Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Modestui Sriubui, Švietimo ir mokslo ministerijos atstovei Jurgitai Šerpatauskienei, Nacionalinio egzaminų centro atstovei Saulei Vingelienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. M. skundą atsakovams Nacionaliniam egzaminų centrui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus Jono Pauliaus II gimnazijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nacionalinis egzaminų centras 2014-07-11 2014 m. pagrindinės sesijos lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino apeliacijų rezultatų protokolo Nr. VBE-158 2 punktu K. M. apeliacijos netenkino, lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino rezultato nepakeitė.

Pareiškėja skundu (t. I, b. l. 1-10), kurį patikslino (t. I, b. l. 16-28) kreipėsi į teismą ir prašo:

panaikinti atsakovo Nacionalinio egzaminų centro 2014-07-11 priimtą 2014 m. pagrindinės sesijos lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino apeliacijų rezultatų protokolą Nr. VBE-158 dalyje dėl pareiškėjos K. M. apeliacijos rezultato;pareigoti atsakovą Nacionalinį egzaminų centrą iš naujo peržiūrėti K. M. valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino įvertinimą atsižvelgiant į pareiškėjos turėtą laiką pasiruošti egzaminui pagal naują egzamino programą;priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Švietimo ir mokslo ministerijos, pareiškėjos K. M. patirtą 1500 Lt dydžio turtinę žalą;skirti byloje mokslinę ekspertizę pareiškėjos K. M. pasirengimo lietuvių kalbos ir literatūros valstybiniam brandos egzaminui pagal naują egzamino programą galimybėms įvertinti pavedant ekspertams atsakyti į pareiškėjos pateiktus klausimus;sustabdyti šią bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašant ištirti, ar 2011-07-01 švietimo ir mokslo ministro įsakymu Nr. V-l 197 patvirtinta Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino vienoda programa lietuviškų ir tautinių mažumų moksleiviams, pagal kurią pareiškėja turėjo pasiruošti egzaminui per dvejus mokslo metus ir laikyti egzaminą gimtosios kalbos lygiu, neprieštarauja Švietimo įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. įtvirtintam lygių galimybių principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam visų asmenų lygybės principui.

Paaiškino, kad pareiškėja 2014 m. baigė Vilniaus Jono Pauliaus II gimnaziją lenkų mokomąja kalba. 2014-06-02 pareiškėja pagrindinės brandos egzaminų sesijos metu laikė lietuvių kalbos ir literatūros valstybinį brandos egzaminą. 2014-07-02 buvo paskelbti šio egzamino rezultatai, kurie parodė, kad pareiškėja surinko 28 taškus, kas, vertinant balų skalėje, yra prilyginama 0 balų, todėl pareiškėja neišlaikė lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino. 2011-03-17 Seimui priėmus Švietimo įstatymo pakeitimus, Švietimo įstatymo 38 str. 4 d. straipsniu buvo įteisintas vienodas lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas tiek lietuvių, tiek ir tautinių mažumų mokyklų mokiniams. Buvo įvestas ir suvienodintas lietuvių kalbos ir literatūros mokymas pagal vienodą programą. 2011-07-01 švietimo ir mokslo ministras pasirašė įsakymą Nr. V-l 197, kuriuo buvo nustatyta, kad vienodas lietuvių kalbos brandos egzaminas privalomas visiems moksleiviams, kurie baigė vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros kursą. Šis egzaminas abiturientams tapo privalomas jau 2013 metais. Po minėto ministro įsakymo paskelbimo pareiškėja buvo informuota, kad po 2 metų turės laikyti suvienodintą lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą.

Pažymi, kad ji, kaip tautinių mažumų mokyklos moksleivė, lietuvių kalbos mokėsi mažiau valandų nei lietuviškų mokyklų moksleiviai ir dėl to pareiškėjos ir kitų tautinių mažumų mokyklų moksleivių teisinė padėtis buvo nevienoda lyginant su lietuviškų mokyklų moksleivių teisine padėtimi. Nustačius reikalavimą visiems mokiniams laikyti suvienodintą lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą nesuteikus tautinių mažumų mokyklų moksleiviams pakankamo pereinamojo laikotarpio egzaminui pasiruošti, buvo pažeistas interesų pusiausvyros principas.

Tokiu būdu buvo pažeistas lygių galimybių principas, nes per 2 metus tautinių mažumų mokyklų moksleiviams neįmanoma pasiekti tokio paties, kaip ir lietuviškų mokyklų abiturientų, žinių lygio, kurį pastarieji pasiekė per 12 mokymosi metų. Mano, kad buvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas, t. y. kad teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, kad teisės normos turi būti nustatomos iš anksto, kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, kad teisinis reguliavimas būtų santykinai stabilus. Pareiškėjos nuomone, siekiant garantuoti lygiateisiškumo principo (lygių galimybių) įgyvendinimą, pareiškėjai ir kitiems tautinių mažumų mokyklų moksleiviams turėjo būti suteiktas bent dvylikos metų laikotarpis, kurio metu tautinių mažumų moksleiviai mokytųsi lietuvių kalbos ir literatūros tokiomis pačiomis sąlygomis, kokiomis šio dalyko mokėsi lietuviškų mokyklų moksleiviai, tiek vienų, tiek ir kitų mokyklų moksleiviai turėjo turėti vienodą lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičių.

Suvienodintas lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas buvo įvestas skubotai. Pareiškėjai ir kitiems tautinių mažumų mokyklų mokiniams per labai trumpą laikotarpį buvo drastiškai padidinti lietuvių kalbos ir literatūros dalyko ir egzamino reikalavimai. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad daugumą mokymosi metų mokiniai mokėsi pagal visiškai kitokią programą, kitokią metodologiją, kuri absoliučiai nepritaikyta laikyti tokio lygio egzaminą. Tautinių mažumų mokyklų moksleiviai dešimt metų turėjo žymiai mažesnį lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičių, į ką taip pat turėjo būti atsižvelgta.

Mano, kad buvo diskriminuojama kalbos ir tautybės pagrindu. Pareiškėja atsidūrė diskriminuojančioje padėtyje dėl to, kad jos, kaip tautinės mažumos kalba besimokančios moksleivės atžvilgiu, suvienodinus lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programą, ji atsidūrė prastesnėje padėtyje nei jos bendraamžiai, besimokantys lietuviškose mokyklose.

2011-07-01 švietimo ir mokslo ministro įsakymas Nr. V-1197 pažeidė pareiškėjos teisėtus interesus ir jos teises, pareiškėja neišlaikė valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino, todėl neįstojo į valstybės finansuojamą studijų vietą ir už studijas Baltstogės universiteto filialo Ekonomikos - informatikos fakultete kasmet turės mokėti po 1500 Lt. Pareiškėja 2014-08-14 sumokėjo 1500 Lt už šias studijas 2014/2015 akademiniais metais, todėl šį mokestį pareiškėja laiko patirta turtine žala ir prašo ją priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Švietimo ir mokslo ministerijos.

Pareiškėja yra įsitikinusi, kad 2011-07-01 švietimo ir mokslo ministro įsakymu Nr. V-1197 patvirtinta lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino vienoda programa lietuviškų ir tautinių mažumų moksleiviams atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja turėjo vos dvejus metus egzaminui pagal šią programą pasiruošti, prieštarauja Švietimo įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. įtvirtintam lygių galimybių principui, taip pat prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam visų asmenų lygybės principui. Pareiškėja šį egzaminą laikė būdama prastesnėje teisinėje padėtyje nei lietuviškų mokyklų moksleiviai, todėl buvo pažeistas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas, taip pat lygių galimybių principas. Tuo remdamasi prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT) dėl norminio akto ištyrimo.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija su skundu nesutinka, prašo atmesti. Atsiliepime (t. I, b. l. 39-49) paaiškino, kad Nacionalinis egzaminų centras nėra įgaliotas vykdyti viešąjį administravimą ir nelaikytinas viešojo administravimo subjektu, kaip ši sąvoka apibrėžiama ABTĮ 1 straipsnio 4 dalyje, todėl negali būti atsakovu administracinėje byloje.

Lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo bendroji programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011-02-21 įsakymu Nr. V-269, buvo nauja visiems Lietuvos 11-12 klasių mokiniams, nepriklausomai nuo mokyklos mokomosios kalbos. Visi mokiniai pagal minėtą programą mokėsi dvejus metus. Tačiau šios bylos kontekste vertintina ir tai, kad tautinių mažumų kalba besimokantys mokiniai per pastaruosius 12 metų turėjo mažiau lietuvių kalbos ir literatūros pamokų nei mokiniai, besimokantys mokyklose lietuvių mokomąja kalba. Pažymėjo, kad skirtumą sudaro 783 pamokos. Toks valandų skirtumas susidaro tuo atveju, jei mokyklos 2002-2014 metais tautinės mažumos kalba lietuvių kalbos mokymui skyrė minimalų lietuvių kalbos mokymui skiriamą valandų skaičių. Atsižvelgiant į tai, Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011-07-01 įsakymu Nr. V-1197, 27 punkte numatyta, kad kalbos taisyklingumo ir kalbinės raiškos normų aprašas kandidatų iš mokyklų lietuvių mokomąja kalba ir tautinės mažumos mokomąja kalba darbams vertinti pereinamuoju laikotarpiu yra nustatomas pagal Nacionalinio egzaminų centro tyrimų duomenis ir skelbiamas svetainėje www.nec.lt atitinkamai iki 2012 m., 2013 m., 2014 m., 2015 m., 2016 m., 2017 m., 2018 m., 2019 m. lapkričio 15 d., todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, kad įteisinus vieningą lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą, nebuvo nustatytas pereinamasis laikotarpis. Diferencijuotas raštingumo ir raiškos vertinimas iki 2019-2020 mokslo metų yra objektyviai pateisinamas ir atitinka mokinių teisinės padėties skirtumus.

Pareiškėjos ir kitų tautinės mažumos kalba mokyklose besimokančių mokinių galimybes pasirengti lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminui užtikrino šios valstybės vykdomos priemonės:

nuo 2007 iki 2011 metų įgyvendindamos Bendruosius ugdymo planus, mokyklos tautinės mažumos kalba jau pačios galėjo spręsti, kiek skirti pamokų lietuvių kalbai ir kiek pamokų gimtajai, t.y., rinktis iš 3 variantų: a) lietuvių kalbai skirti tiek pamokų, kiek nurodyta Bendruosiuose ugdymo planuose, b) sudėjus lietuvių ir gimtajai kalbai skiriamų valandų skaičių, skirti lietuvių ir gimtajai kalbai pamokų po lygiai, c) Bendruosiuose planuose nustatytą pamokų skaičių gimtajai kalbai skirti lietuvių kalbai, o lietuvių kalbos pamokų skaičių - gimtajai kalbai; Mokyklos, įgyvendindamos pradinio ir pagrindinio ugdymo programas mokyklose tautinės mažumos kalba, lietuvių kalbos (valstybinės) dalykui nuo 2007 m. pagal Bendruosius ugdymo planus galėjo klasę dalinti į grupes, jei klasėje mokėsi pagal pradinio ugdymo programą 20 ir daugiau mokinių, pagal pagrindinio ugdymo programą - 21 ir daugiau mokinių.2008 m. atnaujintos pradinio ir pagrindinio ugdymo lietuvių (gimtosios) ir lietuvių (valstybinės kalbos) bendrosios programos (Žin., 2008, Nr. 99-3848), pagal kurias pareiškėja mokėsi nuo septintos klasės, yra suartintos. Pagrindinio ugdymo programoje suvienodintas lietuvių literatūros ugdymo turinys, visuotinė literatūra į lietuvių (valstybinės) kalbos programą neįtraukta, nes visuotinės literatūros mokomasi per gimtosios kalbos pamokas. Dalies kalbos (gramatikos, sintaksės) ugdymo aspektų, teksto komponavimo, argumentavimo ir kitų, mokėsi ir per gimtosios kalbos pamokas, todėl mokykloms tautinės mažumos kalba buvo daugiau galimybių skirti laiko lietuvių kalbos vartojimo praktikai. Lietuvių kalbos ir literatūros ugdymo programos įgyvendinimui parengtos nemokamos, visiems laisvai prieinamos elektroninės lietuvių kalbos ir literatūros chrestomatijos (http://www.upc.smm.lt/naujienos/chrestomatija/), skirtos tikslinės lėšos kiekvieną vienuoliktoką, besimokantį mokykloje tautinės mažumos kalba, aprūpinti lietuvių kalbos ir literatūros mokymui reikalingomis priemonėmis. Visos mokyklos tautinės mažumos kalba aprūpintos Dabartiniu lietuvių kalbos žodynu, skiriant po žodyną kiekvienam dvyliktokui (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2012-03-30 įsakymu Nr. V-584).Lietuvių kalbos mokymui 2011-2013 m. parengti skaitmeniniai mokymosi objektai ir mokymosi priemonės pradiniam ir pagrindiniam (5-8 klasėms) ugdymui.Nuo 2009 metų mokytojai turi galimybę nuolat mokytis nuotoliniu būdu kalbos ir literatūros mokymo metodikos, mokytojų dalykiniam ir metodiniam pasirengimui sustiprinti 2011-2013 m. vykdyti ES SF projekto lėšomis finansuojami metų trukmės mokymai, nuo 2011 metų skiriamos tikslinės lėšos rengti mokymus mokyklų tautinės mažumos kalba lituanistams. Ugdymui pagal visas ugdymo programas Ugdymo plėtotės centras rengia ir skelbia visiems laisvai prieinamą metodinę medžiagą (http://www.upc.smm.lt).

Teigia, kad diferencijuotas raštingumo ir raiškos vertinimas ir aukščiau minėtos priemonės užtikrina Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinto lygių galimybių principo įgyvendinimą ir sudaro tinkamas galimybes įgyti pakankamai egzaminui reikalingų žinių ir įgūdžių.

Dėl reikalavimo atlyginti žalą teigia, kad pareiškėja nenurodo, kokią konkrečią teisės normą pažeidė ministerija. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras 2011-07-01 įsakymu Nr. V-1197 tvirtindamas Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programą, vadovavosi Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi. Mokymosi pasiekimų patikrinimai organizuojami vienodi visų mokomųjų kalbų mokyklų mokiniams, nepažeidžiant lygių galimybių principo, apibrėžto šio įstatymo 5 straipsnyje. Visos bendrojo ugdymo mokyklos užtikrina lietuvių kalbos mokėjimą pagal bendrąją švietimo ir mokslo ministro patvirtintą programą (pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo ir brandos egzaminų). Taigi įstatymų leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtina nuostatą, kad mokymosi pasiekimų patikrinimai organizuojami vienodi visų mokomųjų kalbų mokyklų mokiniams, nepažeidžiant lygių galimybių principo, apibrėžto Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 5 straipsnyje. Ministerija, laikydamasi įstatymų viršenybės principo, įgyvendino Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi suteiktą teisę ir pareigą ir priėmė norminio pobūdžio teisės aktą, elgėsi taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl jos veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėti veiksmai. Mano, kad teiginys, kad pareiškėja neįstojo į valstybės finansuojamą studijų vietą tik dėl to, kad neišlaikė valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino, yra nepagrįstas. Net ir išlaikius minėtą egzaminą, pareiškėja galėjo neįstoti į valstybės finansuojamą studijų vietą.

Dėl ekspertizės skyrimo nurodo, kad skunde siūlomi klausimai ekspertams nesusiję su skundo reikalavimais - nėra nei vieno klausimo, susijusio su Nacionalinio egzaminų centro veiksmais, dėl kurių kreipėsi pareiškėja. Taip pat klausimų, susijusių su turtinės žalos atlyginimu. Be to, moksliniai, ekspertiniai vertinimai buvo atlikti prieš patvirtinant Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programą. Rengiant Lietuvių kalbos brandos egzamino vykdymo modelį buvo atliktas pagal skirtingas pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrąsias - lietuvių gimtosios kalbos ir lietuvių valstybinės kalbos - programas ir vienodą lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo bendrąją programą besimokiusių mokinių įvertinimas, parengta bandomoji užduotis, įvykdytas bandomasis tyrimas. Su Lietuvių kalbos brandos egzamino vykdymo modeliu galima susipažinti Nacionalinio egzaminų centro internetinėje svetainėje. 2013 m. atlikta lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino analizė, kurioje, be kita ko, teigiama, kad tiek mokiniai iš mokyklų lietuvių mokomąja kalba, tiek mokiniai iš tautinių mažumų kalbomis parašo panašios apimties rašinį (vadinasi, jie turi pakankamai medžiagos ir gebėjimų temai plėtoti).

Ministerijos nuomone, kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą prašant ištirti norminio administracinio teisės akto teisėtumą yra netikslinga, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-06-18 sprendime (administracinė byla Nr. I-261-16/2013) vertindamas, ar 2013-02-20 Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymas Nr. V-109 „Dėl Švietimo ir mokslo ministro 2011-07-01 įsakymo Nr. V-1197 „Dėl brandos egzaminų ir įskaitų programų patvirtinimo“ pakeitimo“ neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, Švietimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 38 straipsnio 4 daliai ir 62 straipsnio 1 dalies 2 punktui, atskleidė nediskriminavimo principo turinį, pasisakė dėl tautinių mažumų teisių, įtvirtintų Lietuvos Respublikos bei tarptautiniuose teisės aktuose, taip pat dėl jų teisių apsaugos ir reikalavimo mokėti valstybinę kalbą santykio.

Per teismo posėdį Švietimo ir mokslo ministerijos atstovė prašė pareiškėjos skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.

Atsakovas Nacionalinis egzaminų centras su skundu nesutinka, prašo atmesti. Atsiliepime (t. I, b. l. 51-54) paaiškino, kad nėra įgaliotas vykdyti viešąjį administravimą ir nelaikytinas viešojo administravimo subjektu, todėl negali būti atsakovu administracinėje byloje. Paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2006-12-18 įsakymu Nr. ISAK-2391 patvirtinto Brandos egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašo (toliau - ir Aprašas) 111 punktą, K. M. egzamino darbas vertinimo proceso metu buvo vertintas tris kartus. Pirmo ir antro vertintojo skirtų taškų sumos skyrėsi dviem taškais, tačiau daugiau nei vienu tašku skyrėsi skyrybos, teksto raiškos, stiliaus, logikos įvertinimas, todėl darbą trečią kartą vertino vyresnysis vertintojas. Trečiojo vertintojo skirti taškai buvo konvertuoti į balus, kuriuos kandidatė matė rezultatų skelbimo sistemoje. Kandidatei pateikus prašymą, jos darbas pagal 2013 m. redakcijos Aprašo 131 punktą buvo vertinamas apeliacinėje komisijoje. Apeliacinė komisija, sudaryta iš vertintojų, kurie nedalyvavo pirmą kartą vertinant kandidatės darbą, išnagrinėjusi kandidatės darbą, kuris buvo pateiktas anonimiškai, galutinio egzamino įvertinimo nepakeitė.

Apeliacinės vertinimo komisijos nariai savo sprendimą motyvuoja tuo, kad kandidatės darbe tema ir / ar problema suprastos iš dalies (ne visi aspektai motyvuotai išskirti ir išnagrinėti). Nors rašančiosios požiūris pagrįstas kultūrine (literatūrine) patirtimi, tačiau ne visi pateikti argumentai yra tinkami ir svarūs, pasitaiko paviršutiniško samprotavimo. Pagrindinė mintis aiški, bet temos, problemos analizei trūksta kryptingumo, įžanga ir išvados turi trūkumų. Bandoma remtis vieno iš nurodytų autorių kūriniu (-iais), tačiau ne visai tinkamai, kontekstas tik paminėtas. Kandidatė padarė daug gramatikos ir leksikos klaidų, todėl už šį kriterijų gavo 0 taškų iš 4 galimų. Dėl gausybės klaidų už rašybos kriterijų surinkta 0 taškų iš 7 galimų, už skyrybą - 2 taškai iš 7 galimų. Darbe ne visada rašoma aiškiai, tiksliai, logiškai, tekstas nėra stilistiškai vientisas, yra stiliaus klaidų, todėl kandidatė už šį kriterijų surinko 3 taškus iš 9 galimų. Teksto skaidymas pastraipomis ne visada pagrįstas, yra nemotyvuotų minties šuolių, nereikalingų pasikartojimų, todėl už formaliąją struktūrą gauti 2 taškai iš 3 galimų.

Prašo netenkinti prašymo dėl ekspertizės skyrimo, nes rengiant Lietuvių kalbos brandos egzamino vykdymo modelį buvo atliktas pagal skirtingas pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrąsias - lietuvių gimtosios kalbos ir lietuvių valstybinės kalbos - programas ir vienodą lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo bendrąją programą besimokiusių mokinių įvertinimas, parengta bandomoji užduotis, įvykdytas bandomasis tyrimas ir numatytas aštuonerių metų pereinamasis laikotarpis, o 2013 m. atlikta lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino analizė.

Atsakovo nuomone, kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą prašant ištirti norminio administracinio teisės akto teisėtumą yra netikslinga, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-06-18 sprendime (administracinė byla Nr. I-261 16/2013) šiai bylai aktualiais klausimais pasisakė.

Teismo posėdyje Nacionalinio egzaminų centro atstovė prašė pareiškėjos skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus Jono Pauliaus II gimnazija atsiliepime (t. II, b. l. 36-37) paaiškino, kad panaudojo visas ugdymo plano teikiamas galimybes, kad mokiniai įsisavintų programą ir galėtų gerai pasiruošti brandos egzaminams. Trečioje gimnazijos klasėje (11 kl.) 2012-2013 mokslo metais K. M. turėjo 7 val. lietuvių kalbos ir literatūros, ketvirtoje (12 kl.) - 7 val., iš 35 galimų savaitinių valandų (pagal ugdymo planą). Gimnazijos mokiniai iki 2013 m. laikė lietuvių kalbos (valstybinės) valstybinius brandos egzaminus. 2012 m. iš 127 abiturientų 123 pasirinko laikyti lietuvių (valstybinės) kalbos valstybinį brandos egzaminą, 121 egzaminą išlaikė, 31 gavo įvertinimus nuo 90 iki 100 balų. 2013 m. iš 111 abiturientų valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą pasirinko 95 mokiniai, išlaikė 88, 2 mokiniai gavo įvertinimus nuo 90 iki 100 balų. 2014 m. iš 118 abiturientų valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą pasirinko 112 mokinių, 98 egzaminą išlaikė, 3 mokiniai gavo įvertinimus 86-100. Mokinių, pasiekusių aukščiausius įvertinimus, egzamino išlaikymo procentas ženkliai krito. Teigia, kad per dvejus metus neįmanoma pasirengti lietuvių kalbos ir literatūros egzaminui taip kokybiškai, kaip buvo rengiami lietuviškų mokyklų mokiniai.

Vilniaus Jono Pauliaus II gimnazijos atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 str.).

Skundas netenkintinas.

Šioje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino neišlaikymo ir turtinės žalos priteisimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2014 m. baigė Vilniaus Jono Pauliaus II gimnaziją lenkų mokomąja kalba. 2014-06-02 pareiškėja laikė lietuvių kalbos ir literatūros valstybinį brandos egzaminą. 2014-07-02 paskelbti rezultatai parodė, kad pareiškėja surinko 28 taškus, kurie vertinant balų skalėje buvo prilyginti 0, todėl neišlaikė šio egzamino. Pareiškėja dėl egzamino rezultato pateikė apeliaciją. 2014 metų valstybinių brandos egzaminų apeliacinis komitetas 2014-07-10 posėdyje patvirtino valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino apeliacijų rezultatus (t. II, b. l. 62-63, 68-80). Pareiškėjos egzamino rezultatas nebuvo pakeistas, pareiškėja egzamino neišlaikė (t. I, b. l. 29, 30).

Pareiškėja, nesutikimą su apeliacijos rezultatu argumentuoja tuo, kad egzamino rezultatas buvo nulemtas pasikeitusio teisinio reglamentavimo, kai buvo suvienodintas lietuvių kalbos ir literatūros mokymas pagal vienodą programą. Pareiškėja, kaip tautinių mažumų mokyklos moksleivė, turėjo vos dvejus metus egzaminui pagal šią programą pasiruošti. Nesuteikus tautinių mažumų mokyklų moksleiviams pakankamo pereinamojo laikotarpio egzaminui pasiruošti, buvo pažeisti interesų pusiausvyros, lygiateisiškumo principai, pareiškėja buvo diskriminuota kalbos ir tautybės pagrindu.

Pagal Konstitucijos 14 straipsnį, valstybinė kalba Lietuvos Respublikoje yra lietuvių kalba. Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 12 straipsnis įpareigoja visas vidurines bendrojo lavinimo mokyklas išmokyti valstybinės kalbos valstybės nustatyta tvarka. Vienas iš Švietimo įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintų švietimo sistemos principų yra lygios galimybės - švietimo sistema yra socialiai teisinga, ji užtikrina asmens teisių įgyvendinimą, kiekvienam asmeniui ji laiduoja švietimo prieinamumą, bendrojo išsilavinimo bei pirmosios kvalifikacijos įgijimą ir sudaro sąlygas tobulinti turimą kvalifikaciją ar įgyti naują. Šio įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokiniui suteikiama galimybė pagal gebėjimus ir polinkius rinktis švietimo programas, skirtingus jų variantus, švietimo programų modulius, dalykų kursų programas. Mokinys taip pat renkasi švietimo programą vykdančią mokyklą, kitą švietimo teikėją, mokymosi formą. Mokymosi pagal formaliojo švietimo programas (išskyrus aukštojo mokslo studijų programas) formas ir mokymo organizavimo pagal mokymosi formas tvarkos aprašus tvirtina švietimo ir mokslo ministras. Pagal Švietimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalį kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui ir užsieniečiui, turinčiam teisę nuolat ar laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, garantuojamas mokymas valstybine kalba ir valstybinės kalbos mokymasis, o pagal šio straipsnio 2 dalį bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokyklos tautinėms mažumoms priklausantiems mokiniams sudaro sąlygas puoselėti tautinį, etninį ir kalbinį identitetą, mokytis gimtosios kalbos, istorijos ir kultūros. Bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo mokykloje, kurios nuostatuose (įstatuose), atsižvelgiant į tėvų (globėjų, rūpintojų) ir mokinių pageidavimą, įteisintas mokymas tautinės mažumos kalbos arba mokymas tautinės mažumos kalba, ugdymo procesas gali būti vykdomas arba kai kurie dalykai mokomi tautinės mažumos kalba. Šiose mokyklose lietuvių kalbos dalykas yra sudėtinė ugdymo programos dalis ir jos mokymui skiriama ne mažiau laiko kaip gimtosios kalbos mokymui. Tokiose mokyklose: <...>; 2) pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programos vykdomos dvikalbio ugdymo būdu: tautinės mažumos kalba ir lietuvių kalba. Lietuvių kalba pradinio ugdymo programoje mokoma integruotai, o pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoje – per tas pamokas, kai einamos ugdymo programos temos iš Lietuvos istorijos ir geografijos, pasaulio pažinimo, mokoma pilietiškumo pagrindų. Iki 2011-07-01 galiojusioje Švietimo įstatymo 30 straipsnio 4 dalies redakcijoje buvo nustatyta, jog 2. Bendrojo lavinimo ir neformaliojo švietimo mokykloje, kurios veiklos nuostatuose, atsižvelgiant į tėvų bei mokinių pageidavimą, įteisintas mokymas tautinės mažumos kalba bei tautinės mažumos kultūros puoselėjimas, ugdymo procesas vykdomas arba kai kurie dalykai mokomi tautinės mažumos kalba. Šiose mokyklose valstybinės lietuvių kalbos dalykas yra sudėtinė ugdymo programos dalis. Tokiose mokyklose: <...>; 2) vidurinio ugdymo programa vykdoma tautinės mažumos kalba. Mokinių pasirinktų ugdymo programos dalykų gali būti mokoma valstybine lietuvių kalba. Remiantis Švietimo įstatymo 30 straipsnio 7 dalimi visos bendrąjį ugdymą teikiančios mokyklos turi užtikrinti valstybinės kalbos mokėjimą pagal švietimo ir mokslo ministro patvirtintas bendrąsias programas.

Švietimo įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad švietimo ir mokslo ministro įgaliotos institucijos ir savivaldybių vykdomosios institucijos organizuoja mokymosi pagal bendrojo ugdymo programas pasiekimų patikrinimus (brandos egzaminus, kitus egzaminus, įskaitas ir kitus mokymosi pasiekimų patikrinimo būdus) pagal švietimo ir mokslo ministro patvirtintas mokymosi pasiekimų patikrinimų programas ir mokymosi pasiekimų patikrinimų organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašus, mokinių pasiekimų tyrimus. Šie mokymosi pasiekimų patikrinimai organizuojami vienodi visų mokomųjų kalbų mokyklų mokiniams, nepažeidžiant lygių galimybių principo, apibrėžto šio įstatymo 5 straipsnyje. Visos bendrojo ugdymo mokyklos užtikrina lietuvių kalbos mokėjimą pagal bendrąją švietimo ir mokslo ministro patvirtintą programą (pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo ir brandos egzaminų). Švietimo įstatymo 38 straipsnio 4 dalies pakeitimai įsigaliojo nuo 2011-07-01, Seimui 2011-03-17 priėmus Švietimo įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. XI-1281. Iki 2011-07-01 galiojusio Švietimo įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad švietimo ir mokslo ministro įgaliotos institucijos organizuoja egzaminus ir užsako kitus pasiekimų vertinimo būdus.

Švietimo ir mokslo ministro 2011-07-01 įsakymu Nr. V-1197 buvo patvirtinta Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programa, pagal kurios 2 punktą vidurinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros programą baigusiems mokiniams lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas yra privalomas. Patvirtinta programa buvo skirta 11-12 klasių mokiniams, nepriklausomai nuo mokyklos mokomosios kalbos. Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programos 27 punkte buvo nustatyta, kad kalbos taisyklingumo ir kalbinės raiškos normų aprašas kandidatų iš mokyklų lietuvių mokomąja kalba ir tautinės mažumos mokomąja kalba darbams vertinti pereinamuoju laikotarpiu yra nustatomas pagal Nacionalinio egzaminų centro tyrimų duomenis ir skelbiamas tinklalapyje www.nec.lt iki 2012 m., 2013 m. ir 2014 m. lapkričio 15 d. Švietimo ir mokslo ministro 2012-05-09 įsakymu Nr. V-776 buvo pakeista Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programa jos 27 punktą pakeičiant ir išdėstant taip: „kalbos taisyklingumo ir kalbinės raiškos normų aprašas kandidatų iš mokyklų lietuvių mokomąja kalba ir tautinės mažumos mokomąja kalba darbams vertinti pereinamuoju laikotarpiu yra nustatomas pagal Nacionalinio egzaminų centro tyrimų duomenis ir skelbiamas svetainėje www.nec.lt atitinkamai iki 2012 m., 2013 m., 2014 m., 2015 m., 2016 m., 2017 m., 2018 m., 2019 m. lapkričio 15 d.“.

Nacionalinio egzaminų centro direktoriaus 2013-11-15 įsakymu Nr. (1.3.)-V1-118 buvo patvirtinti Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino užduoties vertinimo kriterijai, pagal kuriuos konkrečiai detalizuotas diferencijuotas vertinimas, lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino užduotyse tautinių mažumų kalba besimokantiems mokiniams leidžiant padaryti daugiau klaidų nei lietuvių kalba besimokantiems mokiniams.

Brandos egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2006-12-18 įsakymu Nr. ISAK-2391, nustatyta, kad valstybinio brandos egzamino vertinimo komisiją sudaro: pirmininkas, pirmininko pavaduotojai (jeigu vertinimas organizuojamas ne viename centre) ir vertintojai, kurių skaičius nustatomas atsižvelgus į kandidatų skaičių ir laiką, per kurį turi būti patikrinami darbai ir paskelbiami vertinimo rezultatai (109 punktas); koduotą kandidato darbą arba darbo dalį vertina ne mažiau kaip du vertintojai, vadovaudamiesi dalyko brandos egzamino užduoties vertinimo instrukcija. Nesutampant pirmojo ir antrojo vertintojų įvertinimams, vertina trečiasis vertintojas (111 punktas); apeliacijoms dėl valstybinių brandos egzaminų įvertinimų nagrinėti švietimo ir mokslo ministro įsakymu sudaromas Valstybinių brandos egzaminų įvertinimų apeliacinis komitetas, į jį negali būti skiriami Valstybinių brandos egzaminų vertinimo komiteto nariai (129 punktas); apeliantų darbų atrinkimą, pakartotinį jų vertinimą organizuoja ir dalykų apeliacines komisijas sudaro Nacionalinio egzaminų centro direktorius. Į apeliacinę komisiją negali būti skiriami apeliavusių kandidatų darbus vertinę asmenys. Apeliacinei komisijai pateikiami tik koduoti darbai. Apeliacijos, nelygu jų skaičius, išnagrinėjamos per 2–3 savaites po to, kai rezultatai paskelbti, bet ne vėliau kaip iki einamųjų metų liepos 18 dienos (131 punktas); apeliantų įvertintų darbų rezultatai teikiami Valstybinių brandos egzaminų vertinimų apeliaciniam komitetui. Remdamasis Valstybinių brandos egzaminų vertinimų apeliacinio komiteto sprendimu, Nacionalinis egzaminų centras rengia apeliacijų rezultatų protokolus ir skelbia rezultatus kandidatams per kandidatų brandos egzaminų rezultatų demonstravimo sistemą (132 punktas).

Nurodytų teisės normų sisteminė analizė suponuoja išvadą, kad nuo 2011-07-01 buvo suvienodintas lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas visiems vidurinio ugdymo programą baigusiems mokiniams, t.y. egzaminas buvo vienodas tiek tautinių mažumų kalba, tiek lietuvių kalba besimokantiems mokiniams. Vis dėlto, pagal iki 2019-11-15 skelbiamus Nacionalinio egzaminų centro tyrimų duomenis nustatomas kalbos taisyklingumo ir kalbinės raiškos normų aprašas kandidatų iš mokyklų lietuvių mokomąja kalba ir tautinės mažumos mokomąja kalba darbams vertinti pereinamuoju laikotarpiu. Vadinasi, buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis, per kurį buvo diferencijuotas egzaminą laikiusiųjų mokinių, kurie mokėsi mokyklose lietuvių mokomąja kalba ir tautinės mažumos mokomąja kalba, darbų vertinimas, tautinių mažumų mokyklų moksleiviai galėjo padaryti daugiau leidžiamų klaidų.

Vienodam egzaminui pagal naujai patvirtintą Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programą mokiniai (tiek tautinių mažumų, tiek lietuvių kalba besimokančių mokyklų) turėjo pasiruošti per 2 metus. Ginčo atveju aktualus tas aspektas, kad tautinių mažuma kalba besimokantys mokiniai per 12 mokslų metų turėjo mažiau lietuvių kalbos pamokų nei lietuvių kalba besimokantys mokiniai. Švietimo ir mokslo ministerija atsiliepime patvirtino, kad pamokų skirtumą sudaro 783 pamokos.

Be kita ko, analizuojant pareiškėjos argumentus lygiateisiškumo principo aspektu, pažymėtina, kad švietimo ir mokslo ministro 2013-02-20 įsakymu „Dėl Švietimo ir mokslo ministro 2011-07-01 įsakymo Nr. V-1197 „Dėl brandos egzaminų ir įskaitų programų patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo pakeista Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programos 20 punkto nuostata, reglamentuojanti valstybinio ir mokyklinio brandos egzamino literatūrinio rašinio apimtį, diferencijuojant šią apimtį tautinių mažumų kalba besimokantiems mokiniams ir lietuvių kalba besimokantiems mokiniams („Lietuvių kalba besimokantiems mokiniams rašinio apimtis: valstybinio brandos egzamino – 500–600 žodžių; mokyklinio brandos egzamino – 350–400 žodžių, tautinių mažumų kalba besimokantiems mokiniams rašinio apimtis: valstybinio brandos egzamino – ne mažiau kaip 400 žodžių; mokyklinio brandos egzamino – ne mažiau kaip 250 žodžių“). Iki šio įsakymo priėmimo rašinio apimtis visiems moksleiviams buvo vienoda – valstybinio brandos egzamino apimtis buvo 500–600 žodžių, o mokyklinio brandos egzamino apimtis – 350–400 žodžių (Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programos 20 punktas).

2013-06-18 LVAT sprendimu, kuriame pateikti išaiškinimai aktualūs ir šioje byloje, pripažinta, kad 2013-02-20 Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymo 3 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam visų asmenų lygybės principui. Vadovaujantis minėtu sprendimu, 3 punktą LVAT nutarė laikyti panaikintu nuo 2013-09-01. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad buvo įgyvendinamas įvairių organizacinių priemonių kompleksas, siekiant suvienodinti visų moksleivių sąlygas ir galimybes laikyti vienodą lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, Švietimo ir mokslo ministerija turėjo atsižvelgti į visas taikytas priemones ir faktiškai sudarytas galimybes moksleiviams pasiruošti egzaminui bei įvertinti, ar taikytų organizacinių priemonių visuma nesudarė vienodų galimybių visiems moksleiviams įgyti pakankamai egzaminui reikalingų žinių ir įgūdžių. LVAT šioje byloje nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos ir tarptautinės teisės aktus valstybė turi teisę nustatyti valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimus asmenims nepriklausomai nuo jų tautybės, tačiau keisdama savo politiką šioje srityje ir didindama tokių reikalavimų apimtį, valstybė privalo veikti nuosekliai ir pertvarkymus vykdyti palaipsniui, atsižvelgdama į faktinę situaciją. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, skirtingo reguliavimo pateisinamumas turi būti vertinamas būtent skirtingų galimybių pasirengti egzaminui, o ne faktiškai turimų nevienodų žinių pagrindu. Priešingu atveju būtų iškreipiama pati egzamino paskirtis – objektyviai patikrinti ir įvertinti moksleivių žinias.

Vertinant tai, ar pareiškėja turėjo skirtingas galimybes pasirengti lietuvių kalbos ir literatūros egzaminui nei mokiniai mokyklose lietuvių mokomąja kalba, pažymėtina, kad Švietimo ir mokslo ministerija teismui nurodė, kad tautinės mažumos kalba mokyklose besimokančių mokinių galimybes pasirengti lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminui užtikrino šios valstybės vykdomos priemonės: 1) nuo 2007 iki 2011 metų, įgyvendindamos Bendruosius ugdymo planus, pagal kuriuos organizuojamas ugdymo procesas, mokyklos tautinės mažumos kalba jau pačios galėjo spręsti, kiek skirti pamokų lietuvių kalbai ir kiek pamokų gimtajai, t.y., rinktis iš 3 variantų: a) lietuvių kalbai skirti tiek pamokų, kiek nurodyta Bendruosiuose ugdymo planuose, b) sudėjus lietuvių ir gimtajai kalbai skiriamų valandų skaičių, skirti lietuvių ir gimtajai kalbai pamokų po lygiai, c) Bendruosiuose planuose nustatytą pamokų skaičių gimtajai kalbai skirti lietuvių kalbai, o lietuvių kalbos pamokų skaičių - gimtajai kalbai. Nuo 2011 m. pagal Bendruosius ugdymo planus pradiniam ugdymui skiriama 4 val. daugiau pamokų per ketverius metus nei ankstesniais metais mokyklose tautinės mažumos kalba, vienodas pamokų skaičius pagrindiniam ugdymui (5-10 klasėse) visose Lietuvos mokyklose, viduriniam ugdymui (11-12 klasėse) lietuvių kalbai ir literatūrai mokyti mokyklose tautinės mažumos kalba skiriama papildomai 3 val. per dvejus metus daugiau nei mokykloms lietuvių mokomąja kalba; 2) mokyklos, įgyvendindamos pradinio ir pagrindinio ugdymo programas mokyklose tautinės mažumos kalba, lietuvių kalbos (valstybinės) dalykui nuo 2007 m. pagal Bendruosius ugdymo planus galėjo klasę dalinti į grupes, jei klasėje mokėsi pagal pradinio ugdymo programą 20 ir daugiau mokinių, pagal pagrindinio ugdymo programą - 21 ir daugiau mokinių; 3) 2008 m. atnaujintos pradinio ir pagrindinio ugdymo lietuvių (gimtosios) ir lietuvių (valstybinės kalbos) bendrosios programos (Žin., 2008, Nr. 99-3848), pagal kurias pareiškėja mokėsi nuo septintos klasės, yra suartintos. Pagrindinio ugdymo programoje suvienodintas lietuvių literatūros ugdymo turinys, visuotinė literatūra į lietuvių (valstybinės) kalbos programą neįtraukta, nes visuotinės literatūros mokomasi per gimtosios kalbos pamokas. Dalies kalbos (gramatikos, sintaksės) ugdymo aspektų, teksto komponavimo, argumentavimo ir kitų, mokėsi ir per gimtosios kalbos pamokas, todėl mokykloms tautinės mažumos kalba buvo daugiau galimybių skirti laiko lietuvių kalbos vartojimo praktikai. Suartintos ir pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo programos, pagal kurias baigę pagrindinio ugdymo programą savo pasiekimus galėjo įvertinti mokiniai; 4) Lietuvių kalbos ir literatūros ugdymo programos įgyvendinimui parengtos nemokamos, visiems laisvai prieinamos elektroninės lietuvių kalbos ir literatūros chrestomatijos (http://www.upc.smm.lt/naujienos/chrestomatija/), skirtos tikslinės lėšos kiekvieną vienuoliktoką, besimokantį mokykloje tautinės mažumos kalba, aprūpinti lietuvių kalbos ir literatūros mokymui reikalingomis priemonėmis (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011-04-12 įsakymu Nr. V-585). Visos mokyklos tautinės mažumos kalba aprūpintos Dabartiniu lietuvių kalbos žodynu, skiriant po žodyną kiekvienam dvyliktokui (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-584); 5) Lietuvių kalbos mokymui 2011-2013 m. parengti skaitmeniniai mokymosi objektai ir mokymosi priemonės pradiniam ir pagrindiniam (5-8 klasėms) ugdymui; 6) nuo 2009 metų mokytojai turi galimybę nuolat mokytis nuotoliniu būdu kalbos ir literatūros mokymo metodikos, mokytojų dalykiniam ir metodiniam pasirengimui sustiprinti 2011-2013 m. vykdyti ES SF projekto lėšomis finansuojami metų trukmės mokymai, nuo 2011 metų skiriamos tikslinės lėšos rengti mokymus mokyklų tautinės mažumos kalba lituanistams. Ugdymui pagal visas ugdymo programas Ugdymo plėtotės centras rengia ir skelbia visiems laisvai prieinamą metodinę medžiagą (http://www.upc.smm.lt).

Vilniaus Jono Pauliaus II gimnazija atsiliepime nurodė, kad pareiškėja trečioje gimnazijos klasėje (11 kl.) 2012-2013 mokslo metais turėjo 7 val., o ketvirtoje (12 kl.) – 7 val. lietuvių kalbos ir literatūros iš 35 galimų savaitinių valandų pagal ugdymo planą (t. II, b. l. 36 – 37). Iš Nacionalinio egzaminų centro teismui pateiktos 2014-10-01 pažymos (t. I, b. l. 55 – 6) matyti, kad nuo 2011 metų Bendruosiuose ugdymo planuose buvo padidintas pamokų skaičius lietuvių kalbai mokyti mokyklose tautinės mažumos kalba – įgyvendinant Vidurinio ugdymo programas 2011 metais 11-12 kl. prie skiriamų 8 (arba 10, jeigu mokomasi pagal išplėstinį kursą) pamokų lietuvių kalbai mokyti pridėta +3 pamokos dvejus metus (11-12 klasėje) ir šis skaičius tautinių mažumų mokyklose sudarė 11 (13) savaitinių pamokų. Šios aplinkybės rodo, kad Vilniaus Jono Pauliaus II gimnazija pasirinko mažesnį savaitinį lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičių.

Svarbu akcentuoti ir tai, kad nepaisant to, kaip Vilniaus Jono Pauliaus II gimnazija nurodo, jog mokinių, pasiekusių aukščiausius įvertinimus, egzamino išlaikymo procentas krito, tačiau pagal pateiktus duomenis matyti, kad šioje mokykloje 2013 m. iš 111 abiturientų valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą pasirinko 95 mokiniai, iš kurių 88 išlaikė, o 2 gavo įvertinimus nuo 90 – 100 balų. Taigi iš 95 egzaminą laikiusių mokinių jo neišlaikė tik 7. Teismo vertinimu, toks mažas neišlaikiusiųjų skaičius suponuoja teismo išvadą, kad pareiškėja egzamino neišlaikė ne dėl nuo 2011 m. pasikeitusio teisinio reglamentavimo, kai buvo suvienodintas egzamino laikymas pagal tą pačią ugdymo programą, o dėl kitų veiksnių. Teismo įsitikinimu, pareiškėjos egzamino neišlaikymą galėjo lemti žemas lietuvių kalbos ir literatūros dalyko įvertinimas mokslo metais (pirmame pusmetyje – 4 išplėstiniu kursu). Tokią teismo poziciją pagrindžia ir tai, kad pakartotinėje sesijoje laikydama mokyklinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą pareiškėja surinko 16 taškų iš 30 galimų ir gavo 6 balus iš 10.

Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, įvertinęs ginčą reglamentuojantį teisinį reguliavimą, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus, jog ji buvo diskriminuojama kalbos ir tautybės pagrindu. Pareiškėja, kaip ir kiti jos mokyklos mokiniai ir mokiniai, kurie mokėsi lietuvių kalba, turėjo lygias galimybes tinkamai pasiruošti ir išlaikyti lietuvių kalbos ir literatūros valstybinį egzaminą, o egzamino neišlaikymas nėra nulemtas pasikeitusio teisinio reguliavimo. Šiuo atveju nustatytų priemonių visuma sudarė visiems moksleiviams vienodas galimybes pasiruošti šiam egzaminui, o taikytas diferencijavimas vertinant egzamino užduotis buvo pateisinamas ir pakankamas užtikrinant skirtingų tautinių grupių lygiateisiškumo principą. Pareiškėja nesutikimo su apeliacijos rezultatu neargumentuoja jos darbo vertinimo procedūriniais pažeidimais, todėl teismas dėl to plačiau nepasisako.

Teismui nekyla abejonių, ar 2011-07-01 švietimo ir mokslo ministro įsakymu Nr. V-1197 patvirtinta Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino vienoda programa lietuviškų ir tautinių mažumų moksleiviams neprieštarauja Švietimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintam lygių galimybių principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam visų asmenų lygybės principui. Kaip minėta, 2013-06-18 LVAT sprendime pateikė išaiškinimą dėl lygiateisiškumo principo, todėl netenkintinas prašymas dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (ABTĮ 111 str.). Tuo remdamasis teismas neturi teisinio pagrindo panaikinti Nacionalinio egzaminų centro 2014-07-11 priimtą 2014 m. pagrindinės sesijos lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino apeliacijų rezultatų protokolą Nr. VBE-158 dalyje dėl pareiškėjos apeliacijos rezultato ir įpareigoti Nacionalinį egzaminų centrą iš naujo peržiūrėti jos valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino įvertinimą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Švietimo ir mokslo ministerijos, patirtą 1 500 Lt dydžio turtinę žalą. Pasak pareiškėjos, dėl to, kad 2011-07-01 švietimo ir mokslo ministro įsakymas Nr. V-1197 pažeidė jos teisėtus interesus ir jos teises, pareiškėja neišlaikė valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino, todėl neįstojo į valstybės finansuojamą studijų vietą ir už studijas Baltstogės universiteto filialo Ekonomikos - informatikos fakultete kasmet turės mokėti po 1500 Lt. Pareiškėja 2014-08-14 sumokėjo 1500 Lt už šias studijas 2014/2015 akademiniais metais, šį mokestį pareiškėja laiko patirta turtine žala.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustato Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodyta CK 6.271 straipsnio nuostata, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme nustatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007), neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Teismas nustatė, kad 2011-07-01 švietimo ir mokslo ministro įsakymu Nr. V-l 197 nebuvo pažeistos pareiškėjos teisės ir teisėti interesai, egzamino rezultatas iš esmės buvo nulemtas nuo pareiškėjos priklausančių veiksmų (pvz. individualių gebėjimų, įdėtų pastangų rengiantis egzaminui). Be to, sutiktina su atsakovo nuomone, kad egzamino išlaikymas negarantuotų, jog pareiškėja įstotų į valstybės finansuojamą studijų vietą. Nenustačius byloje neteisėtų Švietimo ir mokslo ministerijos veiksmų, nėra būtinų sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio) deliktinės atsakomybės atsiradimui ir nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl žalos atlyginimo.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 127 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjos K. M. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.