Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėjas Pranas Šimkus Baudž. byla Nr. 1NTA-000064-185-2008-59

Teisėjas Živilė Bliūdžiuvienė Procesinio dokumento kategorija 1.1.8.1; 1.1.8.3; 1.1.8.6.3;

2008 m. vasario 7 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 8 ( aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1,3 d. paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu skirta ir neatlikta bausme ir nustatyta galutinė 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

V. K. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugpjūčio 13 d., apie 12 val., prie alaus baro “Klonis”, esančio Šėtos gatvėje, Kėdainiuose, atvirai ištraukė iš nepilnamečio N. K. rankų ir pagrobė 300 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną “Nokia 7260”.

Apeliaciniu skundu V. K. prašo skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, nes kaltu prisipažino, žalą atlygino.

Teismo nuteistojo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė atmesti.

Skundas atmestinas.

Pirmos instancijos teismo paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.) ir kitas Baudžiamojo kodekso bendrojoje dalyje esančias bausmių skyrimo taisykles.

V. K. padarė nusikaltimą turėdamas teistumą. Pagal BK 27 str. 1 d. nuostatą tai vertintina kaip nusikaltimų recidyvas. Įstatymų leidėjas tipine bausme recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą laiko laisvės atėmimo bausmę (BK 56 str. 1 d.). Įstatymas neįpareigoja teismą recidyvistui skirti tik laisvės atėmimo bausmę - išskirtiniais, netipiškais atvejais teismas motyvuotai gali parinkti švelnesnę bausmės rūšį. Tačiau iš bylos medžiagos žinoma, kad V. K. slėpėsi nuo teismo, neatvykdavo į posėdžius. Dėl to kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti pakeista į suėmimą ir paskelbta paieška (b.l. 86). Nusikalto bausmės už analogišką nusikaltimą (mobiliojo ryšio telefono pagrobimą) vykdymo atidėjimo metu. Taigi, įvertinus nuteistojo asmenybę, teismas turėjo teisėtą pagrindą skirti laisvės atėmimo bausmę, o taip pat turėjo pagrindą manyti, kad bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus jos atlikimo (BK 75 str.).

Laisvės atėmimo bausmės dydis nustatytas tinkamai. Įvertinus BK 54 str. 2 d. nustatytas aplinkybes, t.y., padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (savanaudiškas apysunkis nusikaltimas (BK 11 str.)), nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančią (prisipažino ir nuoširdžiai gailisi) bei sunkinančią (nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui) aplinkybes, teismo paskirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė, nei sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, negali būti laikoma aiškiai per griežta.

Kaip matyti, teismas pripažino atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, ją įvertino skirdamas bausmę, todėl dar kartą vertinti nėra pagrindo.

Siekiant individualizuoti bausmę, įstatymas suteikia teisę bausmes bendrinti pilno arba dalinio bausmių sudėjimo būdu. Teismas, parinkęs palankesnį nuteistojo atžvilgiu bendrinimo būdą – dalinį sudėjimą (BK 64 str. 1 ir 3 d.), prie šiuo nuosprendžiu paskirtos 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėjo nedidelę dalį – 4 (keturis) mėnesius 2006 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu skirtos ir neatliktos 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės ir nustatė galutinę subendrintą 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę. Taigi, subendrinta bausmė taip pat negali būti laikoma per griežta.

Apelianto argumentas, kad žalą nukentėjusiajam atlygino, neatitinka tikrovės. Iš bylos medžiagos matyti, kad vagystės dieną pas V. K. į namus atėjo nukentėjusysis N. K. su teta atsiimti mobiliojo ryšio telefono, tačiau jis telefono negrąžino. Pristatytas į policijos komisariatą, paaiškino, kad pagrobtąjį telefoną pardavė už 50 litų kitam asmeniui (b.l. 34). Vėliau šį telefoną pateikė tyrėjui (b.l. 19), o šis – perdavė teisėtam savininkui N. K. pagal pakvitavimą (b.l. 23-25). Vertinant paminėtas aplinkybes, negalima teigti, kad nuteistasis žalą geranoriškai atlygino ir tuo pagrindu švelninti bausmę.

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

Nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.