Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2008-10-03 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-348/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-10-03
Bylos Nr.
1A-348/2008
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Kęstutis Jucys (pran.), Violeta Ražinskaitė, Elena Vainienė
Nuteistasis
V. P.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-348/2008Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. spalio 3 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teisėjų: Violetos Ražinskaitės, Elenos Vainienės,sekretoriaujant Agnei Aguonytei,dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,gynėjui Isaakui Borveinui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau - BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Civilinis ieškinys nepareikštas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

V. P. nuteistas už tai, kad jis 2007 m. spalio 20 d., po vidurnakčio, maždaug iki 1 valandos nakties, ūkiniame pastate įrengtose gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia dėl asmeninių paskatų konflikto metu vieną kartą peiliu smogė sugyventinei V. S. (S.) į krūtinę, tuo padarydamas durtinę-pjautinę kiauryminę žaizdą krūtinės ląstos kairėje pusėje su ketvirto šonkaulio, širdiplėvės ir širdies sužalojimu, taip sunkiai sutrikdė jos sveikatą, o išsivysčius tamponadai krauju ir nukraujavus į kairę krūtinės širdiplėvės ertmę nukentėjusioji įvykio vietoje mirė.

Šalies argumentai

Nuteistasis V. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nes teismas paskyrė jam per griežtą bausmę. Teigia, kad teismas neatsižvelgė į padarytos veikos motyvus, tikslus, atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Teismas neįvertino to, kad jis (nuteistasis) tuoj po įvykio nukentėjusiajai suteikė pagalbą, aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių. Jis (V. P. ) supratęs, kad nukentėjusioji gali būti rimtai sužalota, kvietė sūnėną, brolio žmoną, mėgino nukentėjusiąją gaivinti, darė dirbtinį kvėpavimą, iškvietė medicinos pagalbą. Tai įrodo, kad jis tuoj pat kritiškai įvertino savo elgesį, stengėsi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius ir parodė neigiamą požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką.

Skunde atkreipia dėmesį į tai, kad pati nukentėjusioji išprovokavo nuteistojo elgesį. Teigia, kad nukentėjusioji naktį jį prikėlė iš miego, pradėjo įžeidinėti, dėl ko jis (nuteistasis) stipriai susijaudino, griebė peilį ir, nesitaikydamas bei nenorėdamas nužudyti nukentėjusiosios, vieną kartą juo smogė į krūtinę. Tik dėl atsitiktinai susiklosčiusių aplinkybių nukentėjusiajai buvo sužaloti gyvybiškai svarbūs organai, dėl ko ji mirė. Jis nesiekė tyčia nužudyti nukentėjusiąją, tik labai susijaudino ir norėjo, kad ji nustotų jį užgaulioti ir pasitrauktų.

Teismas taip pat nepagrįstai pripažino jo (V. P. ) atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikaltimą padarė būdamas girtas ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Teigia, kad jis miegojo ir nusikalstamos veikos padarymo metu jau buvo beveik išsiblaivęs, konfliktas tarp jo ir nukentėjusiosios kilo nepriklausomai nuo to, kad jis anksčiau vartojo alkoholinius gėrimus. Anot nuteistojo, toks konfliktas būtų kilęs jam esant blaiviam, nes pati nukentėjusioji buvo girta, netinkamai ir įžeidžiamai elgdamasi sukėlė jam didelį susijaudinimą.

Teismas, skirdamas bausmę, neįvertino, kad jam nustatytas 30 procentų darbingumas, veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios elgesys, veiką padarė dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiosios veiksmai, ieškinys dėl žalos nepareikštas.

Nuteistasis prašo Šiaulių apygardos teismo 2008 m. birželio 11 d. nuosprendį pakeisti ir sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeidamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. V. P. kaltė padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Nuteistasis neginčija teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų vertinimo, todėl apygardos teismo nuosprendis peržiūrimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Apeliantas mano, kad teismas, skirdamas jam bausmę, netinkamai taikė BK 54 straipsnio nuostatas, neatsižvelgė į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, taip pat netinkamai įvertino jo asmenybę.

Pirmosios instancijos teismas nustatė kaip V. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Iš liudytojų A. P. , L. S. , S. P. , nuteistojo V. P. parodymų matyti, kad vakare jie kartu su nuteistuoju gėrė alkoholinius gėrimus, iš viso išgėrė du butelius degtinės, o išsiskirstė apie 23 valandą. Iš minėtų liudytojų ir nuteistojo parodymų taip pat matyti, kad konfliktas tarp V. P. ir V. S. įvyko iki 1 val. nakties, t. y. nepraėjus nei dviem valandoms po to, kai nuteistasis grįžo į savo gyvenamąsias patalpas ir nuėjo miegoti. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis taip pat pripažino, kad nusikaltimo padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, todėl net neprisiminė visų aplinkybių, nežinojo, kur padėjo peilį (t. 1, b. l. 179). Iš liudytojo A. M. parodymų matyti, kad iš įvykio vietoje esančio V. P. sklido alkoholio kvapas (t. 2, b. l. 89). Pirmosios instancijos teisme V. P. , teigdamas, kad girtumas nelabai turėjo įtakos nusikaltimui padaryti, iš dalies tai patvirtino, tačiau taip sakydamas siekė sušvelninti savo atsakomybės laipsnį. Įvertinus visas minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad nusikaltimo padarymo metu nuteistasis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Nuteistasis apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, kad pati V. S. išprovokavo tokį jo elgesį, nes įžeidinėjo ir užgauliojo, dėl ko jis (nuteistasis) labai susijaudino, griebė peilį ir norėdamas, kad nukentėjusioji pasitrauktų, atsitiktinai peiliu dūrė į krūtinę. Teisės teorijoje ir teismų praktikoje provokuojančiu elgesiu pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, kuriam buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką nukentėjusiajam, t. y. formuojančius ar stiprinančius nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką. Šiuo atveju pripažinti V. S. elgesį provokuojančiu arba rizikingu nėra pagrindo dėl to, kad tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo vykęs tarpusavio santykių aiškinimasis buvo priimtinas abiem pusėms. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. S. naktį pažadino nuteistąjį, liepė keltis, nes parnešė alaus ir norėjo išgerti. Tačiau nuteistasis keltis nenorėjo, o nukentėjusioji vis neatstojo, apeliantą išvadino necenzūriniais žodžiais. Po to nuteistasis supyko ir liepė pastarajai nusiraminti (atstoti), tačiau ši neklausė. Tuo metu nuteistasis griebė nuo stalo peilį ir nesitaikydamas juo dūrė priešais stovinčiai V. S. (t. 2, b. l. 87-88). Tai, kad nuteistasis ir nukentėjusioji dažnai konfliktavo, patvirtino ne tik nuteistasis, bet ir liudytojas B. P. . Iš nuteistojo V. P. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad V. S. jį išvadino ožiu, gaidžiu, kitaip jį įžeidinėjo (t. 1, b. l. 176-177). Tačiau tai negali būti laikoma dideliu įžeidimu ar provokuojančiu elgesiu, nes nuteistasis net prašė nukentėjusiąją nustoti taip elgtis, toks elgesys jam nebuvo netikėtas ar įžeidžiantis, abi pusės tai suprato, o kilęs konfliktas buvo eilinis buitinis barnis. Kaip aukščiau paminėta, V. P. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, todėl iš pykčio nesusivaldė, dėl ko kilo neatitaisomi padariniai. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis net neužsiminė, kad V. S. taip elgdamasi jį išprovokavo nusikalsti. Apeliaciniame skunde nuteistasis naujų ir įtikinamų aplinkybių dėl neva provokuojančio V. S. elgesio nenurodo. Dėl šių priežasčių negalima daryti išvados, kad V. P. nusikalstamai veikai padaryti turėjo įtakos V. S. provokuojantis ar rizikingas elgesys.

Teismų praktikoje laikoma, kad kaltininkas suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių tada, kai kaltininkas aktyviais veiksmais siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių, sąlygotų jo pavojingais veiksmais, visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų. Nustatęs tokias aplinkybes, teismas tai pripažįsta kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Bylos duomenimis nustatyta, kad po to, kai V. P. peiliu sudavė V. S. į krūtinę, nuėjo pas liudytoją L. S. ir pasakė, kad Valei (t. y. V. S. ) blogai. Iš liudytojų B. P. , A. P. ir S. P. parodymų matyti, kad V. P. iš pat pradžių jiems taip pat pasakė, kad V. S. blogai, o apie tai, kad būtent jis dūrė peiliu, net neminėjo. Tai patvirtina nuteistojo V. P. apklausos protokole esantys parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 168-169). Iš liudytojos A. P. parodymų matyti, kad ji bandė gaivinti V. S. , būtent ji, o ne nuteistasis, iškvietė medicinos pagalbą (t. 2, b. l. 91). Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. P. daugiau neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų siekęs išvengti galimų savo veikos padarinių, t. y. nukentėjusiosios mirties. Todėl, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, vien tik vandens pylimą ant nukentėjusiosios, dirbtinio kvėpavimo darymą ir pranešimą artimiesiems apie sužalotą nukentėjusiąją vertinti kaip aktyvius veiksmus, kuriais buvo bandoma išvengti sunkesnių padarinių, ir pripažinti tai lengvinančia aplinkybe nėra jokio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. P. nusikaltimą padarė veikdamas netiesiogine tyčia ir tai išsamiai motyvavo, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija tų pačių motyvų nekartoja. Teisėjų kolegijos nuomone, V. P. , nors ir nesitaikydamas, peiliu sudavė V. S. į krūtinę, t. y. pavojingu įrankiu (peiliu) sužalojo kairę krūtinės pusę, kurioje išsidėstę gyvybiškai svarbūs organai (sužalota širdiplėvė ir širdis, ketvirtas šonkaulis). Teisėjų kolegijos nuomone, tokie nusikalstami nuteistojo veiksmai daugiau panašūs į tiesioginę tyčią. Tačiau nesant skundo sunkinančiais pagrindais, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sunkinti nuteistojo teisinę padėtį negali.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad V. P. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta. Pagal baudžiamąjį įstatymą, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Šiaulių apygardos teismas, skirdamas V. P. bausmę, atsižvelgė į visas reikšmingas bylai aplinkybes, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, padaryto nusikaltimo pobūdį (padarytas tyčinis labai sunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 6 dalis), o kilę padariniai neatitaisomi). Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino V. P. asmenybę - jis kelis kartus teistas, nusikaltimą padarė neišnykus teistumui už ankstesnius nusikaltimus, girtavimą, ir padarė teisingą išvadą, kad tai yra logiška netinkamo jo gyvenimo ir elgesio pasekmė.

BK 61 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio.

Šiaulių apygardos teismas V. P. paskyrė 13 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra tik šiek tiek didesnė už bausmės vidurkį, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija, įsigaliojusi 2007 m. liepos 21 d.). Apeliacinės instancijos teismas mano, kad V. P. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai per griežta ir jos švelninti nėra jokio pagrindo. Tai, kad nuteistajam nustatytas 30 procentų darbingumas, civilinis ieškinys dėl žalos nepareikštas, nėra pakankamas pagrindas švelninti apeliantui paskirtą bausmę. Todėl Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, V. P. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Kęstutis JucysTeisėjos Violeta RažinskaitėElena Vainienė