- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-08-07
- Bylos Nr.
- A-575-962-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Vaida Urmonaitė
- Pareiškėjas
- A. Š., K. V. Š., A., Lietuvos
- Atsakovas
- Migracijos
- Advokatai
- Šarūnas Vilčinskas
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. Š. ir K. V. Š. įgalioto atstovo advokato Šarūno Vilčinsko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 8 d. sprendimo panaikinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. Š. ir K. V. Š. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2007 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. 3K-63 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo“ konstatuota, kad Lietuvos Respublikos pilietybės neteko šie asmenys: K. V. Š. (S.), gim. (duomenys neskelbiami), Panevėžyje, gyv. Jungtinėse Amerikos Valstijose; A. Š. (S.), gim. (duomenys neskelbiami) Kupiškyje, gyv. Jungtinėse Amerikos Valstijose. Įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 21 straipsnio 3 dalimi ir 28 straipsnio 2 dalimi (b.l. 23, 34).
II.
Pareiškėjų A. Š. ir K.V. Š. įgaliotas atstovas kreipėsi į administracinį teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2007 m. gegužės 23 d. įsakymą Nr. 3K-63, kuriuo buvo konstatuota, kad K.V. Š. ir A. Š. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės ir įpareigoti Migracijos departamentą grąžinti jiems Lietuvos Respublikos pilietybę. Skunde nurodė, kad pareiškėjai yra sutuoktiniai, gimę, užaugę ir gyvenę Lietuvoje. Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1991 m. jie tapo Lietuvos Respublikos piliečiais, apie 1992 m. A. Š. ir K.V. Š. išvyko į JAV, bet liko Lietuvos piliečiais. K.V. Š. 1997-08-08 ir A. Š. 1995-09-18 gavo Lietuvos Respublikos piliečių pasus. Pareiškėjai 2001 m. tapo JAV piliečiais. Tapę JAV piliečiais pareiškėjai Lietuvos Respublikos pilietybės neatsisakė, o 2006 m. balandžio 5 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją dėl pilietybės grąžinimo. A. Š. gavo iš Lietuvos Respublikos Generalinio konsulato Čikagoje 2007-06-26 raštą Nr. 5.1.2.-1695, o K.V. Š. 2007-06-26 raštą Nr.5.1.2.-1696, kuriais pareiškėjams pranešta, jog Migracijos departamento direktoriaus 2007-05-23 įsakymu Nr. 3K-63 konstatuota, kad jie neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjai paaiškino, kad jie prašė grąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, o departamento direktorius priimdamas ginčijamą sprendimą, viršijo įgaliojimus ir neišsprendė jų prašymo. Be to, pareiškėjai pažymėjo, kad jų prašymas grąžinti pilietybę buvo paremtas kreipimosi metu (2006 m. balandžio 5 d.) galiojančiomis Pilietybės įstatymo nuostatomis, ir nebuvo kliūčių iki Konstitucinio Teismo 2006-11-13 nutarimo „Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo Pilietybės įstatymo 20 str. 2 d. pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 str. 2 d., išnagrinėti jų prašymą dėl pilietybės grąžinimo. Pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo nutarimai negalioja atgal, ir minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo būti taikomas 2006-04-06 - 2006-11-03 laikotarpiu.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjų skundo netenkinti. Paaiškino, kad 2001-12-18 K.V. Š. ir A. Š. buvo išduoti Jungtinių Amerikos Valstijų piliečio pasai, asmenys įgijo Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę. Pagal 1991 m. gruodžio 5 d. priimto ir iki 2003-01-01 galiojusio Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 19 straipsnio 2 punktą ir 23 straipsnio 3 dalį K.V. Š. ir A. Š. nuo 2001-12-18 yra netekę Lietuvos Respublikos pilietybės, įgijus Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę. Šias faktines aplinkybes Migracijos departamentas nustatė nagrinėdamas K.V. Š. ir A. Š. 2006-04-05 prašymus grąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, kuriais jie patys pripažįsta Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą, kaip priežastį nurodydami Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybės įgijimą. Atsakovas pabrėžė, kad pagal šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 28 straipsnio 2 dalį, jeigu paaiškėja, kad asmuo įgijo kitos valstybės pilietybę, vidaus reikalų ministras ar jo įgaliota institucija (šiuo atveju - Migracijos departamentas) konstatuoja Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo faktą pagal šio Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Toks asmuo laikomas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pilietybės grąžinimo klausimas pareiškėjams šiuo metu negali būti sprendžiamas, nes jie nėra atsisakę JAV pilietybės. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 20 straipsnio 2 dalis, ta apimtimi, kuria nustatyta, jog iš asmens, norinčio susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, nereikalaujama atsisakyti kitos valstybės pilietybės, prieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai. Atsakovo nuomone, pilietybės grąžinimo klausimas pareiškėjams galėtų būti sprendžiamas tik jiems atsisakius turimos JAV pilietybės.
III.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 8 d. sprendimu nusprendė pareiškėjų A. Š. ir K.V. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad pagal 1991 m. gruodžio 5 d. priimto ir iki 2003-01-01 galiojusio Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 19 straipsnio 2 punktą ir 23 straipsnio 3 dalį Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę ar gavęs kitos valstybės piliečio pasą arba kitą tos valstybės pilietybę patvirtinantį dokumentą po to, kai jam buvo išduoti Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentai, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo ar tos valstybės piliečio paso ar kito tos valstybės pilietybę patvirtinančio dokumento išdavimo dienos. Pagal Lietuvos Respublikos 2006 m. balandžio 6 d. Pilietybės įstatymo Nr. X-546 (redakcija nuo 2006 m. balandžio 27 d.) 20 str. 2 d., jeigu paaiškėja, kad asmuo įgijo kitos valstybės pilietybę, išskyrus asmenis, nurodytus šio Įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje, vidaus reikalų ministras ar jo įgaliota institucija konstatuoja Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo faktą pagal šio Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktą ar 4 dalį. Toks asmuo laikomas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos. Teismas pažymėjo, kad pagal Pilietybės įstatymo (redakcija nuo 2006 m. balandžio 27 d.) 20 str. 6 d. pilietybės atsisakymo ir grąžinimo klausimus sprendžia vidaus reikalų ministras ar jo įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-154 Migracijos departamentas yra įgaliota institucija spręsti Pilietybės įstatymo 20 str. 2 d. numatytus klausimus. Teismas padarė išvadą, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 21 straipsnio 3 dalimi ir 28 straipsnio 2 dalimi, vidaus reikalų ministro 2006 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-154 Migracijos departamento direktorius 2007 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. 3K-63 pagrįstai ir neperžengdamas jam suteiktų įgaliojimų konstatavo K.V. Š. ir A. Š. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo faktą, nustačius, kad K.V. Š. ir A. Š. nuo 2001-12-18 yra įgiję Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę. Teismo vertinimu atsakovas pagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 20 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad iš asmens, norinčio susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, nereikalaujama atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai. Teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą įsakymą, veikė kaip viešojo administravimo subjektas pagal jam suteiktus įgaliojimus, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus.
IV.
Pareiškėjų A. Š. ir K.V. Š. įgaliotas atstovas advokatas Š.Vilčinskas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 8 d. sprendimą ir pareiškėjų A. Š. bei K.V. Š. skundą patenkinti. Apelianto nuomone, teismas pareiškėjų skundą išnagrinėjo nevisapusiškai, nesilaikant ABTĮ 86 - 87 straipsnių reikalavimų. Pažymi, jog pareiškėjai atsakovo prašė grąžinti jiems Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl teismas privalėjo išaiškinti ir atitinkamai įvertinti, kodėl atsakovas, gavęs pareiškėjų prašymus dar 2006 m. balandžio mėnesį, iki šiol neišnagrinėjo šio prašymo. Teismas taip pat neįvertino ryšio tarp ginčijamo atsakovo 2007-05-23 įsakymo Nr.3K-63 ir pareiškėjų prašymo grąžinti jiems pilietybę teisinės reikšmės. Apeliantas pažymi, jog nesutinka su teismo išvada, kad Konstitucinio Teismo 2006-11-13 nutarimas ir Konstitucijos 107 str. draudžia taikyti pareiškėjų prašymo padavimo metu galiojusį įstatymą. Paaiškina, kad abu pareiškėjai A. Š. ir K.V. Š. Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gimstant ir jos gali netekti tik 2 būdais: atsisakius ar mirus. Prigimtinė konstitucinė teisė būti Lietuvos piliečiu pagal gimimą pati savaime neišnyksta netgi tada, kai Lietuvos pilietis pagal gimimą tampa kitos valstybės (šiuo atveju JAV) piliečiu, išskyrus paties žmogaus atsisakymą būti Lietuvos piliečiu. Apeliantas pažymi, kad A. Š. ir K.V. Š. kreipėsi į Lietuvos valdžios įstaigas su prašymu grąžinti jiems Lietuvos pilietybę galiojusio Pilietybės įstatymo 20 str. 2 d. pagrindu dar iki priimant Konstitucinio Teismo 2006-11-13 nutarimą ir valdžios institucijos turėjo pakankamai laiko patenkinti tokį prašymą pagal galiojusio įstatymo reikalavimus. Be to, Konstitucinio Teismo nutarimai, kaip ir įstatymas negalioja atgal - Aukščiausiasis Teismas yra paaiškinęs, jog teisės normos, naikinančios ankstesniąją, įsigaliojimas reiškia, kad panaikinta norma nebeveikia ateičiai, bet tai nereiškia, kad išnyksta civilinės teisės ir pareigos, įgytos ankstesnės normos pagrindu ir joje nustatytomis sąlygomis (Teismų praktika, 2001, Nr. 16, P. 9-16). Todėl, apelianto nuomone, nėra kliūčių tenkinti pareiškėjų prašymą dėl pilietybės grąžinimo ir šiuo metu. Apelianto teigimu, administracinis teismas neteisingai vertino Konstitucinio Teismo nutarimo reikšmę, sprendžiant šią bylą.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti. Paaiškina, kad Migracijos departamentas nagrinėdamas K.V. Š. ir A. Š. 2006-04-05 prašymus grąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę nustatė, kad 2001-12-18 K.V. Š. ir A. Š. buvo išduoti Jungtinių Amerikos Valstijų piliečio pasai, t. y. asmenys įgijo Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę. Pagal 1991 m. gruodžio 5 d. priimto ir iki 2003-01-01 galiojusio Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 19 straipsnio 2 punktą ir 23 straipsnio 3 dalį Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę ar gavęs kitos valstybės piliečio pasą arba kitą tos valstybės pilietybę patvirtinantį dokumentą po to, kai jam buvo išduoti Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentai, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo ar tos valstybės piliečio paso ar kito tos valstybės pilietybę patvirtinančio dokumento išdavimo dienos. Taigi pagal aukščiau minėtą įstatymą K.V. Š. ir A. Š. nuo 2001-12-18 yra netekę Lietuvos Respublikos pilietybės, įgijus Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę. Atsakovas taip pat pažymi, kad pagal šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 28 straipsnio 2 dalį, jeigu paaiškėja, kad asmuo įgijo kitos valstybės pilietybę, vidaus reikalų ministras ar jo įgaliota institucija (šiuo atveju - Migracijos departamentas) konstatuoja Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo faktą pagal šio Įstatymo 18 straipsnio l dalies 2 punktą. Toks asmuo laikomas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos. Remiantis šia nuostata, Migracijos departamento direktorius 2007 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. 3K-63 pagrįstai konstatavo K.V. Š. ir A. Š. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjų prašymas grąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę negalėjo būti išspręstas, kol nebuvo konstatuotas Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo faktas. Šiuo metu pareiškėjų prašymas dėl pilietybės grąžinimo pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 20 straipsnio 2 dalį taip pat negali būti sprendžiamas, nes jie nėra atsisakę kitos valstybės pilietybės. Atsakovo nuomone, teismas tinkamai vertino Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-11-13 nutarimo reikšmę šiai bylai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad 2001-12-18 K.V. Š. ir A. Š. buvo išduoti Jungtinių Amerikos Valstijų piliečio pasai, šie asmenys įgijo Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę (b.l. 29, 40). Pagal 1991 m. gruodžio 5 d. priimto ir iki 2003-01-01 galiojusio Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 19 straipsnio 2 punktą ir 23 straipsnio 3 dalį Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę ar gavęs kitos valstybės piliečio pasą arba kitą tos valstybės pilietybę patvirtinantį dokumentą po to, kai jam buvo išduoti Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentai, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo ar tos valstybės piliečio paso ar kito tos valstybės pilietybę patvirtinančio dokumento išdavimo dienos. Taigi, pagal paminėtas teisės normas K.V. Š. ir A. Š. nuo 2001-12-18 yra netekę Lietuvos Respublikos pilietybės, įgijus Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę.
Skundžiamo sprendimo priėmimo dieną (2007 m. gegužės 23 d.) galiojančio Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu paaiškėja, kad asmuo įgijo kitos valstybės pilietybę, vidaus reikalų ministras ar jo įgaliota institucija (šiuo atveju - Migracijos departamentas) konstatuoja Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo faktą pagal šio Įstatymo 18 straipsnio l dalies 2 punktą. Toks asmuo laikomas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos. Remiantis šia nuostata, Migracijos departamento direktorius 2007 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. 3K-63 pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad K.V. Š. ir A. Š. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės.
Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad atsakovas atsisako patenkinti K.V. Š. ir A. Š. prašymą dėl pilietybės grąžinimo. K.V. Š. ir A. Š. nurodyta Pilietybės įstatymo 20 str. 2 d., galiojusi iki Konstitucinio Teismo 2006-11-13 nutarimo, negali būti taikoma, kadangi Konstitucinis Teismas 2006-11-13 nutarimu nustatė, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 20 straipsnio 2 dalis (2006 m. balandžio 6 d. redakcija; Žin., 2006, Nr. 46-1645) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad iš asmens, norinčio susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, nereikalaujama atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai. Pagal Konstitucijos 107 straipsnį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Teismas patikrinęs byloje esančius įrodymus vertina, kad pareiškėjai neįrodė, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuo 2006 m. balandžio 5 d., kuomet pareiškėjai kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją dėl pilietybės grąžinimo, iki Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo priėmimo neteisėtai vilkino K.V. Š. ir A. Š. prašymo dėl pilietybės grąžinimo klausimo sprendimą. Akivaizdu, kad sprendžiant pilietybės gražinimo klausimus atsakovui buvo būtina surinkti ir įvertinti informaciją iš įvairių Lietuvos Respublikos žinybų, bendradarbiauti su institucijomis esančiomis kitose valstybėse. Todėl laikotarpis nuo 2006 m. balandžio 5 d. iki 2006 m. lapkričio 13 d. nėra neprotingai didelis pareiškėjų klausimo sprendimui.
Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai taikė teisės normas, tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo panaikinti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų A. Š. ir K. V. Š. įgalioto atstovo advokato Šarūno Vilčinsko apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.