Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. J. P. (R. J. P.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutarties, kuria ieškovas įpareigotas sumokėti užstatą atsakovės bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, civilinėje byloje Nr. e2-4693-577/2016 pagal ieškovo R. J. P. ieškinį atsakovei L. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl įpareigojimo sumokėti užstatą į teismo specialiąją sąskaitas atsakovo bylinėjimosi išlaidoms atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.Ieškovas R. J. P. pateikė ieškinį, prašydamas pripažinti negaliojančia ieškovo ir atsakovės L. M. 2014 m. vasario 6 d. sudarytą Jungtinės veiklos sutartį bei taikyti restituciją – ieškovui priteisti iš atsakovės 93 211,66 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, 5 proc. procesines palūkanas už priteistą sumą ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė L. M. atsiliepime bei dublike prašė ieškovo ieškinį atmesti, o taip pat įpareigoti ieškovą R. J. P. sumokėti bent 1 500 Eur užstatą atsakovės galimoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.Ieškovas prašė atmesti atsakovės prašymą įpareigoti ieškovą sumokėti užstatą, nurodydamas, kad egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 794 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta sąlyga, kuomet pareiga mokėti užstatą neatsiranda, t. y. ieškovas Lietuvoje turi turto, kurio pakaks atsakovės bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Ieškovas paaiškino, kad šis turtas – tai atsakovei pervesti pinigai (119 463,83 Eur), vykdant 2014 m. vasario 6 d. Jungtinės veiklos sutartį. Be to, ieškovo teigimu, jei ieškinys būtų atmestas ir sutartis pripažinta galiojančia, pagal ją ieškovui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausytų į bendrą veiklą įnešta pinigų suma, žemės sklypas, kaimo turizmo ir pramogų kompleksas (duomenys neskelbtini), bei Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai parama. Šio turto, kuriuo disponuoja atsakovė, vertė yra pakankama jos bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartimi atsakovės L. M. prašymą tenkino ir įpareigojo ieškovą per 10 dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos sumokėti 1 500 Eur užstatą į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą ir pateikti teismui tai pagrindžiančius įrodymus, o ieškovui išaiškintina, kad teismo nustatytu terminu nesumokėjus užstato, ieškinys bus paliktas nenagrinėtas.Teismas nustatė, kad ieškovas yra Australijos pilietis, gyvenantis Australijoje, o atsakovė pareikalavo užtikrinti galimas bylinėjimosi išlaidas pirmojo procesinio veiksmo atlikimo (atsiliepimo pateikimo) metu, t. y. įvykdė CPK 794 straipsnio 3 dalyje nustatytą sąlygą.Teismas pažymėjo, kad ieškovas turtu, galinčiu užtikrinti atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, laiko atsakovei pervestus pinigus (119 463,83 Eur) vykdant ginčo Jungtinės veiklos sutartį. Tačiau šią sumą ieškovas, prašydamas taikyti restituciją, reikalauja priteisti iš atsakovės, ji yra nagrinėjamo ginčo objektas, todėl, teismo įsitikinimu, vertinant CPK 794 straipsnio taikymo aspektu, ji negali būti laikoma ieškovo Lietuvoje realiai turimu turtu. Atsakydamas į ieškovo argumentą, kad pripažinus Jungtinės veiklos sutartį galiojančia, ieškovui, kaip bendrasavininkui, išliktų teisė į Jungtinės veiklos sutartyje nustatytą turto dalį, teismas konstatavo, jog ši ieškovo nurodoma teisė negali būti vertinama kaip realiai jau egzistuojantis jo turtas Lietuvoje, akivaizdžiai paneigiantis užstato instituto jo atžvilgiu taikymo galimybę. Teismas pažymėjo, kad šiuo metu nekilnojamasis turtas yra registruotas atsakovės vardu, o atsakovė laikosi pozicijos, jog ieškovas įgis dalinės nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus suėjus 5 metų terminui nuo 2012 m. kovo 22 d. Kadangi jokių kitų duomenų apie Lietuvoje registruotą turtą ieškovas nepateikė, taip pat nėra kitų sąlygų, numatytų CPK 794 straipsnio 2 dalyje, teismas priėjo išvadą, kad nėra pagrindo atleisti ieškovą nuo pareigos sumokėti užstatą.

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovas R. J. P. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį ir atsakovės prašymą atmesti. Atskirajame skunde nurodyti šie pagrindiniai argumentai:Nesutiktina su teismo tvirtinimu, kad ieškovui vykdant 2014 m. vasario 6 d. Jungtinės veiklos sutartį pervesta atsakovei L. M. 93 211,66 svarų sterlingų, t. y. 119 463,84 Eur, suma yra nagrinėjamo ginčo objektas, ir todėl negali būti laikoma ieškovo turtu Lietuvoje. Atsakovė neginčija, kad šiuos pinigus iš ieškovo gavo, pinigų gavimą patvirtina ir mokėjimo pavedimai, o šioje byloje nėra ginčo dėl ieškovo nuosavybės teisės į šiuos pervestus pinigus, šioje byloje ginčijamas tik Jungtinės veiklos sutarties galiojimas, o teismui pateiktas papildomas (išvestinis) prašymas įpareigoti atsakovę grąžinti pinigus – tai tik šios sutarties negaliojimo pasekmė.Atsakovė šioje byloje laikosi pozicijos, jog ieškovo ginčijama Jungtinės veiklos sutartis yra galiojanti, o šios sutarties 4.2. punktas nustato ieškovo teisę į pagal Jungtinės veiklos sutartį jam tenkančią bendrosios dalinės nuosavybės dalį. Ieškovas šioje byloje prašo pripažinti sutartį negaliojančia, o atsakovė tvirtina neva ji yra galiojanti, todėl net jeigu ieškinys bus atmestas ir Jungtinės veiklos sutartis bus pripažinta galiojančia ir įpareigojančia šalis, ieškovas pagal jos 4.2. punktą turi teisę į 30 proc. pervestų lėšų (arba jas atitinkančio turto). 30 proc. nuo 119 463,84 Eur sumos sudaro 35 839,15 Eur, kurių tikrai pakaks atsakovės bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, nes ši suma yra kur kas didesnė už 1 500 Eur. Atsakovė byloje ginčija ginčo sutarties sąlygą dėl ieškovo bendrosios dalinės nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus (žemės sklypas bei kaimo turizmo ir pramogų kompleksas (duomenys neskelbtini)) įgijimo momento, bet neginčija ieškovo nuosavybės teisės į pervestas jai lėšas, kurių dalis: 100 proc., teismui tenkinus ieškinį, arba 30 proc., teismui atmetus ieškinį, priklausytų ieškovui. Taigi ieškovas tenkina CPK 794 straipsnio 2 dalies 1 punkto sąlygą, nes turi Lietuvoje turto, kurio pakaks atsakovės bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, jei jo ieškinys būtų atmestas. Ieškovo turtas – tai pervesti pinigai atsakovei vykdant sutartį, ir turtinės teisės (reikalavimo teisės) į atsakovę, kylančios iš šio lėšų pervedimo.Negali būti labiau realesnės atsakovės galimybės atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo turto negu iš to ieškovo turto, kuris faktiškai yra pas pačią atsakovę.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovas įpareigotas sumokėti 1 500 Eur užstatą atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai įpareigojo ieškovą sumokėti užstatą, nors ieškovas atitinka CPK 794 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą sąlygą, kai pareiga sumokėti užstatą netaikoma.CPK 794 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškovas kitos valstybės fizinis ar juridinis asmuo atsakovo prašymu privalo šio kodekso nustatyta tvarka sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. To paties straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad nurodyta pareiga sumokėti užstatą netaikoma, jeigu ieškovas Lietuvos Respublikoje turi turto, kurio pakanka bylinėjimosi išlaidoms padengti.Nors pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovas yra Australijos pilietis, gyvenantis Australijoje, o atsakovė prašymą užtikrinti galimas bylinėjimosi išlaidas pateikė dar pirmojo procesinio veiksmo atlikimo (atsiliepimo pateikimo) metu, taip įvykdydama CPK 794 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą sąlygą užstato institutui taikyti, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju nelaikytina, jog ieškovas turi pakankamai turto Lietuvos Respublikoje bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.Kaip pagrįstai pažymėjo apeliantas savo skunde, byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas pervedė atsakovei jam nuosavybės teise priklausiusius 93 211,66 svarų sterlingų, t. y. 119 463,84 Eur. Atsakovė neginčija, kad minėtus pinigus gavo bei įrodinėja, jog didžiąją dalį nurodytos sumos (išskyrus 35 823,80 Eur, kuriuos, atsakovės teigimu, ieškovas pervedė už perkamą transporto priemonę) ieškovas pervedė pagal šalių sudarytą ir, atsakovės įsitikinimu, teisėtą bei galiojančią Jungtinės veiklos sutartį.Pagal nurodytos ginčo Jungtinės veiklos sutarties 4.2 punktą, partnerių įneštas turtas, kurio nuosavybės teisė anksčiau priklausė partneriams, laikomas jų bendru turtu, kuris valdomas bendrosios dalinės nuosavybės pagrindu tokiomis dalimis: L. M. (atsakovei) – 70 procentų, R. P. (ieškovui) – 30 procentų.Akivaizdu, kad atsakovei neginčijant aplinkybės, jog ieškovas, kaip savo įnašą, pervedė atsakovei pinigines lėšas bei siekiant Jungtinės veiklos sutarties pripažinimo galiojančia, net ir atmetus ieškovo ieškinį, t. y. pripažinus, kad pirmiau nurodyta sutartis yra galiojanti ir įpareigojanti bylos šalis, ieškovui pagal Jungtinės veiklos sutarties 4.2 punktą išliktų nuosavybės teisės į 30 procentų jo pervestų lėšų, o ši suma bet kuriuo atveju (tiek teismui sutikus su atsakovės argumentu dėl dalies lėšų pervedimo automobiliui pirkti – 30 procentų sudarytų 25 092 Eur ((119 463,84–35 823,80)x0,3), tiek ir nesutikus su šia atsakovės versija – 35 839,15 Eur (119 463,84 x 0,3)) viršija atsakovės prašomo užstato (1 500 Eur) dydį, t. y. būtų pakankama atsakovės bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.Taigi, atsižvelgus į tai, kad nepriklausomai nuo bylos rezultato (ieškinio tenkinimo ar atmetimo), ieškovui priklauso tam tikra dalis atsakovei pervestų, taigi Lietuvoje esančių, lėšų, kuri bet kuriuo atveju didesnė nei prašomo užstato suma, nesutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog vien tik ta aplinkybė, kad ieškovo atsakovei pervestų pinigų suma yra susijusi su ginčo objektu – Jungtinės veiklos sutarties galiojimu – ir ieškovas, prašydamas pripažinti sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją, reikalauja šiuos pinigus priteisti iš atsakovės, neleidžia teismui laikyti, jog ieškovas turi realaus turto Lietuvoje. Pirmiau nurodytą pirmosios instancijos teismo nepagrįstą išvadą netiesiogiai paneigia ir CPK 794 straipsnio 4 dalis, nustatanti, kad jeigu atsakovas pripažįsta pareikštą ieškinį iš dalies ir to užteks būsimoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, jis neturi teisės reikalauti, kad ieškovas užtikrintų galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas papildomai atkreipia dėmesį ir į tai, kad nors šiuo metu nekilnojamasis turtas, kurio dalies (30 procentų) nuosavybės teisės pagal minėtos Jungtinės veiklos sutarties 3.1 ir 4.2 punktus turėtų atitekti taip pat ieškovui, yra registruotas tik atsakovės vardu, pati atsakovė, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, laikosi pozicijos, jog ieškovas įgis dalinės nuosavybės teisę į šiuos nekilnojamuosius daiktus suėjus 5 metų terminui nuo 2012 m. kovo 22 d., t. y. jau 2017 m. kovo 22 d. (mažiau nei po dviejų mėnesių), todėl, atsižvelgus į bylų išnagrinėjimo teismuose terminus, ši aplinkybė leidžia tikėtinai spręsti, kad bylos išnagrinėjimo iš esmės metu ieškovo Lietuvoje turimo turto vertė bus dar didesnė ir akivaizdžiai pakankama atsakovės bylinėjimosi išlaidoms padengti, ieškinio atmetimo atveju.Remdamasis pirmiau nurodytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovas atitinka CPK 794 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą sąlygą, panaikinančią pareigą sumokėti užstatą atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria ieškovas nepagrįstai įpareigotas sumokėti į teismo specialiąją sąskaitą 1 500 Eur užstatą, naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – atsakovės L. M. prašymas atmestinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti atsakovės L. M. prašymą įpareigoti ieškovą R. J. P. sumokėti 1 500 Eur užstatą atsakovės galimoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.