Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-08-23 · Administracinė byla Nr. eI-3933-1047/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-08-23
Bylos Nr.
eI-3933-1047/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02101-2019-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Iveta Pelienė, Beata Martišienė, Gediminas Užubalis
Pareiškėjas
V. M.
Atsakovas
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Advokatai
Erikas Pavlovičius
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-3933-1047/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02101-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos: 8.7; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. rugpjūčio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ivetos Pelienės ir Gedimino Užubalio,

dalyvaujant pareiškėjai V. M., jos atstovui advokato padėjėjui Erikui Pavlovičiui,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Jurgitai Pašin,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja V. M. (toliau – ir pareiškėja), su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2019 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. (15/5-5)24U-36 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta laikyti pareiškėją išvykusia į Jungtinę karalystę ir panaikinti jai išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, ir įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjai leidimą nuolat / laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje arba išduoti V. M. kelionės dokumentus, suteikiančius teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos į Jungtinę Karalystę.

Nurodė, kad pareiškėja turi teisę gauti leidimą laikinai arba pratęsti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nes: 1) nepertraukiamai gyveno Lietuvos Respublikoje nuo 1969 m. iki 2009 m.; 2) yra sudariusi santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu J. M.; 3) santuokos metu susilaukė šešių vaikų, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Nepaisant to, kad pareiškėjos turimo leidimo nuolat gyventi šalyje galiojimas pasibaigė, tačiau tai savaime neeliminuoja šios pareiškėjos teisės.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 2 straipsnio 32 dalyje nustatyta, kad užsienietis – asmuo, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi jokios. Taigi pareiškėjai UTPĮ prasme suteiktas užsienietės statusas. Nagrinėjamoje byloje turi būti remiamasi UTPĮ 24 straipsniu, 40 straipsniu, 43 straipsniu. UTPĮ 54 straipsnio 4 dalis nustato, kad užsienietis nepraranda teisės nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje tik dėl to, kad jo turimo leidimo nuolat gyventi galiojimo laikas yra pasibaigęs.

Konvencijos dėl asmenų be pilietybės statuso (toliau – ir Konvencija) 7 straipsnis nustato, kad susitariančioji valstybė asmenims be pilietybės suteikia tokį statusą, kokiu apskritai naudojasi užsieniečiai, išskyrus tuos atvejus, kai ši Konvencija nustato palankesnes nuostatas. Kiekviena susitariančioji valstybė ir toliau suteikia asmenims be pilietybės teises ir privilegijas, į kurias jie be jokių abipusių įsipareigojimų turėjo teisę šios Konvencijos įsigaliojimo toje valstybėje dieną (3 dalis). Susitariančios valstybės palankiai vertina galimybę be jokių abipusių įsipareigojimų asmenims be pilietybės suteikti tokias teises ir privilegijas, be tų, į kurias jie turi teisę pagal šio straipsnio 2 ar 3 dalį, ir į galimybę netaikyti abipusių įsipareigojimų tiems asmenims be pilietybės, kurie neatitinka 2 ir 3 dalyse nustatytų sąlygų (4 dalis). Konvencijos 25 straipsnio 1 dalis nustato: kai asmenims be pilietybės, kad galėtų naudotis kokia nors teise, reikia užsienio valstybės, į kurią jie negali kreiptis, valdžios institucijų pagalbos, Susitariančiosios Valstybės, kurių teritorijoje jie gyvena, imasi priemonių, kad tokią pagalbą jiems suteiktų jų pačių valdžios institucijos. Šio straipsnio 1 dalyje minėtos valdžios institucijos aprūpina asmenis be pilietybės arba pasirūpina, kad jie būtų aprūpinti dokumentais ar pažymėjimais, kuriuos paprastai užsieniečiams išduoda valstybių, kurių piliečiai jie yra, nacionalinės valdžios institucijos ar kurie išduodami toms institucijoms tarpininkaujant (2 dalis). Susitariančiosios valstybės visiems asmenims be pilietybės, gyvenantiems jų teritorijoje ir neturintiems galiojančių kelionės dokumentų, išduoda asmens pažymėjimus (27 straipsnis). Susitariančiosios Valstybės asmenims be pilietybės, teisėtai gyvenantiems jų teritorijoje, išduoda kelionės dokumentus, suteikiančius teisę išvykti už jų teritorijos ribų, jei tam netrukdo svarbios valstybės saugumo ar viešosios tvarkos priežastys; tokiems dokumentams taikomos šios Konvencijos priedėlio nuostatos. Susitariančiosios Valstybės gali išduoti tokį kelionės dokumentą bet kuriam kitam asmeniui be pilietybės, gyvenančiam jų teritorijoje; jos palankiai žiūri į kelionės dokumentų išdavimą jų teritorijoje gyvenantiems asmenims be pilietybės ir negalintiems gauti kelionės dokumentų iš šalies, kurios teisėti gyventojai jie yra (28 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu pareiškėja neturi jokių galiojančių asmens dokumentų, o Jungtinėje Karalystėje Lietuvos ambasados išduoto Asmens grįžimo pažymėjimo galiojimo laikas yra pasibaigęs, pareiškėja neturi jokių realių galimybių teisėtai likti Lietuvos Respublikoje arba grįžti į Jungtinę Karalystę. Migracijos departamentas atsisakydamas pratęsti / pakeisti / išduoti naują leidimą nuolat ar laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei nesutikdamas išduoti kito dokumento, suteikiančio teisę pareiškėjai išvykti į Jungtinę Karalystę, iš esmės pažeidžia jos teisėtus interesus tiek Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, tiek Konvencijos dėl asmenų be pilietybės statuso prasme.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė teismo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad 2019 m. gegužės 16 d. pareiškėja kreipėsi į Migracijos skyrių dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo ir laisvos formos prašyme nurodė: kad apgailestauja, kad negalėjo atvykti laiku, (duomenys neskelbtini) mirė sutuoktinis, dabar atvyko į Lietuvą ir neturi gyvenamosios vietos, Jungtinėje Karalystėje liko 13 metų dukra, iš darbo atsiprašė vienai savaitei. Pareiškėja nurodė, kad gimė, gyveno, mokėsi ir dirbo Lietuvoje, tėvai, sesuo ir vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Pažymėjo, kad jeigu nebus išduotas galiojantis leidimas nuolat gyventi ir Kelionės dokumentas, negalės gauti jokio dokumento Jungtinėje Karalystėje. 2012 m. pareiškėjai pakeitus leidimą nuolat gyventi, ji išvyko į Jungtinę Karalystę ir nebuvo grįžusi.

Migracijos departamentas nustatė, kad nuo 2006 m. sausio 23 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. pareiškėja įtraukta į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą Kauno m. sav. Duomenų apie pareiškėjos dabartinę darbovietę, draudiminį laikotarpį, valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą, draudžiamąsias pajamas, nuo kurių mokama socialinio draudimo įmoka, nėra. Paskutinėje žinomoje darbovietėje UAB „Doriteksas“ pareiškėja dirbo iki 2008 m. spalio 6 d. Duomenų apie pareiškėjos šeimos narių, Lietuvos Respublikos piliečių, gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje nėra (dukros E. M., (duomenys neskelbtini), S. M., g. (duomenys neskelbtini), E. M., g. (duomenys neskelbtini), ir sūnus R. M., g. (duomenys neskelbtini), deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę; sūnus V. M., g. (duomenys neskelbtini), ir dukra A. M., g. (duomenys neskelbtini), nuo 2006 m. sausio 23 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. buvo įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą Kauno miesto savivaldybėje), o sutuoktinis J. M. mirė (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos paaiškinimus, kad ji nuo 2009 m. yra išvykusi gyventi į Jungtinę Karalystę, priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjos leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja neginčija fakto, kad Lietuvos Respublikoje ji negyvena jau nuo 2009 m., t. y. pareiškėja neatitinka nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso. Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą leidimą nuolat gyventi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2010 m. birželio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010 pažymėjo, kad „leidimas nuolat gyventi galėjo būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti“.

Migracijos departamentas pažymėjo, kad pareiškėjos sutuoktinis yra miręs, o vaikai, Lietuvos Respublikos piliečiai, Lietuvoje negyvena.

Nesutiko, kad pažeista Konvencija ar UTPĮ. Pareiškėja nėra pateikusi prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, todėl Migracijos departamentas neturėjo teisinio pagrindo tokį leidimą išduoti. Dėl kelionės dokumento išdavimo paaiškino, kad pareiškėja turi kreiptis į tą valstybę, kurioje turi leidimą gyventi (pagal įkliją pareiškėjos pase tai yra Jungtinė Karalystė), t. y. į Jungtinę Karalystę, o jei pareiškėja yra Lietuvos Respublikoje – į Jungtinės Karalystės ambasadą.

Dėl antrojo pareiškėjos skundo reikalavimo atsakovas pažymėjo, kad administraciniams teismams nėra suteikta teisė atlikti viešojo administravimo subjektų kompetencijai priskirtų veiksmų (LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010), todėl teismas negali rezoliucine dalimi kategoriškai įpareigoti išduoti leidimą nuolat gyventi, nes tai reikštų iš esmės pačias priimti sprendimą išduoti leidimą.

Pareiškėja teismo posėdyje palaikė jos atstovo poziciją.

Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje prašė tenkinti skundo pirmąjį reikalavimą skunde nurodytais motyvais, o antrojo reikalavimo (įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjai leidimą nuolat / laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje arba išduoti V. M. kelionės dokumentus, suteikiančius teisę išvykti iš Lietuvos respublikos į Jungtinę Karalystę) pareiškėja atsisakė, atsisakymo pasekmės jai paaiškintos. Atstovas akcentavo sveiko proto principą, kuriuo vadovaujasi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Paaiškino, kad pareiškėja nori gyventi Lietuvoje, todėl jai turi būti išduotas leidimas. Į teismo klausimus atsakė, kad pareiškėja kreipėsi žodžiu į Jungtinės Karalystės ambasadą Lietuvoje, raštu nesikreipė.

Atsakovo atstovė teismo posėdyje prašė skundą atmesti, remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais. Papildomai pažymėjo, kad pareiškėja turi kreiptis į Jungtinės Karalystės ambasadą Lietuvoje. Paaiškėjus naujoms aplinkybėms, pareiškėja vėl gali kreiptis į Migracijos departamentą.

Teismas konstatuoja:

Skundo dalis dėl reikalavimo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. gegužės 27 d. sprendimą atmestina.

Bylos dalis dėl skundo reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjai leidimą nuolat / laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje arba išduoti V. M. kelionės dokumentus, suteikiančius teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos į Jungtinę Karalystę, nutrauktina.

Byloje ginčas kilęs dėl atsakovo Migracijos departamento 2019 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. (15/5-5)24U-36, kuriuo nuspręsta laikyti pareiškėją išvykusia iš Lietuvos Respublikos ir panaikinti jai išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja savo antrojo skundo reikalavimo (įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjai leidimą nuolat / laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje arba išduoti V. M. kelionės dokumentus, suteikiančius teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos į Jungtinę Karalystę) teismo posėdyje atsisakė, atsisakymo teisinės pasekmės jai žinomos (teismo posėdžio protokolo garso įrašas).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje, iki teismas išeina į pasitarimų kambarį. Teismas nepriima pareiškėjo skundo atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Nagrinėjamoje byloje priežasčių, dėl kurių teismas neturėtų priimti pareiškėjos atsisakymo nuo skundo, nenustatyta. Bylos dalį nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (ABTĮ 104 str. 3 d.).

Byloje nustatyta, kad 2012 m. spalio 22 d. pareiškėjai buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. LT7313488.

2014 m. spalio 18 d. Jungtinėje Karalystėje Liverpulyje pareiškėjai išduota Europos ekonominės erdvės piliečio šeimos nario leidimo gyventi kortelė Nr. UKF0758900 (įklija pareiškėjos pase).

2019 m. gegužės 7 d. Lietuvos Respublikos ambasada Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje ir O. S. išdavė pareiškėjai Asmens grįžimo pažymėjimą.

Pareiškėja V. M. 2019 m. gegužės 16 d. pateikė prašymą Migracijos departamentui išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jos leidimas jau yra pasibaigęs. Nurodė, kad Lietuvoje gyvenamosios vietos neturi, Anglijoje paliko 13 metų dukrą, iš darbo Anglijoje atsiprašė savaitei. Gimusi Lietuvoje, gyveno čia, mokėsi. Jos tėvai ir sesuo turi Lietuviškus pasus, vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai.

Migracijos departamento Kontrolės skyrius 2019 m. gegužės 27 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-5) 24U-36 „Dėl asmens be pilietybės V. M. (M.) Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo“, kuriuo, vadovaudamasis UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 55 straipsnio 4 dalimi, nusprendė laikyti pareiškėją išvykusia iš Lietuvos Respublikos į Jungtinę karalystę ir panaikinti jai išduotą leidimą nuolat gyventi Nr. LT7313488. Migracijos departamentas Sprendime konstatavo, kad Migracijos departamento duomenys ir pareiškėjos paaiškinimai patvirtina, kad pareiškėja nuo 2009 m. yra išvykusi gyventi į Jungtinę Karalystę, o leidimas nuolat gyventi reiškia, kad užsienietis Lietuvos Respublikoje turėtų gyventi nuolat.

Pagal UTPĮ 2 straipsnio 32 dalį užsienietis – asmuo, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi jokios. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja yra asmuo be pilietybės, taigi pareiškėja atitinka UTPĮ 2 straipsnio 32 punkte įtvirtą užsieniečio apibrėžimą.

Pažymėtina, kad pareiškėjai leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas 2012 m. spalio 22 d., jo galiojimas baigėsi 2017 m. spalio 22 d. Dėl to ginčo byloje nėra. Nors pareiškėja 2019 m. gegužės 16 d. pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, pagal UTPĮ 53 straipsnio 2 dalį leidimas nuolat gyventi užsieniečio prašymu gali būti pakeistas, jeigu pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas (3 punktas). Taigi Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrius pagrįstai atliko Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, 88 punkte nurodytą patikrinimą. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad egzistuoja UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyti leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindai.

Pagal UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 4 punktą, leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje gyvena ilgiau negu 6 metus arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje įgyja ilgalaikio gyventojo statusą.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėja nuo 2009 m. gyvena Jungtinėje Karalystėje. Taigi pareiškėja jau 10 metų gyvena kitoje Europos Sąjungos valstybėje, pareiškėjai išduota Europos ekonominės erdvės piliečio šeimos nario leidimo gyventi kortelė Nr. UKF0758900 (įklija pareiškėjos pase). Dėl to ginčo byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, kad UTPĮ 54 straipsnyje nustatyti leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindai yra imperatyvūs (LVAT 2014 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-1371/2014), Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas pažymi, kad pareiškėjos teisė palaikyti asmeninius ir socialinius ryšius su vaikais, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, nagrinėjamu atveju nėra paneigiama, nes pareiškėjos vaikai gyvena Jungtinėje Karalystėje.

Teismas pažymi, kad pareiškėjai atsisakius savo antrojo skundo reikalavimo ir teismui dalį bylos nutraukus, teismas nagrinėja ir analizuoja tik Migracijos departamento Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Teismas nenustatė, kad skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas prieštarautų 1954 m. Konvencijai dėl pilietybės neturinčių asmenų statuso, kurią Lietuva ratifikavo 1999 m. gruodžio 14 d. įstatymu „Dėl Konvencijos dėl pilietybės neturinčių asmenų statuso“ Nr. VIII-1475.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Teismo vertinimu, skundžiamo Migracijos departamento sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, skundžiamas sprendimas pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (dėl jų ginčo nėra). Dėl nustatytų pažeidimų vertinimo teismas vadovaujasi UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 4 punkto imperatyviu pobūdžiu ir aktualiais LVAT išaiškinimais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo panaikinti skundžiamą Migracijos departamento sprendimą, todėl pareiškėjos skundo dalis dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. (15/5-5)24U-36 panaikinimo atmetama kaip nepagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 4 punktu, 104 straipsnio 3 dalimi, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

Priimti pareiškėjos V. M. atsisakymą nuo skundo reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išduoti V. M. leidimą nuolat / laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje arba išduoti V. M. kelionės dokumentus, suteikiančius teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos į Jungtinę Karalystę ir šią administracinės bylos dalį nutraukti.

Likusią pareiškėjos V. M. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Beata MartišienėIveta PelienėGediminas Užubalis