- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-27
- Bylos Nr.
- 2A-1504-254/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Leonas Jachimavičius (pirm.), Žibutė Budžienė, Dalė Burdulienė (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Trečiasis asmuo
- G. R., A. Š.
- Ieškovas
- M. K.
- Kategorijos
- 44.5.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Žibutės Budžienės, Dalės Burdulienės (pranešėja), Leono Jachimavičiaus (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Indrei Jonauskytei, dalyvaujant apeliantui G. R., jo atstovei advokatei E. G., ieškovo atstovei advokatei J. Š., apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ir trečiojo asmens G. R. apeliacinius skundus dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-350-358/2012 pagal ieškovo M. K. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, tretieji asmenys G. R., A. Š., dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
ieškovas M. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo 6 707,00 Lt žalos ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011 m. vasario 23 d. vakare (duomenys neskelbtini) G. R., vairuodamas automobilį, priklausantį A. Š., partrenkė ir mirtinai sužalojo šunį – Džeko raselo veislės kalytę. G. R. kaltė sukėlus šį eismo įvykį nustatyta įsiteisėjusiu Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. A2.6-256-358/2011. Transporto priemonė eismo įvykio metu buvo neapdrausta. Panevėžio apskrities tarnybinės ir dekoratyvinės šunininkystės klubas, kuriam priklausė žuvęs gyvūnas, jį įkainavo 8 833,00 Lt. Vadovaujantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu, dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims išmoką moka atsakovas, kai kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę ir kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. 2011 m. rugpjūčio 16 d. AB „Lietuvos draudimas“, administruojantis tokias žalas sutartiniais pagrindais, atsakovės vardu, atlikus nuostolių sureguliavimo procedūrą, pranešimu apie nuostolių atlyginimą Nr. 1188191/839741 išmokėjo ieškovui už sunaikintą turtą 2 126,00 Lt sumą, tačiau ieškovas laiko, kad žala buvo atlyginta ne visiškai.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno rajono apylinkės teismas 2012 m. kovo 7 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai. Priteisė iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro 6 707,00 Lt žalos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2011-10-18 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepateikė argumentų ir įrodymų, kuriais remiantis nustatė ieškovui padarytą žalą ir kokiais argumentais atmetė ieškovo pateiktus įrodymus dėl žalos dydžio. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 6 punkte nurodyta, kad eismo įvykio metu padarytos žalos dydis ir nukentėjusiems tretiesiems asmenims mokėtinos draudimo išmokos dydis nustatomas vadovaujantis civiliniu kodeksu ar paskirtų ekspertų ataskaitomis ar išvadomis. Atsakovas kritiškai vertino ieškovo pateiktą pažymą dėl šuns įkainavimo, tačiau pats nepasinaudojo galimybe kreiptis į atitinkamos srities specialistą. Teismas rėmėsi liudytojo kinologo V. G. parodymais, kad šuns kainą sudaro šuniuko įsigijimo kaina ir tai, kas į jį investuojama, t. y. pirminiai skiepai, mikroschemos įvedimas, kasdieninis šuns maitinimas, veterinarijos paslaugos, grumingas ir treniravimas. Šuns vertę padidina dalyvavimas parodose ir titulo laimėjimas. Džeko raselo veislės kalytė gimusi 2008 m. jau buvo pasiekusi savo „piką“ – trijose 2009 Latvijos rengtose šunų parodose pelnė aukščiausius įvertinimus – sertifikatus Latvijos parodų čempionų titulams iškovoti. Iš šių įrodymų visumos konstatavo, kad ieškovui išmokėta draudimo suma ne visiškai kompensuoja jo patirtus nuostolius. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai dėl nuostolių dydžio: veterinarinės paslaugos, šuns maitinimas ir papildai, dresūros užsiėmimai, Panevėžio apskrities tarnybinės ir dekoratyvinės šunininkystės klubo ir VŠĮ Lietuvos gyvūnų augintojų centro klubo išlaidos, parodų dalyvio registracijos ir įforminimo mokesčiai, iš viso 5 165,35 Lt., buvo pripažinti realiais ir pagrįstais. Be to, ieškovas šunį į parodas Joniškyje, Rygoje, Vilniuje transportavo savo automobiliu ir tai susiję su išlaidomis degalams (1 541,65 Lt), kurias teismas pripažino realiomis. Pažymėjo, kad ieškovas prarado galimybę ateityje turėti tituluoto šuns palikuonių ir susigrąžinti įdėtas lėšas, o bylos duomenys nesudarė teisinio pagrindo pripažinti, kad ieškovas elgėsi itin neatsakingai ir rizikingai.
Kauno rajono apylinkės teismas 2012 m. kovo 27 d. papildomu sprendimu priteisė ieškovui iš atsakovo 139,15 Lt už vertimus į lietuvių kalbą.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo 484,00 Lt papildomų bylinėjimosi išlaidų. Apeliantas nurodė, kad teismas ignoravo žalos bei draudimo išmokos dydžio nustatymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:
Patirtos žalos dydis buvo grindžiamas subjektyviais kriterijais, neturinčiais nieko bendra su turto vertės nustatymo principais bei liudytojo, kuris neturi teisės vertinti turtą, parodymais. Atsakovas, nepažeisdamas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių bei Turto ir verslo vertimo pagrindų įstatymo 6 straipsnio 4 dalies nuostatų, teisingai nustatė ieškovo dėl eismo įvykio patirtą žalą, remdamasis šuns įsigijimo (2 078,00 Lt) ir utilizavimo (50,00 Lt) išlaidų dydžiu – iš viso 2 128,00 Lt. Ignoruojant aiškias šuns įvertinimą bei žalos dydžio nustatymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, priimtas skundžiamas teismo sprendimas sąlygojo būtinybę pateikti papildomus žalos dydį patvirtinančius įrodymus, todėl atsakovas kreipėsi į kvalifikuotą turto vertintoją UAB „Impeksservis“, turinčią teisę verstis turto ir verslo vertinimo veikla ir su apeliaciniu skundu pateikė šuns įvertinimo ataskaitą Nr. 52. Ataskaita dar kartą patvirtino atsakovo atliktų skaičiavimų teisingumą, tuo pačiu – teismo priteistos žalos dydžio nepagrįstumą;Teismas turėjo atsižvelgti, kad visiško nuostolių atlyginimo principo taikymas yra itin aktualus administruojant atsakovo kompetencijai priskirtas žalos bylas, nes išmokėjęs išmokas, jis pareikš reikalavimą atsakingam už žalos padarymą asmeniui arba asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį – nagrinėjamu atveju tretiesiems asmenims G. R. ir A. Š.;Pirmosios instancijos teismas turėjo rimtą pagrindą spręsti teisėjos nusišalinimo nuo bylos nagrinėjimo klausimą, nes skundžiamoje byloje trečiasis asmuo teikė argumentus ir prieštaravimus, susijusius su to paties teisėjo nagrinėta administracinio teisės pažeidimo byla dėl to paties įvykio.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo G. R. prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą apeliantas grindžia šiais argumentais:
Teismas neįvertino ir nepasisakė dėl administracinėje byloje Nr. A2.6-256-358/2011 surinktų įrodymų: 2011-03-14 apelianto pareiškimo bei 2011-03-01, 2011-02-23 paaiškinimų, 2011-03-01 D. R. paaiškinimo, 2011-03-01 A. P. paaiškinimų bei kitų rašytinių įrodymų, kad žuvęs gyvūnas buvo vedamas be pavadėlio. Eismo įvykis įvyko žiemą, tamsiu paros metu, gatvės važiuojamoji dalis buvo slidi, tačiau ieškovas su šunimi ėjo važiuojama kelio dalimi, šuo buvo vedamas be pavadėlio ir antsnukio. Šios aplinkybės patvirtina faktą, jog ieškovas nebuvo pakankamai atsargus ir elgėsi rizikingai, todėl toks jo elgesys turi būti įvertintas kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę šalinanti aplinkybė. Teismas turėjo įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą, vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais. Teismas nevertino ir nenustatinėjo priežastinio ryšio kaip būtinos sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti, apsiribojo tik griežtosios atsakovo civilinės atsakomybės konstatavimu. Šie teismo pažeidimai lėmė ir klaidingą įrodymų vertinimą; be to, teismas netinkamai taikė CPK 218 straipsnį. Kadangi didesnio pavojaus šaltinio atsakomybė atsiranda be kaltės, tai esant kitų asmenų veiksmams, teismas turėjo nustatyti, kieno veiksmai buvo pagrindinė žalos atsiradimo priežastimi, nes pagal CK 6.247 str. atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų civilinės atsakomybės prigimtį gali būti skolininko veiksmų rezultatas. Ieškovas, nesilaikydamas KET reikalavimų ir gyvūnų laikymo Kauno rajone taisyklių, patvirtintų Kauno rajono savivaldybės tarybos 2000-08-31 sprendimu Nr. 58, savo augintinį vedžiojo neleistinoje vietoje be antsnukio ir pavadėlio. Teismas, spręsdamas dėl didelio ieškovo neatsargumo, pažeisdamas CPK 197 straipsnio 2 dalį, 218 straipsnį, netinkami įvertino bylos rašytinius įrodymus bei nevertino Kauno rajono apylinkės teismo 2011-04-18 nutarime administracinėje byloje Nr. A2.6-256-358/2011 padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovo veiksmai, vedant savo augintinį žiemą, slidžia kelio danga, viduriu kelio, be pavadėlio nebuvo didelis nukentėjusiojo neatsargumas. Ieškovas nesilaikė KET 43, 73, 77 punktuose įtvirtintų pėsčiųjų pareigų bei nustatytų draudimų, pažeidė gyvūnų laikymo Kauno rajone taisyklių 2, 14, 15.1 p. reikalavimus, kas suponavo eismo įvykio kilimą bei ieškovo patirtą žalą. Augintinio vedimas nesilaikant taisyklių nebuvo būtinas augintinio poreikis, todėl ieškovas turėjo suprasti, kad savo elgesiu kelia grėsmę gyvūnui, todėl teismas be pagrindo netaikė CK 6.253 str. 1, 5 dalių nuostatų dėl paties ieškovo atliktų veiksmų, kuriais jis padidino augintinio sužalojimo riziką.Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą bei nustatydamas neteisingą turtinės žalos dydį, pažeidė civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, teisingumo, protingumo, proporcingumo principus. Apeliantas laiko, kad atsakovas teisingai nustatė žalos dydį, remdamasis šuns įsigijimo ir utilizavimo dydžiu ir išmokėjo 2128,00 Lt. Ieškovo pateikta pažyma dėl šuns įkainavimo yra asmens, kuris neturi teisės verstis šunų vertinimo veikla. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina faktą, jog Džeko raselo terjero veislės šuniuką galima įsigyti už pinigų sumą diapazone nuo 300 Lt iki 2000 Lt priklausomai nuo įgyjamo šuniuko kilmės, dokumentų, atliktų vakcinų bei amžiaus. Pagal CK 6.249 straipsnio 5 dalį, nuostoliai skaičiuojami pagal turto kainas, kurios galiojo teismo sprendimo priėmimo dieną, tačiau teismas atmetė apelianto pateiktus rašytinius įrodymus apie šuns kainas, galiojančias teismo sprendimo priėmimo dienai. Teismas, pažeisdamas CPK 6.249 str. 1 dalį, prie žalos priskyrė ir žuvusio augintinio dalyvavimą parodose, kas yra galima šuns šeimininko investicija į tituluoto šuns palikuonių turėjimą ir siekis susigrąžinti įdėtas lėšas, tačiau ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie šio siekio realizavimą. Kergti šios veislės šunis galima jau nuo vienerių metų, žuvęs šuo buvo trejų, bet byloje nėra duomenų, kad žuvęs šuo būtų sukergtas, todėl galima drąsiai teigti, kad ieškovas to nesiekė. Teismo priteista žala suteikia pagrindą ieškovui praturtėti. Apeliantas laiko, kad teisėja, siekdama nešališkai ir objektyviai išnagrinėti bylą, turėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, kadangi priėmė 2011-04-18 nutarimą administracinėje byloje Nr. A2.6-256-358/2011, kurioje apeliantas buvo nubaustas administracine bauda už padarytą administracinės teisės pažeidimą, kuris ir suponavo žalos kilimą ieškovui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo G. R. prašė panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 7 d. sprendimą bei papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai paskirstyti bylinėjimosi išlaidas bei priteisti bylinėjimosi išlaidas susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinėje instancijoje. Trečiasis asmuo atsiliepime iš esmės pakartojo savo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes.
Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas prašė Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:
Trečiojo asmens G. R. kaltė sukėlus eismo įvykį, dėl kurio buvo mirtinai sužalotas ieškovui priklausęs gyvūnas, nustatyta įsiteisėjusiu Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. A2.6-256-358/2011. Apskųstu teismo sprendimu buvo teisingai nustatyta, kad eismo įvykis įvyko žiemą, tamsiu paros metu, kad gatvės kelkraščiai buvo užversti sniegu, todėl ieškovas su šunimi ėjo važiuojamosios dalies kelkraščiu, kad šuo buvo vedamas su pavadėliu - šią aplinkybę patvirtina liudytojo V. K. parodymai, kad šuns šeimininkas po eismo įvykio rankose laikė pavadėlį (adm. bylos b.l. 78). Ieškovas, vedžiodamas savo augintinį, nepažeidė Gyvūnų laikymo Kauno rajone taisyklėse įtvirtintų draudimų, nes su gyvūnų vedžiojimu susijęs vienintelis draudimas, įtvirtintas taisyklių 27.16 punkte. Šuo buvo vedžiojamas nuošalios kaimo gatvės kelkraščiu nuo savo namų miško link. Pats G. R. vairuodamas automobilį buvo neatidus, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, partrenkė gyvūną, apgadino kitam asmeniui priklausantį automobilį, pasitraukė iš eismo įvykio vietos, tuo pažeisdamas kelių eismo taisyklių reikalavimus, po eismo įvykio buvo neblaivus, o visi trečiojo asmens nurodyti argumentai dėl jo kaltės nebuvimo tėra jo gynybinė pozicija, siekiant išvengti visiško žalos atlyginimo. Bylai reikšmingos aplinkybės dėl G. R. veiksmų nustatytos įsiteisėjusiu nutarimu administracinėje byloje, kurio jis neskundė. Kompensuodamas dalį žalos jis savo kaltę pripažino. Nei atsakovas, nei trečiasis asmuo nei iki bylos iškėlimo, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nesikreipė į atitinkamos srities specialistus dėl gyvūno vertės nustatymo, patys žuvusio gyvūno vertės apskaičiavimų. Apeliaciniuose skunduose išdėstyti motyvai taip pat nepaneigia teismo nustatytų kriterijų, jog šuns kainą sudaro tiek jo įsigijimo kaina, tiek ir tai, kas į jį investuojama. Akivaizdu, kad ieškovas prarado galimybę iš tituluoto šuns susilaukti palikuonių ir taip susigrąžinti investuotas lėšas. Neginčydami, kad ieškovas šuniuką įsigijo už 2 078,00 Lt, apeliantai visiškai ignoruoja teismo nustatytas aplinkybes, kad šuns kainą sudaro ne tik jo įsigijimo kaina. Gyvūnas nemaitinamas neišgyventų, jam yra būtinos veterinarinės paslaugos, o dalyvavimo parodose tikslas – iškovoti titulų, kurie didina šio gyvūno vertę, o tuo pačiu ir jo būsimų palikuonių vertę;Bylos nagrinėjimo metu atsakovas turėjo galimybę užsakyti atitinkamo turto vertinimą bei pateikti jį į bylą kaip įrodymą, tačiau tai padaryta nebuvo, todėl atsakovo neveikimas, t.y. vengimas tinkamai bei sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme negali būti pagrindu apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus. Be to, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme;Atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateitoje ataskaitoje nurodoma ieškovo patirta žala yra beveik 36,28 % didesnė nei buvo nustatyta atsakovo atstovo iki civilinės bylos iškėlimo bei kurią atsakovas palaikė galutinai suformuluodamas atsikirtimus į pareikštus ieškinio reikalavimus benagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Tokiu būdu, atsakovo pateikta turto vertinimo ataskaita tik patvirtina, kad paties atsakovo paskaičiuotas ieškovo patirtos žalos dydis nėra teisingas. Tačiau analizuojant šios turto vertinimo ataskaitos turinį matyti, jog ji yra nepakankamai pagrįsta: nėra duomenų nei apie konkrečius tokio gyvūno pardavimo pasiūlymus, nei apie tokių pirkimo-pardavimo sandorių realumą, o tuo pačiu ir apie tai ar pardavimui siūlomi gyvūnai buvo analogiški ieškovo turėtam gyvūnui, t. y. ar buvo tokio paties amžiaus, turėjo analogiškų įvertinimų, pasiekimų, dalyvavo analogiškose parodose, pelnę analogiškų titulų ir t.t., ar buvo atsižvelgta į kitus gyvūno vertei įtakos turinčius duomenis. Taip pat nėra duomenų ir apie įvertinimo akto 9 punkte nurodytą Lietuvos kinologų draugijos kinologų ekspertų-teisėjų ir draudimo kompanijų informaciją, į kurią neva buvo atsižvelgiama nustatant gyvūno rinkos vertę;Nėra duomenų apie tai, kad bylą nagrinėjanti teisėja būtų turėjusi išankstinį nusistatymą ar būtų buvusi tendencinga. Apeliantai nenurodė nei vieno fakto, kurie galėtų kelti objektyvių abejonių dėl teisėjos nešališkumo. Visi byloje dalyvavę asmenys sutiko su teismo sudėtimi ir nereiškė nušalinimo bylą nagrinėjančiai teisėjai, o tai leidžia daryti išvadą, kad teisėjos nešališkumu suabejota nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Apeliantai Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras nesutinka su skundžiamu sprendimu tuo aspektu, kad teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias žalą ir nuostolius bei visišką nuostolių atlyginimą (CK 6.249 str., 6.251 str.), o apeliantas G. R. taip pat laiko, kad teismas nenustatinėjo priežastinio ryšio, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles spręsdamas dėl ieškovo didelio neatsargumo (CPK 185 str.). Abu apeliantai laiko, kad bylą nagrinėjanti teisėja turėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, kadangi trečiasis asmuo teikė argumentus ir prieštaravimus, susijusius su tos pačios teisėjos nagrinėta administracinio teisės pažeidimo byla dėl to paties įvykio, kuriame ieškovas patyrė žalą.
Dėl priežastinio ryšio nustatymo, didelio ieškovės neatsargumo, įrodymų vertinimo
Šios bylos išsprendimui priežastinio ryšio nustatymo aspektu būtina nustatyti faktą, kad būtent trečiojo asmens G. R. valdomas automobilis, kaip didesnį pavojų aplinkiniams keliantis objektas lėmė šios žalos ieškovei atsiradimą (CK 6.247 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad trečiasis asmuo G. R., 2011 m. vasario 23 d. vakare (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį, priklausantį A. Š., partrenkė ir mirtinai sužalojo ieškovui priklausantį šunį – Džeko raselo veislės kalytę. Transporto priemonė autoįvykio metu nebuvo apdrausta, todėl šiuo atveju atsakingas už padarytą žalą asmuo yra draudėjas, o nukentėjusysis yra ieškovas, turintis teisę reikalauti žalos (nuostolių) atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 11 d. nutartis byloje O. V. v. UADB „PZU Lietuva“, V. K., bylos Nr. 3K-7-115/2006).
Dėl byloje įrodinėtinų aplinkybių bei aplinkybių, kurių nereikia įrodinėti pažymėtina, kad pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti, reglamentuoja CPK 182 straipsnis. Jo 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybės administracija v. VĮ Valstybės turto fondas, bylos Nr. 3K-3-38/2012). Šiuo aspektu pažymėtina, kad prejudiciniu ir iš naujo šioje byloje neįrodinėtinu faktu laikytinos aplinkybės, nustatytos Kauno rajono apylinkės teismo 2011-04-18 nutarime, priimtame administracinėje byloje Nr. A26-256-358/2011. Nutarime konstatuota šioje byloje reikšmingas faktas, kad trečiasis asmuo G. R., 2011 m. vasario 23 d. vakare (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį, priklausantį A. Š. padarė eismo įvykį, dėl kurio buvo mirtinai sužalotas šuo bei apgadintas A. Š. priklausantis automobilis, t.y. padarė pažeidimą, numatytą LR ATPK 127 straipsnio 2 dalyje straipsnio 2 dalyje. Dėl to nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino ir nenustatinėjo priežastinio ryšio, kaip būtinos sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti. Remiantis bylos duomenimis konstatuotina, kad žalos ieškovui atsiradimą lėmė būtent trečiojo asmens valdomas automobilis, kaip didesnį pavojų aplinkiniams keliantis objektas, kurį vairuodamas trečiasis asmuo G. R., būdamas neatidus, nesilaikė būtinų atsargumo priemonių, partrenkė gyvūną, pasitraukė iš įvykio vietos, tuo pažeidė KET 9, 232, 233 punktų reikalavimus ir padarė pažeidimus, numatytus LR ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje ir 126 straipsnio 4 dalyje (CPK 176, 177, 185 straipsniai).
Nutarime taip pat konstatuotas šioje byloje reikšmingas faktas dėl šuns išbėgimo į gatvę bei susidūrimo metu buvusios automobilio padėties. Apeliantas G. R. nurodo, kad važiavo arčiau dešiniojo kelkraščio. Nutarime konstatuota, kad „pažeidėjo nurodytas aplinkybes (šuo išbėgo į važiuojamąją dalį, važiavo arčiau dešiniojo kelkraščio) paneigia eismo įvykio vietos schemoje užfiksuoti duomenys. Kaip matyti iš šios schemos, nuo važiuojamosios dalies kairio krašto iki kraujo dėmės yra išbarstytos smulkios plastmasės šukės. Šių šukių išsibarstymo pradžia yra tik 0,3 m nuo kairiojo kelkraščio. Tai patvirtina nukentėjusio asmens nurodytą aplinkybę, jog tik jam spėjus pasitraukti, nebuvo sužalotas, tačiau kliudė jo greta vedamą šunį“. Pažymėtina, kad administracinėje byloje liudytojas V. Č. (policijos tyrėjas) parodė, kad automobilio šukės eina nuo šalikelės į kelio vidurį, kas visiškai atitinka nukentėjusiojo pirminius ir kitus paaiškinimus, kad šuo buvo partrenktas šalikelėje, o nuo smūgio nublokštas į kelio vidurį iki kurio taip pat eina automobilio šukės. Šie parodymai atitinka byloje esančią įvykio schemą (b.l. 34). Todėl kolegija remiantis prejudiciniais faktais bei pirmiau paminėtais įrodymais sprendžia, kad apelianto G. R. apeliacinio skundo argumentai, kad jo veiksmai nebuvo pagrindinė žalos atsiradimo priežastis, yra nepagrįsti.
Apeliantas G. R. apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas neįvertino byloje surinktų įrodymų – jo bei nukentėjusiojo, G. Š., D. R., A. P. paaiškinimų ir kitų administracinėje byloje surinktų įrodymų, kurie jo manymu patvirtina, jog ieškovas buvo nerūpestingas ir neatsargus. Kolegija pažymi, kad pagal CPK 177 straipsnį, faktiniai duomenys nustatinėjami šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais ir kt. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti asmenų paaiškinimų ar papildomų paaiškinimų administracinio teisės pažeidimo byloje, kuomet šie asmenys nebuvo apklausti liudytojais (CPK 189, 192 str.). G. Š. nebuvo apklaustas liudytoju nei šioje civilinėje byloje, nei administracinio teisės pažeidimo byloje. Tačiau jeigu sprendžiant dėl aplinkybių, kurias apeliantas laiko svarbiomis, tai šis asmuo pastarojoje byloje esančiame 2011-03-09 paaiškinime nurodė, kad ieškovas vedė šunį su pavadėliu (b.l. 13). Liudytojas V. K. (b.l. 70) dėl įvykio vietos parodė analogiškai bei nurodė, kad ieškovas turėjo rankose pavadėlį. Esant tokiems duomenims kritiškai vertintini liudytojo A. P. parodymai, kad šuo buvo vedamas be pavadėlio (b.l. 129), kadangi šis asmuo yra G. R. draugas. Apelianto G. R. nurodyti KET 77.2 – 77.7 punktai nėra susiję su ginčo teisiniais santykiais, o KET 77.1 punkto nuostatų, kuomet gyvūnų negalima palikti be priežiūros, pažeidimo nagrinėjamu atveju nustatyti nebuvo pagrindo. Reikalavimo šunį vedžioti su antsnukiu nesilaikymas, kuomet ne šuo sužalojo asmenį, o pats buvo sužalotas, nėra teisiškai reikšminga nagrinėjamu atveju.
Ieškovo tyčios ar didelio neatsargumo faktą teismas galėjo pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu būtų susiformavęs teismo įsitikinimas to fakto buvimu (CPK 176 str. 1 d.). Iš administracinėje byloje esančių duomenų, taip pat 2011-02-24 tarnybinio pranešimo matyti, kad po eismo įvykio apgadinta apelianto G. R. automobilio priekinio bamperio kairės pusės apatinė dalis. Ieškovas administracinio teisės pažeidimo byloje nurodė, kad ėjo Dautarto gatve nuo Kauno m. važiuojamosios dalies pakraščiu kairia kelio puse, nes šaligatvis buvo užneštas sniegu (b.l. 14), t.y. judėjo kelkraščiu prieš transporto priemonių važiavimo kryptį ir KET 44 punkto reikalavimų nepažeidė. Apeliantas važiavo taip pat nuo Kauno m. ir prejudiciniu faktu nustatyta, kad apeliantas nevažiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto (KET 125 p.). Apeliantui laikantis šių taisyklių galimai būtų išvengta autoįvykio. Kolegija sprendžia, kad vertindamas pateiktus įrodymus, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, teismas negalėjo padaryti išvados, kad ieškovas įvykio metu veikė tyčia ar dideliu neatsargumu (CPK 185 str., CK 6.270 str. 1 d.).
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantas savo apeliacinį skundą grindė nauju įrodymu, kuris nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teismui – tai 2012-03-30 Turto įvertinimo ataskaita Nr. 52 (b.l. 12-22), pagal kurią ieškovo šuns rinkos kaina 2 900,00 Lt. Nors kolegija sprendė, kad šis įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, tačiau atsižvelgdama į pagrindinį bet kurios instancijos teismo tikslą – teisingą bylos išnagrinėjimą, siekiant nustatyti tiesą byloje ir teismo pareigą ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. A. T.; bylos Nr. 3K-3-691/2006; 2008 m. liepos 18 d. nutartims, priimta civilinėje byloje P. R. ir kt. v. A. U., bylos Nr. 3K-3-359/2008) neatsisakė priimti atsakovės prie apeliacinio skundo pateiktų naujų įrodymų ir suteikė galimybę ieškovui tinkamai įgyvendinti savo teisę pateikti atsikirtimą į naujai pateiktus įrodymus (II t., b.l. 72). Ieškovas pateikė UAB „Liturta“ Turto vertės nustatymo ataskaitą Nr. K12/07-75, kurioje išlaidų (kaštų) metodo pagrindu, konstatavus, kad nagrinėjamu atveju negalimas lyginamojo metodo bei pajamų metodo taikymas, nustatyta atkuriamoji vertinamo turto vertė, kuri laikytina turto rinkos verte ir yra 8 460 Lt. Atsakovo pateikta 2012-03-30 Turto įvertinimo ataskaita Nr. 52 Turto vertinimo priežiūros tarnybos buvo pripažinta neatitinkanti Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (red. iki 2012-05-01) 23 straipsnyje nurodytus reikalavimų (II t., b.l. 84-85) bei turto vertintojui Turto ir verslo vertintojų Garbės teismas pareiškė pastabą. Dėl ieškovo pateiktos ataskaitos 2012-10-31 raštu Turto vertinimo priežiūros tarnyba konstatavo, kad UAB „Liturta“ ataskaita laikoma teisinga. Kolegija netenkino atsakovės prašymo paskirti byloje turto vertės nustatymo ekspertizę ne tik todėl, kad šis įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, tačiau ir todėl, kad patenkinus šį prašymą iš esmės būtų leista apeliantui papildyti apeliacinį skundą, pažeidžiant CPK 323 straipsnio nuostatas, nebūtų užtikrintas proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principo įgyvendinimas (CPK 7, 301 straipsniai).
Dėl žalos dydžio
CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žalos samprata. Kai nukenčia asmens turtiniai (ekonominiai) interesai, žala, įvertinta pinigais, laikoma nuostoliais. Tais atvejais, kai asmuo dėl patirtų jo teisių suvaržymų patiria nuostolių negavęs pajamų iš savo veiklos, jis turi teisę reikalauti negautos naudos kaip netiesioginių nuostolių. Civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis). Jis reiškia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Analogiška įrodinėjimo pareiga įtvirtinta ir CPK 178 straipsnyje. CPK 17 straipsnyje nustatyta, kad šalių procesinės teisės yra lygios. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydį negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Kolegija pažymi, kad ieškovas pirmosios instancijos teismui teikė įrodymus, kurie jo manymu pagrindžia jam padarytos žalos dydį (b.l. 13-17, 45,46, 64-98). Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsakovas nepaneigė ieškovo pateiktų duomenų dėl žalos dydžio ir neįrodė savo argumentų pagrįstumo, kuomet ieškovui padaryta žala skaičiuotina tik pagal šuns įsigijimo ir jo utilizavimo kaštus.
Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktų įrodymų visumą, pagal ieškovo byloje pateiktus duomenis, kurie buvo pagrindu UAB „Liturta“ parengti Turto vertės nustatymo ataskaitą Nr. K12/07-75 pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, turėjo pagrindo priteisti iš atsakovo ne 6707 Lt, bet 6 334 Lt (8 460 Lt - 2 076 Lt – 50 Lt) žalos atlyginimą, todėl apeliaciniai skundai, kuriais buvo prašoma ieškinį atmesti visiškai, tenkintini iš dalies (6 %) ir sprendimas žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidų dalyje pakeistinas, nurodant, kad 5% procesinės palūkanos priteistinos už priteistą 6 334 Lt sumą. Taip pat, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, sumažintinas žyminis mokestis nuo 201 Lt iki 190 Lt, išlaidos advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme nuo 2500 Lt iki 2350 Lt (patenkinta dalis 6%), kitoje dalyje sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Dėl teismo sudėties
Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, remdamasis CPK 65-66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Pažymėtina, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Nagrinėjamu atveju apeliantai nušalinimo teisėjai nereiškė. CPK 65, 66 straipsniuose įtvirtinta teisėjo pareiga nusišalinti, kai egzistuoja atitinkamos aplinkybės, keliančios (ar galinčios kelti) abejonių teisėjo nešališkumu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantų argumentai dėl teisėjos šališkumo tuo aspektu, kad ji nagrinėjo G. R. administracinio teisės pažeidimo bylą, dėl įvykio metu padarytų KET pažeidimo grindžiami tik prielaida, todėl nepaneigia preziumuojamo asmeninio nešališkumo principo ir nėra pagrindas daryti išvadai, jog teisėja buvo šališka, todėl pati turėjo nuo bylos nagrinėjimo nusišalinti.
V. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Ieškovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 700 Lt išlaidų advokatės pagalbai už atsiliepimų į apeliacinius skundus surašymą (II t., b.l. 68-70) ir 600 Lt išlaidų už atstovavimą teisme ir prašymų surašymą (II t., b.l. 88-89a), taip pat 2 000 Lt už UAB „Liturta“ turto vertinimą (II t., b.l. 78) arba iš viso 4 300 Lt bylinėjimosi išlaidų. Apeliantų apeliacinius skundus tenkinant iš dalies (6%), iš atsakovo ir trečiojo asmens priteistina lygiomis dalimis 4042 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str., 302 str.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 7 d. sprendimą pakeisti ir iš atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudiko biuro (įmonės kodas 125709291, Algirdo g.38, Vilnius, LT03606) ieškovui M. K. priteistą 6707 žalos atlyginimą sumažinti iki 6334 (šešių tūkstančių trijų šimtų trisdešimt keturių) litų ir 5 procentų metines palūkanas skaičiuoti nuo priteistos 6334 Lt sumos nuo 2011 10 18 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei iš atsakovo ieškovui priteistas 2701 Lt bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 2350 (dviejų tūkstančių trijų šimtų penkiasdešimt) litų.
Sprendimą likusioje dalyje palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantų Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudiko biuro ir G. R. ieškovui M. K. po 2021 (du tūkstančius dvidešimt vieną) litą iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų.