Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Alona Romanovienė, sekretoriaujant Vaidai Vasiliauskaitei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L.S., D.G., E.P., A.V., A.B., A.D. ir K.G. prašymus atsakovui Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariatui tretiesiems suinteresuotiems asmenims Plungės rajono policijos komisariatui ir Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtų priedų ir priemokų prie pareiginės algos dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai L.S., D.G., E.P., A.V., A.B., A.D. ir K.G. į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką informuota tinkamai.

Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjams darbo užmokesčio dalis buvo nesumokėta vadovaujantis tuo metu galiojančiais teisės aktais, kurių konstitucingumas tuo metu nebuvo nuginčytas, ir kuriuos atsakovas privalėjo vykdyti. Be to, Konstitucinio teismo sprendimų galia dėl atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį ir neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio teismo nutarimo įsigaliojimo. Pabrėžia, kad šių metų biudžete nėra numatytos lėšos darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti, todėl prašo išspręsti klausimą dėl įpareigojimo skirti papildomus asignavimus nepriemokai sumokėti.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Šioje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., kuri buvo neišmokėta taikant Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, ribojančią priedų ir priemokų sumą (ne daugiau kaip 70 procentų). Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus (23-26 straipsnių nuostatos), kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjai dirbo statutiniais valstybės tarnautojais Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariate. Pareiškėjai į teismą su pirminiu prašymu priteisti darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. kreipėsi 2008 m. rugsėjo 29 d., o 2010 m. kovo mėnesį pateikė patikslintus prašymus, kuriuose prašė priteisti darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., todėl laikytina, kad nepraleistas 3 metų senaties terminas.

Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pateiktomis pažymomis apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b.l. 2 - 57) nustatyta, kad už laikotarpį nuo 2006-01-01 iki 2009-12-31 pareiškėjams dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą iš viso nesumokėta – L.S. 1 456,29 Lt, D.G. 287,56 Lt, E.P. 2 383,40 Lt, A.V. 2 410,31 Lt, A.B. 4 496,60 Lt, A.D. 4 176,17 Lt, K.G. 1 675, 05 Lt. Ginčo dėl teismui teikiamų pažymų duomenų teisingumo ar darbo laiko apskaitos nėra, todėl teismas šių pažymų duomenimis vadovaujasi nekvestionuodamas jų turinio.

Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija Nr. IX-856) 25 ir 26 straipsniuose numatyta, kad valstybės tarnautojams mokami priedai ir priemokos ir nurodytas priedų ir priemokų sąrašas. Minėto įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 22¹, 48¹, 50¹ straipsniais įstatymu (įstatymo redakcija 2007 m. birželio 7 d. Nr. X-1175, 2007-06-07 Žin., 2007, Nr. 69-2723) buvo pakeistas ir papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomi šio Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą Įstatymo 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbas ir budėjimas, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismo nutarime konstatuota, kad negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Todėl ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nesant nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą maksimalią mokėtiną ribą, pažeistos Konstitucijos nuostatos. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama. Vadinasi, pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, ir konstitucinį teisinės valstybės principą Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje „Darbo užmokestis“, kuris vidaus tarnybos sistemos pareigūnams buvo taikomas be išlygų, turėjo būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą.

Taigi, Konstitucinis teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus. Todėl net ir sprendimo priėmimo metu nesant nustatytam teisiniam reguliavimui pagal kurį būtų galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, pareiškėjas pagrįstai reiškia reikalavimą dėl piniginės išmokos priteisimo, kadangi kitų būdų kompensuojant už atliktą darbą nėra numatyta.

Vadovaujantis šiomis nuostatomis, konstatuojama, jog pareiškėjų reikalavimas yra pagrįstas ir teisėtas, kadangi iš pateiktų pažymų apie pareiškėjams mokėtą darbo užmokestį, matyti, kad buvo taikomas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytų priedų ir priemokų ribojimas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti sprendimo įvykdymo terminą.

Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (LVAT sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005).

Sprendimas dėl pareiškėjų prašymų turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjams yra išnykęs, todėl atsakovas įpareigojamas pareiškėjams išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Dėl sprendimo vykdymo

Atsakovas prašo atsakovu šioje byloje įtraukti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei spręsti klausimą dėl papildomų asignavimų skyrimo išmokant priteistas sumas. Pažymi, kad šių metų biudžete nėra numatyta lėšų neišmokėtam darbo užmokesčiui sumokėti.

Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Kaip jau buvo paminėta aukščiau, Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama bei atliekamos papildomos užduotys viršijant nustatytą darbo trukmę taip, kad neviršytų nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis daroma išvada, kad už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Nagrinėjamu atveju tokia pareiga nustatyta tiesioginiam pareiškėjų darbdaviui - Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, 2005 m. gruodžio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtoje administracinėje byloje A1-635/2005 pasisakė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, jeigu pareiškėjai, formuluodami savo reikalavimus, prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, tuo tarpu pareiškėjai prašo priteisti jiems neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakove yra tiesioginis pareiškėjų darbdavys, t.y. Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas. Dėl šių priežasčių teismas daro išvadą, kad atsakovo prašymas įtraukti atsakovu Lietuvos valstybę, atmestinas. Taip pat netenkintinas ir reikalavimas spręsti klausimą dėl papildomų asignavimų skyrimo neišmokėtiems darbo užmokesčiams, nes šis reikalavimas yra išvestinis reikalavimas susijęs su vykdymo procesu ir negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku. Šie klausimai yra sprendžiami įstatymo leidėjo valstybės biudžeto formavimo metu ir į teismo kompetenciją neįeina.

Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pareiškėjų prašymas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra reiškiamas ir nukreiptas į darbdavį, t.y. atsakovą Telšių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, todėl pareiškėjo nurodoma neišmokėta darbo užmokesčio dalis priteistina iš Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjų L.S., D.G., E.P., A.V., A.B., A.D. ir K.G. prašymus tenkinti.

Priteisti iš atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato L.S. 1 456,29 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt šešis litus ir 29 ct), D.G. – 287,56 Lt (du šimtus aštuoniasdešimt septynis litus ir 56 ct), E.P. – 2 383,40 Lt (du tūkstančius tris šimtus aštuoniasdešimt tris litus ir 40 ct), A.V. – 2 410,31 Lt (du tūkstančius keturis šimtus dešimt litų ir 31 ct), A.B. – 4 496,60 Lt (keturis tūkstančius keturis šimtus devyniasdešimt šešis litus ir 60 ct), A.D. – 4 176,17 Lt (keturis tūkstančius šimtą septyniasdešimt šešis litus ir 17 ct), K.G. – 1 675, 05 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus septyniasdešimt penkis litus ir 5 ct) už laikotarpį nuo 2006-01-01 iki 2009-12-31 (fizinių asmenų ir kiti mokesčiai neišskaičiuoti).

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.