautą informaciją, kuri buvo kontroliuojama, jog V. K. nuo 2004 m. galėjo verstis nelegalių migrantų gabenimu ir dokumentų klastojimu.

Abu apeliantai savo skunduose vienodai nurodo, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme buvo padaryti BPK pažeidimai, dėl kurių tolimesnis nagrinėjimas teisme turėjo būti pripažintas negalimu. Konkrečiai nurodoma, kad po to, kai teismas 2008-01-28 nutartimi baudžiamąją bylą perdavė prokurorui dėl BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto surašymui, nustatant 20 dienų terminą, prokuroras nesilaikė šio termino, tuo pažeidė BPK 101 straipsnio reikalavimus, o nutartyje nurodytų kaltinamojo akto trūkumų nepašalino. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantų teiginiais ir juos motyvuotai atmeta. BPK 254 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas, perduodamas bylą prokurorui, nustato konkretų terminą pažeidimams pašalinti ar ikiteisminiam tyrimui papildyti. Pašalinęs pažeidimus, prokuroras bylą teismui perduoda BPK 218 ir 220 straipsniuose nustatyta tvarka. Tačiau BPK normos aiškiai nereglamentuoja kaip teismo nustatytas terminas turi būti tęsiamas ir kokie veiksmai turi būti toliau atliekami. Sistemiškai aiškinant BPK, ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas per kuo trumpesnį terminą, tačiau konkretus terminas, priešingai, nei taikant procesinės prievartos priemones, nėra numatytas. Byloje nustatyta, kad nuteistasis J. J. pasinaudojo BPK 215 straipsnyje suteikta teise ir apskundė prokuroro veiksmus dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės. Ikiteisminio tyrimo teisėjas išnagrinėjęs skundą jį motyvuotai atmetė, nurodydamas, jog ikiteisminis tyrimas byloje jau kartą buvo baigtas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog jis šiuo metu tęsiaisi per ilgai, be to, šis klausimas yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencijoje. Kaip matyti iš nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nepateisinamai ilgą procesinį delsimą šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu ir, remdamasis EŽTT praktika, skyrė V. K. ir J. J. mažesnes bausmes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria tokiai teismo pozicijai, todėl nutraukti bylą dėl skunde nurodytų trūkumų ir dėl rugtyniškumo bei lygybės prieš įstatymą principų pažeidimo, nėra teisinio pagrindo.

Apeliantas J. J. nesutinka su teismo pozicija ir įrodymų vertinimu padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 292 straipsnio 2 dalyje, bei prašo panaikinti nuosprendį. Nurodo, kad teismas jo kaltę padarius nusikalstamą veiką grindė tik prielaidomis.

Teisėjų kolegija J. J. skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus, nes jo kaltė padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką, pilnai įrodyta pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais, su kurių vertinimu kolegija sutinka.

J. J. nuteistas už tai, kad paprašytas V. K., iš savanaudiškų paskatų, už pažadėtą materialinį atlygį, pasikėsino per Lietuvos valstybinę neteisėtai išgabenti paslėptą pagal NVIM Moldavijos piliečiu legenduotai veikusį V. N.. Nuteistojo J. J. kaltę pasikėsinus padaryti nusikalstamą veiką teismas grindė remdamasis iš dalies jo paties, o taip pat kito nuteistojo V. K., liudytojų V. N., V. P., A. G. parodymais. Apklaustas įtariamuoju 2005 m. gruodžio 7 d. ( t. I, b.l. 27-28 ), V. K. parodė, kad 2005-11-07 skambino V. P. ir paprašė, jog šis surastų vairuotoją, kuris galėtų A nuvežti į Vokietiją ir pastarasis pažadėjo tai padaryti. Toliau savo parodymuose V. K. aiškina, kad susiskambino su vilkiko vairuotoju J. J. ir sutarė, kad šis už 1000 eurų atlygį 2005-11-18 išveš A, sutartos dienos rytą pats nuvežė jį iki J. J. namų, tačiau nesakė, kad A turi suklastotą LR piliečio pasą. Teismo posėdyje liudytojas V. P. patvirtino dalyje V. K. parodymus, kad jo prašymu ieškojo ir rado vairuotoją, kuris važiavo į užsienį ir sutiko paimti keleivį. 2006 m. birželio 21 d. apklaustas įtariamuoju V. K. savo parodymus patikslino, kad J. J. pasakė, jog A yra užsienietis ir turi suklastotą LR piliečio pasą ( t. I, b.l. 33 ). Nors savo parodymus teismo posėdyje V. K. vėl pakeitė ir parodė, jog su atvykusiu asmeniu vardu A kalbos apie jo neteisėtą pergabenimą per valstybės sieną nebuvo, su vairuotoju J. J. dėl kainos turėjo susitarti pats A, tačiau teismas pagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais V. K. parodymais, nes jie pagal faktines aplinkybes atitinka kitų liudytojų parodymus. V. N. tiek ikiteisminio bylos tyrimo metu, tiek teisme davė vienodus parodymus ir paaiškino, kad V. K. nurodė J. J. paimti 1000 eurų po to, kai jis bus atvežtas į Vokietiją ir tai J. J. girdėjo. N. K. pasienio kontrolės posto, J. J. jį paslėpė ant gulto už dėdynių, apklojo užklotu ir dar ant viršaus uždėjo segtuvą. Liudytojas A. G. parodė, kad pasienio poste J. J. jam paaiškino, jog vyksta į užsienį vienas ir veža krovinį, tačiau ant gulto buvo rastas keleivis. Šie liudytojo A. G. ir kiti šioje nutartyje aptarti įrodymai neginčijamai įrodo, kad J. J. žinojo, kad veža asmenį su padirbtu LR piliečio pasu jį slėpė ir turėjo tikslą, apeidamas pasienio kontrolę, neteisėtai išgabenti jį į užsienio valstybę. J. J. skundo teiginiai, kad nusikalstamos veikos jis nepadarė yra vertinami tik kaip bandymas išvengti baudžiamosios atsakomybės už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą. NVIM dalyvis V. N. iš anksto su J. J. nekontaktavo, apeliantas savanoriškai sutiko vykdyti neteisėtą V. K. užsakymą, todėl nėra pagrindo kalbėti apie įvykdytą provokaciją J. J. atžvilgiu.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į V. K. ir J. J. padarytos nusikalstamos veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą bei rūšį, nusikaltimo padarymo stadiją, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, pakankamai išsamiai vertino kaltininkų asmenybes, taip pat į laiko tarpą nuo veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo. Nuteistiesiems V. K. ir J. J. paskirtos bausmės yra mažesnės už BK 292 straipsnio 2 ir 3 dalių sankcijoje numatytų bausmių vidurkį, todėl nėra pagrindo dar labiau jas mažinti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistųjų V. K. ir J. J. apeliacinius skundus atmesti.