- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-02-29
- Bylos Nr.
- N-444-253-08
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas, Virgilijus Valančius, Antanas Ablingis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarties A. P. administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Panevėžio rajono policijos komisariato viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnas 2007 m. balandžio 1 d. A. P. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis tą dieną apie 2.23 val. Panevėžio r., Bernatonių k. vairavo automobilį būdamas neblaivus (0,65 promilių lengvas girtumo laipsnis), tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 68 punkto reikalavimą.
Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Eismo priežiūros skyriaus Analizės ir administracinės veiklos poskyrio (toliau – Institucija) įgaliotas pareigūnas 2007 m. balandžio 13 d. nutarimu A. P. už pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrė 1200 Lt baudą.
II.
A. P. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti nutarimą ir bylą jo atžvilgiu nutraukti. Nurodė, kad nubaustas neteisėtai ir nepagrįstai, nes 2007 m. balandžio 1 d. buvo išgėręs du butelius alaus, tačiau jautėsi visiškai blaivus ir nuo alkoholio vartojimo buvo praėjęs pusvalandis, todėl vairavo transporto priemonę. Paaiškino, kad kai jį sustabdė policijos pareigūnai, jis buvo tikrinamas du kartus – po pirmojo patikrinimo buvo nustatytas 0,57 promilių, o po antrojo - 0,65 promilių lengvas girtumo laipsnis, tačiau kadangi jautėsi blaivus, iš karto po protokolo surašymo kreipėsi į Panevėžio apskrities priklausomybės ligų centrą su prašymu nustatyti alkoholio kiekį jo kraujyje. 2007 m. balandžio 1 d. 4.10 val. jam buvo nustatytas 0,39 promilės etilo alkoholio kiekis kraujyje. A. P. pažymėjo, kad pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį lengvas neblaivumo laipsnis nustatomas esant nuo 0,41 iki 1,5 promilių, todėl leistinos ribos jis neviršijo ir nubaustas nepagrįstai.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 27 d. nutartimi A. P. skundą atmetė ir Institucijos nutarimą paliko nepakeistą, padaręs išvadą, kad jis pagrįstai ir teisėtai nubaustas už pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnio 1 dalyje, padarymą, nuobauda paskirta sankcijos ribose ir atitinka jo asmenybę bei padaryto pažeidimo pobūdį. Teismas nurodė, kad siekiant pašalinti byloje surinktų įrodymų prieštaravimus, teismo nutartimi buvo paskirta psichiatrijos ekspertizė dėl neblaivumo nustatymo. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus I-a teismo psichiatrijos komisija pateikė ekspertizės aktą Nr. G-42, kuriame nustatyta, jog kadangi A. P. po sulaikymo policijos testuotas 2.23 val., kai buvo nustatytas lengvas girtumo laipsnis – 0,65 promilės, o kraujas tyrimui paimtas 4.10 val., t. y. po 1 val. 47 min., pilnai galima patvirtinti, kad policijos sustabdymo momentu alkoholio koncentracija vairuotojo kraujyje viršijo 0,60 promilių, ką parodė ir pirminis policijos atliktas testas. Teismas pažymėjo, kad minėta išvada netikėti nėra pagrindo, kadangi ekspertizę atliko specialių žinių turintys kvalifikuoti ekspertai, kurie pakankamai motyvavo ir pagrindė savo išvadą.
III.
Nesutikdamas su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 27 d. nutartimi, A. P. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti nutartį. Nurodo, kad policijos pareigūnai, žinodami, kad jis nesutinka su alkotesterio parodymais ir paduos skundą, taip pat žinodami bylų nagrinėjimo praktiką, sąmoningai atsisakė jį pristatyti į medicinos įstaigą alkoholio kiekiui kraujyje nustatymui, be to, klaidingai nurodė medicinos įstaigą. Tokiais veiksmai pareigūnai siekė, kad jis sugaištų kuo daugiau laiko ir to pasekoje teismas galėtų abejoti jo blaivumu, tačiau teismas šių aplinkybių nenagrinėjo. Taip pat nurodo, kad teismas jo neįgaliotos žmonos parašą nutarime įvertino kaip jo sutikimą su tariamai padarytu pažeidimu, nors jis tai ginčijo ir atsisakė pasirašyti protokole bei davė kraują savo blaivumo įrodymui. A. P. pažymėjo, kad teismas atmetė jo kraujo analizės parodymus ir paskyrė teismo psichiatrijos ekspertizę dėl neblaivumo nustatymo. Vilniaus I-a teismo psichiatrijos komisija, neakivaizdžiai ištyrusi neblaivumo nustatymo medžiagą (ne kraują), remdamasi knygomis, nustatė, kad jis buvo neblaivus, tačiau nenurodo alkoholio kiekio kraujyje, o prieš nagrinėdamas šią aplinkybę teismas nesupažindino jo su šiuo aktu ir atėmė galimybę jį ginčyti. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 15 d. nutarimas Nr. 92 nustato ginčijamo neblaivumo nustatymo tvarką, į kurią teismas nagrinėdamas bylą neatsižvelgė, taip pat teismas kaip sunkinančią aplinkybę įvardijo tos pačios rūšies pažeidimą, padarytą per metus laiko, nors pažeidimas buvo padarytas 2002 m. kovo 7 d.
Institucijos atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
ATPK 126 straipsnio 1 dalyje (2000 m. vasario 12 d. įstatymo Nr. VII-1543 ir 2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1702 redakcija, galiojusi iki 2008 m. sausio 1 d.) numatyta administracinė atsakomybė už transporto priemonių vairavimą, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas lengvas neblaivumo (girtumo) laipsnis (nuo 0,41 promilės iki 1,5 promilės).
A. P. nesutinka su jo veikos kvalifikacija pagal nurodytą ATPK 126 straipsnio 1 dalį, teigdamas, kad jis transporto priemonę vairavo būdamas blaivus. Taigi nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar byloje surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių padaryti neabejotiną išvadą, jog jis nurodytu laiku, t. y. 2007 m. balandžio 1 d., apie 2.23 val. sustabdžius jį Panevėžio r., Bernatonių kaime vairavo automobilį būdamas neblaivus, kai nustatytas lengvas neblaivumo (girtumo) laipsnis.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl apelianto veikos kvalifikavimo pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus, pats aktyviai rinko naujus įrodymus, siekdamas nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes, ir įrodymus tinkamai įvertino, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalies nuostata, kad teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.
Administracinio teisės pažeidimo protokole užfiksuota, kad sustabdžius apeliantą 2007 m. balandžio 1 d. 2.23 val. ir policijos pareigūnams patikrinus jį, alkoholio kiekio matavimo prietaisas Lion alcolmeter 500 užfiksavo 0,65 promilių alkoholio kiekio rezultatą (b. l. 3, administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga, b. l. 1, 6). Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui akte Nr. 39, surašytame A. P. nesutikus su tikrinimo rezultatais ir tą pačią dieną 3.45 val. kreipusis į Panevėžio apskrities priklausomybės ligų centrą, nurodyta, kad tuo metu jis buvo blaivus, nes atlikus tyrimą alkotesteriu Dragger 3.50 val. buvo gautas rezultatas – 0,32 promilių, o 4.10 val. – 0,34 promilių, taip pat buvo paimtas kraujo bandinys (b. l. 10), kurį ištyrus, Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Toksikologijos laboratorijos specialisto išvadoje Nr. T-A 2533/07(01) nurodyta, jog A. P. kraujyje rasta 0,39 promilės etilo alkoholio (b. l. 5).
Pirmosios instancijos teismas 2007 m. gegužės 17 d. nutartimi paskyrė byloje ekspertizę, pavedant Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos gydytojų psichiatrų komisijai atsakyti į klausimą, ar 2007 m. balandžio 1 d., 2.23 val. policijos darbuotojams sustabdžius A. P. , vairuojantį automobilį, jis buvo blaivus. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Vilniaus I-a teismo psichiatrijos komisija 2007 m. gegužės 21 d. surašė Teismo psichiatrijos ekspertizės aktą Nr. G-42, kuriame padarė išvadą, jog 2007 m. balandžio 1 d. 2.23 val. policijos sustabdymo momentu A. P. vairavo automobilį būdamas neblaivus (b. l. 19-20).
Taigi vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatyta, kad ištyrus A. P. kraują, paimtą 2007 m. balandžio 1 d. 4.10 val., t. y. nuo pirminio policijos pareigūnų atlikto jo patikrinimo 2.23 val. praėjus 1 valandai ir 47 minutėms, buvo rasta net 0,39 promilių etilo alkoholio. Nors 0,39 promilės, kaip pagrįstai nurodo apeliantas, nelaikoma lengvu neblaivumo laipsniu, nes leidžiama alkoholio kiekio koncentracija yra 0,40 promilių, tačiau kartu ši aplinkybė duoda pagrindą pagrįstoms abejonėms dėl apelianto nurodomos versijos, kad sustabdymo momentu jis buvo blaivus, kadangi net po nurodyto laiko tarpo (1 val. ir 47 min.) jo kraujyje esantis alkoholio kiekis buvo tik 0,02 promilių mažesnis nei alkoholio kiekis, kuriam esant jau konstatuojama asmenį esant neblaivų (t. y. 0,41 promilių). Taigi įrodymai, apelianto nuomone, patvirtinantys, kad jis nurodytu laiku nevairavo automobilio neblaivus, nėra pakankami šiai išvadai – Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas Nr. 39 patvirtina tik tą aplinkybę, kad jis šio patikrinimo metu 2007 m. balandžio 1 d. 3.45 val. – 4.10 val. jau buvo blaivus, taip pat Specialisto išvada Nr. T-A 2533/07(01) patvirtina, kad jis 4.10 val. buvo blaivus. Tuo tarpu Vilniaus I-os teismo psichiatrijos komisija, atlikusi ekspertizę, Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. G-42 išsamiai, detaliai ir naudodamasi specialiomis turimomis mokslo srities žiniomis (kurių šaltinis nurodytas) pašalino bet kokias kilusias abejones byloje ir pagrindė savo išvadą, kad apeliantas 2007 m. balandžio 1 d. 2.23 val. vairavo būdamas neblaivus. Teisėjų kolegija, įvertinusi šią ekspertizės išvadą kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, nemato pagrindo ją abejoti.
Dėl apelianto nurodyto teiginio, kad nors komisija nustatė, kad jis buvo neblaivus, tačiau nenurodo alkoholio kiekio kraujyje, pažymėtina, kad iš Teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. G-42 turinio akivaizdu, kad Vilniaus I-a teismo psichiatrijos komisija, išnagrinėjusi visą jai pateiktą medžiagą (taip pat ir apelianto pateiktus įrodymus apie jo neblaivumą po policijos pareigūnų atlikto patikrinimo), nustatė, jog policijos sustabdymo momentu alkoholio koncentracija vairuotojo (t. y. A. P. ) kraujyje viršijo 0,60 promilių, ką ir parodė pirminis policijos atliktas testas, kai buvo užfiksuota 0,65 promilių. Taigi šių aplinkybių pagrindu darytina neabejotina išvada, kad 2007 m. balandžio 1 d. 2.23 val. sustabdžius jį policijos pareigūnams ir patikrinus, alkotesteriu nustatytas rezultatas – 0,65 promilių – atitiko tikrovę.
Be to, šiuo aspektu vertintina ir paties apelianto tiek paaiškinime administracinio teisės pažeidimo protokole, tiek ir skunde pirmosios instancijos teismui bei apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad prieš pusvalandį iki jo sustabdymo jis buvo išgėręs 2 butelius alaus, taigi jis pripažįsta prieš transporto priemonės vairavimą vartojęs alkoholinius gėrimus. Nurodytų aplinkybių bei įvertintų byloje surinktų įrodymų kontekste darytina išvada, kad jo teiginys apie blaivumą automobilio vairavimo metu iš esmės yra paremtas ne faktais ar įrodymais, o tik jo subjektyviu įsitikinimu.
Pažymėtina, kad nors apeliantas teigia, kad prieš nagrinėdamas Teismo psichiatrijos ekspertizės aktą Nr. G-42 pirmosios instancijos teismas apelianto nesupažindino su juo ir atėmė galimybę jį ginčyti, tačiau šis teiginys atmetamas kaip nepagrįstas. Apeliantas pirmosios instancijos teismo posėdyje, kuriame buvo nutarta paskirti byloje ekspertizę, dalyvavo, nutartį, priimtą šiuo klausimu, išklausė (b. l. 14-15), taigi jam buvo žinomas faktas apie paskirtą ekspertizę. Atlikus ekspertizę, bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas ir byla buvo paskirta nagrinėti teismo posėdyje (b. l. 23), apie posėdį apeliantas buvo informuotas (b.l. 24-25), bylos nagrinėjimas, tenkinant jo prašymą, buvo atidėtas ir kitame teismo posėdyje jis dalyvavo. Taigi apeliantui nebuvo jokių kliūčių pasinaudoti Administracinių bylų teisenos įstatymo 51 straipsnyje numatytomis teisėmis, su kuriomis jis buvo supažindintas (b. l. 13, 31), ir iki bylos nagrinėjimo susipažinti su administracinės bylos medžiaga, tame tarpe ir minimu Teismo psichiatrijos ekspertizės aktu. Tuo labiau, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu šis įrodymas buvo ištirtas (b. l. 31). Dėl nurodyto teiginio, kad jam buvo atimta galimybė ginčyti šį aktą, atkreiptinas dėmesys, kad ekspertizės aktas yra įrodymas byloje, taigi tai nėra savarankiškai skundžiamas aktas, o galimybė ginčyti jame, kaip įrodyme nurodytas aplinkybes, apeliantui nebuvo atimta – tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b.l. 31), tiek ir apeliaciniame skunde jis turėjo teisę pateikti ir pateikė savo nesutikimo su šiuo aktu motyvus.
Apeliantas, nurodydamas nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nutartimi motyvus, taip pat teigia, kad teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 92 nustatytą neblaivumo nustatymo tvarką. Tačiau pažymėtina, kad apelianto nurodyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 92 patvirtinta Transporto priemonių vairuotojų ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo būsenos nustatymo tvarka neteko galios priėmus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimą Nr. 452, kuriuo buvo patvirtintos Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklių 4 punktas nustato, kad policijos pareigūnai gali tikrinti transporto priemonės vairuotoją, įtariamą esant neblaivų (girtą), arba pristatyti jį į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros, o pagal 5 punktą policijos pareigūnai į asmens sveikatos priežiūros įstaigą pristato transporto priemonės vairuotoją, įtariamą esant neblaivų (girtą), jeigu objektyviai neįmanoma atlikti įtariamo neblaivumu (girtumu) transporto priemonės vairuotojo tikrinimo arba transporto priemonės vairuotojas įtariamas nusikalstamos veikos padarymu. Taigi nagrinėjamu atveju, kadangi policijos pareigūnai turėjo galimybes atlikti transporto priemonės vairuotojo, t. y. apelianto, tikrinimą, jie pagrįstai vadovaudamiesi Taisyklių nuostatomis jį atliko. Taisyklių 27 punktas taip pat nustato, kad jeigu asmuo nesutinka <...> su medicininės apžiūros, atliktos policijos, <...> rezultatais, jis gali pats kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, prašydamas jo lėšomis atlikti medicininę apžiūrą. Šia teise konkrečiu atveju ir pasinaudojo apeliantas. Pastebėtina, kad Taisyklės nenumato policijos pareigūnų pareigos tokiu atveju asmenį, nesutinkantį su tikrinimo rezultatais, pristatyti į sveikatos priežiūros įstaigą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apelianto pateikti argumentai dėl policijos pareigūnų veiksmų, kiek tai susiję su, jo manymu, padarytais procedūrų pažeidimais siekiant sutrukdyti jam pasitikrinti alkoholio kiekį kraujyje, atmestini kaip nepagrįsti.
Kartu teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad tiek Institucija nutarime, tiek ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad jis gailisi dėl pažeidimo, kadangi jis nesutiko su jam inkriminuotu pažeidimu nuo pat administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos pradžios ir jį ginčijo. Tačiau atsižvelgiant į aplinkybę, kad jo gailėjimasis dėl padaryto pažeidimo (kaltės pripažinimas) pažymėtas tik nagrinėjant aplinkybes dėl administracinės nuobaudos skyrimo, t. y. kad nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o nebuvo nagrinėjamas kaip įrodymas, patvirtinantis jo kaltę padarius pažeidimą, darytina išvada, jog tai nėra esminis pažeidimas, galėjęs sąlygoti neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Taip pat teisėjų kolegija atmeta apelianto motyvą, kad teismas nepagrįstai jo 2002 m. kovo 7 d. padarytą pažeidimą įvertino kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę (ATPK 32 straipsnio 1 dalies 5 punktas), kadangi nei Institucijos nutarime, nei pirmosios instancijos teismo nutartyje nėra nurodyta, kad išvados apie šią jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę pagrindas yra būtent minimas 2002 m. kovo 7 d. padarytas administracinis teisės pažeidimas. Iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos nustatyta, kad apeliantas jau buvo baustas už administracinius teisės pažeidimus – 2006 m. liepos 24 d. pagal ATPK 134 straipsnį ir 2006 m. rugpjūčio 22 d. pagal ATPK 123 straipsnio 6 dalį. Tad kadangi jis per metus buvo padaręs tokios pačios rūšies (Kelių eismo taisyklių) pažeidimus, ši aplinkybė leidžia konstatuoti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nurodytą ATPK 32 straipsnio 1 dalies 5 punkte.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino bylos esmę, surinko visus byloje reikšmės turinčius įrodymus, juos tinkamai įvertino ir padarė pagrįstas išvadas apie apelianto kaltę padarius ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Taigi Panevėžio apygardos administracinio teismo nutartis iš esmės yra teisėta ir pagrįsta, todėl pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir ją naikinti nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
A. P. apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiamas.