- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-12-03
- Bylos Nr.
- N-444-1911-07
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis, Romanas Klišauskas, Virgilijus Valančius
- Kategorijos
- 26.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Antano Ablingio, Romano Klišausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 2 d. nutarties V. B. administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ įgaliotas pareigūnas V. B. 2007 m. vasario 21 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad šis, tą pačią dieną, apie 23.30 val., Algirdo – Naugarduko gatvėse, Vilniuje, vairavo transporto priemonę neblaivus, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (KET) 68 punkto reikalavimus.
Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnyba (toliau – Institucija) 2007 m. kovo 7 d. nutarimu V. B. už pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau-ATPK) 126 straipsnio 1 dalyje padarymą, skyrė administracinę nuobaudą - teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 12 mėnesių.
II.
V. B. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas pakeisti nutarimu skirtą nuobaudą, t. y. skirti baudą. Nurodė, jog savo kaltę pripažįsta, tačiau mano, jog jam skirta per griežta nuobauda. Pažymėjo, jog pagal ATPK 27 straipsnio 1 dalį asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimas skiriamas už šiurkštų arba sistemingą naudojimosi šia teise tvarkos pažeidimą, o šiuo atveju liko neįvertinta, jog tokio pažeidimo per pastaruosius metus nebuvo padaręs. Teigė, jog nuo 2007 m. pripažintas tik iš dalies darbingu, dėl periodiškų psichinės sveikatos sutrikimų priepuolių jam būtina važinėti pas gydytoją, o visuomeninio transporto priemonėmis jam važinėti negalima.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gegužės 2 d. nutartimi V. B. skundą atmetė. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus – administracinio teisės pažeidimo protokolą, alkotesterio duomenis, tarnybinį pranešimą, padarė išvadą, jog V. B. kaltė, padarius ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, įrodyta, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o atsakomybę sunkina tai, kad per metus laiko pakartotinai įvykdė KET pažeidimą. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, jog nuo 2004 m. birželio 23 d. asmuo net keturis kartus buvo baustas, iš jų – tris kartus už sukeltus eismo įvykius, o nagrinėjamu atveju nustatytas neblaivumo laipsnis (1,39 promilės) buvo arti vidutinio girtumo, kas nesudaro pagrindo teismui keisti nuobaudos.
III.
Nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 2 d. nutartimi, V. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais: 1) teismas neįvertino ATPK 31 str. 1 dalies 1 ir 10 punktuose nurodytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei tai, jog per pastaruosius metus jis nebuvo padaręs šiurkštaus KET pažeidimo; 2) neaišku, kodėl teismas vertino daugiau kaip prieš keletą metų padarytus pažeidimus, nes pagal ATPK 36 straipsnį jis jau nelaikytinas baustu, o teiginys, jog jo girtumas artėjo prie vidutinio – nepagrįstas; 3) byla išnagrinėta 2007 m. balandžio 18 d., tačiau pažeidžiant ATPK 288 str. 1 dalį jam nutarimas nepaskelbtas, o surašytą nutartį gavo tik 2007 m. gegužės 2 d.
Atsikirsdama į apeliacinį skundą, Institucija prašo jo netenkinti ir nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino pareiškėjo veiksmus ir, atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą, priėmė teisingą sprendimą. Pažymėjo, jog nepagrįstai švelninant ar pakeičiant įstatymo numatytas ir nustatyta tvarka paskirtas nuobaudas būtų sunku realizuoti administracinės nuobaudos tikslus, administracinė atsakomybė prarastų savo reikšmę, o teisės pažeidėjai jaustųsi nebaudžiami.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog Institucija surinko pakankamus V. B. kaltės, padarius ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, įrodymus, tinkamai kvalifikavo jo veiką ir pagrįstai patraukė administracinėn atsakomybėn. To neginčija ir pats asmuo, tačiau mano, jog teismas nepagrįstai atsisakė keisti nuobaudos rūšį.
ATPK 126 str. 1 dalies sankcija suformuluota kaip alternatyvi, t. y. leidžia skirti vairuotojams baudą nuo vieno tūkstančio iki vieno tūkstančio penkių šimtų litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienerių metų iki vienerių metų šešių mėnesių. Įstatymas nenustato konkrečių kriterijų, kada turėtų būti skiriama viena ar kita nuobauda, tačiau teismų praktika patvirtina, jog kai sankcijoje yra numatytos alternatyvios nuobaudos, parenkama turi būti tokia nuobauda, kuri būtų efektyviausia siekiant ATPK 20 straipsnyje numatytų administracinės nuobaudos tikslų.
Iš bylos medžiagos matyti, jog asmuo nagrinėjamo pažeidimo dienai turėjo dvi galiojančias nuobaudas, kas yra administracinę atsakomybę sunkinančios aplinkybės (ATPK 32 str. 1 d. 5 p.), už padarytas veikas buvo skirtos baudos, tačiau asmuo vėl padarė KET pažeidimą, kas rodo, jog paskirtosios nuobaudos jokio auklėjamo poveikio neturėjo. Be to, ATPK 126 straipsnio 1 dalies sankcija įtvirtina nemažus baudų dydžius, tačiau V. B. teismui neteikė jokių duomenų apie gaunamas pajams, o bylos medžiaga patvirtina, jog asmuo yra tik iš dalies darbingas, kas leidžia teismui daryti išvadą, jog nuobaudos keitimas dar ir dėl šios priežasties netikslingas. Pirmosios instancijos teismas, skirtingai nei teigia apeliantas, teisingai pažymėjo, jog nustatytas neblaivumo laipsnis (1,39 promilės) buvo artimas vidutiniam girtumo laipsniui, o turint omeny, jog vairuota mieste – tai apibūdina asmenį kaip itin neatsakingą.
Apeliantas skunde asmuo nurodė, jog jam neaišku, kodėl teismas vertino daugiau kaip prieš keletą metų padarytus pažeidimus, nes jis jau nelaikytinas baustu. Pažymėtina, jog tokie pažeidimai nepripažinti kaip atsakomybę sunkinantys, tačiau teismas jais rėmėsi siekdamas išsiaiškinti V. B. asmenybę, kas, nesant jokių jį teigiamai charakterizuojančių dokumentų, rodo asmens piktybišką nesilaikymą visuomenėje nustatytų privalomų elgesio taisyklių. Be to, sustabdytas policijos pareigūnų asmuo protokole įrašė, jog prireikė vairuoti, nes skubiai reikėjo į vaistinę, tačiau tokios aplinkybės skunde teismui jau nenurodė, o teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme pažymėjo, jog važiavo „per kvailumą išgėręs“, kas rodo asmens siekį išvengti administracinės atsakomybės duodant klaidinamus paaiškinimus.
Apeliaciniame skunde V. B. nurodė, jog teismas neįvertino ATPK 31 str. 1 dalies 1 ir 10 punktuose nurodytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei tai, kad pastaruosius metus jis nebuvo padaręs šiurkštaus KET pažeidimo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog šiurkštaus KET pažeidimo nepadarymas nėra atsakomybę švelninanti aplinkybė, o asmens invalidumas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė laikytinas tik tada, kai asmuo yra I, II grupių invalidas, o V. B. yra netekęs 50 procentų darbingumo, kas atitinka tik III invalidumo grupę. Dėl ATPK 31 str. 1 d. 1 punkto netaikymo pasakytina, jog lengvinančia aplinkybe laikytina kaltininko nuoširdus gailestis, padėjimas išaiškinti pažeidimą ir jame dalyvavusius asmenis, o ne kaltės pripažinimas. Pažymėtina, jog nuoširdus gailestis visada apima kaltės pripažinimą, tačiau kaltės pripažinimas nuoširdaus gailesčio – ne. Taip pat pabrėžtina ir tai, jog nuoširdus gailestis nėra savitikslis dalykas, t. y. tokia aplinkybė turi rodyti aiškų asmens požiūrį į padarytą pažeidimą, be to, gailestis gali būti pripažintas lengvinančia aplinkybe tik tada, kai asmuo tai daro savo noru iki pažeidimo nagrinėjimo Institucijoje, o ne po to, kai kaltė buvo įrodyta surinktų įrodymų visuma. Šiuo atveju asmuo Institucijoje dėl padaryto pažeidimo nesigailėjo, skunde teismui tokios aplinkybės taip pat neįrašė, o tokia aplinkybė nurodyta tik apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog byloje nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių.
Dėl apeliacinio skundo argumento, jog byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta 2007 m. balandžio 18 d., tačiau pažeidžiant ATPK 288 str. 1 dalį nutarimas iš karto nepaskelbtas, išaiškintina, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalis suteikia teismui teisę sudėtingose bylose atidėti procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą, tokiu atveju apie skelbimą pranešama bylos šalims pažymint tai teismo posėdžio protokole. Iš bylos medžiagos matyti, jog administracinio teisės pažeidimo byla buvo išnagrinėta 2007 m. balandžio 18 d., tačiau procesinio sprendimo paskelbimas atidėtas, apie ką V. B. pasirašytinai informuotas, taigi jokio pažeidimo šiuo atveju nenustatyta, o ATPK 288 straipsnio 1 dalis, kuria V. B. remiasi, reglamentuoja nutarimo paskelbimą tais atvejais, kai jis priimamas nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą po protokolo surašymo, o ne kai jau revizuojamas priimtas nutarimas, kaip yra šiuo atveju.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Institucijos nutarimu nuobauda individualizuota tinkamai, ką pripažino ir pirmosios instancijos teismas, todėl skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nutaria:
V. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.