Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

gynėjams advokatams Loretai Kraujutaitienei, Jolantai Teresei Litvinskienei, Jolantai Savickaitei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. D. ir nuteistojo D. V. gynėjos Loretos Kraujutaitienės apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose;

D. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš E. D. ir D. V. solidariai priteista 350 000 (trys šimtai penkiasdešimt tūkstančių) neturtinės žalos atlyginimui nukentėjusiajam P. B. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. D. ir D. V. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2005 m. rugpjūčio 27 d. apie 19 val., veikdami bendrininkų grupe, ant betoninės pakylos, esančio prie Šiaurės pr. namo Nr. 8, Kaune, mušdami bei spardydami D. B. į galvą, kaklą, rankas, nugarą, krūtinę, pilvą sudavė ne mažiau 17 smūgių taip padarė daugybinius sumušimus ir kraujosruvas įvairiose kūno vietose, sulaužė IX-XI šonkaulius, sumušė dešinį plautį bei jo audinį, dėl ko nuo pilvo ir krūtinės sumušimų į dešinio plaučio apatinės skilties audinį išsiliejo kraujas, plyšo plonosios žarnos pasaitas ir į pilvo ertmę išsiliejo kraujas, taip tyčia jį nužudė, nes 2005-08-27 apie 20.17 val. D. B. mirė.

Nuteistojo E. D. ir gynėjos advokatės Loretos Kraujutaitienės apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dalyje dėl priteisto civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti (BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.). Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo E. D. ir D. V. padaryto nusikaltimo aplinkybes, patikrino byloje surinktus įrodymus ir jais pagrindė teismo išvadas. Teismas teisingai įvertino ir nuosprendyje aptarė nuteistųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, teismo medicinos specialisto išvadas, kitą rašytinę bylos medžiagą.

Kruopščiai išanalizavus šių liudytojų parodymus matyti, kad nei vienas iš jų nepatvirtina nuteistųjų parodymuose nurodytų aplinkybių: kad D. B. ir E. D. susikivirčijus ir susimušus abu nuvirto ant žemės ir besiraičiodami smūgiavo vienas kitam, kad tuo metu D. V. stovėjo už poros metrų ir į konfliktą įsikišo tik po to, kai paprašė E. D. , D. V. tik nutraukė D. B. nuo E. D. , o D. B. sudavė tik į petį ir spyrė į ranką. Teisėjų kolegija pažymi, kad paties D. V. parodymų ne tik kad nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys, bet jie yra prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu D. V. apklaustas kaip įtariamasis nurodė, kad išskirdamas E. D. ir D. B. , jis paėmė pastarąjį už drabužių pečių srityje ir atitraukė nuo E. D. . Teisme vėlgi kelis kartus pakartojo, kad būdamas D. B. už nugaros paėmė jį už rankos ir nugaros, ir taip atplėšė nuo E. D. . Tuo tarpu apeliaciniame skunde nurodoma, kad išskirdamas besimušančius E. D. ir D. B. , jis jau atitraukė E. D. nuo D. B. . Iš Liudytojos G. S. parodymų matyti, kad vis tik ne D. B. buvo atitrauktas nuo E. D. , o vienas iš jį mušusių asmenų buvo atitrauktas nuo spardomo D. B. (t. 1, b. l. 123). Šioje dalyje D. V. parodymai iš dalies sutampa su liudytojos G. S. parodymais. Akivaizdu, kad D. V. suprato dėl ko susiginčijo E. D. ir D. B. (neva dėl pinigų), taip pat įsitraukė į konfliktą ir E. D. pakviestas puolė pastarąjį ginti ir D. B. mušti. Iš liudytojos D. M. parodymų matyti, D. B. spardymo metu gulėjo ant nugaros, pilvo, o nuteistieji jį spardė stovėdami iš dešinės. Iš liudytojos G. S. parodymų matyti, kad nuteistieji spardė D. B. taip pat stovėdami jam iš dešinės, ties kūno viduriu (pilvu) ir spardė į įvairias kūno vietas. Tai atitinka D. B. mirtį sukėlusių sužalojimų lokalizaciją - dešinė nugarinė krūtinės pusė ir priekinės pilvo sienelės dešinė pusė. Teismo medicinos specialistas teisme parodė, kad pilvo žarnos pasaitas galėjo plyšti nuo vieno smūgio į pilvą, į kurį buvo suduota ne mažiau vieno smūgio, bet galimai ir 10 smūgių, nes pilve padarytos mėlynės nelabai išryškėja. Teismo medicinos specialistas taip pat patvirtino, kad D. B. buvo suduota mažiausiai 17 smūgių, didele jėga, nes lūžo 3 šonkauliai, dėl ko susidarė didelė kraujosruva, buvo suspaustas plautis, dėl ko atsirado žarnos pasaito didelis plyšimas. Specialistas taip pat nurodė, kad šiuos sužalojimus galima padaryti ir suduodant kumščiu, bet tokiu atveju žmogus turi būti specialiai treniruotas, tačiau tokie sužalojimai paprastai padaromi spardant (t. 3, b. l. 68). Šie duomenys taip pat atitinka įvykį mačiusių liudytojų G. S. , K. P. ir D. M. parodymus ir prieštarauja nuteistųjų E. D. ir D. V. parodymams.

Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas teisingai vertino įrodymus viseto aspektu, o ne atsietai nuo faktinių bylos aplinkybių ir pagrįstai konstatavo, kad D. B. buvo mušamas ir spardomas į žmogui gyvybiškai pavojingus centrus jam esant įvairiose padėtyse. Nuteistojo D. V. gynėja skunde teisingai nurodo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 p. tokiu atveju, kai nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Tačiau šioje byloje esantys duomenys nepatvirtina D. V. parodymų, kad jis prieš D. B. smurtą naudojo neturėdamas tyčios jo nužudyti, o dėl jo suduotų smūgių šis mirti negalėjo. Iš minėtų liudytojų parodymų matyti, kad D. B. mušė ir spardė abu nuteistieji. D. V. parodymai apie tai, kad jis sudavė tik du smūgius, t. y. į petį ir rankas, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Priešingai, D. V. ir E. D. nukentėjusiajam sudavė smūgius ne tik į petį ir rankas, bet spardė į įvairias kūno vietas - pilvą, nugarą, galvą. Tais atvejais, kai byloje dėl nužudymo kaltinami keli asmenys, teismas nuosprendyje gali remtis mirtino smūgio arba mirties dėl sužalojimų visumos doktrina. Remiantis mirtino smūgio doktrina, jei tokiu atveju nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą vartojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Remiantis mirties dėl sužalojimų visumos doktrina, jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai už nužudymą atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys, jei jie apibrėžta ar neapibrėžta tyčia numatė mirties galimybę. Normalaus protinio išsivystymo ir intelekto asmenybės, kokiais yra E. D. ir D. V. , neabejotinai suvokė, kad smūgiuodami į žmogaus gyvybei svarbius organus gali sukelti pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdami asmenys numato, kad nuo tokio veiksmo nukentėjusiajam gali būti padarytas pavojingas gyvybei sveikatos sutrikdymas, dėl kurio jis gali mirti. Taigi kaltininkams, darantiems tokią veiką, yra suprantami priežastinio ryšio dėl padarytos veikos vystymosi dėsningumai. Jie numato, kaip vystysis priežastinis ryšys ir kad tokia jų veika gali sukelti net gyvybės atėmimą. Taigi, įvertinus visas bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus, nuteistieji E. D. ir D. V. suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad savo veika jie gali nužudyti D. B. ir nors nenorėjo, kad nukentėjusysis mirtų, bet sąmoningai leido tam įvykti. Šios aplinkybės patvirtina nuteistųjų visišką abejingumą D. B. mirties atžvilgiu, t. y. po jo sumušimo nuteistieji jam net neiškvietė medicinos pagalbos ir nebandė jos suteikti, bet iš įvykio vietos abu pasišalino. Akivaizdu, kad nuteistieji pavojingus gyvybei veiksmus padarė turėdami tyčią nužudyti, kurią teismas teisingai ir pagrįstai įvertino kaip netiesioginę (BK 15 str. 3 d.). Kaip matyti iš bylos aplinkybių, D. B. buvo spardomas jam gulint tiek ant pilvo, tiek ant nugaros, šiuo atveju nustatyti nuo kurio iš nuteistųjų smūgio įvyko jo mirtis, neįmanoma. Tačiau nustatyta ir įrodyta, kad E. D. ir D. V. smurtą naudojo turėdami netiesioginę tyčią nužudyti, todėl už atsiradusius padarinius atsako abu.

Kaip matyti iš bylos aplinkybių, D. V. nuo pat pradžios dalyvavo konflikte, po to abu nuteistieji mušė ir spardė D. B. . Tai patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad D. B. mirė nuo pilvo ir krūtinės sumušimų, plyšus plonosios žarnos pasaitui bei išsiliejus kraujui į dešinio plaučio audinį bei įvykus ūmiam kraujavimui į pilvo ertmę. Mirtį sukėlę sužalojimai padaryti dviem smūgiais ir greičiausiai kojų spyriais. Vienas smūgis buvo suduotas į dešinę nugarinę krūtinės pusę - šioje srityje susiformavo kraujosruva minkštuosiuose audiniuose, lūžo IX - XI šonkauliai, buvo sumuštas dešinysis plautis ir į plaučio audinį, ypač apatinę skiltį išsiliejo kraujas. Kitas smūgis buvo suduotas į priekinės pilvo sienelės dešinę pusę - dėl šio smūgio išsivystė kraujosruvos priekinėje pilvo sienelėje, plyšo plonosios žarnos pasaitas. Teismo medicinos specialisto išvada nustatyta, kad E. D. kairės plaštakos krumplių ir abiejų alkūnių srityse odos nubrozdinimai susidarė prieš 2-5 paras iki apžiūros šioms kūno sritims trim ar daugiau trauminiais kontaktais kontaktuojant su kietais bukais daiktais. 2005-08-31 teismo medicinos specialisto išvada nustatyta, kad D. V. dešinės plaštakos 2-3 krumplių srityse odos nubrozdinimai susidarė prieš 2-5 paras iki apžiūros vienu ar daugiau trauminiais kontaktais šioms kūno sritims kontaktuojant su kietais bukais daiktais.

Nuteistojo D. V. gynėja skunde abejoja nepilnamečių liudytojų D. M. ir K. P. parodymais, nes teismas nesiaiškino, ar jos dėl savo amžiaus neturi polinkio fantazuoti. Skunde nurodo, kad teismas nesiaiškino, ar K. P. girdėta medikų pasakyta frazė, kad „sužalotos žarnos ir išsiliejo kraujas“ neturėjo įtakos jos parodymams, ar ji iš tikrųjų matė, kaip buvo spardoma į pilvą. Be to, K. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad viso įvykio nuo pradžios iki galo nestebėjo, matė pro langą ir vėliau kieme. Be to, ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja viską tiksliai prisiminė, tačiau teisme nurodė, kad matė tik muštynes, įvykio aplinkybių per daug neprisimena, per daug nežiūrėjusi, nesuprato kas vyksta. Apeliantė mano, kad liudytojos K. P. parodymai prieštaringi, o liudytojos D. M. parodymai abejotini nes teismas nesiaiškino, ar abi nepilnametės dėl savo amžiaus bei individualių psichologinių ypatybių, emocinės būsenos galėjo teisingai suvokti reikšmingas bylai aplinkybes, išreikšti savo nuomonę ir duoti apie tai parodymus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nepilnamečių liudytojų D. M. ir K. P. parodymais. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad liudyti gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių (BPK 78 str.). Vadinasi, liudytojas baudžiamajame procese yra asmuo, kuris matė ar kitaip suvokė su tiriamu įvykiu susijusius faktus, įvykius, reiškinius ir gali tai patvirtinti duodamas parodymus, tačiau, ar liudytojo parodymai laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas (BPK 20 str. 2 d.). Pagal įstatymą įrodymais baudžiamajame procese gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šiuos duomenis turi būti galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 str. 3 d., 4 d.). Baudžiamojo proceso įstatyme nenustatyta, kad norint pripažinti įrodymais liudytojų parodymus, juos reikia pagrįsti kitais įrodymais, kartu šis įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio pagrįsti vien tik liudytojo parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu nepilnamečių liudytojų D. M. ir K. P. apklausos buvo atliktos nepažeidžiant BPK 184 str. ir 186 str. reikalavimų, jas apklausiant dalyvavo nuteistieji E. D. , D. V. bei jų gynėjai, apklausų protokolai surašyti laikantis BPK reikalavimų, todėl šie įrodymai gauti teisėtu būdu ir atmesti juos nėra pagrindo. Be to, nepilnametės liudytojos D. M. ir K. P. buvo apklaustos pirmosios instancijos teisme, todėl teismas jų parodymus patikrino ir įvertino. Be to, liudytoja D. M. buvo apklausta ir apeliacinio proceso metu, kur ji savo parodymus taip pat patvirtino. Nepilnametės K. P. ir D. M. galėjo būti apklausiamos liudytojomis, kadangi byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jos turėtų kokių nors psichinių ar fizinių trūkumų, neleidžiančių joms teisingai suvokti reikšmingų bylos aplinkybių ir duoti dėl jų parodymus. Vien tik asmens amžius įstatyme nėra laikomas aplinkybe, dėl kurios asmuo negali būti liudytoju. Be to, iš byloje esančių duomenų nesimato, kad liudytojoms būtų būdingos kokios nors išskirtinės individualios psichologinės ypatybės, ar kad jos įvykio metu būtų buvusios kokios nors ypatingos emocinės būsenos, kuri trukdytų teisingai suvokti bylai reikšmingas aplinkybes. Taip pat byloje nėra duomenų, kad liudytojų amžius būtų ta aplinkybė, dėl kurios jos nesugebėtų teisingai suvokti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti dėl jų parodymus, kadangi abiejų liudytojų parodymai iš esmės yra nuoseklūs, neprieštaraujantys kitiems įrodymams ir faktinėms aplinkybėms.

Byloje nėra jokių duomenų, kad liudytojos D. M. ir K. P. apkalbėtų nuteistuosius arba kokiu tai būdu jos būtų įtakotos ikiteisminio tyrimo pareigūnų duoti nuteistiesiems nenaudingus parodymus. Byloje nėra jokių duomenų, kad liudytojai K. P. neva medikų pasakyta frazė „sužalotos žarnos ir išsiliejo kraujas“ turėjo kokią nors įtaką jos parodymų teisingumui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad gynėja skunde akcentuoja tik galimą abejonę liudytojos K. P. parodymų teisingumu, tačiau minėto nepagrindžia jokiais įtikinamais argumentais. Kaip matyti iš liudytojų K. P. ir D. M. parodymų patikrinimo vietoje ir įvykio vietos apžiūros protokolų ir jų priedų (fotonuotraukų) vieta, kur buvo mušamas D. B. , yra ant betoninės pakylos prie Šiaurės prospekto 8 - to namo, o pro apie dviejų metrų pločio tarpą ties laiptais ir užvažiavimu ant pakylos matosi betoninis grindinys. Liudytojos K. P. ir D. M. parodė, kad šioje vietoje buvo mušamas nukentėjusysis D. B. (t. 1, b. l. 130-134, 142-145). Iš šių dokumentų matyti, kad liudytojoms K. P. ir D. M. jokių kliūčių matyti jų nurodytas aplinkybes nebuvo, o esanti betoninė sienelė tam netrukdė. Be to, šių nepilnamečių liudytojų parodymai iš esmės atitinka liudytojos G. S. parodymams, kuri matė įvykį iš aukštai. Minėti liudytojai yra nešališki ir nėra suinteresuoti bylos baigtimi. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismo medicinos specialisto tyrimas buvo baigtas 2005-12-02 (t. 1, b. l. 27), o ikiteisminio tyrimo metu minėti liudytojai buvo apklausti anksčiau. Todėl akivaizdu, kad šie liudytojai nežinojo ir negalėjo žinoti D. B. padarytų kūno sužalojimų lokalizacijos ir mirties priežasties, todėl minėtų liudytojų parodymų negalėjo įtakoti nei pareigūnai, nei teismo medicinos specialisto išvados. Minėtų liudytojų parodymuose esantys neatitikimai dėl D. B. mušimo trukmės, jo padėties mušimo metu, suduotų smūgių skaičiaus yra neesminiai, nes tai yra subjektyvus vertinimas, be to, liudytojas neprivalo įvykį stebėti ištisai.

Gynėja apeliaciniame skunde taip pat abejoja liudytojos G. S. parodymais. Nurodo, kad ji matė, kaip du asmenys muša ir spardo ant žemės gulintį žmogų, tačiau įvykio visą laiką nestebėjusi, nes skambino telefonu policijai. Kadangi D. V. prisipažįsta sudavęs smūgį D. B. į petį ir spyręs į ranką, todėl neaišku, kurį veiksmo epizodą tiksliai ji matė ir kiek užtruko skambinimas telefonu. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi G. S. parodymais. Ši liudytoja tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad žmogų mušė du asmenys. Liudytoja G. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykį matė pro virtuvės langą, telefonu, esančiu ten pat, skambino policijai, rinkdama telefono numerį įvykio nematė. Liudytoja G. S. apeliacinio proceso metu savo parodymus patvirtino ir iš jų matyti, kad ji D. B. mušimo nematė tik rinkdama policijos telefono numerį, kas užima tik nedidelį laiko tarpsnį. Todėl teigti, kad ji matė tik tą momentą, kai D. V. sudavė smūgį į petį ir įspyrė į rankas, nėra pagrindo. Juo labiau, liudytoja G. S. nurodo, jog matė, kaip vienas iš dviejų vyriškių nuo gulinčiojo atitraukė kitą, po to pats pastarajam dar įspyrė ir abu nuėjo. Iš šios liudytojos parodymų matyti, kad ji matė ne tik tą momentą, kai D. V. sudavė jo nurodytą smūgį ranka ir koja į rankas, bet taip pat ir nuteistųjų veiksmus iki nutraukiant E. D. nuo D. B. , kai D. V. kartu su E. D. spardė nukentėjusįjį.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ant D. B. drabužių turėjo likti mikrodalelių pluoštai nuo D. V. batų ar drabužių. Specialisto išvadoje nurodyta, kad ant D. B. drabužių nėra D. V. sportinių kelnių ar batų pluoštų. Tačiau iš minėtos specialisto išvados matyti, kad ir E. D. drabužių ir batų mikrodalelių pluoštų ant D. B. drabužių taip pat nėra, nors šis prisipažįsta ne tik spardęs D. B. , bet ir neva susikibę voliojosi ant žemės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad mikrodalelių pluoštai ne visada pasilieka ant kontaktinių paviršių, todėl ši specialisto išvada nei įrodo, nei paneigia byloje nustatytą kurią nors faktinę aplinkybę.

Gynėja skunde taip pat nurodo, jog teismas neįvertino to, kad D. V. galėjo susižaloti rankų krumplius tempdamas E. D. nuo D. B. . Tai neva patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, kad ant D. B. sportinio švarko yra D. V. kraujas. Byloje nustatyta, kad D. B. sportinio švarko nugaros pusėje 59 cm nuo apačios ir 21 cm. nuo kairės rankovės prisiuvimo siūlės rastas rusvas, netaisyklingas, neintensyvus, sutepimas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės skundo argumentu, kad sutepimas ant D. B. sportinio švarko nebūtinai galėjo atsirasti suduodant smūgius, bet ir D. V. atitraukiant E. D. nuo D. B. . Šis byloje esantis įrodymas tik neginčijamai patvirtina, jog tarp D. V. ir D. B. buvo fizinis kontaktas. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad apygardos teismas šiuos įrodymus įvertino ne atskirai, bet atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir įrodymus, todėl padarė teisingas bei pagrįstas išvadas.

Apygardos teismas E. D. ir D. V. veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d. ir pagrįstai konstatavo, kad jų veiksmai buvo bendri, kadangi kiekvienas iš jų smūgiavo į žmogui gyvybiškai svarbius centrus, kad kiekvienas iš jų veikdamas netiesiogine tyčia atliko pavojingus žmogaus gyvybei veiksmus, tai yra nuteistieji veikė bendrininkų grupe. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, abu nuteistieji D. B. smūgius, kurie buvo pastarojo mirties priežastimi, sudavė iki D. V. veiksmų, kai pastarasis išskyrė E. D. ir D. B. . Akivaizdu, kad D. V. neprieštaravo E. D. veiksmams. Tokiu būdu, D. V. konkliudentiniais veiksmais pritarė ir aktyviai prisidėjo prie E. D. nusikalstamų veiksmų. Teisėjų kolegijos nuomone, tokiu būdu E. D. ir D. V. vei­kė kar­tu, tu­rė­da­mi ty­čią (nors ir netiesioginę) nu­žu­dy­ti D. B. , ir pa­tys tie­sio­giai da­ly­vavo at­imant gy­vy­bę jam, todėl jie abu yra nužu­dy­mo vyk­dy­to­jai (bendravykdytojai). Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe (BK 25 str. 2 d.) ir teisingai šią aplinkybę pripažino jų atsakomybę sunkinančia.

Pagal CK 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, teismas taip pat atsižvelgia į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 str., bet ir CK 6.282 str. nurodytais kriterijais. Pagal CK 6.282 str. 3 d. teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Kauno apygardos teismas iš nuteistųjų E. D. ir D. V. solidariai priteisė nukentėjusiajam P. B. 350 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kaip matyti iš skundo, nuteistojo D. V. gynėja ir nuteistasis E. D. neginčija priteistos turtinės žalos dydžio. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad priteisdamas neturtinę žalą teismas atsižvelgia į sąžiningumo, protingumo bei teisingumo kriterijus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas iš nuteistųjų priteisė nukentėjusiajam neturtinę žalą aiškiai per didelę, kuri savo dydžiu yra neteisinga. Atsižvelgiant į nuteistųjų šeiminę padėtį ir gaunamas pajamas (abu išlaiko nepilnamečius vaikus, D. V. iki suėmimo nedirbo), į realią galimybę ją atlyginti, toks priteistos neturtinės žalos dydis neatitinka formuojamos teismų praktikos ir valstybės bendros ekonominės situacijos. Todėl iš nuteistųjų priteistos neturtinės žalos dydis mažinamas, o nuosprendis šioje dalyje keistinas (BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.).

Nuteistasis E. D. mano, kad teismas jam skyrė per griežtą laisvės atėmimo bausmę, nes jis pilnai pripažino nužudęs D. B. ir gailisi, dirbo UAB „Eglė-1“ dažytoju, kur charakterizuojamas teigiamai, yra vedęs, išlaiko mažametį sūnų, ankstesnis teistumas išnykęs, atlygino padarytą materialinę žalą. BK 61 str. 2 d. nustato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 30 p. nurodyta, kad jei kaltininkas savo noru prisipažino nužudęs žmogų, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo nužudymą išaiškinti ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tai, remiantis BK 61 str. 4 d., teismas, skirdamas terminuotą laisvės atėmimo bausmę, turi paskirti jam laisvės atėmimo bausmę, ne didesnę kaip įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. E. D. ir D. V. pripažinti kaltais padarę nusikalstamą veiką, kuri priskiriama prie labai sunkių (BK 11 str. 6 d.). Apygardos teismas, skirdamas E. D. ir D. V. bausmę, įvertino padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistųjų asmenybes (jauną amžių, šeiminę padėtį), atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jų kaltės formą, kitas bylos aplinkybes. E. D. pripažinti jo skunde minimą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, neva jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, nėra pagrindo. Iš bylos aplinkybių matyti, kad E. D. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme kaltu dėl padaryto nusikaltimo neprisipažino, jo parodymai nenuoseklūs ir prieštaringi, jis neigė esmines bylos aplinkybes dėl smūgių sudavimo ir D. V. vaidmens nusikalstamų veiksmų atlikimo metu. E. D. skunde nurodytos aplinkybės, kad yra vedęs ir turi nepilnametį vaiką, dirbo, atlygino materialinę žalą teismas įvertino skirdamas bausmę. Be to, apeliacinės instancijos teismui nepateikta kitų įtikinamų argumentų ir įrodymų, kuriais remiantis nuteistiesiems būtų galima skirti švelnesnes bausmes. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, nuteistiesiems paskirta laisvės atėmimo bausmė mažesnė, nei nustatytas baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkis. Teisėjų kolegijos nuomone, abiem apeliantams paskirtos bausmės nėra per griežtos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 10 d. nuosprendį dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajam P. B. pakeisti ir ją sumažinti iki 200 000 (dviejų šimtų tūkstančių) litų, priteisiant ją solidariai iš E. D. ir D. V. .

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.