- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-19
- Bylos Nr.
- 1A-807-376-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ryšardas Skirtunas (pirm.), Pavelas Frolovas, Zenonas Birštonas
- Nuteistasis
- A. V., L. V., V. B.
`Pranešėjas Ryšardas Skirtunas Baudžiamoji byla Nr. 1A-807-376-2009
2.4.2.1.; 2.4.7.; 2.4.8.
2009 m. spalio 19 d.
Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Ryšardo Skirtuno,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. V., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos piliečio, 6 klasių išsilavinimo, nevedusio, nedirbančio, gyv. (duomenys neskelbtini), teisto, L. V., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos piliečio, nevedusio, 10 klasių išsilavinimo, nedirbančio, gyv. (duomenys neskelbtini), neteisto, V. B., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos piliečio, nevedusio, 10 klasių išsilavinimo, nedirbančio, gyv. (duomenys neskelbtini), teisto, apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 180 str. 3 d. ir nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, L. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 24 str. 4 d., 180 str. 3 d. ir nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams trims mėnesiams, V. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 180 str. 3 d. ir nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. V., A. V., V. B. nuteisti už tai, kad turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdami kartu kaip bendrininkų grupė, pagal L. V. suorganizuotą bei su A. V. ir V. B. iš anksto suderintą planą, 2008-12-04 apie 23.58 val. L. V. savo automobiliu „BMW 524“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) į nusikaltimo vietą - šalia (duomenys neskelbtini), atvežus A. V. ir V. B., A. V. pagrasinus šaunamuoju ginklu - pistoletu „BLOW MINI MOD 2003“, kurį nusikaltimo įvykdymui davė L. V., maisto produktus pagal telefoninį užsakymą atvežusiam UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojui G. V., V. B. ir A. V. iš pastarojo pagrobė UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Nokia 2600“ su SIM kortele, kurio vertė 260 Lt, grynuosius pinigus - 1037,05 Lt, pagal užsakymą atvežtą picą, kurios vertė 24,90 Lt ir 0,125 l talpos buteliuką gėrimo „COCA-COLA“, kurio vertė 6,90 Lt. Viso pagrobė turto už 1328,85 Lt. Nusikaltimo darymo metu L. V. savo bendrininkų, t.y. V. B. ir A. V., laukė automobilyje „BMW 524“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) o po nusikaltimo padarymo išvežė iš nusikaltimo vietos.
Šiais savo veiksmais L. V. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 24 str. 4 d., 180 str. 3 d., A. V. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 180 str. 3 d., V. B. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 180 str. 3 d.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. birželio 12 d. nuosprendį ir paskirti švelnesnę bausmę. Skunde nurodo, kad nusikalstamą veiką padarė dėl to, jog jo brolis L. V., anksčiau dirbęs UAB (duomenys neskelbtini), atleistas iš darbo negavo visų uždirbtų pinigų ir tokiu būdu sumanė atgauti jam priklausantį atlygį. Jis su paskirta realia laisvės atėmimo bausme nesutinka, nes nuo pat pirmos apklausos nuoširdžiai prisipažino apie padarytą nusikaltimą ir smulkiai papasakojo apie kiekvieno iš jų vaidmenį apiplėšiant G. V.. Savo parodymus patvirtino ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Be to, jis teisme atsiprašė nukentėjusiojo ir pastarasis jam atleido, neturėjo nei materialinių, nei moralinių pretenzijų. Taip pat UAB (duomenys neskelbtini) atlyginta turtinė žala. Nors anksčiau jis ir buvo teistas, tačiau tai buvo prieš aštuonerius metus, teistumas išnykęs, padarė reikiamas išvadas, šį nusikaltimą padarė ne iš piktų kėslų, o tik norėdamas padėti broliui atgauti jam nesumokėtus pinigus. Jis su busimąją sutuoktine augina mažametį vaiką, todėl paskirta reali laisvės atėmimo bausmė stipriai apribos galimybę bendrauti su vaiku, juo rūpintis bei auklėti.
Nuteistasis L. V. apeliaciniame skunde nurodo, jog su Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. birželio 12 d. nuosprendžiu dėl veikos kvalifikavimo ir paskirtos bausmės rūšimi bei dydžiu nesutinka, mano, kad nuosprendis turi būti pakeistas. Apeliaciniame skunde jis pažymi, jog teismas manė, kad jo atlikti nusikalstami veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip plėšimas, tačiau tiek jo, tiek kitų bendrininkų tikslas buvo ne apiplėšti, o atgauti iš UAB (duomenys neskelbtini), buvusio jo darbdavio nesumokėtus pinigus. Tokį tikslą tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė ne tik jis pats, bet ir A. V. bei V. B.. Mano, kad jo veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal LR BK 294 str. 2 d. kaip savavaldžiavimas panaudojus psichinę ar fizinę prievartą. Jo veiksmai buvo nukreipti ne į konkretų fizinį asmenį, o į buvusį darbdavį (duomenys neskelbtini), kurio darbuotojo G. V. dispozicijoje tuo metu buvo UAB (duomenys neskelbtini) priklausantys pinigai. UAB (duomenys neskelbtini) jam liko skolingas apie 1000 Lt, šie pinigai buvo nepagrįstai atskaityti už transporto priemonių remontus. UAB (duomenys neskelbtini) darbo užmokesčio schema yra tokia: darbo užmokestis mokamas ne tik oficialiai, bet ir papildomai mokamos buhalterijoje neapskaitytos sumos, t.y. „vokeliuose“. Apie šiuos priedus teismo posėdyje nurodė ir nukentėjusysis G. V.. Iš šių priedų atskaitytų pinigų už automobilių remontą ir susidarė skola jam, kurią siekė susigrąžinti tokiu netinkamu būdu, dėl ko labai gailisi. Nuteistasis skunde nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad jis prisipažino padaręs padarytą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei savo noru atlygino padarytą žalą. Prašo šias aplinkybes pripažinti atsakomybę lengvinančiomis, prašo jam paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba atidedant bausmės vykdymą, tuo atveju, jei teismas perkvalifikuos jo veiksmus į savavaldžiavimą. Be to, yra teisiamas pirmą kartą, intensyviai ieško darbo. Jei teismas manys, kad jo veiksmai yra plėšimas, prašo jo atžvilgiu, esant lengvinančioms aplinkybėms, taikyti LR BK 54 str. 3 d.
Nuteistasis V. B. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. birželio 12 d. nuosprendį pakeisti ir paskirti jam švelnesnę bausmę. Nurodo, kad nuosprendis keistinas, kadangi neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir neteisingai paskirta bausmė. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju, taip pat teisme jis davė analogiškus, nuoseklius parodymus, pilnai pripažino kaltę. Be to, atlygino UAB (duomenys neskelbtini) solidariai savo padarytos žalos dalį – 400 Lt, atsiprašė nukentėjusiojo G. V.. Dėl padarytos nusikalstamos veikos nuoširdžiai gailisi. Civilinio ieškovo atstovas J. B. teisme patvirtino, jog žala pilnai atlyginta, nuo civilinio ieškinio atsisakė, jokių pretenzijų jam ir kitiems nuteistiesiems neturėjo. V. B. registruotas Vilniaus darbo biržoje, ieško darbo. Teistumas išnykęs. Mano, kad teismas, skirdamas bausmę, turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis pilnai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, savo noru atlygino žalą. Paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui.
Teisiamojo posėdžio metu nuteistieji ir jų gynėjai prašė jų apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras prašė skundus atmesti.
Nuteistųjų A. V., L. V. ir V. B. apeliaciniai skundai atmestini.
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. birželio 12 d. nuosprendis yra pagrįstas, todėl naikinti jį nėra pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Visos bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, atitinkančiais Lietuvos Respublikos BPK reikalavimus. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo A. V. ir V. B. veiksmus pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d., o L. V. – pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 180 str. 3 d. ir paskyrė jiems adekvačias bausmes.
Šalies argumentai
Nuteistasis L. V. skunde nurodo, kad nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo veikos kvalifikavimo. Teismas manė, kad jo atlikti nusikalstami veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip plėšimas, tačiau tiek jo, tiek kitų bendrininkų tikslas buvo ne apiplėšti, o atgauti iš UAB „Maisto ralis“, buvusio jo darbdavio nesumokėtus pinigus. Tokį tikslą tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė ne tik jis pats, bet ir A. V. bei V. B.. Mano, kad jo veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal LR BK 294 str. 2 d. kaip savavaldžiavimas panaudojus psichinę ar fizinę prievartą.
Kolegija nelaiko pagrįstais tokius nuteistojo L. V. skundo argumentus, kadangi jie prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kaltinamųjų veiksmus kvalifikavo kaip plėšimą, o ne kaip savavaldžiavimą. Kaip matyti iš skundžiamo teismo nuosprendžio, nuteistasis L. V. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis tikslo apiplėšti neturėjo, jis tik norėjo atsiimti savo atlyginimą, kadangi darbdavys UAB „Maisto ralis“ jam liko skolingas 1000 Lt. Tačiau toliau L. V. parodė, kad jis su A. V. ir V. B. pinigus pasidalino, t.y. jis V. B. ir A. V. davė po 300 Lt (t. 2., b.l. 212). Nuteistasis A. V. ir V. B. taip pat parodė, kad po įvykio jie pasidalino pinigus, gavo maždaug po 300 Lt (t. 2., b.l. 212-213). Taigi, ši aplinkybė tik patvirtina, kad atimant iš UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojo G. V. pinigus ir mobilaus ryšio telefoną, L. V. neturėjo tikslo visus pinigus pasiimti sau, kaip jam darbdavio neva nesumokėtą atlyginimą, o pagrobtus pinigus pasidalino su nusikaltimo bendrininkais.
Motyvuojamoji dalis
Kolegija daro išvadą, kad nuteistojo L. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu nurodytos aplinkybės, tiek ir teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai apie tai, kad jis neturėjo tikslo apiplėšti fizinio asmens, atmestini kaip visiškai nepagrįsti, kadangi jo nusikalstama veika visiškai atitinka plėšimo sąvoką. Plėšimas buvo įvykdytas panaudojant psichinį smurtą, nukentėjusiajam grasinant šaunamuoju ginklu, be to, plėšimas buvo įvykdytas ne prieš įmonę ar įmonės vadovą (UAB (duomenys neskelbtini) direktorių), o prieš eilinį įmonės darbuotoją, kuris jokiu būdu nebuvo atsakingas už galimai buvusius įmonės įsipareigojimus (galimai nesumokėtą atlyginimą) L. V.. Be to, nors L. V. ir teigė, kad įmonė jam buvo skolinga 1000 Lt, tačiau iš G. V. buvo pareikalauti visi jo turimi pinigai, tarnybinis mobilaus ryšio telefonas, taip pat ir maisto produktai (pica, Coca cola), o ne reikalaujama konkreti pinigų suma. Taigi, nuteistųjų veiksmai, kurie buvo nukreipti prieš fizinį asmenį, niekaip neatsakingą už įmonės galimas skolas L. V., kuomet jie reikalavo ne apibrėžtos pinigų sumos, o reikalavo atiduoti visus pinigus ir mobilaus ryšio telefoną, pirmosios instancijos teismo yra teisingai kvalifikuoti kaip plėšimas.
Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad kaltinamųjų veiksmai buvo nukreipti ne prieš L. V. nuomone su juo neatsiskaičiusį darbdavį, o prieš fizinį asmenį, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad teisme ištirtais įrodymais nustatyta, jog kaltinamųjų tikslas buvo būtent svetimo turto pagrobimas.
Nors nuteistasis L. V. skunde nurodo, kad jis tokiu būdu bandė susigrąžinti iš darbdavio skolą, tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad darbdavys UAB (duomenys neskelbtini) jam yra skolingas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, už L. V. pravaikštas 2008 m. lapkričio 14 d. buvo surašytas Neatvykimo į darbą nustatymo aktas (t. 2., b.l. 107-108). 2008 m. lapkričio 21 d. L. V. pateikė prašymą atleisti jį iš UAB (duomenys neskelbtini) vairuotojo pareigų šalių susitarimu (t. 2., b.l. 110). 2008 m. lapkričio 21 d. Kasos išlaidų orderiu Nr. 1409 su L. V. buvo galutinai atsiskaityta (t. 2., b.l. 111).
Nuteistasis L. V. skunde nurodo, kad UAB (duomenys neskelbtini) jam liko skolingas apie 1000 Lt, šie pinigai buvo nepagrįstai atskaityti už transporto priemonių remontus.
Pažymėtina, kad vien į byla pateiktas L. V. 2008 m. lapkričio 17 d. prašymas dėl atleidimo iš darbo bei KIA Motors PVM sąskaitos faktūros nepatvirtina tos aplinkybės, kad darbdavys UAB (duomenys neskelbtini) yra jam skolingas. Net ir tuo atveju, jei ir būtų nustatyta, kad darbdavys nebuvo pilnai atsiskaitęs su darbuotoju L. V., kolegija neturi pagrindo kvalifikuoti nuteistųjų veiksmus kaip savavaldžiavimą, kadangi nuteistieji nusikalstamą veiką įvykdė ne prieš įmonę (įmonės vadovą), o prieš fizinį asmenį G. V., beje atimdami ne tik visus jo turėtus pinigus, kuriuos po nusikaltimo padarymo jie pasidalino, bet ir mobilaus ryšio telefoną ir maistą, kas tik patvirtina, kad nuteistieji įvykdė būtent plėšimą.
Nuteistieji L. V., A. V. ir V. B. apeliaciniais skundais prašo sušvelninti jiems paskirtas bausmes.
Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas kaltinamiesiems bausmes, bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 41 str., 54 str., nepažeidė ir pagrįstai jiems paskyrė vienintelę straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį - laisvės atėmimą. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas kaltinamiesiems bausmes, atsižvelgė į kaltinamųjų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininkų asmenybes, jų atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes.
Nuteistasis L. V. skunde nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad jis prisipažino padaręs padarytą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei savo noru atlygino padarytą žalą. Prašo šias aplinkybes pripažinti atsakomybę lengvinančiomis, prašo jam paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba atidedant bausmės vykdymą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad L. V. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos pilnai nepripažino. Apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad neprisipažįsta padaręs jam inkriminuotą plėšimą. Nors skunde nuteistasis nurodo, kad jis prisipažino padaręs padarytą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei savo noru atlygino padarytą žalą, kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad L. V. prisipažinimas kaltu ir gailėjimasis padarius nusikalstamą veiką yra nuoširdus, kadangi ikiteisminio tyrimo metu jis neprisipažino kaltu padaręs nusikalstamą veiką, vėliau prisipažino tik surinkus byloje pakankamai duomenų, patvirtinančių jo kaltę. Kolegijos nuomone, nėra pagrindo konstatuoti L. V. kaltę lengvinančios aplinkybės (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Nors L. V. ir atlygino nusikaltimu padarytą žalą, registruotas darbo biržoje ir dalyvauja aktyviose darbo rinkos programose, tai neduoda pagrindo švelninti jam paskirtos bausmės. Pažymėtina, kad už padarytą nusikalstamą veiką straipsnio sankcijoje numatyta nuo dviejų iki dešimties metų laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas L. V. laisvės atėmimo bausmę, nesant jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei esant sunkinančiai jo atsakomybę aplinkybei, paskyrė pakankamai švelnią bausmę, kuri net nesiekia straipsnio sankcijoje numatyto laisvės atėmimo bausmės vidurkio.
Nuteistasis A. V. skundu prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Nurodo, kad augina mažametį vaiką, todėl paskirta reali laisvės atėmimo bausmė stipriai apribos galimybę bendrauti su vaiku, juo rūpintis bei auklėti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. V. atsakomybę sunkinančią (BK 60 str. 1 d. 1 p.) ir lengvinančią (BK 59 str. 1 d. 2 p.) aplinkybes, skirdamas bausmę atsižvelgė į jo asmenybę. Tai, kad nuteistasis A. V. augina mažametį vaiką, neduoda pagrindo švelninti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kadangi jam paskirta bausmė yra žymiai mažesnė nei straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis.
Nuteistasis V. B. skunde nurodo, kad neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir neteisingai paskirta bausmė. Mano, kad teismas, skirdamas bausmę, turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis pilnai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, savo noru atlygino žalą. Kolegija sutinka su nuteistojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas galėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis dėl nusikalstamos veikos prisipažino visiškai, nuoširdžiai gailisi. Kad V. B. visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, matyti iš 2009 m. sausio 5 d. įtariamojo papildomos apklausos protokolo (t. 1., b.l. 144-145). Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad V. B. kaltu dėl jam inkriminuojamos veikos prisipažino visiškai (t. 2., b.l. 213). Tačiau net ir pripažinus jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailėjosi ir atlygino nusikaltimu padarytą žalą, kolegija neturi pagrindo švelninti ir taip pirmosios instancijos teismo nuteistajam V. B. paskirtos pakankamai švelnios bausmės, nes jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra žymiai mažesnė nei straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis.
Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės savo dydžiu nėra per griežtos, jos atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, bausmių paskyrimas neprieštarauja teisingumo principui. Kadangi nuteistieji padarė sunkų nusikaltimą, jiems negali būti taikomas Lietuvos Respublikos BK 75 str. numatytas bausmės vykdymo atidėjimas. Taip pat nėra pagrindo vadovautis BK 54 str. 3 d. ar 62 str. nuostatomis.
Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija sprendžia, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. birželio 12 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį nuteistųjų apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistųjų L. V., A. V. ir V. B. apeliacinius skundus atmesti.