Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-7625-142/2015

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2015-12-01
Bylos Nr.: I-7625-142/2015
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas: UAB „Todneta“
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
Advokatai: Žygimantas Rutkauskas

Kategorijos

Administracinė byla Nr. I-7625-142/2015

Proc. Nr. 3-61-3-01505-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 1.8; 3.21 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 1 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjo atstovams advokatui Žygimantui Rutkauskui, D. D., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Todneta“ skundą dėl sprendimų panaikinimo atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas UAB „Todneta“ (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015-02-02 sprendimą Nr. S-ll (7-237/2014) dėl UAB „Todneta“ 2014-11-28 skundo, Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009-04-17 sprendimą Nr. (ll.l-24)-SA-26 dėl 2009-02-11 patikrinimo akto Nr. PAR-23 tvirtinimo bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 69-142 dėl UAB „Todneta" 2009-05-11 skundo.

Skunde paaiškina, kad 2015 m. vasario 2 d. sprendimu Mokestinių ginčų komisija panaikino Inspekcijos sprendimą Nr. 69-142 dalyje dėl nurodymo sumokėti į biudžetą 101090 Eur PVM ir su šia suma susijusius delspinigius, o kitą minėtojo sprendimo dalį patvirtino.

Šalies argumentai

Pareiškėjas paaiškina, kad Mokestinių ginčų komisija pagrįstai panaikino 2014-11-14 sprendimą Nr. 69-1142 dalyje dėl nurodymo sumokėti į biudžetą 101090 Eur PVM ir su šia suma susijusius delspinigius.

Tačiau nurodo, kad Mokestinių ginčų komisija nepagrįstai patvirtino Inspekcijos 2014-11-14 sprendimo Nr. 69-1142 dalį, kad pareiškėjas į biudžetą turi sumokėti 290970 Lt (84270,74 Eur) pelno mokesčio; 133609 Lt (38695,84 Eur) pelno mokesčių delspinigių sumas. Inspekcija savo sprendimą dėl pelno mokesčio ir šio mokesčio delspinigių sumų grindė tuo, kad UAB „Todneta“ 2003-2004 m. buhalterinėje apskaitoje apskaitė neįvykusias ūkines operacijas arba neįvykusias tomis sąlygomis, kurios užfiksuotos juridinės galios neturinčiuose buhalterinės apskaitos dokumentuose, todėl nepagrįstai įtraukė į sąnaudas 2003 m. - 800789,98 Lt.; 2004 m. - 1858999,66 Lt sumas. Mokesčių administratorius, šioje situacijoje, vadovaudamasis 2001 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 (toliau – PMĮ) 11 ir 17 straipsniais pareiškėjo2003 m. apmokestinamąjį pelną padidino 800789,98 Lt ir papildomai apskaičiavo 12120 Lt pelno mokesčio, o 2004 m. Bendrovės apmokestinamąjį pelną padidino 1858999,66 Lt ir papildomai apskaičiavo 278850 Lt pelno mokesčio. Be to, mokesčių administratorius sprendime, kuris iš esmės cituojamas Skundžiamame sprendime, analizuoja PMĮ 2 str. 24 punktą, kad apskaičiuojant apmokestinamą pelną, patirtomis sąnaudomis laikomas sunaudotas turtas bei suteiktų paslaugų kaina ar įsipareigojimų tiekėjams (rangovams) išlaidos, susijusios su per ataskaitinį laikotarpį uždirtomis pajamomis. Pagal PMĮ 11 straipsnio 4 dalį išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) 2004-10-27 nutartimi, kurioje išaiškinta, jog sąnaudos yra patvirtintos juridinę galią patvirtinančiais dokumentais, kai nustatoma ar apskaitos dokumentai patvirtina tikrąją ūkinės operacijos turinį. Tikrasis ūkinės operacijos turinys yra visuma aplinkybių, kurios konkretaus mokesčių įstatymo yra pripažįstamos kaip būtina mokesčių mokėtojų teisių realizavimo sąlyga. Pagal PMĮ 17 str. 1 d. leidžiami atskaitymai yra faktiškai patirtos įprastinės tokiai veikai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti arba vieneto ekonominei naudai gauti, jeigu šis įstatymas nenumato ko kita. Atitinkamai šios normos pagrindu konstatuotina, kad aplinkybė, kuri nagrinėjamu atveju yra būtina mokesčio mokėtojo teisių realizavimo sąlyga - tai faktiškai patirtų sąnaudų buvimas.

Inspekcija sprendime, kuriuo rėmėsi Mokestinių ginčų komisija, teigia, kad iš bylos medžiagos matyti, jog vietos mokesčių administratorius (Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) neleido pareiškėjui 2003-2004 metais į PVM atskaitą įtraukti UAB „Audrius ir kompanija“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose išskirtos 349046 Lt pirkimo PVM sumos, konstatavęs, kad realiai sandoriai įvyko ne tomis sąlygomis, kurios nurodytos apskaitos dokumentuose, t. y. ne tarp dokumentuose nurodytų ūkio subjektų, tačiau pasinaudojant UAB „Andrius ir kompanija“ vardu išrašytais dokumentais buvo įforminamos ūkinės operacijos, kurias atliko kiti asmenys, konstatuota, kad surinkti įrodymai paneigia ūkinės operacijos turinį, kaip pagrindinę juridinę galią turinčio dokumento rekvizitą, todėl jie pripažinti neturinčiai juridinės galios.

Mokesčių administratoriaus nuomone byloje surinkta pakankamai įrodymų, kad realiai UAB „Andrius ir kompanija" pardavimo neatliko, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo atsiskaityta už būtent dokumentuose nurodytas prekes (medieną) ir tai sieti su pareiškėjo vykdoma apmokestinama veikla. Kadangi pareiškėjas neįrodė, kur realiai buvo įsigyta produkcija, o pateiktų dokumentų pagrindu negalima nustatyti, ar buvo tikra to turto vertė, kokia buvo savikaina ir kt., konstatuojama, kad nėra pagrindo 1939798,50 Lt išlaidų, nurodytų ginčo PVM sąskaitose faktūrose, laikyti pareiškėjo realiai patirtomis sąnaudomis, mažinančiomis neapmokestinamą pelną. Inspekcija vadovaudamasi PMĮ 11 ir 17 straipsniais, pagrįstai 2003-2004 metų apmokestinamąjį pelną padidino iš viso 1939798,50 Lt suma ir papildomai apskaičiavo 290970 Lt pelno mokesčio.

Su tokia Mokesčių administratoriaus, o kartu ir Mokestinių ginčų komisijos pozicija dėl pelno mokesčio bei su juo susijusių delspinigių apskaičiavimu nesutinka.

Paaiškina, kad Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, atlikdama mokestinį patikrinimą, realiai net neprašė pateikti dokumentus, kurie pagrįstų pareiškėjo turėtas išlaidas 2003-2004 metais. Tiek PVM, tiek pelno mokesčiai buvo suskaičiuoti remiantis UAB „Audrius ir kompanija" vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, kurias įvairių instancijų teismai, išnagrinėję baudžiamąją bylą dėl D. D. ir T. Š. nusikalstamų veikų, pripažino suklastotais dokumentais. Galima teigti, kad tokiu atveju jose nurodytos pinigų sumos nebuvo realiai išmokamos, o pareiškėjas medienos iš UAB „Audrius ir kompanija" nepirko, todėl teigti, kad pareiškėjas realiai turėjo 1939798,50 Lt sumą, kurią neva panaudojo 2003-2004 metais medienos pirkimui, negalima. Tačiau realiai netikrinus pareiškėjo finansinės-ūkinės veiklos už 2003-2004 metus, o mokesčių administratoriui vadovaujantis suklastotomis PVM sąskaitomis-faktūromis, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas realiai turėjo 1939798,50 Lt pelno ir dėl to nuo šios sumos privalo mokėti pelno mokestį ir delspinigius.

Atkreipia dėmesį, kad mokesčių administratoriaus patikrinimo akte teigiama, kad pareiškėjasiš vis nevykdė medienos pirkimo-pardavimo, tačiau sprendime dėl jo tvirtinimo šio teiginio jau nėra ir teigiama, kad ūkinės operacijos neva vyko tik kitomis sąlygomis, nei nurodyta PVM sąskaitose-faktūrose. Taigi mediena buvo perkama ir pareiškėjas dėl to išlaidų turėjo. Patikrinimo akte, o vėliau ir visuose sprendimuose iš esmės akcentuojama, kad jeigu mokesčių administratorius iš esmės neneigia UAB „Todneta“ prekių įsigijimo ir su jomis sukurtos pridėtinės vertės realizavimo veiksmų, akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja teisės į PVM atskaitą prielaida, kuri ir yra visos PVM sistemos esmė.

Mokestinio patikrinimo metu nėra paneigtas faktas, kad pareiškėjas realiai vykdė ūkines operacijas ir nenustatyta, kad UAB „Todneta“ iš viso nepirko apmokestinamų PVM prekių. Pažymi, kad aptariamu laikotarpiu pareiškėjas deklaravo ir mokėjo visus priklausančius mokėti mokesčius ir buvo realiai veikianti bendrovė, o ne fiktyvi įmonė. Tai, kad bendrovė veikė teisėtai patvirtina ir tas faktas, kad atsiskaitymai buvo vykdomi per banko sąskaitas, o ne grynaisiais pinigais. UAB „Todneta“ turi visus medienos gabenimo važtaraščius, mediena vežta realiai egzistuojančiomis transporto priemonėmis, realių vairuotojų, kas paprastai nedaroma sukčiaujant. Nagrinėjamu atveju visa to nėra. Priešingai -2003-2004 metais UAB „Todneta“ buvo realia veikianti įmonė, turėjo transporto priemones, jas remontavo, įsigijo atsargines dalis, pirko degalus, samdė darbuotojus, mokėjo jiems atlyginimus, išrašinėjo važtaraščius, vykdė bankinius atsiskaitymus, kitaip tariant realiai turėjo ne tik pajamas, bet ir išlaidas. Esant šioms aplinkybėms nesutinka su Mokesčių administratoriaus išvada, kad pareiškėjas nepagrįstai įtraukė į sąnaudas 2003 metais -800789,98 Lt.; 2004 metais. - 1858999,66 Lt sumas. Jokio realaus mokestinio patikrinimo, ar pareiškėjas tais metais vykdė ūkinę veiklą, ar realiai turėjo pajamų ir išlaidų, praktiškai nebuvo. Iš esmės konstatuojama, kad 2003-2004 metais UAB „Todneta“ veikė fiktyviai, tačiau tai, pasak pareiškėjo, yra netiesa. Akivaizdu, kad UAB „Todneta“ realiai vykdė ūkinę komercinę veiklą, turėjo ne tik pajamas, bet išlaidas ir todėl apskaičiuojant pelno mokestį ir į tai turėjo būti atsižvelgta. Mokestinių ginčų komisija, neįsigilinusi į skunduose išdėstytus argumentus iš esmės nepagrįstai pavirtino tai, ką nepagrįstai Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcija 2009-02-11 patikrinimo akte Nr. PAR-23 įrašė. Iš esmės visi vėlesni sprendimai, taip pat ir Skundžiamas sprendimas priimti remiantis analizuojamu netiksliu patikrinimo aktu. Ar jame nurodytos sumos, kurios neva nepagrįstai įtrauktos į sąnaudas, yra realios, ar ne taip ir lieka neaišku, kadangi patikrinimas dėl šio fakto yra atliktas nepilnai ir neobjektyviai.

Pareiškėjas teigia, kad jeigu teismas nenustatytų pagrindų pilnai tenkinti skundą ir visiškai panaikinti Skundžiamą sprendimą, tai atsižvelgiant į šio skundo argumentus, yra naikintina Skundžiamo sprendimo dalis dėl UAB „Todneta“ paskaičiuotos pelno mokesčio delspinigių sumos.

Žemesnės instancijos teismas

Nusprendus, kad pareiškėjas turėtų mokėti apskaičiuotą pelno mokestį, svarstytina galimybė atleisti pareiškėją nuo su šiuo mokesčiu susijusių delspinigių. Delspinigiai yra apskaičiuoti vadovaujantis Lietuvos Respublikosmokesčių administravimo įstatymu (toliau – MAĮ).

MAĮ numato galimybę atleisti mokesčių mokėtoją nuo delspinigių mokėjimo. Vadovaujantis šio MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu, jeigu mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo jis nuo baudos ir delspinigių mokėjimo atleidžiamas. Nagrinėjamu atveju 2003 metais pareiškėjas turėjo 245599 Lt pelno ir nuo jo sumokėjo 37546 Lt pelno mokestį, o 2004 metais - 153147 Lt pelno ir nuo jo sumokėjo 23719 Lt pelno mokestį. Tais metais pareiškėjas realiai vykdė ūkinę-komercinę veiklą ir todėl turėjo išlaidas, kurios nenurodytos mokesčių administratoriaus patikrinimo akte. Šias išlaidas sudarė sąnaudos darbo priemonėms įsigyti ir aptarnauti, kurui ir darbo užmokesčiui. Šios sąnaudos yra realios ir jeigu mokesčių administratoriui kilo pagrįstos abejonės dėl nesumokėto pridėtinės vertės mokesčio, kadangi dokumentaliai fiksuoti sandoriai realiai nevyko, nereiškia, kad pareiškėjas į sąnaudas fiktyviai nurašinėjo ir mokesčių administratoriaus nurodytas pinigines sumas. Pareiškėjas savo kaltės dėl pelno mokesčio nesumokėjimo nemato, jokios tyčios nemokėti šio mokesčio nebuvo, todėl ir nustačius, kad turėtų būti papildomai sumokėtas pelno mokestis, yra visi pagrindai atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo.

Be to,Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos2014 m. lapkričio 14 d. sprendime Nr. 69-142 visiškai neatsižvelgiama į tai, kad priskaityta 349046 Lt PVM suma jau yra sumokėta į valstybės biudžetą. Visiškai neatsižvelgta į tai, kad sumokėti likusių priskaitytų piniginių sumųpareiškėjas neturi finansinių galimybių, šių sumų išieškojimas prives bendrovę prie jos realaus nemokumo ir bankroto jai skelbimo. Visiškai nekreipiamas dėmesys, jog įmonėje šiuo metu dirba 9 samdomi darbuotojai, kuriuos bendrovė privalės atleisti dėl galimo savo nemokumo. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, pažeisdama įteisintas rekomendacijas dėl susitarimo galimybių, šia teise pasinaudoti pareiškėjui (po proceso atnaujinimo nagrinėjant skundą) galimybės nesudarė. Mano, jog yra ydinga praktika kai po ginčo nagrinėjimo sustabdymo, kuris tęsiasi kelis metus (šiuo atveju apie penkis metus), atnaujinamas skundo nagrinėjimas, nesudarant galimybės pareiškėjui teikti jokių papildomų duomenų, neišnaudojant galimybės tartis, kadangi per ilgą laikotarpį jau gali būti iš esmės pasikeitusi pareiškėjo padėtis, finansinės galimybės ir pan.

Pareiškėjas sutinka, jog Mokestinių ginčų komisija pagrįstai panaikinimo Inspekcijos sprendimo dalį sumokėti į biudžetą 101090 Eur PVM ir su šia suma susijusius delspinigius. Sprendimas šioje dalyje iš esmės teisingai grindžiamas tuo, kad tokia suma jau yra priteista išnagrinėjus baudžiamąją bylą. Lietuvos Aukščiausiais Teismas (LAT) 2014-09-23 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-363/2014 nutarė 349045,72 Lt sumą (nesumokėtų mokesčių, tai yra 349045,72 PVM) priteisti valstybei iš fizinių asmenų ir pareiškėjo solidariai.

Atkreipia dėmesį, kad LAT nutartyje pažymėjo, jog dėl D. D., T. Š. ir UAB „Todneta“, padarytos nusikalstamos veikos valstybei buvo padaryta 349 045,72 Lt žala, dėl nesumokėto 349045,02 PVM padarytą žalą nuteistieji privalo atlyginti. Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos tokio pat dydžio civilinis ieškinys yra nepagrįstas, kadangi priešingu atveju gali susidaryti situacija, kai bendras atlygintinos žalos dydis padvigubės, nes esant dviem skirtingų institucijų sprendimams išnyks visų trijų nuteistųjų solidarioji atsakomybė. Taip gali susidaryti situacija, kai valstybei bus priteista dvigubai didesnė suma nei padaryta žala. Be to, panaikinama solidarioji fizinių ir juridinių asmenų atsakomybė. Todėl LAT kolegija laikė, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis, kuria iš D. D. ir T. Š. solidariai priteista valstybei 349045,72 Lt, o UAB „Todneta“ pareikštas Panevėžio apskrities VMI civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, pakeitė ir nustatė, kad 349045,72 Lt suma priteistina valstybei iš D. D., T. Š. ir UAB „Todneta“ solidariai. Atsižvelgiant į analizuojamą LAT nutartį visiškai pagrįstas Mokestinės ginčų komisijos sprendimas netvirtinti Inspekcijos sprendimo dalies dėl nurodymo sumokėti į biudžetą 101090 Eur PVM ir su šia suma susijusius delspinigius.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Papildomai pareiškėjo direktorius paaiškino, kad mediena buvo perkama, tik dalis medienos pirkta be dokumentų. Baudžiamojoje byloje nebuvo vertinama, ar realiai medienos pirkimo sandoriai vyko.

Atsiliepimas

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) pateikė atsiliepimą į UAB „Todneta“ skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 46-53).

Paaiškina, kad Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija), išanalizavusi patikrinimo metu nustatytas aplinkybes bei įrodymus, sprendimu patvirtino patikrinimo aktą, kuriame pareiškėjui papildomai apskaičiuota: 349046 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau - PVM), 194665 Lt PVM delspinigių, 290970 Lt pelno mokesčio (toliau - PM), 133609 Lt PM delspinigių, taip pat skyrė 104714 Lt PVM baudą, 87291 Lt PM baudą.

Paaiškina dėl taikytinų teisės aktų ir teismų praktikos nesąžiningumo aspektu. Mokestinis ginčas byloje vyksta dėl to, ar Inspekcija surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių pagrindu pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neturi teisės atskaityti 349046 Lt pirkimo PVM (2003 m. - 14544 Lt ir 2004 m. - 334502 Lt) ir į leidžiamus atskaitymus įtraukti 1939798,50 Lt (2003 m. - 80798,98 Lt ir 2004 m. - 1858999,66 Lt) išlaidų sumą remiantis UAB „Andrius ir kompanija" vardu pareiškėjui išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, kuriose įformintas medienos įsigijimas.

(Kadangi dėl Mokestinių ginčų komisijos 2015-02-02 sprendimo, susijusio su PVM, išnagrinėta kita administracinė byla Nr. eI-7320-208/2015, kurioje priimtas 2015-08-13 sprendimas dar neįsiteisėjo, kurioje VMI pateikė apeliacinį skundą, VMI atsiliepimo argumentai susiję su PVM, teismo nevertinami ir ši atsiliepimo dalis neaprašoma).

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime pabrėžia, kad teismų praktikoje pažymima, jog nemokant mokesčių pažeidžiamas viešas interesas, o subjektas tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo, mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Pažeidžiant šiuos principus, subjekto veikla negali būti laikoma teisėta. Taigi, jeigu mokesčio mokėtojas žino apie tai, jog atlikdamas ūkinę operaciją ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nesumokėjimo, arba nors ir nežino, bet atsižvelgiant į visumą teisiškai reikšmingų aplinkybių, turi galimybę žinoti ir, nepaisydamas to, atlieka tokią ūkinę operaciją, - konstatuojama, jog jis elgėsi nesąžiningai. Mokesčių įstatymai nustato pareigą mokesčių mokėtojui apskaičiuoti ir sumokėti nustatytus mokesčius teisingai ir laiku. Šios prievolės dydis kaip tik ir priklauso nuo ūkinės operacijos partnerio veiklos teisėtumo. Nors įstatymai tiesiogiai ir nenustato mokesčio mokėtojo pareigos kontroliuoti partnerio veiklą, tikrinti jo išrašomų dokumentų tikrumą, tačiau tokia pareiga kyla iš pačios mokesčių mokėjimo prievolės mokėti mokesčius ir sandorių sudarymo nuostatų, apibrėžtų Civilinio kodekso normose.

Atsakovas paaiškina, kad vadovaujantis 2001 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 (toliau – PMĮ) 2 straipsnio 24 punktu, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, patirtomis sąnaudomis laikomas sunaudotas turtas bei suteiktų paslaugų kaina ar įsipareigojimų tiekėjams (rangovams) išlaidos, susijusios su per ataskaitinį laikotarpį uždirbtomis pajamomis. PMĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Remiasi LVAT 2004-10-27 nutartimi ir aiškina, kad tikrasis ūkinės operacijos turinys, tai visuma aplinkybių, kurios konkretaus mokesčių įstatymo yra pripažįstamos kaip būtina mokesčių mokėtojo teisių realizavimo sąlyga. Pagal PMĮ 17 straipsnio 1 dalį leidžiami atskaitymai yra faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti, jeigu šis įstatymas nenustato ko kita. Atitinkamai šios normos pagrindu konstatuotina, kad aplinkybė, kuri nagrinėjamu atveju yra būtina mokesčių mokėtojo teisių realizavimo sąlyga - tai faktiškai patirtų sąnaudų buvimas.

Motyvuojamoji dalis

Iš bylos medžiagos matyti, kad Inspekcija neleido 2003 – 2004 metais pareiškėjui į PVM atskaitą įtraukti UAB „Andrius ir kompanija“ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose išskirtos 349046 Lt pirkimo PVM sumos, konstatavusi, kad realiai sandoriai įvyko ne tomis sąlygomis, kurios nurodytos apskaitos dokumentuose, t. y. ne tarp dokumentuose nurodytų ūkio subjektų, tačiau pasinaudojant UAB „Andrius ir kompanija“ vardu išrašytais dokumentais buvo įformintos ūkinės operacijos, kurias atliko kiti asmenys. Inspekcija konstatavo, kad surinkti įrodymai paneigia ūkinės operacijos turinį, kaip pagrindinį juridinę galią turinčio dokumento rekvizitą, todėl jie pripažinti neturinčiais juridinės galios.

Aplinkybių ir faktų, kurie yra priskirtini neįrodinėtinų aplinkybių ir faktų kategorijai, klausimus reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnis, kuriuo atsakovas remiasi. Paaiškina, kad įstatymų leidėjas yra suteikęs ne vienodą įrodomąją reikšmę aplinkybėms ir faktams, kurie yra nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje ar civilinėje byloje, bei teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje.

Teismo nuosprendžio priimto baudžiamojoje byloje atveju, vėliau administracinę bylą nagrinėjantis teismas dėl nuteistojo (išteisintojo) veiksmų kilusių padarinių nenustatinėja dalies teismo nuosprendžiu nustatytų faktų ir aplinkybių. Teismas tokiais atvejais neprivalo iš naujo nustatyti, ar buvo padaryti veiksmai, kurie konstatuoti nuosprendžiu, ir ar juos padarė nuteistasis. Tačiau kiti nuosprendžiu konstatuoti faktai, nagrinėjant administracinę bylą, gali būti ginčijami, ir teismas turi teisę juos kitaip nustatyti (LVAT 2015-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A-249-438/2015).

Taigi, LVAT formuojamoje praktikoje konstatavo reikšmingą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę – iš naujo nenustatinėjama, ar buvo padaryti veiksmai, kurie konstatuoti teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, ir ar juos padarė nuteistasis.

Iš LAT 2014-09-23 nutarties, byloje neginčijamai įrodyta, jog pareiškėjo buhalteriniuose dokumentuose užfiksuoti sandoriai tarp UAB „Andrius ir kompanija“ ir pareiškėjo yra fiktyvūs ir apie šiuos sandorius buvo žinoma tiek pareiškėjo direktoriui, tiek ir jos vadybininkui, o pareiškėjo direktorius ir vadybininkas, kaip sandoriuose dalyvavę asmenys, pripažinti kaltais dėl fiktyvių sandorių tarp pareiškėjo ir UAB „Andrius ir kompanija“.

Įvertinus mokestinėje byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pareiškėjas, įsigydamas prekes iš UAB „Andrius ir kompanija“ žinojo, jog dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje, todėl elgėsi nesąžiningai.

Atsakovas taip pat pažymi, kad pareiškėjas ginčijamu atveju nepateikė tinkamų dokumentų, kurių pagrindu jo galimai patirtas išlaidas būtų galima pripažinti sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną. Kaip matyti iš mokestinės bylos dokumentų, pareiškėjas savo išlaidas grindžia UAB „Andrius ir kompanija" vardu pareiškėjui išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis.

Pažymi, jog, nors nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, ar realiai buvo tiektos prekės, nėra, tačiau, remiantis visuma aplinkybių, buvo konstatuota, kad būtent UAB „Andrius ir kompanija“ netiekė prekių, užfiksuotų ginčo PVM sąskaitose faktūrose. Atsižvelgus į tai daro išvadą, kad nėra pagrindo 1939798,50 Lt išlaidų, nurodytų šiose PVM sąskaitose faktūrose, laikyti realiomis.

Pažymi, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo tikrinamuoju laikotarpiu patirtas išlaidas, turėtų pateikti atitinkamus įrodymus, pagrindžiančius jo realiai patirtas sąnaudas. Tačiau ginčijamu atveju pareiškėjas įrodinėja savo patirtas išlaidas PVM sąskaitomis faktūromis, kuriose užfiksuotos tarp PVM sąskaitose faktūrose nurodytų ūkio subjektų realiai neįvykusios ūkinės operacijos.

Teigia, kad nėra pagrindo 1939798,50 Lt išlaidų, nurodytų ginčo PVM sąskaitose faktūrose, laikyti pareiškėjo realiai patirtomis sąnaudomis, mažinančiomis jo apmokestinamąjį pelną. Inspekcija, vadovaudamasi PMĮ 11 ir 17 straipsniais, pagrįstai 2003 ir 2004 metų apmokestinamąjį pelną padidino iš viso 1939798,50 Lt suma ir papildomai apskaičiavo 290970 Lt PM.

Žemesnės instancijos teismas

Paaiškina dėl delspinigių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog aiškinant MAĮ 81 straipsnio 2 dalies, 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 97 straipsnio 2 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs du skirtingus ir savarankiškai taikomus delspinigių skaičiavimo už netinkamą mokestinės prievolės vykdymą pagrindus tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokesčių sumą, nurodytą mokesčių administratoriaus sprendime dėl mokestinio patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento patvirtinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-944/2011 ir kt.). Pirmu atveju delspinigiai yra skaičiuojami dėl to, kad mokesčių mokėtojas nesumokėjo mokesčio to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu. Šiuo pagrindu delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, ir baigiami skaičiuoti patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dieną. Antras delspinigių skaičiavimo pagrindas taikomas tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas per MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą nesumoka sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytų papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumų. Šiuo atveju delspinigių skaičiavimas yra pradedamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo (žr., pvz., LVAT 2011 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-254/2011 ir kt.).

Paaiškina, kad šiuo atveju, mokesčių administratorius pagristai skaičiavo delspinigius nuo mokesčių nesumokėjimo termino iki patikrinimo akto surašymo, todėl nėra pagrindo sutikti, jog delspinigiai turtėjo būti skaičiuojami 180 dienų. Be to, atsakovas atleido pareiškėją nuo skaičiuojamų delspinigių už laikotarpį nuo 2009-04-17 (mokestinio ginčo nagrinėjimo sustabdymas VMI prie FM sprendimu) iki pareiškėjo 2009-05-11 skundo nagrinėjimo atnaujinimo, t. y. 2014-11-14 sprendimo priėmimo dienos, skaičiuojamų nuo 349046 Lt PVM ir 290970 Lt PM.

Paaiškina dėl atleidimo nuo delspinigių. Pareiškėjas teigia, kad jis turėtų būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo, nes jis nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo (MAĮ 100 str. 1 d. 2 p., 141 str. 1 d. 1 p.). Su tokiu teiginiu nesutinka.

MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje 1 punkte nustatytas pagrindas (jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo - vienas iš pagrindų numatytų MAĮ 141 str. 1 d.). Teisėkūros subjektas atleidimą nuo delspinigių sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti. Įrodinėjimo našta tenka mokesčių mokėtojui, jei jis siekia pasinaudoti aptariama atleidimo nuo delspinigių teisine galimybe.

Pareiškėjas nurodė esąs nekaltas, tačiau to nepagrindė faktiniais duomenimis. Mokesčių mokėtojas būdamas atsakingas už mokesčių sumokėjimą atitinkamo mokesčio įstatymo pagrindu privalo laiku bei tinkamai užpildyti deklaracijas bei apskaičiuoti mokesčius, o neįvykdžius MAĮ 40 straipsnyje numatytos prievolės, kyla kita pareiga – mokėti delspinigius už pradelstą laikotarpį(žr. LVAT 2014-12-16 nutartis administracinėje byloje A-556-2083/2014).

Inspekcija nustatė mokesčių teisės pažeidimus, už kuriuos atsakingaspareiškėjas, todėl nėra pagrindo sutikti, jog nėra pareiškėjo kaltės dėl padarytų pažeidimų. Šiuo atveju, pasak atsakovo, pareiškėjas nuo delspinigių mokėjimo MAĮ 141 str. 1 d. 1 p. pagrindu negali būti atleistas.

Paaiškina dėl susitarimo pasirašymo. Mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas gali pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, jei, apskaičiuojant mokesčius, nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti. Pasirašius tokį susitarimą, mokesčių mokėtojas praranda teisę ginčyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą, o mokesčių administratorius – apskaičiuoti didesnę sumą negu nurodyta susitarime. Minėtas susitarimas gali būti pasirašytas mokestinio tyrimo ar mokestinio patikrinimo metu, taip pat visų mokestinių ginčų nagrinėjimo etapų metu (MAĮ (2004-04-13 redakcija Nr. IX-2112) 71 str. 1 d.).

Teisės aktai nustato, kad mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas gali pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, todėl mokesčių mokėtojas pateikia rašytinį pasiūlymą, kuriame privalo nurodyti savo pavadinimą, nustatytas aplinkybes, savo argumentus dėl jų ir kitą reikšmingą informaciją.

Šiuo atveju, pareiškėjas neteikė jokio pasiūlymo dėl susitarimo mokestinio ginčo proceso metu, kurį galėtų svarstyti VMI prie FM, todėl nėra pagrindo sutikti, jog buvo apribota pareiškėjo teisė teikti siūlymą. Pažymi, jog tokiam teiginiu pagrįsti pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentusprašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdį atsakovas buvo informuotas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo į skundą neteikė, teismo posėdyje nedalyvavo.

Skundas netenkinamas.

Atribojant nagrinėjamą ginčą svarbu yra tai, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėta administracinė byla (Nr. eI-7320-208/2015) pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos prašymą panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2015-02-02 sprendimo Nr. S-11(7-237/2014) dalį, kuria panaikintas VMI 2014-11-14 sprendimas Nr. 69-142 dalyje dėl nurodymų sumokėti į biudžetą 101090 Eur pridėtinės vertės mokesčio ir su šia suma susijusius delspinigius. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-08-13 sprendimas, kuriuo VMI skundas atmestas, dar neįsiteisėjo. Tačiau nagrinėjamoje byloje tiek pareiškėjas, tiek VMI pateikia argumentus dėl sprendimo dalies, susijusios su PVM.Pareiškėjas su ta MGK sprendimo dalimi sutinka, nors prašo panaikinti visą MGK sprendimą, o VMI plačiai aiškina atsiliepime dėl PVM priskaičiavimo pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, kad dėl PVM yra nagrinėjama kita administracinė byla, teismas šioje byloje nevertins šalių pateikiamų argumentų dėl PVM priskaičiavimo teisingumo.

Byloje nustatyta, kad Panevėžio AVMI (toliau – Inspekcija) patikrinusi mokesčių mokėtoją UAB „Todneta“ surašė 2009-02-11 Patikrinimo aktą Nr. PAR-23 (Mokestinių ginčų komisijos byla indeksu 6.11-02(7-237/2014, t. I, l. 69-73, toliau – Patikrinimo aktas), kuriuo įforminti mokesčių patikrinimo už 2003-01-01 – 2004-12-31 laikotarpį rezultatai ir pareiškėjui papildomai priskaičiuota 349046 Lt PVM, 194665 Lt PVM delspinigių, 290970 Lt pelno mokesčio (PM) ir 133609 LT PM delspinigių. Dėl šio Patikrinimo akto pareiškėjas pateikė 2009-03-13 pastabas (ten pat, l. 62-67). Panevėžio AVMI 2009-04-17 priėmė sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (11.1-24)-SA-26 (ten pat, l. 52-61). Šiuo sprendimu priskaičiuoti mokesčiai ir delspinigiai patvirtinti, paskirtos baudos: 104714 Lt PVM, 87291 Lt pelno mokesčio bauda. Pareiškėjas dėl šio sprendimo padavė 2009-05-12 skundą (registravimo diena), (ten pat, l. 43-49), tačiau VMI 2009-07-17 sprendimu Nr. 69-195 UAB „Todneta“ 2009-05-11 skundo (nurodoma skunde įrašyta data) nagrinėjimą sustabdė iki bus priimtas procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00082-04 (vadovavosi MAĮ 156 straipsnio 1 dalimi), (ten pat, l. 39-42). Tokio sprendimo pareiškėjas neskundė, reiškia sutiko, kad mokestiniam ginčui baudžiamosios bylos baigtis turės įtakos. Baudžiamoji byla baigta LAT priėmus 2014-09-23 nutartį (baudžiamoji byla Nr. 2K-363/2014), kuria panaikinta nuosprendžių dalis ir iš D. D., T. Š. ir UAB „Todneta“ solidariai priteisė valstybei 349045,72 Lt. Iš nutarties dalies „Dėl civilinio ieškinio“ akivaizdu, kad nurodyta suma yra pridėtinės vertės mokestis. Tuo tarpu, toje pačioje nutarties dalyje nurodyta, kad pelno mokestis – 290970 Lt kaip civilinis ieškinys nepriteisiamas (pagal Vilniaus apygardos teismo priimtą nuosprendį baudžiamojoje byloje).

Įsiteisėjus LAT nutarčiai, VMI atnaujino 2009 m. pareiškėjo skundo nagrinėjimą ir 2014-11-14 sprendimu Nr. 69-142: 1) patvirtino Inspekcijos 2009-04-17 sprendimo Nr. (11.1-24)-SA-26 nurodymus pareiškėjui į biudžetą sumokėti 349046 Lt PVM, 194665 Lt PVM delspinigių, 290970 Lt PM, 133609 Lt PM delspinigių sumas; 2) panaikino Inspekcijos pareiškėjui skirtas 104714 Lt PVM baudą ir 87291 Lt PM baudą; 3) atleido pareiškėją nuo PVM ir PM delspinigių, apskaičiuotų (skaičiuojamų) nuo 349046 Lt PVM ir 290970 Lt PM už laikotarpį nuo 2009-04-17 (mokestinio ginčo nagrinėjimo sustabdymas VMI prie FM sprendimu) iki pareiškėjo 2009-05-11 skundo nagrinėjimo atnaujinimo, t. y. atsakovo sprendimo priėmimo dienos.

Pareiškėjas padavė skundą MGK dėl VMI prie FM 2014-11-14 sprendimo. MGK 2015-02-02 sprendimu Nr. S-11 (7-237/2014) iš dalies tenkino pareiškėjo skundą: panaikino VMI prie FM 2014-11-14 sprendimą Nr. 69-142 dalyje dėl nurodymų sumokėti į biudžetą 101090 Eur PVM ir su šia mokesčio suma susijusius delspinigius, kitą VMI sprendimo dalį patvirtino.

Todėl nagrinėjamoje byloje ginčas yra tik dėl pelno mokesčio priskaičiavimo teisingumo, taip pat dėl delspinigių, skaičiuotų nuo šio mokesčio.

Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad tarp UAB „Andrius kompanija“ ir pareiškėjo buvo įforminami fiktyvūs sandoriai pagaminant ir panaudojant netikrus dokumentus ir tokiais veiksmais panaikinta didelės vertės pareiškėjo prievolė sumokėti į valstybės biudžetą 349045,72 Lt PVM. Panaudotos suklastotos PVM sąskaitos faktūros su įrašytais melagingais duomenimis. VMI skundžiamame sprendime įvertino, kad pareiškėjo įformintos medienos įsigijimo ūkinės operacijos pagal UAB „Andrius ir kompanija“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras realiai, t.y. tarp nurodytų subjektų ir tokiomis aplinkybėmis, kurios nurodytos buhalterinės apskaitos dokumentuose, neįvyko. VMI vadovavosi Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsniu ir konstatavo, kad tos PVM sąskaitos faktūros neturi juridinės galios, nes jose nurodytas ūkinės operacijos turinys neatitinka tikrovės, t.y. ūkinės operacijos įvyko kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta apskaitos dokumentuose. Tačiau šie VMI argumentai skirti buvo PVM priskaičiavimui pagrįsti, dėl ko yra atskiras ginčas, nagrinėjamas administraciniame teisme. Dėl pelno mokesčio, t.y., dėl pareiškėjo teisės patirtas išlaidas pripažinti sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamą pelną, VMI pasisakė, kad pareiškėjas nepateikė tinkamų dokumentų tokių išlaidų teisėtumui pagrįsti. Pareiškėjas skunde teismui neneigia, kad sąnaudas grindė tik UAB „Andrius ir kompanija“ vardu išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, tačiau nurodo, kad kitokių dokumentų ar įrodymų dėl sąnaudų nespėjo pateikti. Nurodo, kad medieną įsigijo iš tikrųjų, tačiau iš pareiškėjo nebuvo paprašyta pateikti kitus dokumentus, patvirtinančius tokias aplinkybes. Tokie pareiškėjo teiginiai laikomi nepagrįstais, nes nuo LAT nutarties įsiteisėjimo, kai pareiškėjui turėjo galutinai paaiškėti, kad medienos įsigijimą patvirtinančios PVM sąskaitos faktūros neturi juridinės galios, praėjo apie 1,5 mėnesio, per tą laiką pareiškėjas VMI neteikė įrodymų iš ko ir už kokias sumas įsigijo medieną. Po to pareiškėjas 2014-12-03 pateikė skundą MGK, kuriame nurodė, kad surinktoje medžiagoje yra duomenų, kad ne visa mediena įsigyta tik per UAB „Andrius ir kompanija“ forminamas PVM sąskaitas faktūras, (visas medienos kiekis pasak pareiškėjo buvo 14437 m²). Pareiškėjo teigimu, ir baudžiamojoje byloje buvo liudytojų parodymai (A. P. ir T. Š.), kuriais patvirtinama, kad iš UAB „Andrius ir kompanija“ buvo ir realiai įsigyjama mediena. Pareiškėjas rėmėsi ir Specialisto išvada baudžiamojoje byloje, kuri neva patvirtina, kad buvo ir kitų medienos įsigijimo atvejų. Taigi, neteisingo dydžio mokesčių priskaičiavimas pareiškėjo buvo grindžiamas tik dviem paminėtais argumentais. Taip pat pareiškėjas skundėsi ir dėl to, kodėl Inspekcija taip vėlai atliko patikrinimą, galėjo ir 2006 m. atlikti. Todėl pareiškėjo manymu tikslios mokesčių sumos nebuvo įrodytos. Tačiau ir su šiuo skundu pateiktu MGK pareiškėjas jokių įrodymų, kurie nuneigtų mokesčių administratoriaus apskaičiuotą PM, nepateikė. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad ne visos UAB „Andrius ir kompanija“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros reiškė, kad pagal jas nebuvo tiekta mediena, nes baudžiamojoje byloje buvo konstatuota, kad visos šios PVM sąskaitos faktūros buvo suklastotos ir panaudotos siekiant patvirtinti fiktyvius sandorius. Specialisto išvada, kuria rėmėsi pareiškėjas, yra Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie VRM Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apskrities skyriaus 2006-04-20 Specialisto išvada Nr. 5-1/74 (ten pat, l. 85-93). Specialistams buvo pavesta atsakyti į klausimus, kurie iš esmės buvo susiję tik su PVM mokėjimu, taip pat buvo klausiama dėl pažeidimų padarytų tvarkant buhalterinę apskaitą, registruojant ūkines operacijas. Ši Specialisto išvada buvo įvertinta baudžiamojoje byloje, tačiau, kita vertus, išvadoje nėra nurodyta, kad koks nors medienos įsigijimo kiekis gali būti patvirtinamas buhalterinės apskaitos dokumentais. Priešingai, Specialisto išvadoje nurodyta, kad visas pareiškėjo skunde MGK nurodomas medienos kiekis – 14437,7 kub.m. už 2288844,36 Lt nebuvo pirktas iš UAB „Andrius ir kompanija“ kaip apskaitoje vaizdavo pareiškėjas (Specialisto išvados 11 lapas, 4 pastraipa iš viršaus). Specialisto išvadoje yra nurodyta, kad pelno mokesčio suma turi būti 290970 Lt vadovaujantis Pelno mokesčio įstatymo 11, 5 straipsniaisnepripažįstant sąnaudomis šioje išvadoje nurodytų sumų už 2003 ir 2004 metus. Nurodyta suma ir buvo priskaičiuota Patikrinimo aktu, todėl pareiškėjas nepagrįstai rėmėsi Specialisto išvada, kaip įrodančia, kad kažkokia medienos dalis visgi buvo įsigyta realiai ir jos įsigijimo išlaidos turėtų būti įtraukiamos į sąnaudas, kuriomis mažinamas apmokestinamas pelnas. Patikrinimo akte buvo nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė Pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais. Pareiškėjas tokių nepateikė iki pat bylos nagrinėjimo teisme.

MGK 2015-02-02 sprendimu Nr. S-11(7-237/2014) pasisakė, kad mokesčių administratorius padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas, įsigydamas ginčo prekes (medieną), žinojo, jog dalyvauja sandoriuose su sukčiavimu PVM srityje, todėl elgėsi nesąžiningai. Komisija pažymėjo, kad sandorio šalies, su kuria įvykdyta ūkinė operacija, tikrumas – vienas iš ūkinės operacijos būtinų elementų, kuris turi atsispindėti apskaitos dokumente ir su kuriuo sietina šio dokumento juridinė galia. Nurodo, kad surinkti įrodymai, patvirtinantys faktines aplinkybes, leidžia tvirtinti, kad pareiškėjas prekių realiai iš UAB „Andrius ir kompanija“ įsigyti negalėjo, pareiškėjas mokestine prasme elgėsi nesąžiningai, nes žinojo apie kontrahento sukčiavimą PVM srityje. MGK konstatavo, kad ginčo PVM sąskaitos faktūros mokesčių administratoriaus pagrįstai pripažintos neturinčios juridinės galios. Dėl to daroma išvada, kad taikant Pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 4 dalį, pareiškėjas neįgijo teisės į patirtų išlaidų priskyrimą sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną. Kadangi, kaip minėta pirmiau, pareiškėjas neteikė įrodymų, jog ūkinės operacijos yra tikrai įvykusios, o jų turinį patvirtina juridinę galią turintys dokumentai, MGK išvada dėl pelno mokesčio yra teisėta ir pagrįsta.

Dėl pelno mokesčio delspinigių. Pareiškėjas ir MGK prašė atleisti nuo delspinigių mokėjimo. MGK šio prašymo netenkino, tokį sprendimą tinkamai motyvavo.

Pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktą, mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje numatytas pagrindas. Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą, jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, jis gali būti atleidžiamas nuo delspinigių. Pareiškėjas ir prašo atleisti nuo delspinigių būtent nurodytu pagrindu, tačiau nenurodo savo argumentų, dėl kurių tvirtina, kad šiuo atveju nėra mokesčių mokėtojo kaltės.

Atsižvelgiant į šių teisės normų turinį, siekiant išsiaiškinti ar šis atleidimo nuo delspinigių pagrindas gali būti taikomas nagrinėjamu atveju, būtina įvertinti dėl kokių aplinkybių pareiškėjas padarė mokesčių įstatymų pažeidimus, buvusius PM papildomai mokėtinų sumų priskaičiavimo priežastimi, ir nustatyti ar egzistuoja pareiškėjo kaltė dėl tokių pažeidimų padarymo.

Atsižvelgiant į nagrinėjamo mokestinio ginčo aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad dėl mokestinio įstatymo pažeidimo nėra pareiškėjo kaltės, nes centrinio mokesčių administratoriaus sprendimas grindžiamas ir tuo, kad mokesčių mokėtojas žinojo, kad jo atliekamos ūkinės operacijos ir kita veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo, įvertino tai, kad baudžiamojoje byloje yra neginčijamai įrodyta, kad pareiškėjo buhalteriniuose dokumentuose užfiksuoti sandoriai yra fiktyvūs, apie šiuos sandorius žinojo bendrovės direktorius ir vadybininkas, kurie dalyvavo tokiuose sandoriuose, konstatavo, kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai. Kita vertus, iš įstatymo nuostatų seka, kad įstatymų leidėjas atleidimą nuo delspinigių susiejo ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti. Tam, kad būtų galima taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pareiškėjas turi nurodyti bei įrodymais pagrįsti tokias aplinkybes, kurias būtų galima pripažinti objektyviomis kliūtimis sumokėti mokesčius (žr. pvz., LVAT 2011 m. balandžio 7 d. nutartį a. b. Nr. A575 - 753/11, 2012 m. sausio 23 d. nutartį a. b. Nr. A575-404/2012). Atsižvelgiant į byloje esančius faktinius duomenis daroma išvada, kad teisinio pagrindo teigti, jog mokesčių mokėtojas šiuo atveju nėra kaltas dėl mokestinės prievolės neįvykdymo, nėra.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ir išvadai, kad mokesčių administratorius vilkino patikrinimą bei sprendimų priėmimą, nes iš mokestinio ginčo medžiagos akivaizdu, kad pareiškėjo mokestinių įstatymų pažeidimas buvo pradėtas tirti baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00082-04, t.y. pradėtoje 2004 m., šioje byloje 2005-06-07 buvo suformuluota užduotis specialistams, kurių tyrimo išvada surašyta 2006-04-20, ir tik remiantis šia išvada atliktas mokestinis patikrinimas, kuris pradėtas 2008-12-17 ir baigtas 2009-02-11 (Patikrinimo akto duomenys). Iš MGK byloje esančių baudžiamosios bylos duomenų seka, kad pranešimai apie įtarimą priimti tik 2008 m. pabaigoje (MGK byla, t. I, l. 167-177, 180-183, 186-197). Kol nebuvo baigtas baudžiamosios bylos nagrinėjimas, 2009-07-17 VMI sprendimu pareiškėjo skundo nagrinėjimas buvo sustabdytas ir už tą laikotarpį (iki skundo nagrinėjimo atnaujinimo) delspinigiai nebuvo skaičiuojami. Mokestinis patikrinimas pradėtas už laikotarpį, kuris neviršija 5 metų, t.y. MAĮ nustatyto termino. Įvertinus mokestinio patikrinimo aplinkybių visumą, nėra pagrindo teigti, kad dėl pareiškėjo pareigų tinkamo neatlikimo yra kaltas mokesčių administratorius, ar, kad kas nors kitas sutrukdė tinkamai mokėti pelno mokestį – t.y. į sąnaudas įtraukti tik tas išlaidas, kurias pareiškėjas tikrai gali pagrįsti juridinę galią turinčiais dokumentais. Nustatyta, kad pareiškėjui buvo žinoma, kad sąnaudas jis grindžia suklastotais dokumentais. Pareiškėjas nurodo, kad 2003-2004 m. vykdė ūkinę veiklą ir savo kaltės, t.y. tyčios nemokėti pelno mokesčio nemato. Nagrinėjamu atveju pažeidimas yra formalus (pažeistos MAĮ ir PMĮ nuostatos, įpareigojančios tinkamai ir laiku mokėti mokestį), todėl kaltės forma, taikant MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą, reikšmės neturi.

Pareiškėjas nenurodė kitų pagrindų, kurie numatyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje, leidžiančių atleisti nuo delspinigių, tokie pagrindai negali būti nustatyti ir remiantis byloje esančia medžiaga. Nėra pagrindo išvadai, kad mokesčių įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Visiškai nepagrįsta būtų manyti, kad nepadaryta žala biudžetui, nes 2003-2004 m. valstybė negavo pelno mokesčio sumų, šis mokestis nesumokėtas iki šiol. Neįrodyta, kad pareiškėjas mokesčių įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo.

Dėl pareiškėjo nurodymo skunde, kad pareiškėjas finansiškai nėra pajėgus sumokėti PM ir delspinigius. MAĮ nuostatos bei jų pagrindu priimti Finansų ministro įsakymai sudaro galimybę pasirašyti susitarimus dėl mokestinių nepriemokų sumokėjimo atidėjimo ir išdėstymo (MAĮ 88 straipsnis). Būtent teikiant tokius prašymus ir turi būti teikiami įrodymai, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodomas aplinkybes, jog mokesčio ir delspinigiųsumokėjimas prives prie bendrovės bankroto.

Pareiškėjas, nors ir sutinka su MGK sprendimo dalimi, visgi prašo panaikinti visą šį sprendimą. Toks pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas ir dėl to, kad pareiškėjas nepaaiškino, kodėl nesutinka su MGK sprendimu dėl PVM, priešingai, nurodė, kad sutinka su šia sprendimo dalimi, nurodė, kad PVM jau sumokėjo. Taip pat pareiškėjas prašo panaikinti VMI ir Panevėžio AVMI sprendimus, nors dalį šių sprendimų jau panaikino MGK, ši aplinkybė taip pat nepaaiškinta. Todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjas skundžia tik mokesčių administratorių ir MGK sprendimų dalis, susijusias su įpareigojimu sumokėti PM ir šio mokesčio delspinigius. Tenkinti pareiškėjo reikalavimą nėra pagrindo, nes reikalavimai nepagrįsti nei teisės aktų nuostatomis, nei faktinėmis aplinkybėmis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo UAB „Todneta“ skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Halina Zaikauskaitė